„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Šių laikų dvarininkas – pūslėtomis rankomis

Trys vyrai. Tiek šiuo metu žmonių atstatinėja Ukmergės rajone stūksantį Siesikų dvarą, kuriam priklauso šeštą šimtmetį skaičiuojanti renesansinė pilis. Iš valstybės ar Europos Sąjungos aruodų neimta nė cento. Viskas – iš savos kišenės.
Audrys Matulaitis
Audrys Matulaitis / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

„Čia nereikia daryti greitai, čia reikia daryti gerai“, – svetingai aprodydamas dvaro valdas kalba jo valdytojas, 50-metis Audrys Matulaitis.

Sandoris su valstybe

Sėkmingą statybų verslą įsukęs ir jį pardavęs ekonomisto išsilavinimą turintis vyras prieš 13 metų žengė, atrodytų, beprotišką žingsnį. 1999 m. valstybinė įmonė „Lietuvos paminklai“ paskelbė Siesikų dvaro nuomos konkursą ir sulaukė tik vieno dalyvio – A.Matulaičio.

„Anksčiau tų dvarų niekam nereikėjo, o aš Siesikus jau buvau nusižiūrėjęs. Apvažiavau gal kelias dešimtis vietų, bet būna juk taip – nei iš šio, nei iš to viena prilimpa, ir viskas“, – šyptelėjo A.Matulaitis.

Brūzgynai, griuvėsiai, užpelkėję tvenkiniai ir Siesikų ežero pakrantė – tokį valstybės „turtą“ jis išsinuomojo 99 metams. Nuomos kaina – 1 Lt, sąlygos – investuoti tiek pinigų, kad dvaras būtų visiškai atstatytas. 

Auksas, paslėptas pirštinėse

Po dvejų metų, A.Matulaičio žodžiais, kažkokie berniukai paprašė dvarą perleisti.

„Siūlė milijoną. Tąkart nesutikau, tad daugiau niekas nieko ir nebesiūlė. Dauguma į mane žiūri kaip į avantiūristą. Arba ligonį. Gerai bent, kad aš ne vienas toks. Štai, dar kolegos, – pristatydamas savo pagalbininkus, brolius Edviną ir Vaidą, juokiasi A.Matulaitis. – Jei tai žemės darbai, žinoma, samdau  brigadą, turinčią specialią techniką. Bet visus statybos darbus atliekame patys. Pasisekė man kaip loterijoje: šių vyrų rankos – auksinės.“

„Auksinės, bet paslėptos pirštinėse“, – rankas rodo dvarvietėje besidarbuojantys broliai.   

A.Matulaitis šiuos du puikius darbininkus daugiau nei prieš dešimtmetį rado čia pat – Siesikų miestelyje. Labiausiai jį žavi vyrų sugebėjimas pagaminti ir pastatyti viską, regis, be jokių ypatingų pastangų.   

„Tarkime, reikia kokios rankenėlės arba vyrio. Turėtum užsakyti brėžinį, susirasti kalvį, šis būtinai norės kažką nuo savęs pridėti, pagražinti, pasaldinti. O čia reikia daryti racionaliai – jei tai yra durų vyris, tai jis ir yra durų vyris, o ne kažkokia geležinė rožė. Žinoma, su vyrais viską aptariame, angliuku ant sienos brėžinį pasipaišome, bet paskui jiems viskas natūraliai pavyksta“, – pagyrimų savo komandai negaili A.Matulaitis.

Didelio darbininkų būrio jis nesamdo sąmoningai – nenori, kad dvaras būtų restauruojamas paskubomis, neįdedant širdies.

Pradėjo nuo bravoro 

Siesikų dvaro atgimimas prasidėjo nuo aplinkos tvarkymo ir bravoro (spirito varyklos) atstatymo. „Nedrąsu buvo pradėti nuo pilies – gerai neįsigilinus gali daug malkų priskaldyti“, – darbų pradžią prisimena A.Matulaitis.

Prieš 250 metų statytas bravoras buvo gerokai apgriuvęs. Pokario laikais sumūrytos jo sienos pakeistos rąstais, stogas išklotas skiedromis, viduje įrengtas vonios kambarys, erdvūs kambariai, virtuvė. Dvaro šeimininkas čia dabar ir gyvena.  

Pasipraktikavęs su bravoru, A.Matulaitis ėmėsi pilies. Planavo ją baigti restauruoti iki Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio, bet viskas užsitęsė gerokai ilgiau. Kodėl? Todėl, kad kiekviena, net menkiausia, detalė turi būti autentiška, išpuoselėta, tūkstančius kartų apgalvota.

Žinios – iš istorinių šaltinių

„Noriu priminti, kad šiai piliai – daugiau nei pusė tūkstančio metų. Kokie dar mūriniai statiniai Lietuvoje gali pasigirti tokiu amžiumi? Perkūno namai Kaune, Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje, Trakų pilis, kiek jos dar buvo likę. O Siesikų pilies sienos, dauguma angų – autentiškos, išliko daug fragmentų, kurie padeda atkurti buvusį aukštį, dydį, pasvirimo kampą, – pasakoja A.Matulaitis. – Pilis turėjo nedaug šeimininkų, todėl ir nedažnai buvo rekonstruojama. Pirminio grožio sunaikinta nemažai, bet  kai kas išliko.“

Nepamainoma pagalbininke ieškant autentikos A.Matulaičiui tapo architektė restauratorė Gražina Kirdeikienė. Siesikų dvarą ji tyrinėja jau daugybę metų. Kaip anuomet atrodė rūmai, kai ką galima sužinoti iš 1725-ųjų inventoriaus bylos.

„Pavyzdžiui, ten parašyta, kad šitos spintos užraktas buvo sulūžęs“, – A.Matulaitis rodo nišą sienoje dengiančias dailias medines duris, iš kurių spynos kyšo masyvus raktas. Kitame istoriniame šaltinyje – jėzuitų panegirikoje, skirtoje vienam iš dvaro valdytojų, – rašoma, kad rūmų lubos – dramblio kaulo, tad galima numanyti, kokia spalva nudažytos. 

Reikia dar ketverių metų

Pirmas 1000 kv. m ploto pilies aukštas jau beveik restauruotas – beliko nudažyti sienas ir sudėti grindis, baigti įrengti civilizacijos oazę – modernius tualetus. O štai antrajame aukšte darbo dar per akis.

„Bet po ketverių metų planuoju baigti, – optimistiškai nusiteikęs A.Matulaitis. – O po to imsiuosi šalia stovinčio neoklasicistinio stiliaus pastato, kuriame dvarininkai buvo įkūrę mokyklą savo ir dvaro vaikams. Oi ne, ilsėtis nesiruošiu – darbai čia niekada nesibaigs.“ 

Galimybė pasinaudoti Europos Sąjungos parama A.Matulaičio nevilioja. Ne tik dėl biurokratinių vingrybių, bet ir kitų, kur kas subtilesnių, priežasčių. Jo nuomone, už europinius pinigus tvarkomi dvarai darosi panašūs kaip vandens lašai: „Jei neišliko tikslių duomenų apie pastato išorę ir vidų, tai niekas ir nesuka galvos dėl tokių „smulkmenų“ kaip autentika ar tik tam dvarui būdinga dvasia.“

Paslaptingi piešiniai

Kokia pilis be legendos? Siesikų taip pat turi savąją. Anot jos, prieš daugelį metų vieno iš Daumantų kunigaikščių žmona pamilo riterį iš svetimos šalies. Naktimis ji skubėdavo į slaptus pasimatymus ant Siesikų ežero kranto. Sužinojęs apie išdavystę kunigaikštis savo žmoną užmūrijo pilies nišoje.

Šią legendą patvirtinančių istorinių dokumentų A.Matulaitis nerado. Užtat rado kai ką kitą –  antrame aukšte po žalių dažų sluoksniu paslėptus paslaptingus piešinius. Viename jų pavaizduotas nuogas vyras didele nosimi ir auksiniais plaukais, šalia – nukirsta ranka ir kirvis. Kitame – iki pusės nuoga antrankiais surakinta klūpanti gražuolė. „Kodėl tas vyras piešinyje toks negražus? Renesanso laikais ilga nosis buvo paniekos simbolis, taigi šis vyras – niekšas, suvedžiotojas. O moteris yra auka, dėl to ji ir graži“, – taip šių keistų piešinių prasmę iššifravo A.Matulaitis.     

Dvaro istorija

X Siesikų dvaro rūmai pastatyti XVI a. pradžioje. Pagrindiniu jos fundatoriumi buvo Gabrielius Daumantas-Siesickis (miręs 1517 m.). Jo giminaitis – kunigaikštis Daumantas – į istoriją įėjo kaip Lietuvos karaliaus Mindaugo žudikas.

X Daumantai-Siesickiai dvare gyveno iki švedų kariuomenės užpuolimo 1704 m. Tuomet pilis buvo nusiaubta ir padegta.

X 1736 m. dvaras, kaip Marcijanos Siesickaitės kraitis, atiteko kunigaikščiui Mykolui Radvilai.

X 1745 m. jau negyvenamą Siesikų dvarą nusipirko Konstantinas Daugėla. Ši giminė dvarą valdė iki 1940-ųjų. 1820–1845 m. pagal Dominyko Daugėlos projektą renesansiniai rūmai buvo atnaujinti ir įgavo klasicistinių bruožų.

X Sovietmečiu iki 1952 m. rūmuose veikė mokykla, gyveno mokytojai ir ūkio darbininkai. Po to čia buvo ūkio kontora, vėliau – sandėliai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs