Tai ne tik spalvinga ano laiko visuomeninių įvykių panorama, bet ir betarpiški liudijimai apie daugelį iškilių kultūros asmenybių: Kiprą Petrauską, Juozą Babravičių, Antaną Sodeiką, Stasį Krasauską, Joną Švedą, Eleną Čiudakovą, Antaną Kučingį, Benjaminą Gorbulskį, Rolandą Butkevičių, Ričardą Mikutavičių, – parašyti grakščia forma, su netikėtumo, švelnaus humoro elementais, mėginant suprasti kitus ir save, kitaip tariant, „išeiti iš miško“, kuriame netiesiogiai gali pabuvoti kiekvienas.
Pateikiame ištrauką iš S.Rubinovo knygos „ritmo pojūtis“.
Ritmo pojūtis
Mūsų laikais ritmas – viena pagrindinių gyvenimo dominančių. Ritmas visur: darbe ir laisvalaikio metu. Radijo ir televizijos eteryje – ritminga muzika, ritmingi „bumčikai“. Per koncertus ir stadionuose – ritmingi plojimai. Iš pralekiančių automobilių sklinda ritmingi dunksėjimai. Net kūdikis, vos tik pradedantis gyvenimą, dar nemokantis nei vaikščioti, nei kalbėti, paveiktas muzikos, jau sėkmingai geba judėti į ritmą.
Mano jaunystės laikais viskas buvo kitaip. Radijas transliavo pratisas melodijas, būtinai į pabaigą lėtėjančius
S.Rubinovo knygos viršelis |
romansus su ilgai tęsiamom aukštom gaidom. Ritmą laikė ideologiniu priešu: bugi vugi, rokenrolas, tvistas ir šeikas atsidūrė už įstatymo ribų. Natūralu, kad ritmo jausmas nebuvo toks totalus reiškinys kaip dabar.
Mūsų kurse konservatorijoje, solinio dainavimo katedroje, mokėsi jaunuolis, turintis labai gerą balsą – stiprų tenorą, bet jam, deja, gamta pašykštėjo muzikalumo ir ypač – to ritmo pojūčio. Dėl šios priežasties jis turėdavo neišvengiamų problemų.
Konservatorijos dėstytojas Petras Oleka – didelis visokių artistinių gudrybių žinovas, davė mano kolegai vertingą patarimą. Reikėjo tik scenoje visuomet turėti po ranka (tiesiogine šio žodžio prasme) kokį nors daiktą: fortepijoną, kėdę, špagą, netgi sieną. Ir taip, kaip kai kurie muzikantai muša taktą koja, ritmingai spaudyti šį daiktą. „Visuomet scenoje galima ką nors aptikti, sakė pedagogas, blogiausiu atveju, šią funkciją gali atlikti tavo kumštis.“
Repetavome sceną iš Džiuzepės Verdžio operos „Rigoletas“, žinomą kvartetą iš ketvirtojo veiksmo. Madaleną vaidino mano kurse dainavimo besimokanti Galina Dauguvietytė, būsimoji televizijos režisierė ir populiarių knygų autorė. Mūsų tenoras – Hercogo vaidmens atlikėjas, apkabinęs ją, dainavo meilės prisipažinimą ir tuo pačiu metu ritmiškai suspausdavo jos petį. Iš šalies nieko nebuvo matyti, o Galina ilgainiui priprato prie šio muzikalaus pulsavimo.
Atėjo egzamino diena. Mes visi jaudinomės, o mūsų kolega – ypač (neišlaikęs ritmikos, jis sugriautų ansamblį ir pakenktų visai grupei). Dėl to, matyt, jis uoliau apkabino savo partnerę, bet ne per petį, o per kaklą (nepataikė) ir jam po ranka atsidūrė Galinos krūtis.
„O, mergele tu skai-sčio-o-o-oji...“ – dainavo tenoras, nenuleisdamas akių nuo dirigento ir karštligiškai maigydamas partnerės krūtį. Prapliupo juokais visi: ir studentai, ir pedagogai, neišlaikė net griežtoji komisija. Tik Galinos veide nevirptelėjo nė vienas raumenėlis. „Ko nepadarysi vardan didelio meno“, – reziumavo paskui humoro nestokojanti Galina Dauguvietytė.
Pokalbis su švedu
– Kaip ten buvo pas jus su ta cenzūra? – kartą paklausė manęs švedų režisierius. – Tikriausiai, kai pastatydavote spektaklį, nukreiptą prieš valdžią, ateidavo KGB valdininkas ir uždrausdavo jį vaidinti. Juk taip?
– Ne, – atsakiau, – visiškai ne taip. Spektaklių, kaip jūs sakot, nukreiptų prieš valdžią, niekas nestatė, o ir valdininkui ateiti nereikėjo, nes jis buvo čia, vietoje, kiekviename iš mūsų, viduje.
Sunku dabar paaiškinti, kad baisiausias cenzorius buvo vardu baimė, ir jis naikindavo vos užgimusią idėją.
– Kas jums šitą leido? – stebėjosi Maskvos teatralai, kai 1980 metais pastačiau Aleksandro Bloko „Nepažįstamąją“.
– O kas uždraudė?
Iš tikrųjų – kas uždraudė? Oficialiai – niekas. Lietuvoje baimės akys buvo šiek tiek mažesnės. O Rusijoje?
„Štai taip išplasnoja paukščiai, štai taip išsiskiria žmonės.“ Dėl šių eilučių man neleido Rusijos miestuose atlikti Mikaelo Tariverdijevo baladės. Cenzūros manymu, Sovietų Sąjungoje žmonės privalėjo tik susitikinėti, o ir paukščiams nevalia buvo išskristi.
Taip pat uždraudė, nes jiems neįtiko, ir Roberto Roždestvenskio eilėraštį, kuriame buvo sakoma, kiek daug reikia duoti vos tik užgimusiam žmogui: kambarį be skersvėjo, motinos pieno, lopšinę, pirmąjį žingsnį...
– Tai ką, tarybinis žmogus nieko neturi, kad jam viską reikia duoti? – postringavo uolusis cenzorius.
„Dieną gali galvoti apie ką nors kitą, bet naktį – vien apie mane...“ Šitos Jevgenijaus Jevtušenkos eilutės užkliuvo cenzūrai, ir todėl neleista atlikti romanso.
– Aš juos, kvailius, gerai pažįstu, – pasakė poetas, – pakeisiu vieną žodį – ir viskas bus tvarkoje.
Ir ištaisė: vietoje „naktį“ parašė „vidurnaktį“. Iš tiesų sovietinis žmogus naktį turi miegoti, ilsėtis prieš darbo dieną, o vidurnaktį, trumpai, vieną akimirką galima ir pasvajoti.
Kūrinio neuždraudė, leido. Štai taip! Švedui šito nepaaiškinsi.
Deus est (1990-ųjų rugsėjis)
Saulėtą rugsėjo dieną Petrašiūnų kapinėse laidojo tragiškai žuvusį lakūną bandytoją, vienintelį lietuvių kosmonautą Rimantą Stankevičių. Susirinkusieji, o jų buvo daug, tyliai aptarinėjo velionio asmenybę.
Mūsų įslaptintame gyvenime daugelį dalykų sužinodavome, geriausiu atveju, po laiko. Ir apie įžymų lietuvį aš, kaip ir kiti, išgirdau tik tada, kai jo jau nebebuvo.
Mano apmąstymus apie paplitusį anų laikų paradoksą nutraukė nepaprastai įtaigūs maldos garsai. Giedojo nežinomas kunigas... Mane pakerėjo jo gražus balsas, muzikalumas, meniškumas ir dar kai kas, ką galima būtų pavadinti žmogiška šiluma.
Sužinojau: tai Vytauto bažnyčios klebonas Ričardas Mikutavičius.
Neatsispyriau pagundai su juo susipažinti. Po kelių dienų atėjau į „Vytautinę“. Pakilęs siaurais laiptais mažame kambarėlyje gerą valandą šnekėjausi su nestandartiniu kunigu... Lyg su senu geru pažįstamu.
Visomis temomis, o jų palietėme daug, mūsų požiūriai sutapo. Taip – neapsirikau! Mes buvome vienminčiai. Kaip sakoma, „tos pačios kraujo grupės“. Bet...
– Gerbiamas kunige, – pasakiau prieš išeidamas, – aš privalau jums atvirai prisipažinti, kad nepraktikuoju nei katalikybės, nei jokios kitos religijos ir laikau save ateistu.
– Bet kažkuo juk, broli, tiki? – tučtuojau perklausė Ričardas.
– Taip, – pritariau, – tačiau jūs manot, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo pavidalą, o aš – priešingai, kad pagal savo pavidalą Žmogus sukūrė Dievą.
– Nieko tokio. Svarbiausia – Deus est! – reziumavo Ričardas Mikutavičius.
Negalėjau nesutikti: išties ir vienu, ir kitu atveju – Dievas yra.
Kaip mes su Ričardu gėrėm degtinę
– Stanislovai! – iš kitos Laisvės alėjos pusės pašaukė mane Ričardas Mikutavičius. – Kur eini, broli? Palydėk mane.
Mes žingsniavome Įgulos bažnyčios link, šnekučiavomės, kunigas atsakinėjo į gausius praeivių sveikinimus.
– Gal nori kavos? Aš čia turiu tokią vietą, kur daro ypač skanią.
Nuėjome į mažą kavinukę, ir simpatinga barmenė tuoj pat padavė du puodelius labai aromatingos kavos.
– Gal padarom po „čerkutę“? – paklausė Ričardas Mikutavičius.
Sutikau. Mes pakėlėme taureles, susidaužėme. Aš išgėriau. Tuomet Ričardas įbruko man į ranką savo taurelę.
– Išgerk ir šitą. Už mane. Man negalima, einu į bažnyčią.