Pirmasis pasaulinis karas yra puikus priminimas apie tai, kokią kainą tenka mokėti, kai žlunga politika, baigiasi dialogas ir kompromisai tampa neįmanomi.
„Dabartinė situacija Ukrainoje yra kupina istorinių rezonansų. Bet kurios istorijos yra tinkamos kalbant apie dabarties įvykius?
Situacijos Ukrainoje sudėtingumas ir kyla iš to, kad yra persipynę daug istorijos naratyvų.
Aiškus tik vienas dalykas – krizė negali būti nei suprasta, nei išspręsta vadovaujantis viena istorine logika“, – profesoriaus mintis publikuoja „Der Spiegel“.
Pasak jo, logiška, kad 2014 metais pirmoji istorinė paralelė, šaunanti į galvą, yra Pirmojo pasaulinio karo pradžia. Šiemet sukanka 100 metų nuo to karo pradžios.
„Dėl savo sudėtingumo ir greičio 1914 metų liepos krizė neturi paralelės istorijoje“, – rašo profesorius.
Liepos 28 dieną Austrijos karūnos paveldėtojas ir jo žmona buvo nužudyti Sarajeve serbų studentų, dirbusių Belgrado šešėliuose tūnojusiam ultranacionalistų tinklui. Vienos vyriausybė šį incidentą laikė serbų sąmokslu ir paskelbė jiems ultimatumą, Berlynas pažadėjo palaikyti Austriją.
Paryžiaus drąsinama Rusija nusprendė apginti Serbiją ir paskelbė mobilizaciją. Austro-Vengrija, nepatenkinta Serbijos atsaku į ultimatumą, paskelbė Serbijai karą. Rusija paskelbė karą Austro-Vengrijai. Vokietija paskelbė karą Rusijai ir Prancūzijai. Prancūzija prašė Londono pagalbos. 1914 metų rugpjūčio 14 dieną Didžioji Britanija įsitraukė į karą.
„Šis karas yra puikus priminimas apie tai, kokią kainą tenka mokėti, kai žlunga politika, baigiasi dialogas ir kompromisai tampa neįmanomi.
Tačiau Ukrainos situacija mažai teprimena 1914 metus. Tuo metu dvi centrinės jėgos susidūrė su pasaulio imperijų trio Europos Rytuose ir Vakarų periferijoje. Šiandien didelė Vakarų ir Vidurio Europos koalicija sutartinai protestuoja prieš Rusijos intervenciją į Ukrainą. Ir 1914 metų nenustygstanti, ryžtinga Vokietijos imperija mažai panaši į Europos Sąjungą – iš daugybės tautų sudarytą taikos platformą, kuriai sunku rasti galios suformuluoti užsienio politikai“, – rašo profesorius.
Pasak jo, labiau panašus į Ukrainos krizę yra 1853–1856 metų Krymo karas.
„Čia bent jau galime kalbėti apie Vakarų koaliciją, oponuojančią Rusijos imperiniams žingsniams. Šis karas, nusinešęs daugiau nei pusę milijono gyvybių, prasidėjo tada, kai Rusija nusiuntė 80 tūkst. karių į Otomanų imperijos valdomas Dunojaus kunigaikštystes Moldaviją ir Valachiją. Rusija tikino, kad turi teisę ir pareigą veikti kaip stačiatikių sargas Otomanų imperijoje. Visai taip pat, kaip šiandien tikina turinti teisę saugoti rusus Rytų Ukrainoje“, – rašo profesorius.
Išsivysčiusiems Vakarams dešimčių tūkstančių žmonių, ginkluotų tik žvakėmis ir plakatais, spektaklis yra tikra pamišėliška drama. Niekas labiau nepapildo demokratijos kaip stebėjimas, kai ji gimsta agresyvioje konvulsijoje, – rašo profesorius.
Tačiau, pasak jo, nereikėtų tapatinti Krymo karo ir dabartinės situacijos. 1850 metais Vakarai bijojo, kad Rusijos kėslai įveikti Otomanų imperiją destabilizuos visą regioną nuo Artimųjų Rytų iki Vidurinės Azijos, pakenks Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos imperijoms.
„Kadangi Otomanų imperija nebeegzistuoja, tarpimperinė destabilizacija neįmanoma dabartinėje krizėje, kurioje dalyvauja tik Rusija ir viena buvusi jos satelitė.
Ko nė viena iš šių istorinių analogijų nepagauna, tai yra dinamiška revoliucija ir pilietinė nesantaika Ukrainoje. Tai yra fenomenas, kuriantis labai skirtingus precedentus“, – rašo C.Clarkas.
Dabartinė revoliucija Ukrainoje natūraliai monopolizavo Europos žiniasklaidos dėmesį.
„Išsivysčiusiems Vakarams dešimčių tūkstančių žmonių, ginkluotų tik žvakėmis ir plakatais, spektaklis yra tikra pamišėliška drama. Niekas labiau nepapildo demokratijos kaip stebėjimas, kai ji gimsta agresyvioje konvulsijoje“, – rašo profesorius.
Dabartinės krizės sudėtingumas, pasak jo, ir glūdi tame, kad reikia sujungti skirtingus naratyvus – pilietinę kovą, geopolitinę įtampą ir imperinę ekspansiją.
Tuo metu ES investuoja į Ukrainos demokratizavimą, o NATO yra susidomėjusi tik galios pasaulyje pusiausvyra, kaip kad buvo Krymo karo metais 1850 metais.
„Jeigu Rusijai bus leista daryti, ką ji nori, Rusija naudos Ukrainą kaip būdą stumti Vakarus atgal. Mūšis dėl Pietų Osetijos, kuris prasidėjo po to, kai Gruzijai nebuvo leista prisijungti prie NATO, parodė, kokia greita Maskva bus, pasinaudodama Vakarų neryžtingumu“, – rašo profesorius.
