„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

„Stiprinti V.Putino įvaizdį“: FST suomius apkaltino rusų genocidu

Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FST) šių metų rugpjūtį išslaptino archyvinius dokumentus su suomių, „atsakingų už Karelijos gyventojų genocidą“, pavardėmis. O dar 2020 metų pavasarį Rusijos tyrimų komitetas iškėlė baudžiamąją bylą „dėl masinių taikių Karelijos gyventojų žudynių, kurias Didžiojo Tėvynės karo metu vykdė suomių okupantai.
Moterys rusės Petrozavodzko koncentracijos stovykloje (1942 m.)
Moterys rusės Petrozavodzko koncentracijos stovykloje (1942 m.) / SA-kuva.fi nuotr.

FST išslaptintą sąrašą, į kurį įtraukti masinėmis žudynėmis apkaltinti asmenys, 1958 sudarė Sovietų Sąjungos KGB. Sąraše 54 pavardės, tarp jų karo metų Suomijos gynybos ministras Karlas Rudolfas Waldenas (1878–1946), užsienio reikalų ministras Rolfas Johanas Wittingas (1879–1944), vidaus reikalų minstras Toivo Horelli (1888–1975), teisingumo ministras Oskari Lehtonenas (1889–1964), Suomijos moterų sukarintos organizacijos „Lotta Svärd“ vadovė Fanni Luukkonen (1882–1947), generolas Paavo Talvela (1897–1973). Sąraše taip pat minimi Karelijoje veikusių koncentracijos stovyklų vadovai ir tarnautojai.

Pernai Rusijoje iškelta baudžiamoji byla sukėlė nuostabą Suomijoje: šioje šalyje archyviniai dokumentai seniai paviešinti ir yra laisvai prieinami. Suomijos nacionaliniame archyve yra atvira 4279 asmenų, mirusių Karelijos koncentracijos stovyklose 1941–1944 metais, duomenų bazė. 2020 metais Suomijos nacionalinio archyvo direktorius Jussi Nuorteva paragino kolegas Rusijoje sulyginti pavardes Suomijos duomenų bazėje su FST išslaptinamuose dokumentuose minimomis aukų pavardėmis.

Apie tai, kas Suomijos istorikams žinoma apie Suomijos konclagerių aukas, ką naujo galima rasti FST išslaptinamuose dokumentuose, taip pat apie tai, kodėl karo nusikaltimų Suomijoje ir Karelijoje negalima laikyti genocidu, portalas severreal.org kalbėjosi su Suomijos istoriku, mokslų daktaru Antti Laine.

SA-kuva.fi nuotr./Suomijos pareigūnų vizitas į koncentracijos stovyklą
SA-kuva.fi nuotr./Suomijos pareigūnų vizitas į koncentracijos stovyklą

A.Laine yra 1982 metais išleistos monografijos „Du Didžiosios Suomijos veidai. Civilinė ir okupacinė Rytų Karelijos valdžia 1941–1944 m.“ autorius. Iki šiol tai yra bene labiausiai žinomas veikalas, kuriame nagrinėjama ši problema.

Okupacijos tyrinėjimai

„Šią temą tyrinėti pradėjau aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kai istorikams atsivėrė Rytų Karelijos Okupacinės administracijos archyvai. 1982 metais apsigyniau disertaciją. Tai buvo pirmas mokslinis darbas apie suomių okupaciją Karelijoje. Visa mano profesionali karjera susijusi su šia tema“, – pasakoja A.Laine.

„Tuo metu Suomijos visuomeniniame gyvenime vis dar buvo gana aktyvūs vadinamieji Didžiosios Suomijos idėjos entuziastai. Šis judėjimas užgimė dar XIX amžiuje, bet suaktyvėjo trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje, kai Suomija tapo nepriklausoma (oficialiai suomių nacionalistinė organizacija Karelijos akademinė bendrija, KAB, egzistavo nuo 1922 iki 1944 metų, jos nariais buvo daug įtakingų Suomijos karininkų ir politikų, pavyzdžiui, Urho Kekkonenas, vėliau dirbęs šalies prezidentu nuo 1956 iki 1982 metų – red. past.). Tai štai, kai kurie buvę KAB nariai ir jų palikuoniai nerekomendavo man užsiimti šia tema, – sako istorikas. – Man taip pat žinoma apie mėginimus sutrukdyti man apsiginti disertaciją. Tad ši tema, bent jau prieš 40 metų, vis dar buvo skaudi tam tikrai Suomijos visuomenės veikėjų daliai. Nepaisant visko, disertaciją aš apsigyniau, o nuo to laiko buvo publikuota dar ne mažiau 20 šios srities tyrinėjimų, ši tema Suomijoje ištirta kokybiškai ir nuodugniai.“

SA-kuva.fi nuotr./Rusų tautybės gyventojai perkeliami į koncentracijos stovyklą (1941 m. rugsėjis)
SA-kuva.fi nuotr./Rusų tautybės gyventojai perkeliami į koncentracijos stovyklą (1941 m. rugsėjis)

Apie savo interesų gynimą

„Suomijai nederėjo okupuoti Rytų Karelijos, tai buvo klaida, – mano A.Laine. – tačiau tokiems veiksmams priežasčių objektyviai būta, ir tai reikia suprasti. Per Žiemos karą 1939–1940 metais, kuris buvo tiesioginė Molotovo–Ribbentropo pakto pasekmė, Suomija gynė savo nepriklausomybę, bet prarado ženklią savo teritorijos dalį. Per 400 tūkstančių Karelijos gyventojų buvo evakuoti į vakarinius Suomijos regionus, jie prarado savo namus. Todėl ne tik KAB nariai, bet ir paprasti piliečiai – ir evakuotieji, ir tie, kuriems juos teko priimti savo žemėje, – reikalavo, kad vyriausybė imtųsi aktyvių veiksmų.“

Pasak istoriko, Suomija į Vokietijos pusę stojo ne todėl, kad suomiai buvo fašistai ar nacistai, o todėl, kad norėjo susigrąžinti savo žemę. Suomių okupacinės valdžios politika buvo pagrįsta ne fašistine ideologija, o Suomijos nacionaline idėja susigrąžinti tai, kas prarasta. Ir jau dėl to ji neturėjo ir negalėjo turėti nieko bendro su rusų genocidu.

Apie konclagerius

„Įtakingi KAB nariai svajojo, kad karinės pergalės padės visiškai išvalyti Kareliją nuo rusų, priartinti Didžiosios Suomijos idėjos realizaciją. Ir kai per Tolesnį karą (taip vadinamas karas tarp Suomijos ir SSRS 1941–1944 metais) Sovietų Sąjunga gana lengvai „atidavė“ didelę Karelijos teritoriją, jie buvo kupini entuziazmo“, – sako A.Laine.

Anot jo, suomių okupacinė valdžia planavo, kad „nenacionaliniai“ gyventojai patys paliks Karelijos teritoriją. Bendri sprendimai turėjo būti priimti kartu su vokiečiais po to, kai bus užimtas Leningradas. Bet kadangi Leningradas taip ir nebuvo užimtas, ir jokių galimybių evakuotis neatsirado, tūkstančiai rusų, baltarusių ir kitų ne finougrų kilmės žmonių liko Karelijoje.

Wikipedia.org nuotr./Vaikai koncentracijos stovykloje Petrozavodzke
Wikipedia.org nuotr./Vaikai koncentracijos stovykloje Petrozavodzke

„Dalis žmonių į Petrozavodską atvyko iš Leningrado srities. Visi jie atsidūrė koncentracijos stovyklose, kurios artėjant okupacijos pabaigai buvo pervadintos į perkeltųjų asmenų stovyklas. Jos buvo įkurtos [Suomijos kariuomenės vado Carlo Gustafo Emilio] Mannerheimo įsakymu 1941 metų birželį, bet ne žmonių naikinimui, o laikinam perkeltųjų asmenų apgyvendinimui, – tvirtina A.Laine. – Į stovyklas buvo uždaryta maždaug 22 tūkstančiai žmonių. Suomių administracija nesiruošė tam, kad reikės tvarkytis su tokiu kiekiu žmonių, ir tai tapo priežastimi didelės tragedijos – šiurkštaus elgesio su „nenacionaliniais“ gyventojais ir didelio mirštamumo stovyklose.“

Tačiau, anot istoriko, Karelijoje buvo ir rajonų, kuriuose rusai gyveno laisvai. Pavyzdžiui, visi Zaonežjės rusai liko gyventi savo namuose. Jų buvo daugiau nei tų, kurie buvo uždaryti į lagerius, apie 24 tūkstančiai žmonių. Pasak A.Laine, tai irgi rodo, kad rusų genocido Suomijos planuose nebuvo.

Apie didelį mirštamumą

„Didelio mirštamumo koncentracijos stovyklose priežastis buvo ne sušaudymai ar masinės egzekucijos, o badas. Badas buvo neišvengiamas, nes 1941 metų pavasarį pasėti javai liko laukuose arba buvo prarasti. Karo sąlygomis nebuvo kam jais rūpintis ir ne derliaus nuėmimas tada rūpėjo. Maisto normos stovyklose uždarytiems karo belaisviams ir civiliams asmenims buvo labai mažos, nes tiesiog nebuvo iš kur jo visiems pakankamai gauti. Ne ką geriau vertėsi ir visų tautybių laisvi gyventojai, – pasakoja A.Laine. – Reikia suprasti, kad badą kentė ir Suomijos kariuomenė, ir Suomijos gyventojai, kuriems valdžia kasdien užtikrindavo tokį patį maisto kiekį, kaip ir laisviems Karelijos gyventojams, – nuo 200 iki 425 gramų duonos per dieną vienam žmogui.“

Kaip tvirtina istorikas, okupacinė administracija Karelijoje išmoko pamoką ir jau 1942 metais okupuotųjų teritorijų gyventojai buvo įtraukti į žemės ūkio darbus. Situacija su aprūpinimu maistu pagerėjo. Dalis koncentracijos stovyklų belaisvių buvo paleista į laisvę. Nepaisant to, vien per 1942 metus suomių konclageriuose mirė daugiau nei 3,5 tūkstančio žmonių – daugiausiai nuo bado ir ligų.

Apie naujus „išslaptintus“ FST dokumentus

„Suprantama, mes žinome, kad dalį konclagerių archyvinių dokumentų suomių okupacinė valdžia 1944 metais sunaikino. Bet tai tik dalis dokumentų. Aš esu tikras, kad okupacinė valdžia tiesiog neturėjo laiko ir galimybių tam, kad reikšmingai iškreiptų tikrovę, pavyzdžiui, kurdama kokius nors netikrus dokumentus, kurie būtų panašūs į autentiškus. Jie turėjo svarbesnių reikalų. Išlikusių dokumentų visiškai pakanka tam, kad būtų atskleistas objektyvus paveikslas“, – sako A.Laine.

Wikipedia.org nuotr./Vaikai koncentracijos stovykloje
Wikipedia.org nuotr./Vaikai koncentracijos stovykloje

„Kas dėl „naujų“ dokumentų, išslaptintų pastaruoju metu Rusijoje, tai aš nematau juose nieko iš principo naujo. Daugiausia tai žmonių, kurie buvo uždaryti karo belaisvių ar koncentracijos stovyklose, apklausų protokolai. Jų yra ir Suomijos, ir Rusijos archyvuose. Šiomis istorijomis galima tikėti tik iš dalies. Profesionalūs istorikai tokius pasakojimus turėtų vertinti kritiškai, – įsitikinęs A.Laine, – nes NKVD apklausų metu daugelis kalbėjo ne tai, ką galvojo ar žinojo, o tai, ką iš jų norėjo išgirsti tardytojai. Buvusių karo belaisvių, taip pat ir įkalintų civilių prisiminimai apie gyvenimą lageryje neretai buvo asmeninės patirties, ne visada negatyvios, ir gandų, perduodamų iš lūpų į lūpas ir neturinčių objektyvaus pagrindo, mišinys.“

Apie genocido tyrimą

„Kažkada anksčiau aš dėjau pastangas, kad Suomijos valstybė buvusiems koncentracijos stovyklų kaliniams išmokėtų kompensacijas. Kalbėjausi apie tai su parlamento nariu ir buvusiu užsienio reikalų ministru Erkki Tuomioja bei kitais politikais. Bet visų atsakymas būdavo toks pats: visos oficialios pretenzijos ir reparacijos buvo apibrėžtos Paryžiaus taikos sutartimi 1947 metais, Suomija neketina grįžti prie kokių nors kompensacijų klausimo.

Tenka pripažinti, kad aš suprantu tokio požiūrio pagrįstumą. O štai kodėl reikia sugrįžti prie karo nusikaltimų traktuotės ir, dar daugiau, mėginti suomių okupacinės valdžios veiksmuose ieškoti genocido, aš nesuprantu. Paaiškinti galima nebent tuo, kad tai yra dabartinės Rusijos valdžios politinės programos dalis, – svarsto istorikas. – Valdžiai reikėjo visais įmanomais būdais stiprinti Vladimiro Putino, kaip stipraus nacionalinio lyderio, įvaizdį ir prastumti konstitucijos pataisas. Atmintis apie karą – pati svarbiausia Rusijos istorijos dalis, ir ją labai patogu panaudoti politiniais tikslais.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“