Kalbant apie ideologiją, reikia pripažinti, kad marksizmas-leninizmas Rusijoje žlugo ir niekas jo nesiruošia prikelti. Vis dėlto kai kurios sovietmečiu šaknis įleidusios mąstymo struktūros toliau sėkmingai kultivuojamos šiandienėje Rusijoje.
Tai ypač pasakytina apie kolektyvizmą, imperijos ir didžiavalstybiškumo pojūtį, įsikalbėtą stiprios rankos ir griežto valdovo būtinybę, geopolitinę „artimojo užsienio“ ir „teisėtų interesų zonų“ mąstyseną.
Šios nuostatos sklandžiai sugyvena su šiandien Rusijoje vyraujančiu agresyviu nacionalizmu ir ksenofobija. Svarbu suprasti, kad nacionalistinės nuostatos nė kiek neprieštarauja sovietinei mąstysenai.
Kaip Stalino laikais komunistinio internacionalo idealą pakeitė imperinis, didžiavalstybinis nacionalizmas, taip ir šiandien regime akivaizdžią tąsą tarp sovietinių sentimentų ir putininio „Krymnaš“ šovinizmo.
Nieko neturėtų stebinti šiuolaikinei Rusijai tariamai būdingi vidiniai prieštaravimai. Tik „ant popieriaus“ vienas kitam prieštarauja nacionalizmas (taip pat radikali jo atmaina – nacizmas) ir komunizmas.
Apžvalgininkai linkę nurodyti dar kitą „nenuoseklumą ant popieriaus“ – esą neįmanoma suderinti ateistinės SSRS garbinimo ir Ortodoksų Bažnyčios autoriteto stiprinimo.
Tikrovėje jokio nenuoseklumo nėra: naciams užpuolus SSRS, pats Stalinas reabilitavo Ortodoksų Bažnyčią, tokiu būdu sustiprindamas piliečių patriotizmo dvasią. Tiek Stalino, tiek Putino laikais Ortodoksų Bažnyčia atliko ir vis dar atlieka nuolankios režimo tarnaitės vaidmenį.
Aptariant SSRS santvarką, kartais pernelyg daug dėmesio skiriama komunizmo ideologijos turiniui. Pernai miręs garsus istorikas Robertas Conquestas savo darbais parodė, kad SSRS tikrovę tiksliau paaiškina ne ideologija, o teroras.
Paskutiniaisiais Sovietų Sąjungos dešimtmečiais niekas, net ir Politbiuro nariai, nebetikėjo būsimo „socialistinio rojaus“ perspektyva, tačiau visuotinės kontrolės troškimas niekur nedingo. Visi suprato, kad ideologija tarnauja tik kaip efektyvus liaudies represavimo ir valdžios konsolidavimo instrumentas.
Labai panašiai ideologijos naudą supranta KGB papulkininkis Vladimiras Putinas, šiandien vėl kurstantis nacionalistines, imperialistines ir didžiavalstybines nuotaikas.
Labai panašiai ideologijos naudą supranta KGB papulkininkis Vladimiras Putinas, šiandien vėl kurstantis nacionalistines, imperialistines ir didžiavalstybines nuotaikas. Jis viliasi, kad tai padės išsaugoti jo valdžią ir kleptokratinę sistemą, kurioje pasakiškai lobsta jo artimiausi draugai.
Vienas pagrindinių Putino „valdžios vertikalės“ konsolidavimo elementų yra Stalino kulto atgaivinimas. Putinas trokšta įsirašyti į didžiųjų Rusijos valdovų panteoną, į kurį įeina lyderiai, savo laiku užtikrinę imperijos ekspansiją, didybę ir vienybę.
Jis žino, kad Rusijos liaudis yra pakanti valdovų žiaurumui, jei šiems pavyksta šalį „pastatyti ant kojų“ ir priversti pasaulį drebinti kinkas prieš rusiškosios meškos letenas. Pagal Putino supratimą, paskutinis tikrai didis Rusijos valdovas buvo Stalinas, todėl į jį ir lygiuojasi.
Putinas gerai suvokia „Didžiojo Tėvynės Karo“ simbolinę reikšmę ir sėkmingai išnaudoja šį atminties kapitalą savo vienvaldystės stiprinimui. Sąmoningai taikydamas į jautrią kolektyvinės savimonės dirvą, 2005 m. Putinas pareiškė, esą SSRS subyrėjimas buvo „didžiausia XX a. geopolitinė katastrofa“. Neatsitiktinai, vos tapęs prezidentu 2000 m., Putinas grąžino senąją sovietinio himno melodiją ir kai kuriuos kitus sovietinius simbolius.
Prieš keletą mėnesių Putinas rėžė kelis iškalbingus pasisakymus. Viena vertus, jis esą vis dar tiki „gražiais komunizmo idealais“ ir yra išsaugojęs Komunistų partijos bilietą. Kita vertus, jis sukritikavo Vladimirą Leniną, kurio revoliucinės idėjos ir internacionalizmas esą „padėjo bombą po SSRS pamatais“.
Simptomiška, kad Putinas simpatizuoja ne revoliucionieriui Leninui, o nacionalistui ir stabilumo garantui Stalinui. Jis kaip maro bijo revoliucinių vėjų. Tokiame kontekste palankumas Stalinui tampa dar suprantamesnis.
Stalino kulto reabilitacija
Pastarųjų metų įvykiai leidžia drąsiai teigti, kad Stalino šmėkla vis dar klaidžioja nūdienos Rusijoje. SSRS tirono kultas, glaudžiai susijęs su „Didžiojo Tėvynės Karo“ mitu, aktyviai gaivinamas ir palaikomas federalinės valdžios, žiniasklaidos ir „patriotiškai nusiteikusios visuomenės dalies“ pastangomis.
Šių metų kovo 5 d. prie Stalino kapo išsirikiavusi, diktatoriaus plakatais nešina žmonių minia – tik vienas iš daugelio simbolinių įvykių, žyminčių neįvykusį susitaikymą su skaudžia praeitimi.
Rusijos Karybos Draugija, kuriai vadovauja kultūros ministras Vladimiras Medinskis, Tverės regione pernai atidarė naują Stalino muziejų, priešais kurį puikuojasi diktatoriaus biustas. Muziejaus tikslas – pateikti „neiškraipytą“ stalinizmo istorijos versiją. Naujosios ekspozicijos pristato karinius ir ekonominius Stalino pasiekimus, tačiau visiškai ignoruoja masines žudynes ir Gulago istoriją.
Panašių pavyzdžių apstu. Lipecko mieste, priešais Komunistų partijos būstinę išdygo Stalinui skirtas monumentas su didžiuliu biustu. Kitame mieste, Penzoje, vietinė Komunistų partija atidarė Stalino veiklos populiarinimui skirtą kultūros centrą.
Taip, perskaitėte teisingai: pasak partijos skyriaus vadovo, centro tikslas yra „populiarinti ir įgyvendinti Stalino laikais taikytas praktikas, kurios ne mažiau svarbios ir šiandien“. Penzoje 2016-ieji paskelbti „Stalino metais“. Bus rengiami Stalino raštų skaitymai ir stalinistinės architektūros turai, organizuojamas Stalinui skirtų knygų festivalis, autobusai pasidabins Stalino portretais.
Bus rengiami Stalino raštų skaitymai ir stalinistinės architektūros turai, organizuojamas Stalinui skirtų knygų festivalis, autobusai pasidabins Stalino portretais.
Nauji diktatoriaus biustai taip pat išvydo dienos šviesą Vladimiro, Novosibirsko, Jakutsko, Marių Respublikos srityse. Šiaurės Kaukazo respublikose netrūksta Stalino vardu pavadintų gatvių ir jo atminimui skirtų muziejų. Neseniai įtakingas „Izborsko klubo“ vadovas Michailas Prochorovas Sviatskajos vienuolyne Brianske iškilmingai pašventino Stalino ikoną (vėlgi, jokios prieštaros čia nėra).
Negana to, pamažu tildomi Stalino kritikai, trinami diktatoriaus nusikaltimų pėdsakai. Spaudžiant Kremliui, pernai Permėje buvo uždarytas sovietmečio politinių represijų aukų atminimui skirtas muziejus.
Jo vietoje atidarytas naujas, SSRS triumfą Antrajame pasauliniame kare šlovinantis muziejus. Garsi nevyriausybinė organizacija „Memorial“, tirianti komunizmo nusikaltimus ir žmogaus teisių pažeidimus, Teisingumo ministerijos atstovų buvo įvardinta kaip „užsienio agentė“. Šiandieniniame kontekste tai reiškia, kad Kremlius „Memorial“ traktuoja kaip Vakarų šnipų organizaciją.
Stalino reabilitacijos mastą fiksuoja ir gyventojų apklausos. Jos liudija, kad Stalinui prielankumą jaučia toli gražu ne vien laike pasimetę Komunistų partijos aktyvistai ir rinkėjai. Sausį paskelbti Levados centro duomenys rodo, kad vis daugiau Rusijos piliečių žavisi Stalino asmenybe ir veiksmais.
2015 m. 34% respondentų manė, kad, nepaisant Stalino klaidų, jo vadovaujama Rusija bent jau laimėjo Antrąjį pasaulinį karą. Lyginant su 2007 m. duomenimis, 2015 m. 6% išaugo pritarimas teiginiui, esą Stalinas buvo išmintingas lyderis, SSRS atnešęs šlovę ir didybę. 8% sumažėjo manančių, kad Stalino būta žiauraus, nežmoniško tirono, atsakingo už milijonų nekaltų žmonių išžudymą. Dar šviežesni, 2016 m. kovo 1 d. Levados paskelbti duomenys rodo, kad 40% apklaustųjų Stalino veiksmus vertina veikiau teigiamai nei neigiamai (13% prieaugis per 4 metus).
Palankumas sovietmečiui atsispindi ir kitose apklausose. Tarkime, beveik 80% Rusijos piliečių prieštarauja Lenino skulptūrų griovimui Rusijoje ir Ukrainoje. Be to, pastaraisiais metais drastiškai išaugo nepatenkintų Michailu Gorbačiovu ir Borisu Jelcinu skaičius.
Dauguma rusų neigiamai vertina perestroikos laikotarpį ir „laukinį“ dešimtąjį dešimtmetį, nors būtent tais metais bandyta priartėti prie liberaliosios demokratijos idealų. Dauguma pritaria režisieriaus Nikitos Michalkovo verdiktui, esą SSRS griūtį paspartinę Gorbačiovo veiksmai buvo „nusikalstami“.
Rusijos istorijos vadovėlių politika
Vis dėlto daugiausia dėmesio Stalino kulto reabilitacijos programoje skiriama Rusijos istorijos vadovėlių politikos formavimui. Putinas ir jo bendražygiai ne sykį reiškė nepasitenkinimą tuo, kad rusams trūksta vieningo požiūrio į svarbiausius šalies istorijos įvykius.
2007 m. Kremlius ėmė finansuoti naujų vadovėlių leidybą. 2013 m. Putinas pareiškė, kad būtina išleisti vieną fundamentalų istorijos vadovėlį, kurį įsigytų visos šalies mokyklos. Rusijos istorikai, greitai supratę, kur pučia nauji vėjai, nuo 2007 m. pradėjo rašyti Kremliaus liniją atitinkančius vadovėlius.
Koks Stalino veiklos vertinimas diegiamas nūdienos vadovėliuose? Kaip rodo pernai publikuotas Toddo Nelsono tyrimas, juose labai detaliai aprašomi „Didžiojo Tėvynės Karo“ įvykiai, tuo tarpu Stalino nusikaltimams skiriama itin mažai vietos.
Prievartinis darbas lageriuose teisinamas kaip „keturis kartus pigesnis“, taigi ekonomiškai racionalus sprendimas.
Stalino represijos traktuojamos kaip neišvengiama centralizacijos ir industrializacijos proceso dalis, o pati industrializacija pozityviai pristatoma kaip vienas pagrindinių veiksnių, užtikrinusių SSRS pergalę Antrajame pasauliniame kare. Prievartinis darbas lageriuose teisinamas kaip „keturis kartus pigesnis“, taigi ekonomiškai racionalus sprendimas.
Svarbu ir tai, kad pristatant stalinizmo nusikaltimus užsimenama tik apie aukas – nutylimi represijų užsakovai ir budeliai, tarsi teroras būtų neišvengiama gamtinė stichija. Tai nesunkiai paaiškinama: jei teroras primena stichinę nelaimę, jei sudaromas įspūdis, kad joks subjektas nepriėmė sąmoningo sprendimo sušaudyti ar ištremti, tuomet niekas už tas represijas tarsi neatsakingas. Visai kitaip aprašomi ekonominiai pasiekimai ir pasipriešinimas Hitleriui – čia jau nevengiama pabrėžti lemtingo Stalino vaidmens.
Naujuosiuose vadovėliuose represijos aptariamos itin lakoniškai. Joms skirtuose trumpuose pasažuose nerasime tokių būdvardžių kaip „siaubingos“, „nežmoniškos“ ar „nusikalstamos“. Tuo tarpu išsamiuose industrializacijos ir karo veiksmų aprašymuose kalbama apie „išties istorinius“, „įspūdingus pasiekimus“, „neįtikėtinai dramatiškas pastangas“ ir „milžiniškus sunkumus“. Apskritai, kritinis santykis su praeitimi šiuose vadovėliuose neskatinamas – nusikaltimai ir klaidos minimi kaip nereikšmingi faktai, o pasiekimai ir pergalės patetiškai pristatomi kaip aklo garbinimo reikalaujantys atskaitos taškai.
Įtakingiausiame pastarųjų metų vadovėlyje (tiksliau, tai mokomoji medžiaga mokytojams), kurį parašė Aleksandras Filipovas, Stalinas įrašomas į žiaurių, tačiau didžių Rusijos valdovų tradiciją, kurioje puikuojasi tokios asmenybės kaip Ivanas Rūstusis, Petras Didysis ir kt.
Atkreiptinas dėmesys, kad šiame tekste Filipovas giria Staliną už tuos pačius dalykus, kurie paprastai priskiriami ir Putinui (apie jųdviejų panašumus autorius rašo paskutiniame skyriuje): griežtai, tačiau efektyviai ir racionaliai konsoliduota „valdžios vertikalė“, užgniaužtas „penktosios kolonos“ nepaklusnumas, Rusijai grąžintas „supergalybės“ statusas. Nestebina ir tai, kad Filipovas negaili kritikos po Stalino Rusiją valdžiusiems „švelnesniems“ lyderiams: Chruščiovui, Brežnevui, o ypač Gorbačiovui ir Jelcinui.
Jauni rusai mokomi pateisinti Staliną
Didžiulis Putino dėmesys istorijos vadovėlių politikai atskleidžia, kaip jam rūpi formuoti „teisingas“ jaunosios kartos pažiūras. Šį momentą būtina įsisąmoninti, turint omenyje tai, kad skeptikai linkę nurašyti aukščiau minėtus apklausų rezultatus kaip nereprezentatyvius, o biustų ir muziejų statybas kaip nereikšmingas „nukriošusių“ komunistų iniciatyvas.
Net jei šios pastabos būtų pagrįstos, vertėtų susirūpinti dėl to, koks Stalino vaizdinys ir vertinimas formuojamas jaunųjų rusų galvose. Juk jei reikšminga jaunosios Rusijos kartos dalis ugdoma žavėtis Stalinu, artimiausiu metu beprasmiška laukti demokratijos prošvaisčių.
Kitas tyrimas, kurį prieš kelis metus atliko Jekaterina Levintova ir Jimas Butterfieldas, patvirtina naujųjų istorijos vadovėlių įtaką trijų didžiausių proputiniškų jaunimo organizacijų nariams. Apklausti jaunuoliai pripažino, kad istorijos pamokos ir vadovėliuose išdėstyta medžiaga buvo vieni svarbiausių veiksnių, sustiprinusių jų politinį “sąmoningumą” ir pilietinį aktyvumą.
Jie visiškai persiėmė vadovėliuose peršamais istoriniais naratyvais. Autoriai ypač pažymi jaunuolių palaikymą Putinui ir kone absoliutų Jelcino epochos atmetimą. Šios nuostatos nuosekliai dera su jų neigiamais atsiliepimais apie „tendencingus“ vadovėlius, kurie nors truputį negatyviau nušviečia “šlovingąjį” sovietmečio laikotarpį.
Taigi matome, kad Putino Rusijoje teigiamas požiūris į Staliną nuosekliai persidengia su palankumu autoritarizmui, imperializmui, didžiavalstybinei tradicijai ir konkrečiai Putinui.
Taigi matome, kad Putino Rusijoje teigiamas požiūris į Staliną nuosekliai persidengia su palankumu autoritarizmui, imperializmui, didžiavalstybinei tradicijai ir konkrečiai Putinui. Šios nuostatos jokiu būdu nereiškia palankumo marksizmo-leninizmo ideologijai: ji mirusi ir niekas jos nesiruošia prikelti. Tačiau už marksizmą-leninizmą daug pavojingesnė ilgametė ir giliai įsišaknijusi autoritarinė-imperinė tradicija, kuri jungia carų Rusiją, Sovietų Sąjungą ir Putino Rusiją.
Stalino garbinimas nėra visuotinis, ir reikia tik pasidžiaugti, kad tokiu sudėtingu laikotarpiu į opozicijos rengiamus Boriso Nemcovo atminimo maršus išeina tūkstančiai maskviečių. Vis dėlto nederėtų ignoruoti nei Stalinui šiltus jausmus puoselėjančios senesnės kartos, nei politiškai aktyvaus nacionalistinio jaunimo pažiūrų.
Požiūris į praeitį yra veidrodis į dabarties tikrovę, o tuo pačiu ir į ateitį. Neturi ateities šalis, kurioje vienam didžiausių budelių žmonijos istorijoje statomi nauji muziejai ir monumentai, jaunimui plaunamos smegenys apie „didįjį Staliną“ ir uždarinėjami Gulago aukų atminimui skirti muziejai, kurioje 40% piliečių mano, kad Stalinas padarė daugiau gero nei blogo.
Tokio masto simpatijos Hitleriui būtų neįsivaizduojamos demokratinėje Vokietijoje. Rusijoje prostalininės nuotaikos ne tik priimtinos – jos palaikomos ir kurstomos. Visa tai turint omeynje nesunku suprasti, kodėl Rusijos opozicionierių tarpe šiandien vyrauja tokia neviltis.
