Kai kurie kareiviai žadėjo dar sugrįžti
LRT kolegė, stebėjusi sovietų kariuomenės atsitraukimą, Julija Šliažienė prisimena, kad susidomėjimą šiais įvykiais paskatino vieno reportažo filmavimas praėjus nedaug laiko po kovo 11-osios: „Paskambinęs vienas žiūrovas pranešė, kad į Kirtimus atvyko labai daug Rusijos karinės technikos. Mes, pasigriebę kameras ir fotografą, nuskubėjome į tuos Kirtimus žiūrėti, kas ten darosi. Kai tik pradėjome filmuoti, kareiviukai pradėjo rėkti – nustokite filmuoti, nes tuoj pradėsime šaudyti.“
Žurnalistė prisimena, kad tada su kareiviais susitarti taip ir nepavyko, bet reportažas apie atvykusius karius vis tiek buvo nufilmuotas ir parodytas dar tą pačią dieną: „Apvažiavome rateliu iš kitos pusės ir vis tiek parodėme tą pačią dieną, kokie ešelonai nuvažiavo į Šiaurės miestelį. Kažkodėl nuo tos dienos jaučiau pareigą, kad reikia sekti ir informuoti visuomenę, kas vyksta Lietuvoje, – ne tik, kad atvažiavo, bet ir kaip jie išvažiuos.“
J.Šliažienė prisimena, kad ir išlydint paskutinį ešeloną vis šmėstelėdavo mintis, jog traukinys su sovietų karine technine gali net nepajudėti link Maskvos arba viskas gali sustoti, o kareiviai apsisuks ir grįš atgal į Lietuvą: „Visą laiko tos mintys kirbėjo. Tuo labiau kai kalbindavome tuos rusų karininkus, kad ir paprastus kareivius, vieni buvo geranoriški, kiti gailėjosi, kad važiuoja į nežinią, kad neturi kur gyventi, kad jų šeimos čia lieka. O kiti sakė – mes čia dar grįšim, nesidžiaukit.“
Pasiekėme geresnių rezultatų nei kitos šalys
Kovo 11-osios akto signataras ir derybų su Rusija delegacijos vadovas Česlovas Stankevičius teigia, kad iki šiol atrodo, jog nuo tų įvykių nepraėjo tiek daug laiko, nors jau skaičiuojami 25 metai. Jo tvirtinimu, tada viskas vyko labai dramatiškai, o Vakarai Lietuvą netgi kritikavo.
„Mes reikalavome, kaip daug kas mus kritikavo Vakaruose, nerealistiškų dalykų. Vyko įtemptas darbas, buvo dedamos didelės pastangos, politinė valia buvo stipri, sakyčiau, todėl pavyko pasiekti rezultatų, net geresnių negu kitoms šalims, Rytų Europos valstybėms, latviams ir estams. Lietuva buvo lyderė šioje srityje“, – įsitikinęs Č.Stankevičius.
Karo istorikas Valdas Rakutis, tuo metu tarnavęs savanoriu, rugpjūčio pabaigos įvykius taip pat puikiai prisimena, bet nesutinka su sakančiais, kad tai – stebuklingi įvykiai. Anot pašnekovo, istorijoje nėra stebuklų, tėra progos, kuriomis pasinaudojama arba ne.
Istoriko teigimu, net ir tada galimybių langas Lietuvai galėjo būti užvertas, todėl reikėjo naudotis visomis galimomis progomis: „Tas langiukas iš tikrųjų nebeturėjo tvirtos spynos, bet didžiausią reikšmę turėjo aktyvi Lietuvos pozicija – Lietuva nebelaukė kažko, o tiesiog spaudė, kiek galėjo, išnaudojo kiekvieną progą. Kaip sakoma, stipriesiems priklauso dangaus karalystė.“
Dauguma kariuomenės dalinių buvo draugiški Lietuvai
V.Rakutis akcentuoja – viskas nebuvo taip paprasta, kaip dabar gali atrodyti. Anot jo, laisvės siekiantys žmonės galėjo būti pateikti kaip trukdantys reformoms: „Tos imperinės jėgos buvo pasimetusios, bet niekur nedingusios. Jos tiesiog nežinojo ką daryti. Lietuviai pasinaudojo šia puikia proga. O kodėl jie tai padarė? Manau, į tai atsako sausio įvykiai. Tiesiog ta kariuomenė buvo nepriimtina Lietuvoje – tai buvo ta kariuomenė, kuri dalyvavo šiuose brutaliuose įvykiuose, ir Lietuva su ja negalėjo niekaip sugyventi.“
Istorikas atkreipia dėmesį, kad dauguma kariuomenės dalinių buvo gana draugiški Lietuvai viso nepriklausomybės siekimo metu. Ypač išsiskyrė Kauno įgula, tačiau kariuomenės vardas jau buvo diskredituotas, tvirtina V.Rakutis. Jo aiškinimu, taip pat buvo bijoma galimų provokacijų.
„Kariuomenė, stovinti tokiame beatsiskiriančiame arba laisvėjančiame krašte, yra destabilizuojantis veiksnys. Ji bet kada gali padaryti kažkokią provokaciją, gali įvykti kažkokie netikėti įvykiai, kurie galėtų diskredituoti ir Lietuvos vardą“, – teigia V.Rakutis.
Jo pastebėjimu, sovietų karių, tuo metu buvusių Lietuvoje, gyvenimas akivaizdžiai blogėjo. Istoriko tvirtinimu, sovietų kariuomenėje Lietuva, ypač Kaunas, buvo laikomas viena iš geriausių vietų tarnauti.
„Ne kartą teko sutikti sovietinėje kariuomenėje žmones, kurie buvo tarnavę Kaune, išmokę lietuviškų žodžių ir apie Lietuvą prisimindavo geriausius dalykus. Jų tragedija iš tikrųjų įvyko. Ta kariuomenė išvažiavo į niekur. Dauguma ginklų buvo susandėliuoti. Kareiviai – arba paleisti į atsargą, arba gaudavo prastesnes pozicijas“, – sako V. Rakutis.
Išvykdami sovietų kariai siūlė pirkti karinę techniką
V.Rakučio pastebėjimu, nepaisant blogėjančios karių situacijos, Lietuva išvengė nemalonių įvykių, nekilo jokių konfliktų tarp vietinių gyventojų ir sovietų karių: „Juk nesudėtingai žmonės galėjo susimušti, galėjo atsitikti kažkokie šaudymai. Gebėjimas diplomatiškai išlaukti tuos sunkius mėnesius, manau, yra didelis tiek lietuvių, tiek rusų tautos pasiekimas. Tai irgi reikia įvertinti.“
Tuometinis savanoriškos krašto apsaugos tarnybos pajėgų vado pavaduotojas, atsargos generolas ir ambasadorius Rumunijoje Arvydas Pocius prisimena, kad tam tikrų galimų provokacijų vis dėlto pasitaikė. Anot jo, savanorių krašto apsaugos tarnyba tada sulaukė sovietų karininkų siūlymų įsigyti karinės technikos.
„Siūlė ne tik tankus, bet ir visokią kitokią techniką. Išvažiuodami jie pardavinėjo praktiškai viską, nes daugelis važiavo į nežinią, jiems buvo reikalingi pinigai. Tanką pasiūlė priešpaskutinę dieną. Tas tankas jau stovėjo ant karinio ešelono platformos. Jų siūlymas buvo toks – pirkite už vieną milijoną rublių (tuo metu nuvertėjusių), atvažiuokite ir nusivarykite jį, vežkitės kur norite“, – pasakoja A.Pocius.
Tuometinė vadovybė įtarė – sutikus su tokiu pasiūlymu, vėliau Lietuva gali būti apkaltinta karinės technikos vagyste. Kilus konfliktui, galėjo susidaryti situaciją, kad karinis ešelonas taip ir nebūtų išvykęs iš Lietuvos.
„Tuo metu tikrai jautėme įtampą, kadangi iki pat paskutinės dienos turėjome užduotį stebėti Rusijos kariuomenės judėjimą, bet kokį judėjimą. [...] Būtent tą paskutinę dieną paskutinis ešelonas buvo stebimas kiekviename kilometre. Savanoriai iš stebėjimo postų skambino, raportavo apie judėjimą iki kol sovietų kariai paliko Lietuvos teritoriją“, – tvirtina A.Pocius.
Pavyko susitarti ir dėl to, kas iki tol buvo atmesta
Derybų su Rusija delegacijos vadovas Č.Stankevičius tikina – lūžis tikrai neįvyko per dieną, tai buvo ilgas ir sudėtingas procesas. Anot Č.Stankevičiaus, kai Lietuva atsilaikė sausio 13-ąją ir Maskvoje žlugo pučas, derybos iš vietos pajudėjo Boriso Jelcino sprendimu: „Tada jau prasidėjo intensyvus pozicijų derinimas. Daugelis Lietuvos nuostatų, dėl kurių negalėjome susitarti iki tol, buvo priimtos.“
Kovo 11-osios akto signataro teigimu, ilgą laiką Rusijos pusė laikėsi savo pozicijų, bet galiausiai pavyko susitarti. Tiesa, iš pradžių buvo susitarta dėl daugiau dalykų, negu galiausiai liko pasirašytuose susitarimuose.
„Kai ko teko atsisakyti vien dėl to, kad įvyktų derybos, kad būtų susitarta dėl esminių dalykų. [...] Buvome suderinę straipsnius dėl žalos atlyginimo. Bent tos žalos dalies, kuri padaryta tiesiogiai kariuomenės. [...] Tada Burbulis [Genadijus Burbulis – lietuvių kilmės rusų politikas – LRT.lt] atvyko į atstovybę ir paaiškino, kad B. Jelcinas negalės pasirašyti sutarties su tais straipsniais, nes yra didelis spaudimas viso valdžios aparato. Tada sutarėme, kad dėl to bus deramasi atskirai“, – pasakoja Č. Stankevičius.
