Pagrindinį dėmesį šiame straipsnyje skirsime chruščioviniais metais inicijuotiems pasaulėžiūros pokyčiams, kuriuos sovietų režimas įgyvendino pasitelkdamas vadinamąsias naujas apeigas ar naujas tradicijas. Tai turėjo būti instrumentai nereligiškai minėti ir įprasminti asmeniškai ar net egzistenciškai svarbius įvykius – gimimą, santuoką, mirtį. Vardynų, santuokos ir laidotuvių civilinis ritualizuotas šventimas buvo kuriamas kaip pakaitalas bažnytinėms krikštynoms, vestuvėms ir laidotuvėms.
Šių švenčių ar minėjimų suvisuomeninimas sovietų Lietuvoje vyko gana paradoksaliai. Jos atsidūrė valdžios galios tarpsluoksnyje: tarp kontroliuojamų kolektyvinių minėjimų ir menkai kontroliuojamos, tegul ir siauros, tačiau išlikusios privataus gyvenimo erdvės. Todėl siekdamas išstumti šventimų religines minėjimo prasmes, režimas susidūrė su asmeniniais žmonių polinkiais ir norais, prie kurių teko taikytis.
Šių švenčių ar minėjimų suvisuomeninimas sovietų Lietuvoje vyko gana paradoksaliai. Jos atsidūrė valdžios galios tarpsluoksnyje: tarp kontroliuojamų kolektyvinių minėjimų ir menkai kontroliuojamos, tegul ir siauros, tačiau išlikusios privataus gyvenimo erdvės.
Šventes siekta padaryti kuo patrauklesnes, tarsi atsveriančias bažnytines, ieškoma būdų sau palenkti žmogaus jausmus ir simpatijas. Tam tikslui buvo įdėta daug kūrybinių ir mokslinių pastangų tiriant, performuojant ir pritaikant istorinę ritualų bei apeigų medžiagą. Buvo skirta ir nemažai finansinių resursų statant specialiai apeigoms pritaikytus puošnius ir brangius pastatus, santuokų ir laidojimo rūmus.
Lietuvoje auklėjamoji visuomeninė švenčių prasmė, kurią sugestijavo ideologija, nubluko prieš jausminius scenarijus, kuriais buvo siekiama sukurti kuo stipresnį emocinį efektą dalyvaujantiesiems. Iškilmingumas ir pramoginis šventiškumas buvo pagrindiniai šeimos švenčių scenarijų sudarymo ar jų architektūrinio apipavidalinimo tikslai. Jausmų efektui išgauti buvo kuriama nauja švenčių mitologija, vinegretiškai sukomponuota iš folklorinių tradicijų motyvų, apibendrintų bei naujai įprasminamų simbolių, ideologinių elementų. Šventimo siužetai ir prasmės kovojant dėl žmonių simpatijų buvo daug mažiau svarbūs už jų formuojamą nuotaiką ir aktyvinamus jausmus.
Čia susiduriame su labai savitu pasaulėžiūros keitimo atveju. Sovietinis žmogus randasi ne vieną prasminį pasakojimą (krikščioniškąjį) keičiant kitu (sovietiniu ateizuotu ideologiniu), o jo žvilgsnį ir ieškojimus atitraukiant nuo prasmės klausimų. Naujų tradicijų radimasis bei paplitimas reiškia savitą pasaulėžiūrinį pokytį, charakterizuojantį naują sovietinį žmogų.
Lietuvoje apie vadinamųjų naujų tradicinių švenčių radimąsi rašyta ne vieno autoriaus. Daugiausia dėmesio jie kreipė į istorinius ir ideologinius šių tradicijų ar „apeigų“ radimosi aspektus. Tačiau kol kas šios šventės menkai analizuotos kaip sovietinis pasaulėžiūros keitimo instrumentas. Pagrindinį dėmesį kreipsime į naujas vestuvių apeigas kaip emociškai ryškiausią ir geriausiai išplėtotą reiškinį.
Chruščioviškas žmogiškumas ir ritualų prasmė
Sovietinės ideologijos požiūriu šeimos švenčių, siejamų su gimimu, tuoktuvėmis ar laidotuvėmis, viešo ar visuomeninio išskirtinio šventimo apskritai neturėjo būti. Tam turėjo pakakti civilinės fakto registracijos. Mirtis materialistinėje pasaulėžiūroje neturėjo jokios gilesnės prasmės. Po karo Lietuvoje buvo svarstoma galimybė visuotinai įdiegti kremavimą ar vadinamąjį „žydiškąjį“ palaidojimą, tai reiškia – greitą ir be jokių ceremonijų.
Komjaunuoliškos vestuvės taip pat nenumatė ypatingo šventimo, lydinčio civilinės santuokos įregistravimą. Kova prieš Bažnyčias bei krikščioniškus ritualus paskatino režimą peržengti šią civilinę askezę.
Tiesa, kietakaktis režimas galėjo kitomis priemonėmis siekti išrauti bažnytines praktikas: represuoti bažnytines veiklas ir terorizuoti praktikuojančius tikinčiuosius, religinį gyvenimą nustumdamas į pogrindį. Tačiau Chruščiovo epocha sukūrė kitą pagrindą režimo santykiuose su tikėjimu ir tikinčiaisiais. Vadinamojo „atšilimo“ programa reiškė, kad nustota ignoruoti žmogaus individualius bei asmeninius poreikius. Tai taip pat reiškė ir daug gilesnės bei asmeniškesnės sovietizacijos pradžią.
Tačiau Chruščiovo epocha sukūrė kitą pagrindą režimo santykiuose su tikėjimu ir tikinčiaisiais. Vadinamojo „atšilimo“ programa reiškė, kad nustota ignoruoti žmogaus individualius bei asmeninius poreikius.
Paskelbus „naujo žmogaus“ kūrimo programą, buvo atvertas kelias žmogaus vidujybės ir jo pasaulėžiūros aktyviam perkeitimui pagal režimo poreikius. 1961 m. KPSS XXII suvažiavimas priėmė Komunizmo statytojo moralės kodeksą. Tai reiškė ir sovietinės moralės, o kartu – ir žmogaus dvasinio (ar vidinio) pasaulio kontrolės eros pradžią.
Tuomet suintensyvėjo bei naujų formų įgavo kova su krikščioniškuoju tikėjimu, kuris, bent Lietuvoje, buvo didžiausia kliūtis šiam naujam posūkiui. Kaip suvažiavime pasisakė Chruščiovas: „Juk dvasinis žmogaus vystymasis negali būti sėkmingas, jeigu jo galva yra pilna mistikos, prietarų, neteisingų pažiūrų“.
Chruščiovo įvestos naujovės buvo nauji subtilesni būdai žmonėms atitraukti nuo tikėjimo ir Bažnyčios. To siekiama naudojant „idėjinio poveikio priemones žmonėms auklėti mokslinės-materialistinės pasaulėžiūros dvasia, religiniams prietarams nugalėti, neleidžiant įžeidinėti tikinčiųjų jausmų“. Viena ryškiausių naujovių buvo naujųjų tradicijų diegimas.
Naujos šventės pradėtos švęsti pačioje šešto dešimtmečio pabaigoje, scenarijus kuriant vietos darbuotojams. Vienas pagrindinių naujųjų ritualų specialistų, kūrėjų ir tyrėjų Petras Pečiūra drauge su kolega latviu A.Serdantu jau 1960 m. rusiškai sąjunginėje „Žinijos“ leidykloje išleido metodinę priemonę apie dviejų respublikų patirtį „diegiant naujas tradicijas.
Čia didelis dėmesys skiriamas ir naujų tradicijų turiniui, ir formai. Pečiūra kaip išskirtinį faktą pamini numatomas naujas patalpas skyriui Kaune, kuriose „net ketinama pastatyti vargonus“. Sąjunginiu mastu nauja metodinėje priemonėje yra ne visuomenės dėmesys civilinei santuokai ir kitoms šventėms, o pastanga jas paversti kuo iškilmingesnėmis, taip pat – panaudoti etnines tradicijas.
Manytina, kad šiomis naujovėmis Lietuva buvo viena pirmaujančių respublikų. Tai galėjo lemti ne vien aršus kovos su tikėjimu pobūdis, skatinęs aktyvumą ir inovatyvumą ieškant naujų formų, bet ir nacionalinis charakteris, lietuvių noras švęsti iškilmingai. Juolab kad ir Serdantas nurodo, jog Latvijoje neprigyjąs švenčių iškilmingumas ir net senieji latviškieji vestuvių papročiai: „Stebima tendencija vengti perteklinio teatrališkumo ir triukšmingumo. Palankiai taip pat nežiūrima ir išgyvendinamos jaunavedžiams kolektyvų teikiamos brangios dovanos“.
Metodinė priemonė atskleidžia, kad tuo metu aktyviai formavosi tipinio šventimo pavidalas, į jį įtraukiami nauji elementai, atsisakoma perteklinių.
Kiti faktai taip pat liudija, kad vyko pati tikriausia kova su Bažnyčia dėl žmonių jausmų ir simpatijų. Paminėtina didelio atgarsio sulaukusi ateistinėje radijo laidoje „Akiračiai“ 1962 m. kelis mėnesius aptartoji merginos Gemos istorija. Ji emocingai surašytu laišku kreipėsi į radijo laidą, prašydama patarimo, nes norinti ištekėti pagal naujus papročius, o jos išrinktojo tėvai norintys bažnytinės santuokos.
Laidos klausytojai siuntė jai patarimus, kurie buvo viešai skaitomi. Istorija tęsėsi kelis mėnesius, galiausiai viskas baigėsi „laimingai“, jaunuoliai, nepaisydami tėvų noro (ar tėvams nusileidus dėl viešo visuomenės spaudimo), susituokė civiliškai, laida prisidėjo prie sveikinimų naujai sovietinei porai.
Respublikinio lygio institucionalizacija, reaguojanti į poreikį, kad šeimos šventės būtų civiliškai ritualizuotos, įvyko tik 1963 m. Tai davė pradžią skirtingose Lietuvos vietose iniciatyvomis iš apačios formuojamų apeigų tipizacijai, pradėtos leisti rekomendacinės apeigų scenarijų knygos, sistemingai tiriamas lietuvių liaudies folkloras ir su šventėmis susiję papročiai, referuojami kitų tautų papročių antropologiniai tyrimai.
Pirmiausia dėmesys nukreipiamas į pirmykštes bendruomenes, kuriose buvo galima aptikti „kolektyvinius“ šeimos švenčių šventimo pagrindus. Ideologiškai buvo laikomasi nuostatos, kad kiekvienoje epochoje atitinkamos apeigos susiformuojančios pagal visuomenės pobūdį ir poreikius.
Pirmiausia dėmesys nukreipiamas į pirmykštes bendruomenes, kuriose buvo galima aptikti „kolektyvinius“ šeimos švenčių šventimo pagrindus. Ideologiškai buvo laikomasi nuostatos, kad kiekvienoje epochoje atitinkamos apeigos susiformuojančios pagal visuomenės pobūdį ir poreikius.
Socialistinėje visuomenėje netinkančios kapitalistinį (religinį) pobūdį turinčios apeigos, reikalingos naujos jų formos, atitinkančios epochą. Socializmas išnaikinantis pagrindą išnaudojimui ir nelygiateisiškumui, pirmiausia – vyro ir moters santuokoje: „Seni papročiai užleidžia vietą naujiems ir Tarybų šalyje, kur moteriai sudaromos sąlygos dirbti lygiateisiškai su vyru, o tai yra jos laisvės ir savarankiškumo pagrindas“.
Epochos santykinumas reiškė, kad naujoms apeigoms pasitelkiant seną etninę folklorinę medžiagą, nebuvo perimamos senųjų ritualų prasmės. Buvo perimami tik jų elementai, kurie pasitelkiami kaip estetinės priemonės, stiprinančios apeigos emocinį poveikį: „Estetinės priemonės apeigoje sustiprina kolektyvinius pergyvenimus, labiau įjungia dalyvius į pačią apeigą“. Į tai, kas vyksta apeigų metu, pradėta žiūrėti kaip į „simbolių sistemą“, sutelkta forma išreiškiančią šventę atitinkančias žmonių emocijas.
Ritualų organizatoriams ir dalyviams buvo suteikta daug improvizacinės laisvės keisti jau pasiūlytus „tradicinius apeigų elementus“ ar suteikti jiems naujų prasmių: „Pasitaiko, kad jie sukuria ir savas džiaugsmo, sveikinimo, pagarbos išraiškos formas, kurias įsidėmi ir panašiomis progomis kartoja kiti“. Ši improvizacinė laisvė, nesant įforminančio aiškaus pasakojimo, buvo beveik beribė, jei ja buvo galima pasiekti emocinį efektą.
Per sovietmetį švenčių ritualai ir apeigos nuolat buvo tipizuojami, drauge paliekant erdvės pildytis naujais simboliniais elementais. Tai atsispindi civilines funkcijas atliekantiems darbuotojams leistose rekomendacinėse knygose, aprašančiose ritualų scenarijus, aplinką, kurią reikia sukurti, ir panašius dalykus, įskaitant ir dalyvaujančiųjų savitą aprangos „kodą“. Pirmieji leidiniai pasirodė jau apie 1966 m., paskutiniai – devinto dešimtmečio pradžioje.
Naujų ritualų kūrimas, – jei jį siesime su folklorinės medžiagos rinkimu gamtos ciklo šventėms, jas aiškinant sekuliariai natūralistiškai gamtiškai: saulės sugrįžimo šventėms (įskaitant Kūčias ir Kalėdas), Vasaros šventėms (įskaitant jonines, rugių pjovimo papročius, žolines), – vyko ir vėliau. Jos toliau kuriamos ir šiandien.
Ieškant emocinio paveikumo
Sovietinėje tvarkoje religijos patrauklumas buvo išaiškinamas psichologiškai: religiniai ritualai patrauklūs paprastam žmogui, nes labai stipriai kontrastuoja su jo kasdienybe ir gyvenama aplinka: „Religiniai įsivaizdavimai pagrindinai apima jausminę žmogaus psichikos sferą“. Ateistinė kova reiškė ne tiek pastangą suteikti kitą nei religinį prasminį pagrindą žmogaus egzistencijai aiškinti, o sukurti jausmiškai labiau paveikią aplinką.
Krikščionybėje nematant gilesnės prasmės bei nepripažįstant žmogaus prigimties, esančios anapus jausminės psichologinės sferos, religijos patraukimas iš žmogaus gyvenimo reikštų vien emocinę tuštumą, kurią reikia užpildyti. Sovietų valdžia pripažino šiuos žmogaus poreikius: liaudies masėse „išliko stiprus socialinis-psichologinis apeigų poreikis, kurį anksčiau daugiausia tenkino religinis kultas, o dabar jį patenkinti reikia kitomis priemonėmis“.
Ateistinėse alternatyvose bažnytiniams ritualams pasitelkiami emociškai įkrauti simboliniai elementai ar jų sankaupos, turinčios sukurti šventinę nuotaiką. Siekta kurti tokius ritualus ir aplinką, kurie generuotų tam tikras emocijas.
Ateistinėse alternatyvose bažnytiniams ritualams pasitelkiami emociškai įkrauti simboliniai elementai ar jų sankaupos, turinčios sukurti šventinę nuotaiką. Siekta kurti tokius ritualus ir aplinką, kurie generuotų tam tikras emocijas.
Šventimas atliko savitą sovietinės socializacijos funkciją. Jo metu atsiradęs jausmas siejamas su įveika skirtumo tarp individo ir visuomenės, tai yra žmogaus suvisuomeninimu. Ideologiškai apibrėžtas šventiškumo jausmas yra „ryškiausia žmogaus harmonijos su aplinka, visuomeniniais idealais išraiška. Tai būsena, kurioje žmogus jaučiasi laimingas, laisvas, nejaučia susvetimėjimo, konflikto su savimi, visuomene, gamta; jo asmeniniai interesai, mintys sutampa su visuomeniniais idealais, sudarančiais šventės turinį“.
Toks šventės apibūdinimas labiau susijęs su valstybinėmis šventėmis, tokiomis kaip revoliucijos metinių minėjimas, tačiau jis atskleidžia bendrą nuostatą šventimo atžvilgiu.
Ideologinė vestuvių prasmė buvo skurdi. Bendrąja prasme tai aiškinta kaip vienas iš devynių ar daugiau žmogaus įvisuomeninimo virsmų greta tapimo spaliuku, tarybiniu piliečiu ar komunistu. Jie susiję su naujais vaidmenimis visuomenėje, taip pat – ir pareigomis. Su šiais virsmais susijusios šventės vėlyvuoju sovietmečiu imtos vadinti „iniciacinėmis“ šventėmis, turinčiomis labiau visuomeninę, nei asmeninę prasmę: „labai svarbu, kad šiais momentais žmogus nebūtų vienas, kad jis jaustų visuomenės dėmesį ir globą, būtų orientuojamas teisinga kryptimi“.
Visuomenės rodomas dėmesys santuokos įregistravimui šiame kontekste išreiškė sovietinės valstybės lūkesčius naujos šeimos atžvilgiu. Šį ideologiškai gana tuščią šeimos sudarymo turinį, apimantį vien virsmą ir naujas pareigas, atspindi ir jau aštuntą dešimtmetį tipišku tapęs santuokos įregistravimo metu deputato ar visuomenės veikėjo duodamas priesakas jaunavedžiams: „Kurdami asmeninę laimę ir darnią šeimą, neužmirškite savo pareigų socialistinei valstybei, stiprinkite ją kruopščiu darbu ir visuomenine veikla, visur būkite jos verti piliečiai“.
Ideologinės prasmės skurdumas reiškia, kad nebuvo jokio asmeniškai paveikaus sovietinio prasminio pasakojimo, galinčio atsverti krikščioniškąjį pasakojimą, į kurį būtų galėjęs būti įpintas sovietinės šeimos sudarymo įvykis.
Nesant prasmingo pasakojimo, vienintelis ką nors galintis reikšti santuokos ritualo sudarymo elementas buvo pats jos įregistravimo aktas. Jam „teikiama vis daugiau iškilmingumo ir reikšmės, stengiantis santuokos registravimo momentą padaryti kiekvienam susituokiančiam atmintiną visam gyvenimui“.
Siekiant pasiekti jausminį efektyvumą, jis buvo apaugintas įvairiais iš skirtingų tradicinių šaltinių kilusiais ar sukurtais simboliais, tarsi akumuliavusiais tam tikrą nuotaiką bei turinčiais ją skleisti.
Sovietinės naujosios tradicijos, perimdamos ankstesniųjų tradicijų elementus, juos sušiuolaikino, idant prasmės atitiktų „socialistinės visuomenės gyvenimo būdą“. Senųjų simbolių galimos maginės ar kitos panašios prasmės buvo išstumtos, paverstos gryna pramoga, panašiai kaip ir krikščioniškos pačių ritualų prasmės.
Naujos apeigos buvo perkeistos tradicijos. Buvo skatinamos švenčių dalyvių ir organizatorių kūrybinės iniciatyvos savo nuožiūra elgtis su papročiais ir liaudies meno elementais, kad būtų pasiekti šventės tikslai: „kūrybiškai transformuoti ir pritaikyti atitinkamoms sąlygoms, [jie] gali būti ir mūsų apeigų bei švenčių sudėtine dalimi“.
Kaip nurodė Pečiūra, „pirmiausia tenka naudoti esamą apeigų medžiagą ir sumaniai ją taikyti konkrečioms šventėms“. Irena Čepienė, sisteminusi naujų apeigų patirtį, įvardijo dar tiksliau: „Mūsų dienomis ne tik perkainojamos senosios tradicijos, bet ir jos kūrybiškai tęsiamos“.
Civiliniams ritualams pasitelkta nemažai tautinių ar pseudotautinių elementų, dėl kurių santuokos ir imtos vadinti ne civilinėmis, o „santuokomis su nacionalinėmis tradicijomis“. Ideologiškai tai pagrindžiama, kad būtent liaudies tradicijos, o ne krikščioniškosios, esančios savos lietuviams, brėžiant tiesų kelią nuo liaudies papročių į socialistines tradicijas
Civiliniams ritualams pasitelkta nemažai tautinių ar pseudotautinių elementų, dėl kurių santuokos ir imtos vadinti ne civilinėmis, o „santuokomis su nacionalinėmis tradicijomis“. Ideologiškai tai pagrindžiama, kad būtent liaudies tradicijos, o ne krikščioniškosios, esančios savos lietuviams, brėžiant tiesų kelią nuo liaudies papročių į socialistines tradicijas: „Šimtmečiais kaupta liaudies išmintimi, papročiais bei folkloru ir rėmėsi augdamos ir tobulėdamos civilinės metrikacijos apeigos“.
Apeliacija į tautinius jausmus, „tautinių“ simbolių pasirinkimas neabejotinai garantavo ir jų stipresnį jausminį paveikumą nei kitos prigimties simbolių. Naujieji sovietiniai ritualai buvo „senųjų“ tradicijų elementų sankaupos, paverstos naujais efektyviais simboliais, emocijomis pripildžiusiais ritualo vyksmą, drauge uždengusiais prasmės nebuvimą.
Vienas pačių pirmųjų ir ryškiausių simbolių buvo vadinamasis „juostų tiltas“. Jo kilmė siejama su Kėdainių krašto tradicija bei būtent taip pagal naujas tradicijas švęsta pirmąja civiline santuoka Kėdainiuose 1958 m.
Po dešimtmečio juostų tiltas yra įsitvirtinęs kaip tipinis ritualo simbolis: tautiniais rūbais apsirengusios poros, jauniesiems įžengiant, abipus tako laiko virš jų galvų tautinių juostų tiltą, o jiems išeinant – juostos nuleidžiamos. Šio simbolio prasminiai aiškinimai yra lėkšti. Pirmuosiuose tipiniuose ritualuose tiesiog nurodoma, kad juostų panaudojimas suteikia „registracijos aktui didesnio iškilmingumo ir įsimenamumo“.
Vėliau sakoma, kad tai esąs liaudies žaidimo „Jievaro tiltas“ elementas, dėmesio ir pagarbos jaunavedžiams parodymas: „Juostų tiltas liaudies papročiuose naudojamas, kolektyviai sutinkant ir išlydint garbingus svečius“.
Kitas sovietmečiu įtvirtintas simbolis yra jaunosios rūtų vainikėlio ir jaunojo rozetės persegimas iš kairės į dešinę po santuokos sudarymo. Tai atlieka vyriausioji pamergė ir pabrolys, vadinamieji „vainiksegiai“. Persegimas aiškinamas kaip simbolizuojantis, kad „jaunikis ir nuotaka tapę vedusiųjų pora“.
Trečiasis ryškus simbolis yra deganti ugnis židinyje, kuris galėjo būti įrengtas civilinės apeigos vietoje, ugnis galėjo būti įteikiama ir jaunavedžiams moliniuose puodeliuose. Ugnis simbolizavusi „šeimos židinį“. Paskutinis simbolis, kuris labiausiai tiesiogiai susijęs su nuotaikos katalizavimu, yra šampano taurė ar midus, išgeriami po santuokos įregistravimo.
Primygtinai pabrėžiama, kad taurės šampanui turinčios būti krištolinės, o jei geriamas midus, tai jis turėtų būti geriamas iš ragų, kaustytų metalu. Minimi ir kiti jausminę aplinką kuriantys bei įvykį iš kitų išskiriantys atributai: vestuviniai žiedai, gėlės, piršlys, būtinai perjuostas tautine juosta, taip ir neprigijęs svočios nuometas, vitražu ar mozaika papuošta salės siena, ceremonijos dalyvių tam tikrų atspalvių ir formos apranga ir panašiai.
Tipizuoti ir už civilinės metrikacijos skyrių sienų vykę įvykiai. Kaip antai – užtvaros kelyje jauniesiems grįžtant namo, simbolizuojančios sunkumus ir kliūtis, kurias jie gyvenime turės patirti ir nugalėti. Tėvai, jaunuosius sutinkantys su duona ir druska, kurie reiškė palinkėjimą darniai ir gražiai gyventi.
Seklus vestuvių ritualo simbolių paaiškinimas reiškia, jog jokios suprantamesnės prasmės nebuvo bei veikiausiai negalėjo būti. Pagrindinė šventimo prasmė ir buvo kuo geriau patenkinti iškilmingumo, šventiškumo ir pramogos poreikį. Siekiant kuo geriau paveikti jausmus, buvo nusižengiama net ideologinėms nuostatoms nepriimti į sovietinį gyvenimą simbolių, pasižyminčių ryškiais praėjusio gyvenimo atspalviais.
Pavyzdžiui, įsitvirtino piršlio figūra, nors socialistinėje visuomenėje, kurioje vyro ir moters teisės yra lygios, o privačios nuosavybės poveikis šeimos sudarymui – panaikintas, piršlio vaidmuo nebetenka jokios atramos.
Pavyzdžiui, įsitvirtino piršlio figūra, nors socialistinėje visuomenėje, kurioje vyro ir moters teisės yra lygios, o privačios nuosavybės poveikis šeimos sudarymui – panaikintas, piršlio vaidmuo nebetenka jokios atramos. Piršlio figūra, jo korimas pramoginėje vestuvių dalyje ryškiausiai parodo, kad šeimos (ir ne tik) švenčių prasmingumas neturėjo jokios prasmės, o jų paskirtis buvo pasiekti maksimalų emocinį paveikumą.
Ne mažiau svarbu už aplinką, kurioje vyko naujasis šventimas, buvo scenarijus ir simboliai. Ji turėjo juos atitikti ar net katalizuoti. Todėl švenčių organizatoriai, o galiausiai – ir specialius pastatus planuojantys projektuotojai, turėjo galvoti apie aplinką, pritaikytą prie ritualo. Reikėjo numatyti erdves juostų tiltui, apmąstyti tako-kilimo, per salę vedančio iki ceremonijų stalo, pavidalą, šeimos židinį, vietą šampano taurei išgerti, net orkestrui (ar vargonams) bei kurioje interjero vietoje būtų mozaika ar vitražas. Klaipėdoje ir Vilniuje pastatytų santuokų rūmų erdvių planavimas iš pirmo žvilgsnio regisi labai įmantrus. Tačiau atsižvelgus į jau galiojančią ritualinę praktiką, toks planavimas pasirodo esąs neišvengiamas.
Daug svarbesnis dalykas buvo tose erdvėse sukurti ritualą atitinkančią nuotaiką. Neatsitiktinai kalbant apie architektų darbus pabrėžiamas jų „emocinis paveikumas“. Klaipėdoje ir Vilniuje pastatytų santuokų rūmų pavidalas atskleidžia, kad jų architektai suvokė ritualo specifiką. Kita vertus, jie panašiais būdais, kaip ir ritualų siužetuose, sprendė pačių ritualų prasmės tuštumą. Pastatų eksterjerai yra tarsi elementų sankaupos, suformuojančios estetiškai paveikias formas.
Apibendrinant, sovietinėje kovoje su krikščioniškais ritualais ir apeigomis žmogaus gyvenimo įvykius asmeniškai įprasminantis pasakojimas buvo pakeistas asmeninio prasmingumo neturinčiu, bet emociškai paveikiu ritualu. Jame tradicinių liaudinių ar pseudotradicinių simbolių sankaupos maskavo seklias visuomenines ideologines švenčių prasmes. Ritualai buvo kuriami siekiant užpildyti nureliginto žmogaus gyvenimo (ne prasmines, o) emocines psichines tuštumas. Ateizacijos naujieji ritualai stimuliavo žmogaus efektinę būklę, kuri tarsi turėjo išstumti siekius ieškoti prasmės.
Įefektinta pasaulėžiūra
Ateistinių papročių diegimas leidžia užklausti, o kokį gi žmogų kūrė sovietinis pasaulis? Labai dažnai kalbant apie režimo poveikį žmogui ir visuomenei, dėmesys kreipiamas vien į tiesioginę ideologizaciją ir jos paveikumą. Sakoma, kad daugelis žmonių netikėję ideologiniais štampais ir klišėmis, taip pat – ir marksizmo-leninizmo teorijos tiesų neklaidingumu. Net Lietuvos Komunistų partijos lyderiai ar svarbūs mokslo veikėjai ne kartą yra pabrėžę, kad tebuvę keli ideologiniai marksistai. Kiti pareigūnai ir atsakingi asmenys paprasčiausiai stengęsi dirbti tautai ir tėvynei tomis sąlygomis, kurios buvusios, ir taip statę Lietuvą ar prisidėję prie tautos išsaugojimo.
Net Lietuvos Komunistų partijos lyderiai ar svarbūs mokslo veikėjai ne kartą yra pabrėžę, kad tebuvę keli ideologiniai marksistai. Kiti pareigūnai ir atsakingi asmenys paprasčiausiai stengęsi dirbti tautai ir tėvynei tomis sąlygomis, kurios buvusios, ir taip statę Lietuvą ar prisidėję prie tautos išsaugojimo.
Tokiais asmeninėmis nuostatomis bei patirtimis grįstais pareiškimais nėra pagrindo visiškai netikėti. Tačiau jie skatina svarstyti, koks buvo sovietinio žmogaus tikėjimas, kokią pasaulėžiūrą režimas formavo. Jei nebuvo sukurtas propagandiniuose plakatuose vaizduojamas žmogus – be galo laimingas, kad gyvena sovietinėje valstybėje, bekompromisiškai tikintis komunizmu, kasdien kovojantis už jo galutinę pergalę, asmeninius interesus kas akimirką aukojantis visuomenės progreso labui – tai koks žmogus buvo sukurtas?
Visuomenės ateizacija buvo vienas stipriausių pasaulėžiūros keitimo įrankių. Jos pobūdis, atsiskleidžiantis per naująsias tradicijas, leidžia aptikti kai kuriuos šio žmogaus bruožus, jo specifinę pasaulėžiūrą ir
jauseną.
Sovietinis požiūris neigė savarankišką asmenybinę žmogaus dalį, paprastai siejamą su laisvės sfera, kurioje ir vyksta jo gyvenimo įprasminimas. Sovietinis žmogaus dvasingumo ir moralės supratimas rėmėsi nuostata, kad žmogaus pasaulėžiūra keičiasi kintant visuomenei. Tai reiškia, kad nesama pastovių ir nekintamų vertybių. Visa žmogaus asmenybė suformuojama išorinių sąlygų, pirmiausia – visuomenės. Jokie žmogaus gyvenimo įvykiai negali turėti asmeninės prasmės – o vien visuomeninę reikšmę ar vertę.
Sovietiniame pasaulyje žmogiškai asmeniniai dalykai, taip pat ir jo egzistencijos klausimai neturėjo prasmės. Ideologizuotas pasakojimas neturėjo asmeninės egzistencinės plotmės, kad žmogiška prasme būtų galėjęs pateikti pasakojimą, lygiavertį religiniam krikščioniškajam. Todėl ideologiškai kova su kita pasaulėžiūra, kaip tai vyko diegiant naujuosius ritualus, vyko psichiniame emociniame, o ne prasminiame lygyje.
Prasminis pasakojimas buvo keičiamas jausminiais-efektiniais siužetais. Užuot pretendavę teikti atsakymus į žmogaus keliamus klausimus ar jo asmeninius lūkesčius, jie kūrė efektingas ir jausmus veikiančias bei katalizuojančias erdves. Tai matėme vestuvių scenarijuose, tas pačias tendencijas matome čia neaptartose vardynų bei laidotuvių naujų tradicijų ceremonijose bei valstybinių švenčių šventime: asmeninis prasmingumas pakeistas visuomeniškai bendru emociniu efektu. Tokia iš tiesų yra sovietinės „materialistinės“ pasaulėžiūros prasmė, jei ją sieksime suvokti ne vien teoriškai, bet ir praktiškai.
Krikščioniškojo tikėjimo išstūmimas iš žmogaus gyvenimo vyko į jo vietą nepasiūlant kito prasminio pasakojimo. Nevyko vieno tikėjimo išstūmimas kitu tikėjimu, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Krikščionis nevirto „pagonimi“. Vyko procesas, aiškintinas ne atsivertimo, o žmogaus prigimties keitimo terminais. Į prasmę nukreiptas, individualius klausimus apie gyvenimą keliantis žmogus buvo keičiamas „efektuotu“ žmogumi. Geriausia būklė tokiam žmogui yra kuo geresnis derėjimas su aplinka ir visuomene, kuris kulminaciją pasiekia naujose šventinėse apeigose.
Krikščioniškojo tikėjimo išstūmimas iš žmogaus gyvenimo vyko į jo vietą nepasiūlant kito prasminio pasakojimo. Nevyko vieno tikėjimo išstūmimas kitu tikėjimu, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Krikščionis nevirto „pagonimi“. Vyko procesas, aiškintinas ne atsivertimo, o žmogaus prigimties keitimo terminais.
Naujosios pasaulėžiūros žmogus galėjo įgauti dvejopą pavidalą. Pirmasis, pasinėręs į dermės su visuomene kasdienybę, pasireiškiančią prasmės stoką užpildo vykstančių švenčių ar susikuriamų progų efektais ir emociniais stimulais. Būtent toks žmogus ir yra sovietinės materialistinės pasaulėžiūros sukurtas homo sovieticus.
Antrasis jau formuluoja prasmės stokos klausimą ar kaip kitaip išgyvena asmeninę beprasmybę.
Kaip pavyzdį galime pasitelkti Vytauto Kubiliaus jaunystės dienoraščius. Juose įvardijama būklė, kai gyvenant įprastą sovietinį gyvenimą atsiveria žmogaus buvimo beprasmybė.
Ji negali būti siejama vien su jauno literato egzistenciniais ieškojimais, o atveria daug giliau siekiančią pasaulėžiūrinę situaciją: „Nėra principų. Nėra tokių taškų, į kuriuos viskas būtų redukuojama. Šiaip imi viską, bet tas netampa dvasine savastimi, negula į dvasinius sluoksnius, o tik trumpai pasilaiko prote ir išnyksta“.
Tekstas parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą Nacionalinės lituanistikos plėtros 2009–2015 metų programos projektą „Krikščionys Lietuvoje prieš ir po Atgimimo“ (LIT-7-11).
