Branduolinių bombų bandymų perkėlimas po žeme buvo laikomas humanišku elgesiu vietinių gyventojų, kentėjusių nuo sprogimų atmosferoje, atžvilgiu. Bet prabėgus net ir trims dešimtmečiams nuo poligono uždarymo, aplinkinių teritorijų gyventojai jaučia aplinkos užteršimo radioaktyviomis nuosėdomis pasekmes. Portalas lenta.ru priminė Semipalatinsko poligono istoriją ir pabendravo su tais, kurių gyvenimą pakeitė sovietinis atominis projektas.
1961 metų spalio 11 dieną pirmoje požeminėje galerijoje, iškirstoje neaukštame Degeleno kalnų masyve pačiuose Kazachstano šiaurės rytuose, nugriaudėjo baisus sprogimas. Požeminiai virpesiai buvo juntami už dešimčių kilometrų nuo epicentro. Pabaidyti į dangų pabiro paukščiai, laukiniai gyvūnai puolė ieškoti kur pasislėpti. Negausūs to Sibiro užkampio gyventojai, nieko nežinantys apie sovietinį atominį projektą, sustingo apstulbę: nejaugi žemės drebėjimas?
Kalno viršūnė pakilo keturis metrus. Po ja susiformavo milžiniškas dulkių debesis. Bet radioaktyvios medžiagos ir ugninis kamuolys neišsiveržė iš po žemių į paviršių.
Po sprogimo į požeminę galeriją įėjo dozimetrininkai. Jie pamatė, kad prietaisų dėžės sveikos. Neaptiko jie ir radiacinio užterštumo. Bandymas buvo sėkmingas ir paskatino mokslininkus tęsti požeminius branduolinius sprogdinimus. Atrodė, kad išeitis iš situacijos – kaip tęsti eksperimentus ir tuo pat metu nekelti pavojaus žmonių gyvybėms – pagaliau rasta. Pirmojo SSRS požeminio branduolinio sprogdinimo užtaiso galia siekė 20 kilotonų.
Žinios iš Semipalatinsko bandymų poligono labai pradžiugino SSRS komunistų partijos Centro komiteto pirmąjį sekretorių Nikitą Chruščiovą, kuris siekė visose srityse „pasivyti ir pralenkti Ameriką“. Tuo labiau, kad amerikiečiai pirmąjį istorijoje požeminį branduolinį sprogdinimą atliko dar 1957 metais.
Tiesą sakant, sovietų vyriausybė 1958 metais vienašališkai pareiškė nutraukianti visus branduolinius bandymus ir žadėjo laikytis šios pozicijos tol, kol taip pat elgsis JAV ir Didžioji Britanija. Tačiau 1961 metų rugsėjį, per patį Berlyno krizės įkarštį, SSRS pati pirmoji pažeidė savanorišką moratoriumą. Tuo metu sovietų šalyje buvo baigiama konstruoti galingiausia pasaulyje termobranduolinė bomba. 1961 metų spalio 30 dieną numesta iš lėktuvo ant Naujosios Žemės ji gavo Bombos caro arba Kuzios motinos pavadinimą.
Prieš 60 metų Sovietų Sąjunga skynė vieną po kitos pergales branduolinio ginklavimosi varžybose. Tuo pat metu augo nuo radiacijos nukentėjusių šios šalies piliečių skaičius. Apie tai, kad yra pasmerkti, daugelis sužinojo tik prabėgus ne vieniems metams.
Berija ir nugaišę triušiai
N.Chruščiovas sėkmingai naudojosi geriausių sovietinių mokslininkų, vadovaujamų Igorio Kurčiatovo, darbo vaisiais, išmaniai konvertuodamas juos į politinius taškus. Tačiau SSRS atominio projekto pamatus paklojo jo pagrindinis priešininkas Lavrentijus Berija. Būtent tas pats I.Kurčiatovas be užuolankų taip apibūdino L.Berijos vaidmenį kuriant sovietinę atominę bombą: „Jeigu ne jis, tai bombos nebūtų buvę.“
Semejaus (buvusio Semipalatinsko) centre ir dabar stovi triaukštis stalininės statybos namas, kuriame per savo vizitus į poligoną apsistodavo pilkasis Kremliaus kardinolas. Laiptinėje net išlikęs karabinas, prie kurio pririšdavo sarginį šunį. O greta stovėjo apsaugininkų būdelė.
Kuo arčiau buvo pirmojo bandymo diena, tuo dažniau į Semipalatinską atvažiuodavo kuratorius iš Maskvos – „išvargęs, neišsimiegojęs, su maišais paakiuose, suglamžytu lietpalčiu“. Buvo kalbama, kad dėl didelio užimtumo ir nuovargio jis – kas jo atveju buvo didžiulė retenybė – net nekreipė dėmesio į vietines merginas.
SSRS vadovybė siekė kuo greičiau likviduoti amerikiečių monopoliją branduolinio ginklo srityje, kai 1945 metų rugpjūtį JAV numetė dvi bombas ant Japonijos miestų. Kol geriausi šalies mokslininkai specialiai tam sukurtame branduoliniame centre dėjo visas pastangas, kad sukurtų pirmąjį branduolinį užtaisą, už 170 kilometrų į vakarus nuo Semipalatinsko buvo įrenginėjamas bandymų poligonas UP-2.
Vieta tam buvo parinkta pagal kelis kriterijus: reikėjo rasti didelę ir neapgyvendintą teritoriją, neturinčią jokių žemės ūkio naudmenų. Pirminiais paskaičiavimais, būtinos teritorijos skersmuo turėjo būti ne mažesnis nei 200 kilometrų, tačiau netoliese turėjo būti nutiesti bent kažkokie keliai, o taip pat turėjo būti galimybė įrengti transporto lėktuvų pakilimo ir nusileidimo taką.
Labiausiai tinkanti kaip branduolinio poligono aikštelė pasirodė greta Irtyšiaus upės plytinti negyvenama stepė su apleistais ir išdžiūvusiais šuliniais. Pietvakariuose stūksojo neaukšti kalnai, o rytinėje pusėje – Čagano upės slėnis ir vasarą išdžiūstantys sūrūs seklūs ežerai, kurie kažkada buvo senovinės jūros dugnas.
Šioje lygumoje Sovietų Sąjunga 1947 metais pradėjo vieną iš didžiausių statybų savo istorijoje. Pačią pirmą žiemą darbuotis ėmė apie devyni tūkstančiai karinių statytojų. Beveik dvejus metus kareiviai ir karininkai gyveno palapinėse ir žeminėse, ne vienam teko amputuoti nušalusius rankų ir kojų pirštus. Tuo pat metu už 60 kilometrų nuo poligono prasidėjo gyvenamojo ir administracinio centro statybos – dabar tai miestas Kurčiatovas Kazachstano rytinėje dalyje. Ten įsikūrė Centrinis Semipalatinsko poligono štabas.
Pasirengimas bandymams prasidėjo gerokai anksčiau, nei buvo baigtas gaminti pirmasis branduolinis užtaisas. Tam buvo skiriama ypatingai daug dėmesio, nes buvo būtina surinkti maksimaliai daug informacijos apie užtaiso sprogimo metu vykstančius procesus ir naikinamuosius faktorius. Be to, buvo būtina išvengti bet kokių nesklandumų ir sprogimo parametrų registravimo klaidų.
Iš viso keturiolikoje Bandymų lauko sektorių, besirengiant sprogimui, skirtingu atstumu nuo branduolinio užtaiso buvo išdėlioti 53 skirtingi nurašyti lėktuvai, 32 šarvuotosios technikos vienetai, o taip pat įvairus skirtingų kariuomenės rūšių ir tipų „turtas“. Medicininiams-biologiniams tyrimams buvo panaudoti 1538 gyvūnai, tarp jų 417 triušių, per 170 avių ir ožkų, 64 paršeliai, 129 šunys, 375 jūrų kiaulytės, 380 baltųjų pelių ir žiurkių.
Bandymų lauką saugojo specialusis batalionas, sudarytas iš keturių kuopų. Aplink lauką pagal perimetrą buvo įrengta 12 užkardų, prie kiekvienos iš jų stovėjo nuolatinis postas. Dienos metu sargyba teritoriją stebėjo iš bokštelių, kuriuose veikė lauko telefonai. Naktimis į abi puses nuo užkardos išeidavo patrulių poros, kurios privalėjo, įdėmiai stebėdamos vielinę tvorą, nueiti iki gretimos užkardos ir ten apsikeisti žetonais su kitais patruliais. Aplink užkardas buvo įrengti žiedinės gynybos įtvirtinimai su apkasais.
Pirmasis sovietinis branduolinis sprogimas įvyko 1949 metų rugpjūčio 29-ąją, 7 valandą ryto. Bombos galia viršijo 20 kilotonų. Akinamai ryškus blyksnis nušvietė apsnūdusią, jau beveik rudeninę stepę. Po 30 sekundžių smūgio banga pasiekė komandinį punktą.
Iš karto po sprogimo žuvo 368 gyvūnai, o tie, kurie liko gyvi, tą pačią dieną buvo išgabenti į vivariumą. Kovinė technika 500–550 metrų spinduliu buvo sumaitota ir išvartyta. Tankai su nuplėštais bokšteliais gulėjo ant šonų. Tiesa, už 500 metrų nuo sprogimo epicentro stovėjęs tankas T-34 buvo tik nežymiai apgadintas. Stovėti liko ir gelžbetoninis pastatas su kranu, kuriuo buvo surinkinėjamas užtaisas. Radioaktyvios nuosėdos padengė 11 administracinių Altajaus krašto rajonų.
„Aš gimiau Semipalatinske. Man buvo 10 metų, kai Berijos įsakymu buvo pirmą kartą paspaustas mygtukas, – pasakoja medicinos mokslų kandidatė ir tarptautinio antibranduolinio judėjimo „Nevada–Semipalatinskas“ dalyvė Jelena Jakubovskaja. – Žmonių niekas neįspėdavo. Likus kelioms minutėms iki sprogimo mokykloje pasigirsdavo skambutis ir mus išvesdavo į gatvę. O reikėdavo slėpti! Deja, mokytojai tiesiog nesuprato, kas vyksta. Pamenu, namuose išduždavo stiklai, trūkinėdavo krosnys. Mieste iki šiol yra tų laikų „paminklų“ – sugriuvusių pastatų.
„Baisus purvas ir tarakonai“
Bandymai greta Semipalatinsko buvo laikomi griežčiausioje paslaptyje, bet jau rugsėjo 3-iąją amerikiečiai gavo duomenų apie sėkmingą sprogimą. Oro mėginių, kuriuos Kamčiatkos apylinkėse paėmė JAV meteorologinės žvalgybos lėktuvas, analizė parodė, kad juose yra izotopų, reiškiančių, kad buvo įvykdytas branduolinis sprogdinimas.
Rugsėjo 23 dieną apie įvykį Kazachstano stepėje paskelbė JAV prezidentas Harry Trumanas. Amerikiečiai buvo įsitikinę, kad SSRS atominę bombą sukurs ne anksčiau 1952 metų, bet jokiu būdu ne 1949-aisiais. Todėl bandymai Semipalatinsko poligone amerikiečius užklupo netikėtai – dabar SSRS karine galia susilygino su JAV.
Bandymo metu įvyko kuriozinis įvykis. Sprogimo banga sulaužė metalinius narvelius ir į laisvę paspruko baltosios pelės. Šios išsibėgiojo po Bandymų lauką. Atomininkams teko mesti visus užsiėmimus, gaudyti graužikus ir vėl kišti juos į narvelius. Paieškas palengvino tai, kad apdegusios žolės fone baltos pelės buvo puikiai matomos.
Pakako ir kitokių problemų. Štai fizikas Jevgenijus Sbitnevas gyvenimo sąlygas Semipalatinske apibūdino kaip fantastiškai blogas: „Gyvenimo sąlygos, maitinimas – viskas buvo organizuota labai prastai. Visiška antisanitarija, baisus purvas ir tarakonai.“
Dar daugiau, rengdamiesi pirmajam eksperimentiniam sprogimui, nusprendė nekreipti dėmesio į prastas oro sąlygas ir įvykdyti sprogdinimą lyjant lietui ir ūžaujant staigiems vėjo gūsiams. Dėl to radioaktyvi tarša pasklido toli už poligono ribų. O maksimali dozė, užfiksuota greta Dolonės kaimo, viršijo 200 rentgenų.
Ankstyvuoju bandymų laikotarpiu (1949–1951 metais) gyventojų saugumas nieko ypatingai nedomino.
1951 metų spalio 18 dieną Semipalatinske nugriaudėjo pirmasis atmosferinis branduolinis sprogimas: pirmą kartą Sovietų Sąjungoje branduolinė aviabomba buvo išmesta iš lėktuvo. O 1953 metais atliktas galingiausias antžeminis sprogimas. Saugumo sumetimais valdžia evakavo gyventojus 120 kilometrų atstumu – iškeldino 2250 žmonių ir išvežė per 44 tūkstančius gyvulių. Kariškiai juos gabeno sunkvežimiais.
Po sprogimo buvo nuspręsta papildomai evakuoti Abajaus gyvenvietės, patekusios į radioaktyvaus užterštumo zoną, gyventojus. Iš 1620 gyventojų nesuspėjo išvežti 191. Jie buvo apšvitinti. Patirties trūkumas pirmųjų branduolinių bandymų metu lėmė, kad buvo prarasti kai kurie duomenys apie kenksmingus branduolinių sprogimų faktorius.
Dėl branduolinio sprogimo metu atsirandančio intensyvios šviesos blyksnio žmonės už Bandymų lauko ribų prarasdavo regą – jiems nudegdavo tinklainė ir dėl to jie laikinai apakdavo. Kai kada rega nebeatsistatydavo ir žmonės likdavo akli visam laikui.
Šeštajame ir septintajame dešimtmečiais manyta, kad egzistuojančių saugumo priemonių pakanka, tad su poligonu besiribojančių rajonų gyventojų niekas iš anksto apie bandymų laiką neperspėdavo. Taip didėjo žmonių nepasitikėjimas, vėliau dėl to atsirado antibranduolinis judėjimas.
„Poligonas per mano šeimą pravažiavo kaip kombainas, – pasakoja aktyvistė, gydytoja otolaringologė J.Jakubovskaja. – Mamos netekau 1953 metais. Dėl onkologinio susirgimo ji išėjo pačiame jėgų žydėjime. Aš pati visą gyvenimą gydausi pas hematologus ir kitus specialistus. Neleidau sau gimdyti. Buvau priversta išvažiuoti iš Semipalatinsko, nes man grėsė invalidumas. Vargu, ar kas nors gali tiksliai pasakyti, kiek žmonių tada nukentėjo. Buvo slaptumo grifas. Mano mama numirė po operacijos, atliktos jai susirgus skrandžio vėžiu. O mirties liudijime parašė: „ūmus širdies nepakankamumas“. Pagal dokumentus žmogus turėjo mirti nuo bet ko, bet tik ne nuo ligų, kurias sukelia radiacija. Balsu apie tai imta kalbėti tik po to, kai iširo Sovietų Sąjunga.“
Ežeras su pabaisomis
Šeštajame dešimtmetyje ir septintojo dešimtmečio pradžioje pasaulį supurtė šimtai galingiausių branduolinių ir termobranduolinių sprogimų – nuo kelių kilotonų iki dešimčių megatonų. Planeta atsidūrė ant katastrofos slenksčio. Tada susiklosčiusioje situacijoje buvo nuspręsta, kad sprogdinimai po žeme yra mažesnis blogis. 1960 metų kovo 17-ąją SSRS vadovybė nurodė Semipalatinsko poligone atlikti specialius kalnakasybos darbus ir pasirengti požeminiams bandymams. Jau rugpjūtį, laikantis griežčiausio slaptumo reikalavimų, atokiuose Degeleno kalnuose prasidėjo specialių požeminių galerijų kirtimas uolienoje.
Jau po metų, 1961-ųjų spalio 11-ąją, įvyko požeminis bandymas. Pirmųjų sprogdinimų dalyvis Vitalijus Bachardinas prisiminė, kad branduoliniai užtaisai būdavo patalpinami ne giliai po žeme, o kalno viduje. Jo papėdėje būdavo išrausiama horizontali, labai tiesi požeminė galerija, kurios galas būdavo po kalno viršūne. Galerijas iškirsdavo laisvai samdomi šachtininkai, prieš tai praėję kruopščią KGB patikrą. Jie gręždavo kiaurymes uolienose, įdėdavo į jas sprogmenis ir susprogdindavo. Nelygumus ištaisydavo pneumatiniais kūjais. Tokiu būdu kalne būdavo rausiamas iki kilometro ilgio ir iki trijų metrų pločio ir ilgio urvas.
Pavyko išsiaiškinti, kad branduolinis sprogimas savo pasekmėmis gerokai skiriasi nuo eksperimentinio trotilo užtaiso sprogimo: kalno masyve neatsirasdavo tokių pastebimų įtrūkimų, per kuriuos išsiveržtų dideli dujų kiekiai. Galerijoje taip pat nebuvo būtinybės naudoti izoliuojančių dujokaukių. Per tris keturias valandas po sprogimo jo epicentre prasidėdavo radioaktyvių inertinių dujų išnykimas.
Antras branduolinis sprogdinimas įvykdytas 1962 metų vasario 2 dieną. Šį kartą bandymo dalyviai pastebėjo esminių skirtumų: neužfiksuota radioaktyvių dujų išmetimo į atmosferą, paviršiuje virš sprogimo epicentro nesusiformavo smegduobė. Tapo aišku, kad požeminio branduolinio sprogimo pasekmės iš esmės priklauso nuo kalno uolienos charakteristikų, o labiausiai nuo drėgnumo ir dujingumo.
Štai kaip sprogimas atrodė kariškio V.Bachardino akimis: „Kalnas lyg įkvėpdamas truputėlį išsipūtė ir iš karto vėl suslūgo. Ant jo šlaitų gulėjęs sniegas ėmė byrėti žemyn, bet ne visas. Įkaitintos dujos iš kalno vidaus kažkodėl išsiveržė tik per jo viršūnę, ant jos gulėjusi sniego kepurė akimirksniu virto garais. „Puch!“ – ir nuo viršūnės į dangų staigiai pakilo baltas garų debesis, o pati ji staiga tapo balzgana. Būtent balzgana, nes visi ant jos gulėję akmenys nuo aukštos temperatūros ir vandens garų staiga tapo tokios spalvos kaip akmenys rusiškoje pirtyje. Bet tuo sprogimo pasekmės nesibaigė. Prabėgo gal dešimt sekundžių, o gal daugiau, ir visi punkto „G“ gyventojai pajuto gana stiprų žemės virpėjimą – dirbtinį žemės drebėjimą.“
Atmosferinių sprogdinimų era netrukus tapo istorija. N.Chruščiovas ir JAV prezidentas Johnas F.Kennedy susitarė, kad galimi bus tik požeminiai ir ne galingesni nei 10 megatonų bandymai. 1963 metų spalio 10 dieną įsigaliojo vadinamoji Maskvos sutartis „Dėl branduolinių ginklų bandymų atmosferoje, kosminėje erdvėje ir po vandeniu uždraudimo“. Vienas iš jos reikalavimų buvo toks, kad po branduolinio sprogimo žemės gelmėse jokios radioaktyvios nuosėdos negali iškristi už bandymą atlikusios valstybės teritorijos ribų.
Vykdant požeminius branduolinius sprogdinimus buvo padidinta uždara poligono zona. Šioje teritorijoje po vieno požeminio sprogimo Čagano ir Aščisos upių santakoje susiformavo dirbtinis vandens telkinys – Čagano ežeras, arba, kaip jį praminė kazachai, Atom Kulis (Atominis ežeras).
Pirmasis jame išsimaudė SSRS atominės pramonės vadovas Jefimas Slavskis. Tiesa, jo pavyzdžiu nedaug kas pasekė.
Ir dabar vietiniai gyventojai vengia ežere gaudyti žuvį ar girdyti gyvulius. Žvejai pasakoja legendas apie ežere gyvenančius didesnius nei dviejų metrų monstrus ir žuvis šviečiančiomis galvomis.
„Tu juk turėtum jau kape gulėti“
Kaip ir kosmoso užkariavimo lenktynėse, pirmuosius pasiekimus keitė vėlesnės nesėkmės. Septintasis supermažo galingumo sprogimas 1964 metų rugpjūčio 28 dieną baigėsi avarija. Liudininkai įsiminė slegiantį vaizdą: dujų srautas į galerijos aikštelę išspjovė bėgius, sijas, ventiliacinę įrangą ir kitas konstrukcijų nuolaužas. Iš karto po sprogimo technologinėje galerijos aikštelėje atsirado aukšta radiacija. Per bandymą rugsėjo 30 dieną vėl viskas pasikartojo.
„Mano tėtė dirbo šioje sferoje ir nuolat važinėdavo į Semipalatinską į bandymus, – pasakoja maskvietis Genadijus Moskaliovas. – Užsiiminėjo raketų varikliais, buvo stendinio komplekso „Baikal-1“ ekspedicijos viršininkas. Ant savo drabužių jis atsiveždavo radioaktyvių dulkių. Jomis kvėpuodavau aš, sesuo ir mama. Tėtė iš viso pragyveno vos 62 metus, nors jo tėvai – virš 80. Aš pats mokiausi Maskvos aviacijos instituto Orlaivių variklių fakultete. Kai pašaukė į armiją, kaip tik pasiuntė į Semipalatinsko branduolinių bandymų poligono rajoną. Tai buvo 1985–1987 metai. Mūsų dalinys stovėjo stepėje. Mes valgėme, gėrėme ir kvėpavome radiacija.“
Po 13 metų, kai G.Moskaliovas jau dirbo nekilnojamojo turto kompanijos generaliniu direktoriumi, jam prasidėjo sveikatos problemos. Simptomai sutapo su tais, kokius jaučia apšvitinti žmonės. Pavyzdžiui, prasidėjo vegetatyvinės nervų sistemos sutrikimai. Jis sako, kad jo organizme – ne mirtina dozė, bet septynis kartus viršijanti maksimaliai leistiną. Sulaukęs 59 metų vyriškis jau buvo trečios grupės invalidas. Pasak jo, nukentėjusiems nuo bandymų labai sunku iš valstybės gauti lengvatų.
G.Moskaliovas mano, kad požeminiai branduoliniai bandymai ne mažiau pavojingi nei atmosferiniai. Kai kurie iš jų prilygsta 6 balų žemės drebėjimams.
„Net žemė pleišėjo. Tuos smūgius aš jausdavau savo dalinyje, – prisimena jis. – Po požeminių sprogimų radiacija papuldavo į požeminius vandenis. Visa tai pakildavo į viršų, į Irtyšių. Karvės rupšnojo žolytę su radiacija. Tada dar veikė Semipalatinsko mėsos perdirbimo kombinatas, stambus net SSRS mastais. Spėju, mėsos konservai būdavo užkrėsti radiacija. Žmonės gerdavo iš šulinių užterštą vandenį.
Su manimi tarnavo Valerijus Murmyla iš Nikolajevo. Prabėgus metams jis papasakojo man istoriją apie tai, kaip vieną kartą grįžo iš artilerijos poligono ir pasijuto blogai. Sanitarinėje dalyje paėmė jo mėginius: „Vaikine, tu juk turėtum jau kape gulėti!“ Išsiuntė jį į ligoninę Semipalatinske, po to į Almatą. Mano tarnybos draugas lėtai mirinėjo, sutriko jo inkstų veikla. Jį komisavo, ir mama pasiėmė jį namo. Nikolajevo karinėje ligoninėje per dvejus metus Valerijų vis dėlto atgriebė.“
1988 metais į Kazachijos SSR atvyko vyriausybinė komisija, vadovaujama SSRS Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojo gynybos klausimais Igorio Belousovo. Jos tikslas buvo įvertinti situaciją aplink Semipalatinsko poligoną ir išsiaiškinti gyventojų nuotaikas. Per susitikimą su vietos vadovybe Kazachijos SSR Ministrų tarybos pirmininkas Nursultanas Nazarbajevas pabrėžė, kad per bandymų laikotarpį, ypač šeštojo dešimtmečio pradžioje, ne vieno kaimo, įsikūrusio prie poligono ribos, gyventojai gavo ženklias spinduliuotės dozes. Prieš grįždami į Maskvą komisijos nariai aplankė rajono ligoninę vienoje gyvenvietėje. Jiems buvo parodyta dešimtys sunkiai sergančių vaikų.
„Mes apsilankėme daugelyje kaimų aplink poligoną, mums parodė po požeminių sprogdinimų suskilusius langų stiklus. Suprantama, visa tai slėgė gyventojus, – prisiminė komisijos narys, SSRS valstybės hidrometeorologijos ir aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jurijus Izraelis. – Į akis krito didelis gyventojų skurdas. Semipalatinsko srities partijos komiteto sekretorius man pasakė, kad pastaruoju metu jaunimo tarpe atsirado savižudybių atvejų.“
J.Izraelis sulygino situaciją su JAV, kur valdžia negailėjo lėšų, kad sukurtų padorias sąlygas netoli Nevados poligono įsikūrusiose gyvenvietėse – ten vietos gyventojai bandymus vertino gana lojaliai. 1989 metais abiejų poligonų apylinkių gyventojai susivienijo į tarptautinę nevyriausybinę organizaciją „Nevada–Semipalatinskas“.
Semipalatinsko poligonas buvo uždarytas 1991 metais. Rugpjūčio 29 dieną, prabėgus vos kelioms dienoms po pučo žlugimo Maskvoje, N.Nazarbajevas, jau kaip Kazachijos SSR prezidentas, pasirašė atitinkamą įsaką apie tai. Dokumente pabrėžiama, kad nuo 1949 metų Semipalatinsko poligone buvo įvykdyta apie 500 branduolinių sprogdinimų, kurie „padarė žalą tūkstančių žmonių sveikatai“.
„Dėl branduolinių bandymų nemažai Kazachstano ir Rusijos regionų buvo smarkiai užteršta radiacija, o tai turėjo neigiamą poveikį pirmos, antros, trečios ir kitų kartų gyventojams, o taip pat padarė žalą ekologijai, – sako J.Jakubovskaja. – Bendrą radioaktyvų užterštumą buvusios SSRS teritorijoje galima sulyginti su 50 Černobylių poveikiu. Buvo šiurkščiausiai pažeidinėjamos „Semipalatinsko gulago“ gyventojų žmogaus teisės. Sibire vyko branduolinis karas.“
