– Kodėl 1920 metų rugpjūtį įvykęs Varšuvos mūšis vadinamas stebuklu?
– Varšuvos mūšis vadinamas stebuklu dėl to, kad jo baigtis buvo netikėta, nelaukta; tai atrodė kaip sensacija, tiesiog kaip stebuklas. Lenkijos kariuomenės pergalė prieš Raudonąją armiją prie Varšuvos 1920 m. rugpjūčio viduryje – per Šv. Roką (šventieji juk daro stebuklus) buvo ne tik netikėta, bet ir lemtinga, lenkai ne tik apgynė savo sostinę ir kartu savo tėvynę, bet apsaugojo kaimynines tautas, taip pat lietuvių, nuo bolševikų agresijos plėtros. Taigi, galima sakyti, jog lenkai išgelbėjo kaimynines tautas nuo komunizmo įsiviešpatavimo. Varšuvos mūšis buvo kartu ir persilaužimas Lenkijos kare su bolševikais.
– Kas lėmė, kad karine prasme silpnesnė Lenkija 1920 metais įveikė bolševikus?
– Lenkija, aišku, buvo keleriopai mažesnė nei Rusija, tad, galima sakyti, ir silpnesnė. Bet kartu turime nurodyti, kad Lenkija 1919–1920 m. nebuvo kariniu požiūriu silpna, ji turėjo kone 1 mln. karių. Tais metais ji kariavo su bolševikais permainingai. Šie, 1920 m. liepos pradžioje, pralaužė frontą ir pavojingai veržėsi į Lenkijos gilumą, ypač smarkiai – dešiniuoju sparnu per vadinamąjį Vilniaus koridorių, kurį valdė Lenkija. Vilnių bolševikai užėmė liepos 14 d. Puldami šiuo sparnu jie siekė apsupti Varšuvą iš Šiaurės ir pasiekti Rytų Prūsiją.
Pergalę prie Varšuvos lėmė lenkų tautos patriotizmas, visiškas komunistinės propagandos atmetimas, na ir svarbiausia – sumanus Lenkijos lyderio, kariuomenės vado Juzefo Pilsudskio vadovavimas, talentingai parengtas kontrpuolimas, drąsus Varšuvos mūšio planas. Neneigtinos ir bolševikų klaidos – jie veržėsi link Varšuvos kaip paklaikę, lėkė zovada, tad priešakiniai daliniai atitolo nuo aprūpinimo tarnybų, nuo ariergardo. Be to, nebuvo gerai suderintų Raudonosios armijos veiksmų, geros koordinacijos su pietų grupuote, kuri norėjo užimti Lvovą, ir kurios veiksmams didelę įtaką darė Josifas Stalinas. Varžytasi dėl Semiono Budionovo kavalerijos panaudojimo.
Į karą su Lenkija bolševikai žiūrėjo kaip į pasaulinę revoliuciją, kaip į revoliucijos eksportą.
J.Stalino vadovavimas lieka mįslingas. Pabrėžtina, kad į karą su Lenkija bolševikai žiūrėjo kaip į pasaulinę revoliuciją, kaip į revoliucijos eksportą. Mat bolševikų lyderiai iš esmės buvo pasaulinės revoliucijos šalininkai, valdžios užėmimo atsilikusioje Rusijoje netraktavo kaip galutinio reiškinio, jie būtinai siekė sovietizuoti Lenkiją ir ypač – pramoninę Vokietiją. Bolševikų programos esmę geriausiai yra perteikusi mūsų Salomėja: „Apsistosim, kai raudonu žiedu visa žemė skaisčiai pražydės... Didis kelias! Bolševikų kelias, aplink žemę keturis kartus!“
Lenkijos puolimo metu Maskvoje kaip tik vyko antrasis Kominterno kongresas, paprasčiau kalbant, pasaulinis suvažiavimas tos organizacijos, kuri ir rengė Pasaulinę revoliuciją. Kongreso organizatoriai, o ypač pats Vladimiras Leninas, buvo apsvaigę nuo Raudonosios armijos pergalių. Jie Lenkijoje nežadėjo sustoti, o planavo plėstis į Čekoslovakiją, Vengriją ir ypač entuziastingai ketino veržtis į Italiją, kur jiems atrodė, kad bolševikai yra labai populiarūs ir pageidautini, tenai esą V.Leninas populiaresnis už Jėzų Kristų.
Lenkija sovietų vadams jau atrodė parklupdyta, jie jau koncentravosi į Čekoslovakijos, Vengrijos, Vokietijos ir Italijos sovietizavimą. V.Leninas skubiai pavedė J.Stalinui parengti planą, numatantį, kaip Maskva valdys minėtas šalis. Vykdydamas šį pavedimą, J.Stalinas, užuot vadovavęs bolševikų puolimui Lenkijoje, sėdo prie stalo, tiesiog įsikniaubė, ir kūrė naujos, būsimos bolševikų imperijos valdymo planus. Jis, pavyzdžiui, projektavo, kad Italiją sovietai valdysią kitaip nei Baškiriją ar Baltarusiją – Italija turėsianti plačią autonomiją, būsianti tik sovietinis protektoratas.
Įsijautę į tokius svaičiojimus revoliuciniai specai nepastebėjo, ką jiems parengė lenkai, tad patyrė netikėtą pralaimėjimą prie Varšuvos. Varšuvos stebuklas yra neprastai ištirtas faktas. Gal pridėčiau tik porą pastabėlių. Naujesni tyrimai rodo, kad spartus lenkų atsitraukimas link Varšuvos galėjo būti ir sąmoningas jų veiksmas, turėjęs išsekinti raudonarmiečius. Nors lenkai Vilniaus koridorių valdė daugiau nei metus (nuo 1919 m. balandžio), bet ginti jo nepasirengė, gal net nenumatė. Lenkų kariuomenė, kuri traukėsi link Varšuvos, turėjo daug jaunimo, bet vėliau, ruošiantis ginti sostinę, į kariuomenę įsiliejo nemažai vyresnio amžiaus žmonių, kurie pasirodė nepaprastai atkaklūs kovotojai ir visiškai atsparūs komunistinei propagandai, tiesiog nepaveikiami jos nė per nago juodymą.
Naujesni tyrimai rodo, kad spartus lenkų atsitraukimas link Varšuvos galėjo būti ir sąmoningas jų veiksmas, turėjęs išsekinti raudonarmiečius.
– Kokią reikšmę šis įvykis turėjo tuometinei Lietuvai? Sakoma, kad jeigu ne pergalė prie Vyslos – bolševikai dar 1920-aisiais būtų įsitvirtinę Rytų Europoje. Ar tikrai lenkų sėkmė užtikrino Lietuvos laisvę?
– Sovietų ir Lenkijos karas tiesiogiai lietė Lietuvą. Karo metu (taip pat prieš ir po jo) bolševikai naudojosi Lenkijos ir Lietuvos nesutarimais. Kaip žinia, tam karui vykstant – 1920 m. liepos 12 d. – Maskvoje pasirašyta taikos sutartis, pagal kurią Lietuvai buvo pripažintas Vilnius. Taip pat sutartis turėjo slaptą priedą, nurodžiusį, kad Raudonosios armijos įžengimas į Lietuvai pripažintą teritoriją nebus laikomas sutarties pažeidimu. Iš to dažnai daroma išvada, kad Lietuva per savo teritoriją praleido Raudonąją armiją ir ši todėl staigiu šuoliu galėjo atsirasti prie Varšuvos. Neteisinant Lietuvos dėl to priedo sudarymo reiktų pasakyti, jog tokia išvada negali būti tiesmukiškai suprantama.
Negalima nematyti, kad 1920 m. liepą Lietuva nevaldė nei Vilniaus, nei visos teritorijos, per kurią veržėsi Raudonoji armija, ten nebuvo Lietuvos kariuomenės. Tad Lietuva negali būti traktuojama it koks Trojos arkys, įleidęs priešo kariuomenę. Maskvos sutarties 2 straipsnio priedas – tai juridinė formulė, padėjusi įteisinti faktą, kad Lietuvai pripažįstamos teritorijos, kurių ji neturėjo, nevaldė, nebuvo užėmusi.
Kas kita – Latvija su Estija, joms sutartimis su Maskva buvo pripažintos teritorijos, kurias jos realiai valdė. Latvija tarėsi dėl taikos su bolševikais tik po to, kai užėmė Latgalą – rytines teritorijas. Estija ir derybų metu įnirtingai kovojo dėl savo rytinių žemių. Juridinis argumentas dėl minimo priedo yra pateiktas istoriko dr. Česlovo Laurinavičiaus – tas priedas buvęs sovietams patogus pretekstas atmesti liepos 11 d. Spa konferencijos pasiūlymus ir peržengti J. Curzono paliaubų liniją. Bet tai poleminis klausimas, nes Maskvai atsakyti į tą notą nereikėjo žaibiškai, ją ji galėjo svarstyti savaitę ir svarstė – teatsakė liepos 16 d. ir niekur nepasakyta, nei tiesiai, nei jokia užuomina, apie liepos 12 d. sutarties pasirašymą kaip manevrą.
Rimtas signalas atėjo 1923 m. rudenį, kai SSRS prie Vilniaus koridoriaus sutelkė kone 200 tūkst. kariuomenę.
Vilnių ir jo koridorių 1920 m. liepos viduryje valdė Lenkija, valdė jau daugiau nei metus ir galėjo tenai įsitvirtinti, tad už tą fronto barą ji pati pirmiausia buvo atsakinga. Jau minėtas Č.Laurinavičius yra pabrėžęs: „Lenkija nuo 1919 m. balandžio valdė Vilnių kaip to krašto išvaduotoja ir gynėja nuo bolševikų“. Kiek man žinoma, ir per visą tarpukarį to svarbaus fronto baro – Vilniaus koridoriaus – Lenkija nebuvo numačiusi rimtai ginti, kariniuose jos planuose to nebuvo, o buvo numatyta trauktis į šalies gilumą, link Varšuvos. Gerokai po Varšuvos stebuklo, naujas, rimtas signalas atėjo 1923 m. rudenį, kai SSRS prie Vilniaus koridoriaus sutelkė kone 200 tūkst. kariuomenę, kurią ketino permesti į Vokietiją revoliucijai kelti. Tada ir Lenkija, ir Latvija su Lietuva puikiai apsigynė, bet apsigynė tik politiškai, diplomatiškai – visos trys šalys vienu balsu atsisakė praleisti Raudonąją armiją. Bet kariniu požiūriu rimtai gintis ir po to nesiruošta.
Verta paminėti, kad 1920 m. per derybas su bolševikais Lietuva atsisakė pasirašyti karinę konvenciją. Laikytasi, kiek leido turimos ginkluotosios pajėgos ir karo veiksmai, neutralumo. Kažkodėl neanalizuojama, kiek Lietuva padėjo, o gal visai nepadėjo raudonarmiečiams tų pačių metų liepos viduryje, lekiantiems zovada per Vilniaus koridorių. O yra ir archyvinių šaltinių, ir paskelbti tos akcijos dalyvių veikalai, pavyzdžiui, Vilnių užėmusios IV bolševikų armijos vado Eugenijaus Sergejevo knyga ir Vytauto Putnos veikalas „Link Vyslos ir atgal“. Bet tenai tos pagalbos nepaliudyta. Daugiau žinoma, kaip nebuvo vykdomas Spa konferencijoje lenkų duotas pasižadėjimas – perduoti Vilnių lietuviams bent laikinai, jų „okupacijai“. Lenkai gi pasipriešino lietuvių judėjimui link Vilniaus prie Vievio ir kitur. Matyt, J.Pilsudskiui tuomet atrodė, jog Vilniaus atsiėmimą prieš Vakarus bus lengviau motyvuoti, jei jį valdys bolševikai, o ne lietuviai.
Baltijos šalys ir Lenkija su Maskva tarėsi dėl taikos ir palaikė ryšius atskirai, beveik nederindamos savo veiksmų.
Svarbiausia aptariamų įvykių pamoka yra ta, kad Baltijos šalys ir Lenkija su Maskva tarėsi dėl taikos ir palaikė ryšius atskirai, beveik nederindamos savo veiksmų. Gal dėl to panašius į minimo lietuviško priedo įsipareigojimus turėjo priimti ir latviai, net estai. Pastarieji juk pasirašydami taikos sutartį turėjo įsipareigoti visiškai eliminuoti Nikolajaus Judeničiaus dalinius iš savo šalies teritorijos. Tuo labiau Latvija, kuri jau 1920 m. sausio mėn. paliaubų sutartimi įsipareigojo nepraleisti per savo teritoriją link Rusijos nei Estijos, nei Lietuvos, nei Lenkijos kariuomenių ir šį įsipareigojimą pažadėjo tesėti, panaudodama visas turimas jėgas bei priemones įskaitant ir karinę jėgą, kitaip tariant, naudoti karinę jėgą prieš savo artimiausius kaimynus ir potencialius sąjungininkus. Gal čia net karinės konvencijos nuostata?
Maža to, jau per Taikos derybas Maskvoje latviai gegužės 19 d. sutiko pasirašyti specialų pareiškimą, nurodantį, kad paliaubų visi punktai tebegalioja visa apimtimi. Žodžiu, dar kartą buvo pabrėžta, jog Latvija savo teritorijoje neleis jokių karinių persigrupavimų ir neutralumą išlaikys panaudodama karinę jėgą. Gegužės 21 d. laiške politbiurui sovietų derybų delegacijos vadovas Adolfas Jofė garantavo, kad „dabartiniu metu“ Latvija bolševikų nepuls, todėl jų karinė vadovybė gali nuo „latvių fronto“ atitraukti „jai reikalingas divizijas“ ir, suprantama, mesti jas prieš Lenkiją. Tad nuo Latvijos į Lenkijos frontą bolševikai galėjo permesti dvi divizijas – 18 ir 48. Dvi divizijos tai jau buvo reali paspirtis bolševikams, o ką galima buvo realaus paimti iš 2 straipsnio slapto priedo?
– Kaip lenkų pergalė buvo priimta Europoje? O bolševikinėje Rusijoje?
– Vakaruose Varšuvos stebuklu, aišku, žavėtasi, bet kai kur, ypač Anglijoje, tai buvo priimta santūriai, mat, ne visai pritarta lenkų vadovybės teritorinėms ambicijoms. Nors bolševikai savo pralaimėjimą prie Varšuvos audringai svarstė, bet savikritiškumo buvo nedaug. Iš principo veržimąsi į Lenkiją drįso kritikuoti tik Lenino bendražygis Karlas Radekas, kuris ir buvo gimęs Lenkijoje, o savo pirmą prakalbą buvo pasakęs Žalgirio mūšio minėjime. Paskui jis, aišku, tapo tikru bolševiku. K.Radekas drįso stačiai V.Leninui į akis, per bolševikų plenumą pasakyti, kad veržimasis į Lenkiją buvo klaida, netinkamas buvęs ir V.Lenino mestas šūkis: „pamaigyti, patikrinti Lenkiją durtuvais“, t. y. patikrinti, ar ji pasirengusi sovietizacijai, ar yra tam pribrendusi.
Kitas bolševikų lyderis Levas Trockis šmaikštavo dar išradingiau, sakydamas, kad reikia Lenkiją maigyti ne tik durtuvais, bet ir pakutenti jai kelius, net ir aukščiau kelių. Kritikuodamas tokį metodą K.Radekas, pareiškė, jog buvo aišku ir be maigymo ar kutenimo, kad Lenkija „nepribrendusi“ sovietizacijai, tad ir maigymas nebuvęs reikalingas – jis tiesiog beprasmis.
– O kokios Varšuvos mūšio pasekmės?
– Apsigynusi prie Varšuvos Lenkija vijo lauk bolševikus, stūmė juos toliau į Rusiją. Kartu tarp Lenkijos ir Sovietų vyko ir taikos derybos. Iš pradžių Minske, bet paskui ir Rygoje. Būtent joje nuo rugsėjo 28 d. iki spalio 2 d. vyko intensyvios derybos, kurios pasibaigė spalio 5 d. paliaubų ir preliminarios taikos sutarties protokolo pasirašymu.
Taigi, spalio 5 d. buvo pasirašytas susitarimas dėl kariuomenių atribojimų ir dėl teritorijų, t. y. dėl Lenkijos ir Rusijos sienos, kuri ėjo lygiagrečiai su Lietuvos ir Rusijos liepos 12 d. nubrėžta linija, tik gerokai toliau į rytus. Taigi, iš principo spalio 5 d. buvo susitarta dėl abiejų šalių sienos, kuri egzistavo per visą tarpukarį ir buvo patvirtinta pasirašant preliminarią taikos sutartį 1920 m. spalio 12 d., o galutinai užfiksuota – 1921 m. kovo 18 d. pasirašius galutinę taikos sutartį.
Toks preliminarios ir galutinės sutarčių pasirašymo atidėliojimas tarsi užmaskuoja, paslepia principinį susitarimą, pasirašytą spalio 5 d. Pats sovietų diplomatijos šefas Georgijus Čičerinas ataskaitoje apie taikos derybas su Lenkija nurodė, jog „teritoriniai klausimai“ su ja „buvo išspręsti Rygos preliminaria taika“, o vėliau derybose tebuvo svarstomi ekonominiai ar kiti techniniai klausimai.
Būtent spalio 5 d. dieną, kai bolševikai sutiko perduoti Lenkijai Vilnių, Vilniaus kraštą, t. y. koridorių į Latviją, perduoti iš esmės visą Rytų Lietuvą, prasidėjo spartus Raudonosios armijos atsitraukimas iš Lietuvai anksčiau pripažintų teritorijų – spalio 8 d. Raudonoji armija jau atsitraukė iki Minsko. Kaip tik spalio 6 d. Liucijaus Želigovskio grupuotė pajudėjo link Vilniaus ir jai joks susidūrimas su raudonarmiečiais nebegrėsė.
Vadinasi, L.Želigovskio „maištas“, jo atliktas Vilniaus užėmimas yra tiesiogiai – ir chronologiškai, ir savo esme bei prasme susijęs ne su Lietuvos, o su pačios Lenkijos taikos derybomis su Sovietais. Kaip buvo pasiektas šis susitarimas? Jis buvo pasiektas per rugsėjo 28 – spalio 2 d. Lenkijos ir Sovietų delegacijų pasitarimus Rygoje. Pirmiausia tarėsi ir susitarė delegacijų vadovai Janas Dombskis ir A.Jofė. Kartu tartasi ir dėl sutarties principų, teritorijos, t.y. sienos, ir santykių su Lietuva. Iniciatyvą susitarti rodė abu, bet impulsą lyg davė A.Jofė. Jis pasiūlė išsikalbėti visiškai atvirai, „iki dugno“ ir kloti ant derybų stalo slapčiausius siekius, svarbiausius interesus ir galimų maksimalių nuolaidų ribas, dabar vadinamas raudonąsias linijas. Rodydamas atvirumo pavyzdį, A.Jofė iš karto pareiškė: „Lenkija siekė ir siekia Ukrainoje bei Baltarusijoje steigti buferines arba net federacines valstybes, susietas su savo šalimi, bet Rusija tokias valstybes jau sukūrė ir sukūrė jai priimtina forma, būtent, sovietine forma“. Lenkijai su tuo susitaikius, buvo žadama nebekelti Rytų Galicijos klausimo, mat, Maskvai gyvybiškai svarbūs Ukrainos grūdai, o Varšuvai – Galicijos nafta.
J.Dombskis su tokiu vertinimu ir pateiktais pasiūlymais sutiko ir klojo ant stalo savo šalies teritorinius reikalavimus – pasiūlė Lenkijos-Rusijos sieną išvesti lygiagrečiai su liepos 12 d. sutartimi nubrėžta linija, tik tolėliau į rytus. Tai reiškė, kad Lenkija gauna koridorių, einantį tarp Rusijos ir Lietuvos ir atsiremiantį į Latviją: jis ir vadinamas Lenkijos-Latvijos ar tiesiog Vilniaus koridoriumi. Ne tik lenkų delegatai, bet ir A.Jofė bei visa Sovietų vadovybė iš karto suprato, kad teritoriniu požiūriu žlunga liepos 12 d. sutartis ir abi ją pasirašiusios valstybės netenka bendros sienos. Pats A.Jofė kiek vėliau, lapkričio 4 d., Lietuvos pasiuntiniui Rygoje Dovui Zauniui atvirai prisipažino: „Derybose rusų su lenkais aiškiai buvo sakoma, kad lenkams koridorius duodamas numatant, kad jiems teks ir Vilnius. Apie tai nei viena, nei kita pusė neslėpė.“
Spalio 5-osios rytą Rygoje abi delegacijos galutinai suderino sutarties tekstą ir vakare jis buvo pasirašytas.
J.Dombskio pasiūlytam sienos variantui pritarė A.Jofė, G.Čičerinas, taip pat V.Leninas, kuris spalio 2 d. parengė politbiuro teigiamo sprendimo projektą. Jį spalio 4 d. svarstė politbiuras ir, bolševikų vadui įtikinėjant, pritarė bei pavedė A.Jofei nedelsiant pasirašyti su Lenkija preliminarią taikos sutartį. Jau spalio 5-osios rytą Rygoje abi delegacijos galutinai suderino sutarties tekstą ir vakare jis buvo pasirašytas.
Lenkija, pateikusi teritorinius reikalavimus, susitarimui, žinoma, irgi pritarė. Dar spalio 1 d. Valstybės gynybos tarybos posėdyje buvo pritarta vyriausybės rezoliucijai „kuo greičiau sudaryti preliminarią taiką ir paliaubas su Sovietų Rusija [...]. Bet koks delsimas pasirašyti taiką ir paliaubas yra žalingas valstybei“. Tokios nuostatos laikytasi ypač dėl to, kad tomis pačiomis dienomis J.Pilsudskis intensyviai rengė L.Želigovskio žygį į Vilnių. Tame pačiame Lenkijos gynybos tarybos spalio 1 d. posėdyje generolas Jozefas Haleris ragino: „Reikia ne tik užimti Vilnių, bet ir galbūt pagrasinti Kaunui ir pakeisti Lietuvos Vyriausybę.“ Toks apsisprendimas brandintas dar anksčiau.
Rugsėjo 10 d. Lenkijos užsienio reikalų ministro instrukcijoje pasiuntiniams užsienyje buvo pasakyta, kad Rygos derybose svarbiausia problema yra teritorija, kuri atiteko Lietuvai pagal jos sutartį su bolševikais; toje teritorijoje lenkai turį išsaugoti savo žemes, savo nuosavybę. Jau šioje instrukcijoje visiškai atvirai buvo pasakyta, kad lenkai gali užimti ne tik Vilnių, bet ir Kauną, be to, gali įvykti Lietuvoje perversmas. Toliau teigta, jog yra nutarta visiškai nepaisyti Lietuvos paskelbto neutraliteto, taip pat nepripažinti nė vienos demarkacinės linijos su „nepripažinta Lietuva“.
Kompromisas dėl Lietuvos Rygos derybose siektas jau ne tiek A.Jofės, kiek J.Dombskio iniciatyva. Spalio 1 d. jis pareikalavo, kad bolševikai nesikištų į tai, kaip Lenkija sutvarkys teritorinius klausimus su Lietuva. A.Jofė iš pradžių dar ėmė aiškinti, kad oficialiai negali vienašališkai anuliuoti taikos sutarties su Lietuva, bet J.Dombskis kategoriškai pareiškė, jog „Lietuvos klausimu“ niekada nenusileis, nes Lenkijai esą būtina turėti „bendrą sieną su Latvija“; ši sąlyga Lenkijai esanti „conditio sine qua non“ (būtina sąlyga, be kurios neįmanoma ką nors pradėti, – aut. past.) Kitas delegacijos narys Aleksanderis Ladošas, lyg švelnindamas situaciją ir ieškodamas išeities, tarstelėjo, ar „Vilniaus krašto atidavimas Lenkijai“ būtų taikos sutarties su Lietuva pažeidimas. Lyg atgijęs A.Jofė tarsi šelmiškai, atsakė: būtų, „bet ne iš mūsų pusės“. Čia abi pusės, tarsi besišaipydamos iš silpnesnės Lietuvos, stengėsi rasti jos apgaulės formulę. Eidamas tuo keliu A.Jofė, prasitarė, jog galima pasiremti ar prisidengti ginčytinų teritorijų apsisprendimu. Taip iš esmės ir buvo sutarta. Lietuvos reikalai Sovietams nerūpėjo, jie tik reikalavo, kad būtų garantuotas Rusijos tranzitas į Vokietiją per Lenkijai perleidžiamą teritoriją, taip pat per visą Lenkiją ir kad ši atsisakytų kurti federacijas su Baltarusija, Lietuva ir Ukraina. Lenkijai su tuo sutikus susitarimas buvo pasiektas.
A.Jofės patarimu „pasinaudoti apsisprendimo teise“ Lenkija operatyviai pasinaudojo. Buvo organizuotas „apsisprendusių kariškių“ iš Rytų Lietuvos „savanoriškas“ žygis, pasibaigęs Vilniaus užėmimu spalio 9 d., o Tautų Sąjungai, Vakarų ir Lietuvos visuomenei nuraminti vyko Suvalkų derybos, netgi pasibaigusios spalio 7 d. sutarties pasirašymu.
Pergalė prie Varšuvos sustabdė bolševikų ekspansiją, bet dėl Baltijos šalių nevieningumo ir Lenkijos–Lietuvos konflikto ja nebuvo pilnai pasinaudota.
Taigi, stebuklinga pergalė prie Varšuvos sustabdė bolševikų ekspansiją į Vakarus, bet dėl Baltijos šalių nevieningumo ir dėl Lenkijos–Lietuvos konflikto šia pergale nebuvo pilnai pasinaudota. Remdamasi tuo konfliktu Maskva skaldė savo vakarines kaimynes. Dėl Vilniaus ir dėl visų rytinės Lietuvos teritorijų su Maskva tarėsi atskirai ne tik Lietuva, bet ir Lenkija. Su savo vakariniais kaimynais Maskva tarpais buvo pasiryžusi elgtis skirtingai.
Dar iki Varšuvos stebuklo bolševikai 1920 m. rugpjūčio 6 d. pasirašė su Lietuva konvenciją dėl Vilniaus perdavimo Lietuvai, rugpjūčio 11 d. Rygoje pasirašė Taikos sutartį su Latvija. Tuo pat metu iš principo susitarta ir su Suomija. Gal tai buvo „laikinos nuolaidos“. G.Čičerinas 1920 m. liepą ir rugpjūtį V.Leniną vis įtikinėjo, kad bolševikams sovietinė Lietuva yra reikalinga, bet ji nereikalinga tuoj pat, todėl galima ramiai laukti. Reikia maigyti dar nemaigytas šalis, ir pirmiausia tas, kurios turi daug darbininkų – Lenkiją (Lodzė), Vokietiją, Italiją. Valstietišką Lietuvą, taip pat Latviją, Estiją, Suomiją kol kas pasiliekant „geresniems laikams“.
