Kaip rašo Rusijos istorinis žurnalas „Diletant“, ginčai apie V.Uljanovo-Lenino ligą ir mirties priežastį nenutrūksta iki šių dienų: daugelis faktų, susijusių su jo mirtimi, lieka įslaptinti. Tikra sensacija 2017 metais tapo archyve surastas V.Leniną gydžiusių daktarų dienoraštis. Iš šių užrašų galima suprasti, nuo ko iš tiesų buvo gydomas bolševikų vadas. Kai apie radinį buvo paskelbta, dokumentas vėl buvo užrakintas archyvo saugyklose.
V.Uljanovas mirė 1924 metų sausio 21-ąją Gorkuose, greta Maskvos. Oficialioje medikų išvadoje teigta, kad „mirusiojo ligos pagrindu tapo išplitusi kraujagyslių aterosklerozė dėl jų priešlaikinio susidėvėjimo“, o mirties priežastimi tapo kraujotakos sutrikimai ir kraujo išsiliejimas į smegenis. Laikyta, kad ligą išprovokavo itin dideli darbo krūviai, taip pat įtakos turėjo pasikėsinimas į V.Lenino gyvybę 1918 metais.
Nepaisant oficialių pareiškimų, Rusijoje ir užsienyje ėmė sklisti daugybė gandų apie V.Lenino mirties priežastis, tarp kurių vienas gajausių buvo apie tai, kad proletariato vadas sirgo sifiliu. Susirūpinęs dėl šių gandų, sveikatos apsaugos liaudies komisaras Nikolajus Semaška net davė ypatingąjį pavedimą parašyti, kad V.Lenino palaikų skrodimo metu neaptikta „sifilitinių pažeidimų“ požymių.
Bet gandai gimė ne tuščioje vietoje – labai jau netipiški buvo aterosklerozės, kuria sirgo pacientas Uljanovas, simptomai.
Pirmieji ligos požymiai pastebėti 1921 metų viduryje: V.Leninui imdavo svaigti galva, jis apalpdavo, jį kankino nemiga ir galvos skausmai. Bloga savijauta būdavo aiškinama įprastu nuovargiu. Bet liga progresavo: alpimai tapo dažnesni, prasidėjo netikėti paralyžiaus, kalbos ir atminties praradimo priepuoliai. Kolegos ir artimieji pastebėjo, kad pasikeitė ir V.Lenino charakteris: jis tapo kaprizingas, dažnai užsiplieksdavo pykčiu. „Senis nuolat... buvo labai suirzęs... ypač suirzdavo pasirodžius N.K. (žmonai Nadeždai Krupskajai – red.)“, – rašė bolševikų partijos narys Jevgenijus Preobraženksis laiške Nikolajui Bucharinui po vizito į Gorkus 1923 metų liepą.
Pačioje 1924 metų pradžioje V.Uljanovui lyg ir šiek tiek pagerėjo. Paskutinė jo gyvenimo diena – sausio 21-oji – prasidėjo įprastai: pacientas gėrė sultinį ir kavą, daug miegojo. „Bet greitai jo krūtinėje ėmė kunkuliuoti... jo kūnu perbėgo traukulys, aš iš pradžių laikiau jo karštą šlapią ranką, paskui tik žiūrėjau, kaip krauju nusidažė nosinaitė“, – taip vyro mirtį aprašė N.Krupskaja. Mirties liudijimas buvo surašytas sausio 22 dieną, ją pasirašė dešimt daktarų.
Vado mirtis iš karto apaugo gandais. Čekistų ataskaitose užrašytos pačios populiariausios versijos:
- Leninas mirė prieš pusę metų ir visą tą laiką buvo užšaldytas;
- Leninas mirė seniai, bet bolševikai pagamino jo vaškinę lėlę, kurią rodė liaudžiai;
- Leniną nunuodijo Trockis (Stalinas);
- Leninas yra gyvas ir išvažiavo į užsienį.
Po 93 metų, 2017-aisiais, gydytojas geriatras Valerijus Novosiolovas, tyrinėdamas galvos smegenų senėjimo procesus, buvusiame centriniame SSRS Komunistų partijos Centro komiteto archyve (dabar – Rusijos valstybinis socialinės ir politinės istorijos archyvas) aptiko „V.Lenino ligos istorijos dienoraštį nuo 1922 m. gegužės 28 d. iki 1924 m. sausio 21 d.“ „Dienoraštyje“ yra budinčiųjų daktarų, gydžiusių vadą, užrašai: simptomų, paskirtų vaistų, procedūrų ir kt. aprašymai. V.Novosiolovas tapo pirmuoju (sprendžiant pagal archyvo įrašus), kam buvo išduotas šis dokumentas nuo jo patekimo į archyvą laiko.
Iš „Dienoraščio“ V.Novosiolovas sužinojo, kad pacientas V.Uljanovas buvo gydomas preparatais, kurių pagrindą sudarė arsenas, gyvsidabris, jodas ir bismutas. Šios cheminės medžiagos naudotos gydyti sifilį. Taip pat V.Uljanovui daugybę kartų atliko Wassermanno reakcijos testą (sifilio diagnostika), bet dviejų pirmųjų tyrimų rezultatai į „Dienoraštį“ neįrašyti. V.Novosiolovo nuomone, „Dienoraštyje“ esanti informacija leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad V.Uljanovas sirgo būtent neurosifiliu.
„Nė vienas gydytojas negalėjo užmiršti nurodyti Wassermanno reakcijos rezultatų, jeigu tik jiems nebuvo specialiai nurodyta taip pasielgti. V.Uljanovą gydę daktarai diagnozavo jam sifilitinius smegenų pažeidimus, gydė tik šią ligą, ir kitokio gydymo nebuvo“, – konstatuoja V.Novosiolovas straipsnyje, publikuotame Rusijos mokslų akademijos Uralo skyriaus Ekonomikos instituto publikacijų rinkinyje.
Pasak mediko, nėra nieko keisto ar gėdingo, kad V.Leninas sirgo trečia sifilio stadija – neurosifiliu. XX amžiaus pradžioje kai kuriose Rusijos vietovėse sifiliu sirgo per 43 proc. gyventojų. Dažnai būdavo užsikrečiama buitiniu keliu – per bendrus rankšluosčius ir indus.
V.Novosiolovas kreipėsi į archyvą su prašymu leisti nukopijuoti „Dienoraštį“, bet gavo neigiamą atsakymą. Dar daugiau – prieiga prie dokumento apskritai buvo uždaryta, nors įstatymu numatytas 75 metų slaptumo laikotarpis baigėsi dar 1999 metais. Paaiškėjo, kad „slaptumas“ buvo pratęstas dar 25 metams, kai to paprašė V.Lenino giminaitė Olga Uljanova (mirė 2011 metais).
V.Novosiolovas kreipėsi į teismą, prašydamas neteisėtu pripažinti sprendimą uždrausti prieigą prie V.Lenino gydytojų dienoraščio ir išslaptinti dokumentus, tačiau 2018 metų kovą teismas Maskvoje tokį jo ieškinį atmetė.
Gydytojų dienoraščio paviešinimas būtų galėjęs padėti tašką beveik šimtą metų trunkančiuose ginčuose apie Spalio perversmo vado ligos ir mirties priežastis. Bet kol kas tai uždrausta.
