Greičiausiai manė tūpiantys į pievą
Pranašiški buvo prieš skrydį ištarti Stepono Dariaus žodžiai: „Lituanica“ – ne mūsų vienų nuosavybė ir viltis, bet ir visų lietuvių; kai nelaimė ištinka laivą jūroj, laivo kapitonas grimzta į jūros dugną drauge su savo laivu. „Lituanica“ pristatys mudu Kaunan arba žūsime su ja.“
Iki tol Atlantą bandyta kirsti 73 kartus. Vytauto Didžiojo karo muziejaus duomenimis, tik apie 30 skrydžių buvo sėkmingi ir tik tris sykius pavyko nuskristi daugiau kaip 6 tūkst. km be nutūpimo. Lietuvių skrydis sudėtingomis oro sąlygomis, be radijo ryšio prietaisų, autopiloto ir parašiutų labiausiai atitiko suplanuotą maršrutą ir buvo pirmas, kai iš JAV į Europą skraidintas oro paštas. Be nusileidimo įveiktas nuotolis – 6 411 km per 37 val. 11 min. – buvo antras aviacijos istorijoje.
S.Dariaus ir S.Girėno skrydis galėjo baigtis ne taip tragiškai, jei jie būtų sulaukę meteorologinės informacijos ir antžeminių tarnybų pagalbos. Virš tuometės Vokietijos vyrai pakliuvo į audros debesį ir, nesugebėję jo apskristi, leidosi į Soldino mišką, kuris vidury nakties tikriausiai atrodė esąs pieva.
 |
| Alfredo Pliadžio nuotr./Viktoro Ašmensko 100 metų jubiliejaus paminėjimo akimirka Vilniaus rotušėje |
Tokiais spėjimais kone prieš dešimtmetį dalijosi Lietuvos aviacijos veteranas Viktoras Ašmenskas. Jo žodžius, kurdamas filmą apie šalies aviacijos istoriją, įamžino žurnalistas, civilinės aviacijos ekspertas Nikolajus Žukovas.
Pasak inžinieriaus, aviatoriaus, pasipriešinimo nacių ir sovietiniams režimams veikėjo, kuriam vasarį sukako 101 metai, jei lietuviai būtų galėję naudotis skrydžių dispečerių pagalba ir navigacijos technika, greičiausiai būtų pasiekę tikslą.
Mėginant apskristi audros debesį, pakibusį tarp Berlyno ir Maskvos, paaiškėjo, kad tektų daryti didžiulį lanką, tad lakūnai grįžo ir nusprendė ieškoti vietos leistis. V.Ašmenskas spėjo, kad į Soldino mišką jie tūpė naktį pamanę, kad apačioje – pieva.
Kūnai du dešimtmečius buvo paslėpti
Kaune buvo uždegti radijo stoties žibintai, ore patruliavo karo aviacijos lėktuvas, nepaisydami lietaus žmonės aerodrome dainavo dainas. Naujienų agentūra „Reuters“ jau buvo paskelbusi, kad miške Rytprūsiuose rastos lėktuvo nuolaužos. Jas maždaug 5 val. aptiko grybautoja.
Liepos 17-ąją prieš vidurdienį Kauną pasiekė žinia, jog tai – „Lituanica“. Prezidentas Antanas Smetona lakūnus iškart apdovanojo Vyčio kryžiaus V laipsnio ordinais, vėliau žuvusieji buvo įvertinti Šaulių sąjungos žvaigžde ir Lietuvos skautų ordinu.
Po dviejų dienų Kaune, gaudžiant fabrikų sirenoms ir bažnyčių varpams, nusileido lėktuvas su palaikais ąžuoliniuose karstuose. Prie sienos su Vokietija juos pasitiko ir parlydėjo devynių Lietuvos karo aviacijos lėktuvų eskortas. S.Darius ir S.Girėnas buvo palaidoti Kauno centrinėse kapinėse. 1944 m. jų palaikai paslėpti Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto rūsiuose, o po dviejų dešimtmečių perlaidoti Aukštųjų Šančių karių kapinėse. „Lituanicos“ nuolaužos eksponuojamos Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune.
Katastrofą tyrė Lietuvos aviacijos specialistų komisija, vadovaujama S.Dariaus bičiulio, aviacijos inžinieriaus konstruktoriaus pulkininko (vėliau generolo) Antano Gustaičio. „XXI amžiaus“ teigimu, tyrėjai nustatė: palietusi spygliuočių viršūnes, „Lituanica“ jas prilenkė, ėmė laužyti, nukirto šešias pušis, rėžėsi į žemę ir apvirto.
S.Darius ir S.Girėnas kažkodėl ieškojo vietos nusileisti. Sprendžiant iš skridimo laiko, degalų dar turėjo pakakti 6–7 valandoms. Iš keturių laikrodžių trys buvo sustoję ties 0.36 val.
Sužavėjo brolių Wrightų lėktuvas
Steponas Jucevičius – tokia tikroji S.Dariaus pavardė – gimė 1897 m. sausio 9 d. Rubiškės vienkiemyje (vėliau pavadintame Dariaus kaimu, dab. Klaipėdos r.). Jo tėvai Jonas Romualdas Jucevičius-Darašius ir Augustina Vaišvilaitė iš viso susilaukė keturių vaikų.
„Ten, parietęs savo galvelę, akimis sekiau padangėmis skraidančius paukščius ir galvojau, kad turbūt labai gera ir smagu iškilti taip aukštai ir plasnoti iš vietos į vietą. Nei kojos pavargsta, nei akmenys, nei dilgėlės į jas duria...“ – vėliau savo dienoraštyje prisimins lakūnas.
1905 m. mirus tėvui, mama Steponui tapo artimiausia drauge, o vėliau vienintelė pritarusi pavojingam sumanymui skristi per Atlantą, nors kiti stengėsi atkalbėti. A.Darienė greitai ištekėjo už Kazio Degučio. Šis, kadangi ūkininkauti nesisekė, su vyriausiu sūnumi Boleslovu patraukė į JAV, o iš paskos – ir visa šeima. Ilgainiui jie įsikūrė Čikagoje ir tapo Juciais, tik Steponas vėliau pasirinko sutrumpintą tėvo pavardę.
Angliškai prastai kalbantį lietuviuką bendraamžiai erzindavo, bet šis į darbą paleisdavo kumščius. Gal tuomet pamėgo boksą. Paaugęs susidomėjo ir krepšiniu, futbolu, beisbolu, regbiu, lengvąja atletika, aviacija, skaitė knygas apie ją, ištisas valandas leisdavo aerodrome. Žavėjosi brolių Wilburo ir Orville'io Wrightų sukonstruotais lėktuvais, jų parduotuvėje įsidarbino pasiuntiniu ir pats ėmė gaminti modeliukus. 1911 m. paauglys tapo pirmos skraidančios mašinos – Wrightų lėktuvo – bandomojo skrydžio liudininku ir pasidavė troškimui kilti į orą.
Kai JAV paskelbė karą Vokietijai, inžinerijos mokslus baigęs S.Darius tapo savanoriu ir atsidūrė Europoje. Per kautynes Prancūzijoje buvo sužeistas.
 |
| Dariaus ir Girėno skrydžiui skirta paroda |
Lietuvius mokė sportuoti
Po karo S.Darius įstojo į Čikagos universitetą, lankė artilerijos atsargos karininkų kursus, bet 1920-aisiais, metęs studijas, su keliais draugais grįžo į Lietuvą. Tapęs savanoriu, buvo paskirtas į Generalinio štabo Žvalgybos skyrių, baigęs Karo mokyklą gavo leitenanto laipsnį ir tarnavo karo aviacijoje, 1922-aisiais pradėjo lankyti Karo aviacijos Mokomosios eskadrilės kursus gavo leidimą savarankiškai pakilti „Albatrosu B-2“. Vėliau baigė aukštojo pilotažo kursus ir gavo karo lakūno vardą. Lietuvos karo aviacijoje S.Darius tarnavo penkerius metus, gavo kapitono laipsnį.
Jaunas lakūnas buvo vienas iš pagrindinių Lietuvos aeroklubo sumanytojų ir steigėjų, aktyvus įvairių sporto šakų propaguotojas. Buvo šalies futbolo rinktinės vartininkas, pasiekdavo neblogų rezultatų mesdamas ietį ir gerino rekordus greitajame čiuožime. Trejus metus vadovavo Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungai, įkūrė Lietuvos sporto ir Lietuvos beisbolo lygas, organizuodavo tarptautines futbolo rungtynes. Buvo vienas iš žurnalo „Sportas“ steigėjų, krepšinio teisėjas, išleido knygeles apie beisbolą ir krepšinį.
Sportas suvedė S.Darių ir su būsimąja žmona – aštuoneriais metais jaunesne krepšininke mėgėja Jaunute Škėmaite. 1924-aisiais jie susituokė, kitąmet gimė dukra Nijolė.
1927 m. gegužę S.Darius pasiprašė atostogų – norėjo aplankyti gimines JAV. Iškeliavo be šeimos, pažadėjęs sugrįžti po metų. „Pone generole, aš Lietuvon grįšiu, aš parskrisiu lėktuvu tiesiai Kaunan“, – per išleistuves pareiškė generolui J.Bulotai.
Traukiniu pasiekęs Paryžių pamatė, kaip šimtatūkstantinė minia sveikina amerikietį Charlesą Augustą Lindberghą, kuris per 33 val. 30 min. pirmas pasaulyje įveikė Atlantą. Lietuviui parūpo įrodyti, kad ir mažos tautos atstovai drąsūs.
Skraidino ir žmones, ir krovinius
Planui įgyvendinti reikėjo lėktuvo, o jam įsigyti – lėšų. Už santaupas ir skolintus pinigus S.Darius įsigijo naudotą biplaną WACO-3511. Juo išdarinėjo aukštojo pilotažo figūras, todėl buvo pastebėtas ir vadinamas „Lithuanian Lindy“ (nuo Ch.A.Lindbergho pavardės).
 |
| Minėjimo akimirka |
Lakūnas ėmė dalyvauti renginiuose ir skraidinti siuntinius. Gavęs tarptautinio lakūno piloto pažymėjimą ir leidimą gabenti keleivius bei prekes, 1928 m. jis su amerikiečiu lakūnu C.Jordanu įsteigė žmonių, oro pašto ir siuntinių skraidinimo bendrovę. Verslininkai taip pat remontuodavo lėktuvus, mokė pilotuoti, fotografuodavo iš oro.
Kartu S.Darius krimto matematiką ir astronominę navigaciją. Keletą metų dirbo prekybinės aviacijos lakūnu ir instruktoriumi, kasdien nuskrisdavo apie 500 km, išmoko valdyti visų tipų Amerikoje gaminamus lėktuvus.
Buvo kritęs su lėktuvu
1932-ųjų pavasarį S.Darius artimiau susibičiuliavo su lakūnu S.Girėnu (tikroji pavardė – Girskis). Šis, šešioliktas vaikas šeimoje, gimė 1893 m. spalio 4 d. Vytogalos kaime (dabartinis Šilalės r.). Tapę našlaičiais, su broliu Petru 1910-aisiais emigravo į JAV. Vaikinas ėmė mokytis ir uždarbiauti, išmoko spaustuvininko amato, dirbo „Naujienų“ spaustuvėje, domėjosi technika, motorlaiviu plukdydavo keleivius po Mičigano ežerą.
Per Pirmąjį pasaulinį karą tapo lėktuvų mechaniku (savarankiškai valdyti lėktuvą kariuomenėje neleido dėl sveikatos), vėliau dirbto taksistu ir mokėsi skraidyti. Kartu su švedu E.Larsonu įsigijo trivietį lėktuvą, tačiau beskraidydamas patyrė sunkią avariją. Stasiui lūžo koja, trys šonkauliai, buvo pažeisti vidaus organai.
Pasveikęs S.Girėnas toliau lankė aviacijos kursus, mėgdavo demonstruoti mirties kilpas, suktukus, kitas figūras. Sykį laimėjo Amerikos legiono aviacijos kuopos prizą už tiksliausią nutūpimą, sustabdžius lėktuvo variklį.
Gavęs transporto piloto klasės licenciją ir įsigijęs naują firmos PARKS lėktuvą, lietuvis išmokė skraidyti 52 žmones, įskaitant tris tautiečiu, paskraidino kelis tūkstančius keleivių.
Išauklėtas vargo ir skurdo, S.Girėnas buvo kuklus, nekalbus, bet atkaklus, geraširdis ir darbštus. S.Darius irgi buvo švelnaus, bet išdidaus būdo, tvirtos valios, nekonfliktiškas ir tvarkingas. Jis pykdavo, kai amerikiečiai nieko nežinodavo apie Lietuvą. Noras išgarsinti tėvynę tikriausiai buvo viena priežasčių, paskatinusių skristi per Atlantą.
Pertvarkydami lėktuvą taupė
Supratę, kad abu puoselėja šią mintį, lietuviai pradėjo rengtis skrydžiui. Iš santaupų, suaukotų ir pasiskolintų pinigų vyrai įsigijo lėktuvą „Bellanca J-6 CH 300 Pacemaker“, su kuriuo S.Darius skraidė trejus metus.
Varomas 220 AJ variklio, monoplanas galėjo gabenti šešis keleivius arba tokio pat svorio pašto krovinį 1,5 tūkst. km. Keleriais metais anksčiau tokiu lėktuvu buvo pasiektas skridimo nuotolio rekordas. Lėktuvas buvo palyginti nebrangus. Jo liemuo, suvirintas iš plieno vamzdelių, ir sparnai buvo dengti drobe, o stabilizuojančios plokštumos ir vairai – mediniai. Tik amerikiečių kompanijos „Lokheed“ orlaiviai „Vega“ tuomet buvo geresni, bet ir brangesni.
View Larger Map
Už 3,2 tūkst. dolerių įsigyto lėktuvo paruošimas tolimam skrydžiui turėjo kainuoti antra tiek. Tokių pinigų lakūnai neturėjo, o šalį buvo apėmusi krizė, taigi turtingo rėmėjo negalėjo tikėtis. Parama buvo po kruopelę renkama iš išeivių, per aviacijos šventes. Specialiam fondui buvo surinkti 8 465 doleriai ir beveik visi išleisti lėktuvui perdirbti.
Oranžine spalva nudažytas, numeriu 688E ir pavadinimu „Lituanica“ pažymėtas lėktuvas skrydžiui buvo paruoštas 1933 m. balandžio pabaigoje. Vietoj keleivių krėslų buvo įtaisyti du kuro bakai po 1 530 litrų ir keturi po 900 litrų, po sėdyne – tepalo bakai. Didžiuosiuose bakuose buvo įrengtas vožtuvas, per kurį buvo galima greitai išleisti kurą ir, nusileidus vandenyne, plūduriuoti. Kabina buvo vos 90 cm pločio. Sėdėti reikėjo ant pripučiamų guminių pagalvėlių, padėtų ant tepalo bako, atsirėmus į benzino bakus.
 |
| Tomo Urbelionio/BFL nuotr./„Lituanica“ lėktuvo modelis |
Buvo įmontuoti nauji aeronavigaciniai prietaisai, variklio darbui kontroliuoti atsirado tepalo temperatūros, tepalo ir kuro spaudimo rodyklės, tachometras. Buvo sumontuotas 365 AJ galios variklis, pailginti sparnai, sustiprintas liemuo, lėktuvas aptrauktas nauja drobe. Radijo aparatūrai, kuri būtų užėmusi papildomą vietą ir padidinusi svorį nebeužteko pinigų.
Lėktuvo ilgis buvo 8,45 m, aukštis – 2,59 m, sparnų ilgis – 15,24 m. Tuščias svėrė 1 209 kg, jame tilpo 3 040 litrai benzino ir 133 litrai tepalo.
Didžiausias greitis – 249,3 km/val., vidutinis – 170–180 km/val. Pakrauta „Lituanica“ galėjo pakilti į 6 096 m aukštį, maksimalus skridimo nuotolis palankiomis sąlygomis – 9 650 km.
Įsidėjo šešis sumuštinius ir vaisių
Skrydis buvo vis atidedamas dėl prasto oro. Liepos 15-ąją, nors prognozės irgi nebuvo palankios, lakūnai pasirinko nebesitikėdami geresnių. Kaip knygoje „Darius ir Girėnas“ rašė N.Dariūtė-Maštarienė, laukiant lakūnų Kauno aerodrome, vakaruose apsiniaukusį dangų varstė kryžminiai žaibai, bet laidojant jau nė debesėlio padangėje nebuvo, nuo kaitros tirpo asfaltas miesto gatvėse.
Ankstų rytą S.Darius ir S.Girėnas, lydimi minios smalsuolių žvilgsnių, nuėjo į Niujorko Floydo Bennetto oro uosto angarą. Lėktuve buvo geriamo vandens indas, kavos termosas, šeši sumuštiniai su jautiena ir vištiena, buteliukas sutirštinto pieno, 2 kg vaisių, kelios šokolado plytelės, kavos, škotiškos degtinės. Šalia – puodeliai, keletas smulkių įrankių, du kišeniniai žibintuvėliai ir keturios signalinės raketos.
Susidėję žemėlapius, meteorologinės situacijos orlapius, navigacinius prietaisus, šiltesnius švarkus ir skridimo rėmėjų knygą, lakūnai išstūmė „Lituanicą“ į lauką, užvedė variklį. Atsisveikindami su minia, jie pamojavo iš kabinos. Nors variklis jau dirbo visa jėga, neišėjo įsibėgėti, uodega nekilo nuo žemės – lėktuvas buvo perkrautas. Kai uodega pagaliau atšoko nuo pakilimo tako, „Lituanica“ vos nenurieda į žolę. Tik prieš pat tako pabaigą, už kurios – akmenys ir įlankos vanduo, lėktuvas pakibo ore. Kurį laiką orlaivis laikėsi arti bangų ir tik vėliau išnyko rūke.
Praėjus 9 valandoms, „Lituanica“ jau skrodė dangų virš Niufaundlendo salos. Čia lakūnai išmetė baltu kaspinu perrištą raudoną maišelį su pranešimu, kad lėktuvas skrenda sėkmingai, o jo pilotai jaučiasi gerai. Anot „XXI amžiaus“, tai buvo paskutinė lietuvių informacija.
