1936–1938 metais Sovietų Sąjungoje įvyko trys dideli atviri buvusių aukščiausių Visasąjunginės komunistinės bolševikų partijos veikėjų procesai. Šie veikėjai buvo siejami su trockistine ar dešiniąja opozicija partijos viduje. Kaltinamiesiems buvo inkriminuojamas bendradarbiavimas su Vakarų žvalgybomis, turint tikslą nužudyti Josifą Staliną ir kitus sovietų lyderius, sunaikinti SSRS, atkurti kapitalistinę santvarką, o taip pat kenkėjiškų veiksmų organizavimas įvairiose ekonomikos srityse, turint tą patį tikslą. Užsienyje šie masiniai teismai gavo „Maskvos procesų“ pavadinimą.
Teisiamieji tradiciškai buvo kaltinami „tėvynės išdavimu, šnipinėjimu, diversijomis, terorizmu, kenkimu, SSRS karinės galios mažinimu, kitų valstybių karinių išpuolių prieš SSRS provokavimu“.
Pirmasis iš jų, „Antisovietinio jungtinio trockistų-zinovjevininkų centro“ procesas, įvyko 1936 metų rugpjūtį. Pagrindiniais jo kaltinamaisiais tapo Grigorijus Zinovjevas ir Levas Kamenevas. Jie ir jų šalininkai buvo kaltinami organizavę teroristinį centrą, kurio tikslas buvo nužudyti bolševikų partijos ir sovietinės vyriausybės lyderius, tarp jų ir J.Staliną. Jiems taip pat inkriminuotas ir 1934 m. įvykdytas Sergejaus Kirovo nužudymas. Procesas baigėsi visų teisiamųjų sušaudymu.
Antrasis, „Paralelinio antisovietinio trockistinio centro“ procesas, įvyko 1937 m. sausį. 17 žmonių buvo apkaltini sąmokslu su kitomis valstybėmis, turint tikslą sužlugdyti SSRS, šnipinėti tų valstybių naudai, vykdyti diversijas įmonėse bei geležinkeliuose ir rengti teroristinius išpuolius prieš sovietinę vyriausybę. Didžioji dalis kaltinamųjų irgi buvo sušaudyti, keturiems buvo skirtos ilgos laisvės atėmimo bausmės.
Trečiasis Maskvos procesas, antisovietinio „dešiniojo trockistinio bloko“ procesas, prasidėjo 1938 m. kovo 2-ąją.
Byla buvo nagrinėjama SSRS Aukščiausiojo teismo karo kolegijoje. Pagrindiniai bylos kaltinamieji buvo „dešiniosios opozicijos“ atstovai Aleksejus Rykovas ir Nikolajus Bucharinas, buvę trockistai Nikolajus Krestinskis ir Christianas Rakovskis, o taip pat buvęs NKVD vadas bei SSRS ryšių liaudies komisaras G.Jagoda. Iš viso kaltinimai buvo pareikšti 21 asmeniui.
Teisiamieji tradiciškai buvo kaltinami „tėvynės išdavimu, šnipinėjimu, diversijomis, terorizmu, kenkimu, SSRS karinės galios mažinimu, kitų valstybių karinių išpuolių prieš SSRS provokavimu“.
Daugybės apklausų metu buvo išpešti daugelio teisiamųjų prisipažinimai įvykdžius nusikaltimus.
Jiems taip pat buvo inkriminuojamas to paties S.Kirovo nužudymas, o taip pat kitų sovietinių veikėjų, kaip antai Viačeslavo Menžinskio, Valerijano Kuibyševo, rašytojo Maksimo Gorkio ir jo sūnaus Maksimo Peškovo žmogžudystės, pasikėsinimas į Vladimirą Leniną ir rengimasis pasikėsinti į J.Staliną bei Nikolajų Ježovą.
Per kratas G.Jagodos bute vasarnamyje ir sandėliukuose, be trockistinės literatūros ir deformuotų kulkų, kuriomis buvo nušauti G.Zinovjevas ir L.Kamenevas, taip pat rasta per 1000 butelių vyno, dideli kiekiai vyriškų ir moteriškų drabužių, beveik 4 tūkst. pornografinių atvirukų ir nuotraukų, o taip pat guminis lytinis organas. Dalį radinių sau pasiėmė N.Ježovas, naujasis NKVD vadas – jie dar kartą buvo rasti pastarojo arešto metu 1939-aisiais.
N.Bucharinas, A.Rykovas ir dar vienas teisiamasis Michailas Tomskis parašė kreipimąsi į J.Staliną, kuriame kategoriškai neigė jiems mestus kaltinimus ir prašė išsiaiškinti, kas juos apšmeižė. Šis jų prašymas nebuvo patenkintas.
M.Tomskis proceso metu neištvėrė ir nusižudė, palikdamas J.Stalinui adresuotą priešmirtinį raštelį: „Aš kreipiuosi į tave ne tik kaip į partijos vadovą, bet ir kaip į seną kovos bičiulį, ir štai mano paskutinis prašymas – netikėk įžūliu Zinovjevo šmeižtu, aš niekada nesibūriau su juo į jokius blokus, jokių sąmokslų prieš partiją nerengiau.“
Daugybės apklausų metu buvo išpešti daugelio teisiamųjų prisipažinimai įvykdžius nusikaltimus. G.Jagoda prisipažino nužudęs M.Peškovą dėl asmeninių motyvų – dėl meilės ryšių su jo žmona. Bet į kaltinimus šnipinėjimu jis atsakė: „Ne, dėl šito aš neprisipažįstu kaltas. Jeigu aš būčiau šnipas, tai patikinu jus, dešimtys valstybių būtų priverstos išformuoti savo žvalgybas.“
Nagrinėjant bylą valstybės kaltintojas Andrejus Vyšinskis kreipėsi į G.Jagodą tokiais žodžiais: „Sakykite, išdavike Jagoda, nejaugi visos jūsų niekšingos ir išdavikiškos veiklos metu jūs nepajutote nė mažiausio apgailestavimo? Ir dabar, kai pagaliau stovite prieš proletarišką teismą ir esate priverstas atsakyti už savo bjaurius nusikaltimus, ar jūs nejaučiate nė mažiausio apgailestavimo dėl to, ką padarėte?“
Į tai G.Jagoda atsakė: „Labai apgailestauju... Labai apgailestauju, kad tada, kai galėjau tai padaryti, aš jūsų visų nesušaudžiau.“
Visi kaltinamieji, išskyrus tris, buvo nuteisti sušaudyti. Tie, kurie gavo laisvės atėmimo bausmes, taip pat buvo sušaudyti po kelerių metų su kitais politiniais kaliniais, kai prasidėjus karui su Vokietija ėmė artėti frontas.
Nuosprendis buvo paskelbtas 1938 m. kovo 13 d. auštant. Po poros dienų jis buvo įvykdytas. Mėgindamas išsigelbėti G.Jagoda parašė malonės prašymą: „Mano kaltė prieš Tėvynę milžiniška. Vargu, ar įmanoma ją išpirkti. Sunku mirti. Prieš visą liaudį ir partiją klaupiuosi ant kelių ir prašau pasigailėti manęs, išsaugojant man gyvybę.“ Tačiau SSRS centrinis vykdomasis komitetas prašymą atmetė.
Dalis nuteistųjų buvo reabilituota 1963 metais, po XXII Komunistų partijos suvažiavimo, tačiau likę – tik 1988 metais. „Išnagrinėjus bylos medžiagą yra pagrindo daryti išvadą, kad kai kurie apklausų protokolai, tarp jų ir apklausų per akistatas protokolai buvo falsifikuojami; prie bylos būdavo pridedami iš anksto parengti apklausų protokolai su kaltinamųjų „prisipažinimais“. Tariami prisipažinimai būdavo išgaunami apgaule, šantažu, psichine ir fizine prievarta...
Dėl šiurkščių įstatymų pažeidimų ikiteisminio tyrimo ir teisminio proceso metu kaltinamųjų parodymai negali būti naudojami kaip jų kaltės įrodymas. O kitų patikimų įrodymų jiems įvykdžius itin pavojingus nusikaltimus prieš valstybę byloje nėra“, – buvo pažymėta SSRS Aukščiausiojo teismo plenumo išvadoje, likus vos keleriems metams iki Sovietų Sąjungos galutinio žlugimo.
G.Jagoda niekada nebuvo reabilituotas.