Po Daukanto mirties praėjus pusei šimto metų (1911), išsaugotą jo archyvą ir knygas giminės Kauneckiai padovanojo Lietuvių mokslo draugijai – iš viso 22 pūdus ir 20 svarų, t. y. apie 370 kg. Vileišių rūmų su ten saugotais buvusios Lietuvių mokslo draugijos rinkiniais nacistinė kariuomenė, atsitraukdama 1944 m., nesusprogdino, nors buvo jau užminavusi. Kaip liudijo bibliotekininkas Pranas Razmukas, Basanavičiaus daiktus jis tuomet parodęs nacių karininkui, pavarde Didžiul, o tas pritaręs, kad sprogdinti nedera.
Taigi rankraščiai išliko, bet apie Daukantą vis tiek dar daug ko nežinome. Viena plačiai mokyklose paskleista tiesiog stereotipinė žinia yra jo kelionė pėsčiomis į Vilnių siekti mokslo. Ką apie tai iš tikrųjų žinome? Pirmojoje Daukanto biografijoje, kuri Aušros laikraštyje paskelbta 1883 m., Jonas Šliūpas tokio fakto neminėjo. Pirmąkart šią žinią paskelbė Eduardas Volteris ataskaitoje apie savo keturių mėnesių kelionę po Žemaitiją 1887‑aisiais: „S. Daukantas [...] studijavo Vilniaus universitete (kur savo laiku su 10 sidabro rublių kišenėje jis pėsčiomis išvyko)“[1] (Вольтеръ 1887, 115). Jo rašyta Daukanto biografija ypač trumpa, nurodyti vos keli svarbiausi momentai, bet užsiminta ir apie kitą Daukanto kelionę pėsčiomis: „Greitai kilo nesusipratimų, privertusių S. Daukantą pagaliau visiškai palikti M. Valančių ir išeiti (pėsčiomis) į Papilę“[2] (Вольтеръ 1887, 114).
