Pasak mokslininkės, didelio kiekio iki šiol nepublikuotų dienoraščių analizė leidžia naujai pažvelgti į vienos iš žinomiausių ir baisiausių istorijoje miesto apsiausčių kasdienio gyvenimo akimirkas, rašo theguardian.com.
A.Peri papasakojo, kaip ji surinko dienoraščius, kurių pagrindu šiemet išleido knygą „Karas iš vidaus. Blokadinio Leningrado dienoraščiai“ (The War Within. Diaries from the Siege of Leningrad).
„Kalbant su išgyvenusiais blokadininkais, kurių daugelis Antrojo pasaulinio karo metu dar buvo vaikai, visi jie man pasakodavo vieną ir tą pačią istoriją – apie didvyrišką ir pergalingą kovą, apie pasipriešinimą, apie kolektyvinį solidarumą. Vėliau jie pradėdavo pasitikėti manimi ir imdavo rodyti savo šeimos dokumentus. Iš pradžių laiškus, po to dienoraščius“, – theguardian.com sakė istorikė.
„Mane apstulbino tai, kad dienoraščiai smarkiai skyrėsi nuo tų istorijų, kurios man buvo pasakojamos. Netgi kai rašė ir kalbėjo vieni ir tie patys žmonės. Dienoraščių autoriai duodavo juos man ir sakydavo: „Abejoju, kad rasite čia ką nors įdomaus, ką nors kita be to, ką jau papasakojau.“ Bet skirtumai būdavo milžiniški“, – pasakoja A.Peri.
Dienoraščiai – tikrieji kančių metraščiai
Dar daugiau tyrimo medžiagos istorikė rado Sankt Peterburgo archyvuose ir buvo „nustebinta to, kaip žmonės vedė savo dienoraščius“. Juose atsiskleidė tikrasis to laikmečio kančių mastas, kai civiliai miesto gyventojai stengėsi išgyventi, neturėdami maisto, vandens vandentiekyje ir kuro šildymui, kentėjo nuo įvairių ligų.
Blokada virto „vidine kova“ su alkiu ir izoliacija, kuri buvo juntama visose kasdienio gyvenimo srityse, „kiekvienoje sąmonės kertelėje“, pasakoja A.Peri. „Tai labai skyrėsi nuo to, kaip viskas iki šiol buvo įsivaizduojama – kaip atvira vokiečių ir tarybinės liaudies kova.“
Dailymail.co.uk pateikia daugiau detalių ir gyvenimiškų istorijų iš A.Peri knygos.
Štai, pavyzdžiui, Aleksandra Mironova iki karo dirbo istorijos mokytoja. Kai jos mokykla, kaip ir daugelis kitų, 1941 metų rudenį buvo uždaryta, ji neteko darbo, tačiau netrukus jai pavyko įsidarbinti vienuose Leningrado vaikų namuose. Tačiau dabar jai teko ne mokyti vaikus, o tiesiog stengtis padėti jiems likti gyviems, nes į apsuptį patekusiame Leningrade greitai prasidėjo badas.
Viena iš Aleksandros užduočių buvo vaikščioti po Leningradą, nuolat slapstantis nuo vokiečių bombardavimo, ir ieškoti beglobiais likusių vaikų. Tai, ką jai teko išgyventi, primena košmarą.
Maisto kortelių praradimas – garantuota mirtis
Viename bute ji rado dvi maisto prašančias mažas mergaites, o šalia ant kėdės sėdėjo sustingusi prieš dvi dienas mirusi jų motina. Aleksandra vėliau sužinojo, kad mergaičių dėdė neseniai lankėsi jų bute, pavogė ąžuolinę spintelę malkoms ir paliko savo dukterėčias, nesuteikęs joms jokios pagalbos. Kadangi mergaitės dėl išsekimo nebepajėgė eiti pačios, Aleksandrai teko į vaikų namus jas vežti rogutėmis, nors ir ji pati nuo bado buvo smarkiai nusilpusi.
Po savaitės kitame bute Aleksandra rado 11 metų mergaitę vardu Šura. Ji gulėjo apsiklojusi lovos čiužiniu ir susisupusi į krūvą nešvarių skudurų. Virtuvėje gulėjo jos motinos lavonas. Šura paaiškino Aleksandrai, kad jų bute buvo apsilankęs iš pažiūros malonus nepažįstamasis. Jis atėmė šeimos maisto korteles. Aleksandra puikiai suvokė, kad maisto kortelių praradimas reiškė garantuotą mirtį.
Visame mieste ji rado daugybę vaikų, kuriuos jų tėvai paliko mirti badu. Pati būdama motina Aleksandra negalėjo suvokti, kaip galima ryžtis tokiam nežmoniškam poelgiui. Ji niekada neišdavė savo pačios trijų vaikų, tačiau 1942 metų vasarį dienoraštyje atsirado įrašas: „Kostia mirė. Ania ir Vasia mirė. Mano brangiausieji. Kas bus su vaikais? Kiek daug skausmo! Aš turiu gyventi, kad išgelbėčiau daugiau vaikų.“
Deja, nepaisant jos ir kitų žmonių pasiaukojančių pastangų, šimtai tūkstančių vaikų ir suaugusiųjų mirė Leningrade per vieną ilgiausių ir daugiausia aukų pareikalavusių apsiausčių. Leningrado blokada, kurią vykdė miestą apsiautusios vokiečių ir suomių kariuomenės, truko 872 dienas – nuo 1941 metų rugsėjo iki 1944 metų sausio 27-osios. Įvairiais skaičiavimais, per tą laikotarpį mieste, kuriam dabar grąžintas istorinis Sankt Peterburgo pavadinimas, nuo bado, žaizdų ir išsekimo mirė nuo 700 tūkst. iki 1,5 mln. žmonių, arba nuo 800 iki 1 700 kasdien. Iki karo Leningrade gyveno apie 2,7 mln. gyventojų.
Atsiskleidė geriausios ir blogiausios žmonių savybės
Šiandien Leningrado blokados istorija retai tinkamai įvertinama dideliame Antrojo pasaulinio karo paveiksle, tačiau ji, knygos autorės nuomone, verta svarbesnės pozicijos. Jokio kito miesto gyventojai neiškentė tiek, kiek leningradiečiai, ištvėrę siaubingą badą, bombardavimus ir atšiaurų šaltį.
Tie, kas išliko, išgyveno dėl žmogiškojo elgesio kraštutinumų. Vienų gyvybės buvo išsaugotos, nes kiti dėl jų pademonstravo didvyriškumą, dosnumą ir nesavanaudiškumą, tačiau kai kurie kiti išgyveno tik dėl savo savanaudiškumo, žmogžudysčių ir kanibalizmo. Blokada atskleidė tiek pačias geriausias, tiek ir pačias blogiausias žmonių puses.
Kita priežastis, kodėl Leningrado blokadai skiriama nedaug dėmesio, yra ta, kad tų, kurie ją išgyveno, balsai nėra dažnai girdimi. A.Peri tikisi, kad jos knyga, kurioje cituojami anksčiau nepublikuoti dienoraščiai, gulėję šeimų spintose ir archyvuose, padės išgirsti tuos balsus.
A.Peri knyga padės susikurti pilnesnį blokados gyvenimo vaizdą. Tas vaizdas gali būti sukrečiantis, tačiau asmeniniai dienoraščiai karo metų katastrofą atskleidžia daug geriau nei konvencinė istorija.
Kai nacistinė Vokietija 1941-ųjų birželį įsiveržė į Sovietų Sąjungą, daugelis leningradiečių išlaikė optimizmą. Išauginti sovietų propagandos, jie buvo įsitikinę, kad Stalinas tuoj neabejotinai triumfuos.
„Pergalė bus mūsų, draugai, – rašė savo dienoraštyje moksleivė Jelena Muchina. – Padarysime viską, kad išgelbėtume žmoniją nuo tironijos.“
Gamyklos meistras Aleksejus Jevdokilovas buvo kupinas panašaus ryžto ir savo dienoraštyje kreipėsi į vokiečius: „Jūs, melagingi šliužai, jūs mūsų neįbauginsite. Mes kirsime jums atgal su triguba jėga.“
Tokie drąsūs pareiškimai greitai pritilo. Vokiečiai jau rugsėjo 8-ąją, prabėgus vos vienuolikai savaičių nuo karo pradžios, apsupo Leningradą. Nors maždaug pusė milijono leningradiečių buvo suspėta evakuoti, tačiau miesto gyventojų vis tiek padaugėjo, nes į jį suplūdo nuo vokiečių besitraukę pabėgėliai.
Vyrai tapdavo impotentais, moterims nutrūkdavo menstruacijos
Blokavę miestą vokiečiai pasistengė, kad jo gyventojai kentėtų. Per oro antskrydžius buvo sunaikinti keli maisto sandėliai, o tai reiškė, kad miestui provizijos liko vos vienam mėnesiui. Miesto valdžia į tai reagavo sumažindama duonos davinį iki 255 gramų per dieną. Duona greitai tapo didesne vertybe už pinigus. „Duona yra visagalė, – rašė vieno dienoraščio autorius. – Duona valdo, duona gali bet ką, ji vadovauja ir renkasi.“
Per kelias savaites žmonės mirtinai nusibadavo. Tie, kurie išgyveno, tapo skeletais, gyvybingumo netekusiomis žmogystomis.
Jelena Muchina, buvusi kupina optimizmo karo pradžioje, matė veidrodyje, kaip septyniolikmetė „iš jaunos merginos, kuriai viskas yra priešakyje“, virsta „senute“.
36-erių Aleksandra Borovikova tapo sau „panaši į velnią – tik kaulai ir susiraukšlėjusi oda“.
Kita badavimo pasekmė buvo ta, kad berniukams ir mergaitėms imdavo augti plaukai ant veido. „Mes juos vadindavome mažaisiais seniais“, – prisiminė vieno dienoraščio autorius po karo.
Vyrai nuo bado tapdavo impotentais, o moterims nutrūkdavo menstruacijos, jų krūtys susitraukdavo, jos nustodavo gaminti pieną.
Kai miesto gyventojai nusirengdavo viešosiose pirtyse, nebūdavo galima atskirti moterų nuo vyrų. „Noriu aprašyti vaizdą pirtyje, – rašė Ivanas Savinkovas savo dienoraštyje 1942-ųjų sausį. – Siaubinga. Skeletai, o ne žmonės. Kas mums bus?“
I.Savinkovas puikiai žinojo atsakymą į savo klausimą. Kasdien mieste mirštant tūkstančiui žmonių, lavonai buvo įprasta detalė gyvuosius supančioje aplinkoje. Kūnai būdavo kraunami į rietuves it rąstai, o viešoje vietoje mirštantys žmonės buvo įprastas reginys.
„Viena senutė, laukdama duonos eilėje, lėtai susmuko ant žemės, – rašė balerina Vera Kostrovitskaja, – bet tai niekam nerūpi. Ji arba jau mirė, arba ją mirtinai sutryps kiti.“
Mirtis mėnesio pradžioje – džiaugsmas šeimos nariams
Vera toliau pasibaisėjusi rašė, kaip kiti eilėje stovintys žmonės puolė ieškoti senutės maisto kortelių: apžiūrėjo žemę aplink numirėlę, atgniaužė jos suspaustą kumštį. Bet maisto kortelės mažučiams daviniams buvo ne viskas, ką buvo galima paimti iš numirėlių. Lavonai taip pat buvo maisto šaltinis, o kanibalizmas buvo išplitęs. Per blokadą dėl kanibalizmo buvo suimta apie pusantro tūkstančio leningradiečių.
Rusų kalboje yra du skirtingi žodžiai kanibalizmui apibūdinti. Vienas jų – „trupojedstvo“ – kažko, kas jau yra miręs, mėsos valgymas. Kitas – „liudojedstvo“, reiškiantis kažko, ką nužudei, mėsos valgymą. Leningrade egzistavo abu šie reiškiniai, o kai kurios motinos net savo vaikus maitino žmogiena, kad tik šie išgyventų.
Buvusi istorijos mokytoja Aleksandra Mironova susidūrė su kanibalizmą praktikavusia Kaganovų šeima. Kai Aleksandra pamėgino jų vaikus paimti į vaikų namus, pamatė, kad „jie nenori išvykti, nes dar yra neišvirtos mėsos“.
Tie, kurie nesulaužydavo šio tabu, turėdavo ištverti kitokias pagundas. Tėvai vogdavo maistą iš savo vaikų ir sulaukdavo kitų šeimos narių neapykantos. 13 metų Valia Peterson savo dienoraštyje piktinosi patėviu, kuris suvalgė ne tik jos davinį, bet ir jų šunį. „Aš jo nekenčiau, – prisipažino ji. – Alkis atskleidė jo šlykščią esybę ir aš ją pažinau tokią.“ Kai patėvis galų gale mirė, Valia džiūgavo: „Buvau pasirengusi šokinėti iš džiaugsmo, bet buvau per silpna ir neturėjau jėgų.“
Linkėjimai kam nors numirti – net šeimos nariams – dažnas dienoraščių autorių išsireiškimas. Viena maža mergaitė džiaugėsi, kad mirė jos mama. Paklausta, kodėl ji džiaugiasi, mažoji paaiškino, kad dabar šeimai liks mamos duonos kortelės. Jeigu žmogus mirdavo mėnesio pradžioje, kai jis buvo ką tik gavęs duonos korteles savo vardu visam mėnesiui, tai buvo laikoma sėkme.
Badas ardė šeimas ir kėlė haliucinacijas
Arkadijus Lepkovičius pastebėjo, kad ekstremalus alkis jį ir jo žmoną Veročką privertė nekęsti vienas kito ir nepasitikėti vienas kitu. Arkadijus buvo įsitikinęs, kad Veročka nusukinėja jo maisto dalį, ir apibūdino ją kaip „sijonuotą velnią“. „Veročka pradėjo dalyti duoną ir slėpti ją, kad vėliau pasistiprintų pati, mano ir taip jau prastos sveikatos sąskaita“, – dienoraštyje rašė Arkadijus.
Arkadijus greitai suvokė, jo šeima nebuvo išskirtinė. „Santykiai tarp motinų ir vaikų, tarp vyrų ir žmonų tapo visiškai nežmoniški, – pastebėjo jis. – Visas miestas tapo toks, kova dėl išgyvenimo visus nugramzdino į neviltį.“
Arkadijaus ir Veročkos santuoka galutinai žlugo, kai Veročka apkaltino savo vyrą pardavus jos paltą, kad jis galėtų paslapčiomis nusipirkti maisto sau. Kas jiems nutiko vėliau, nėra žinoma, nes Arkadijaus dienoraštis baigėsi kartu su santuoka.
Badavimas kartais žmonėms sukeldavo baisias psichozes, juos apimdavo manijos, jie imdavo matyti haliucinacijas. 18-metė aktorystės studentė Nina Mervolf savo dienoraštyje prisiminė, kaip jos visiškai sudžiūvęs tėvas ėmė šaukti: „Kur mano kūnas? Aš nežinau, kas nutiko man. Aš nesuprantu, kas vyksta su manimi. Kur mano kūnas?“
Natalija Uskova savo dienoraštyje prisiminė, kaip gulėdama ant lovos ir klausydamasi radijo patyrė bauginančią būseną, lyg jos galva būtų pradėjus plėstis, plėtėsi tol, kol užpildė visą kambarį, ir atrodė, kad tuoj sprogs. „Ar aš kraustausi iš proto?“ – paklausė ji pati savęs.
Kūnas už maistą
Tačiau, nepaisant bombardavimų, bado ir siaubingų patyrimų, daugybė leningradiečių sugebėjo išgyventi per blokadą. Iš dalies dėl to, kad kariuomenei pavyko per užšalusį Ladogos ežerą suorganizuoti maisto ir kitų atsargų gabenimą. Be to, Leningrado gyventojai išmoko valgyti viską, kas tik įmanoma – iš odinių diržų buvo verdama šaltiena, iš klijų – sriuba, iš granuliuotos kavos buvo kepami blynai.
Neišvengiamai ir prostitucija – tų, kurie fiziškai dar buvo pajėgūs lytiniams santykiams – taip pat suteikė galimybę išgyventi abiejų lyčių atstovams. Moterys prostitutės, vadintos „blokadinėmis žmonomis“ ar „valgyklų mergaitėmis“, pardavinėjo savo kūnus už maistą. Įprastai geriau apsirengusios ir geriau besimaitinančios už kitas moteris blokadinės žmonos sulaukdavo kitų paniekos. Ivanas Savinkovas rašė: „Jos, daugiausia jaunos merginos, vienintelis gyventojų sluoksnis, šią žiemą išsaugojusios normalią išvaizdą, tačiau užsitraukusios nešlovę.“
Vyrai taip pat parsidavinėjo už maistą. Jų klientėmis dažnai būdavo maisto skirstymo tarnybose dirbančios moterys. Jų prieiga prie maisto pavertė jas lyg aukšto rango „aristokratėmis“.
„Jos, apsirengusios šilkais ir apsiavusios stilingais velvetiniais batais, mano, kad gali nusipirkti tave nakčiai už sriubos lėkštę“, – rašė Savinkovas. Ir jos, be abejonės, daugeliu atvejų tai galėjo.
Tačiau stalinistinėje Sovietų Sąjungoje buvo viena žmonių grupė, kuriai nereikėjo badauti per blokadą – tai miesto tarybos nariai. Tarybos narys Nikolajus Ribkovskis savo dienoraštyje aprašė, kaip jis šlamštė ikrus, žąsieną, kalakutieną ir kumpį tuo metu, kai nuo 2 iki 3 tūkst. žmonių kasdien mirdavo iš bado. Vieną kartą jis taip apsirijo, kad buvo paguldytas į ligoninę.
Vietos valdžia nebuvo palankiai nusiteikusi daktarų, dirbančių lavonais užverstose ligoninėse, atžvilgiu. Medikų nesugebėjimas susidoroti su problema buvo vertinamas kaip kontrrevoliucinis veiksmas ir už tai grėsė represijos.
Pokariu tiesos niekam nereikėjo
Nors atrodė, kad miesto tarybos valdžia gyvena kitoje planetoje, jos atstovai puikiai žinojo apie bado mastus ir įkūrė komisiją, turėjusią užfiksuoti gyventojų patirtį, surinkti dienoraščius ir užrašyti pasakojimus. „Žmonės turi kaip įmanoma daugiau prisidėti prie istorijos užrašymo“, – nusprendė komisija.
Kai 1944 metų sausį blokada pagaliau buvo nutraukta, tikėtasi, kad komisijos surinkti liudijimai bus plačiai paviešinti tiek Sovietų Sąjungoje, tiek ir pasaulyje, kad visi sužinotų, ką teko patirti Leningradui. Miestui buvo suteiktas „didvyrio“ statusas ir įteiktas Lenino ordinas.
Tačiau 1949-aisiais Stalinas, nerimaudamas dėl stiprėjančios laisvos dvasios mieste ir suvokdamas tai kaip iššūkį savo valdžiai, nepanoro skatinti Leningrado žygdarbio idėjos propagavimo. Be to, istorijos apie badą ir patirtus sunkumus tik primindavo žmonėms, kad jų lyderis beveik pustrečių metų nesugebėjo ateiti į pagalbą miestui.
Kaip jau buvo įprasta, Stalinas įsakė Leningrade surengti valymą, kurio metu buvo rekvizuota dešimtys tūkstančių blokados laikotarpio reliktų, tarp jų ir dienoraščių. Daugelis jų buvo sunaikinta. Komisijos nariai buvo atleisti ir pažeminti pareigose.
Laimė, po Stalino mirties 1953-iaisiais požiūris ėmė keistis ir buvo vėl galima rašyti apie blokadą. Tačiau ilgus dešimtmečius buvo pateikiamas tik oficiozinės sovietinės istorijos modelis, į kurį niekaip neįtelpa profesorės A.Peri parinkti autentiški blokadą išgyvenusiųjų liudijimai.
