Savo atsiminimų knygos skyriuje „Lietuviškas triukas su virve“ L.P.Fredenas išsamiai aprašo savo pažintį su Vytautu Landsbergiu.
„To meto Lietuvos politinėje scenoje dominavo prieštaringa ir kiek fantastiška Vytauto Landsbergio figūra“, – rašė švedų diplomatas, pabrėždamas, kad pirmą kartą su V.Landsbergiu susitiko dar 1989-ųjų lapkritį.
L.P.Fredenas pastebėjo, kad prieš patekdamas į didžiosios politikos areną 1932-aisiais gimęs V.Landsbergis gyveno ramų muzikologo gyvenimą, dirbo Vilniaus konservatorijoje.
„Gan ironiška, konservatorija buvo įsikūrusi Lenino gatvėje, tiesiog priešais KGB būstinę ir kalėjimą“, – gyvenimo ironiją pastebėjo švedų diplomatas.
Jis atkreipė dėmesį ir į tai, kad kiekvieną kartą išeidamas iš darbovietės būsimas Lietuvos vadovas turėjo bent akies krašteliu pamatyti erzinančią Lenino skulptūrą.
Kitas švedų diplomatas Andersas Kreugeris pasakojo, kad konservatorijoje dirbę lietuviai su labai tamsiu humoru žvelgė į savo kaimynystę. KGB pastatas vadintas „mušamųjų ir solinio dainavimo padaliniu“.
Vertas didelės pagarbos, bet ir juokingas
L.P.Fredenas pripažino, kad V.Landsbergis jam padarė dvejopą įspūdį. Viena vertus, tuometis Lietuvos politinis lyderis buvo vertas didelės pagarbos. Kita vertus, jis galėjo atrodyti kiek juokingai, griežtai laikydamasis savojo požiūrio į pasaulį.
Landsbergis buvo unikalus aiškiaregio ir buhalterio derinys
„Landsbergis mane pasitiko Sąjūdžio būstinėje, įsikūrusioje kampiniame Gedimino aikštės (dabar vadinamos Katedros aikšte) name Vilniuje. Tai buvo trijų kambarių patalpos su prieškambariu; girgždėjo nutrintas parketas.
Viduriniame kambaryje, tame su erkeriu, sėdėjo Landsbergis. Apsiskleidęs popieriais. Keli telefonai skambėjo be paliovos. Viskas kėlė studentų atstovybės priimamojo įspūdį. Viskas laikina ir tarsi pakeliui. Tarsi būtų kaži kur skubama“, – Sąjūdžio būstinės vaizdus aprašė Lietuvoje 1989 metais lankęsis švedas.
„Nuo pat pirmųjų akimirkų Landsbergis man padarė stiprų įspūdį. Ne mažiau jis patiko ir kaip, tiesą sakant, neįmanomas politinis lyderis. Kaip pašnekovas man jis pasirodė sykiu ir atsainus, bet ir pagarbus, tuo pat metu vertas ir didelės pagarbos, bet kartais ir juokingas, kuomet įsitvėręs savo tiesos nepajudinamai tiki, kad ir kitamanius gali įtikinti savo požiūriu į pasaulį. Netgi atrodo, kad šitaip jis suvokė savo priedermę; nes jis – paprasčiausiai teisus“, – rašė L.P.Fredenas.
Švedų diplomatas atkreipė dėmesį į V.Landsbergio darbo etiką ir požiūrį į tekstus. Jo teigimu, tuometinis Sąjūdžio lyderis dirbdavo iki dešimtos valandos vakaro ir plunksną laikė savo ginklu. Jis galėdavo iki išnaktų sėdėti ir tikrinti dokumentus ar kitus tekstus, kad jų sakinių struktūra būtų tobula, nė vienas kablelis nebūtų padėtas kitur nei reikia.
„Landsbergis buvo unikalus aiškiaregio ir buhalterio derinys“, – Lietuvos politinio lyderio asmenybę apibendrino švedas.
„Detalės jam niekada nenusibosdavo. Jo pasisakymai parlamente visada būdavo ištęsti. Jo kalba ir judesiai neskubrūs. Elegantiškas, preciziškas, net flegmatiškas, bet neieškantis žodžio kišenėje.
O tuo pačiu – strategiškai įžvalgus. Anksčiau už bet kurį politiką jis įžvelgė galimybę išsiveržti iš Sovietų Sąjungos. Nė vienas Baltijos lyderių nebuvo už jį drąsesnis tą gūdžiausią 1991-ųjų sausį“, – konstatavo L.P.Fredenas.
„Stipriausias pasaulyje yra tas, kuris ištveria vienas“
Kalbėdamas su Švedijos užsienio reikalų departamento sekretoriumi Schori V.Landsbergis gyrėsi, kad jo literatūrinis idealas – Henriko Ibseno dramos „Liaudies priešas“ herojus daktaras Stockmanas.
V.Landsbergis netgi prisipažino, kad jam itin patiko Stockmano replika: „Stipriausias pasaulyje yra tas, kuris ištveria vienas“. Jis pripažino, kad ši frazė jam primena Lietuvos laisvės kovų laikotarpį 1945–1953 metais, kai jo tėvynė viena turėjo grumtis su Sovietų Sąjunga.
L.P.Fredenas aptarė ir V.Landsbergio kalbėjimo manierą bei jo „kankinimo“ metodus.
„Vytautas Landsbergis kalbėjo tarsi pro nosį; atrodė, kad negaluotų chronišku sinusitu. Būdinga elegancija teikė jo ironijai ypatingą kandumą; tačiau jis galėdavo – iš tiesų labai dažnai – prapliupti juoku; ar tikriau pasakius – pratisu užspaustu kikenimu.
Juoką brandino blaivi politikos absurdų įžvalga ir polinkis į juodąjį humorą. Pastarasis anuomet buvo tipiškas Baltijos politikų bruožas, nes daugelis jautėsi gyvenantys po kartuvėmis; o sveikas humoras – apsauga nuo tvyrančio nerimo“, – rašė švedas.
Landsbergio „kankinimo“ metodai
„Priešininkus Landsbergis įveikdavo nukankindamas diskusijomis. Metodiškai išmušdamas jų argumentus iš kiekvienos sudedamosios pokalbio dalies, jis sugrąžino diskusiją į pirmapradę stadiją: Lietuva buvo Sovietų Sąjungos nelegaliai okupuota 1940-aisiais; de jure Lietuva visada buvo nepriklausoma. Dabar tereikėjo tą nepriklausomybę atkurti de facto“, – V.Landsbergio loginį tvirtumą aprašė L.P.Fredenas.
Jis pastebėjo, kad V.Landsbergis pabrėždavo istorinę Vakarų kaltę ir prašė išpirkti ją bent dabar paremiant Lietuvos laisvės siekį. Švedija šioje skriaudos istorijoje buvo itin nejaukioje situacijoje. Švedų diplomatui teko noromis nenoromis pripažinti, kad jo valstybė buvo bene vienintelė Vakaruose, pripažinusi aneksiją.
„Švedija, trumpai sakant, buvo bestuburė nacija“, – liūdnai konstatavo L.P.Fredenas.
Tiesa, V.Landsbergis nepraleido progos švedams dėl to įgelti. Jis tiesiai švedų diplomatui į akis kandžiai tėškė, kad „pas mus, Lietuvoje, vyrauja posakis, kad Švedija – šešiolikta Sovietų Sąjungos respublika“.
L.P.Fredenui tokio įžūlumo buvo jau per daug. Jis nutarė atsakyti ir laimėti diskusiją prieš V.Landsbergį „landsbergizmu“.
„Suvokiau, kad pro ausis to praleisti negaliu. Čia jau reikėjo nurungti Landsbergį landsbergizmu, tai yra grįžti prie pamatinių principų. Kaip man pačiam pasirodė, teatrališka intonacija atsakiau, jog diskusijoje išeities pozicija turėtų būti ta, kad aš atstovauju Švedijos karalystei“, – prisiminė švedų diplomatas.
„Jeigu jūs, pone prezidente, manote kitaip, aš siūlau nedelsiant nutraukti mūsų pokalbį“, – pyktelėjęs rėžė L.P.Fredenas.
Toks netikėtai agresyvus švedo atsakas suglumino V.Landsbergį. Jis pripažino, kad kartais kandumas perlenkia lazdą.
„Landsbergis, atrodo, truputį nustebo, pritilo; po to palinkęs ant sofos į priekį tėviškai paplekšnojo man per ranką, tardamas, jog neturėčiau įsižeisti“, – prisiminė švedas.
„Kartais imu ir perlenkiu“, – pripažino V.Landsbergis.
Tiesa, L.P.Fredenas pastebėjo ir tai, kad V.Landsbergis dažnai švelnindavo poziciją ir pabrėždavo, kad naujoji Švedijos politikų karta turi unikalią galimybę ištaisyti praeities klaidą ir pripažinti Lietuvos suverenumą.
Švedų diplomatas taip pat pastebėjo, kad V.Landsbergis jų pokalbių metu niekada nieko nepasižymėdavo užrašuose ir viską dėdavosi galvon. Kartais net Lietuvos užsienio reikalų ministerijai tekdavo kreiptis į patį L.P.Fredeną, kad sužinotų, ką V.Landsbergis pasakė ar kaip sureagavo į Švedijos oficialią poziciją.
Jis atskleidė ir tai, kad V.Landsbergis pasitikėjo toli gražu ne visais Užsienio reikalų ministerijos darbuotojais, tad kai kurias detales nuo jų norėdavo nuslėpti.
Grodavo tik Čiurlionį
Švedų diplomatui teko lankytis ir bendrauti su tuomet jau Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo pirmininku jo kabinete. Jis pastebėjo, kad didžiulio kabineto langai atvėrė vaizdą į aikštę, kurioje sausio 13-osios naktį žmonės budėjo prie laužų. V.Landsbergis matė visą šį vaizdą ir jis turėjo jį įkvėpti.
Kitoje kabineto pusėje buvo minkštasuolis, o langai žvelgė į Nerį ir toje pusėje matydavosi saulėlydis.
„Prie galinės kabineto sienos – galingas rašomasis stalas. Virš jo kabėjo įrėmintas rožėmis apipintas kalavijas, neprievartos simbolis (Estijos liaudies fronto dovana, įteikta 1990-ųjų balandžio 2 d., – red. past.).
Ant šoninio stalo – kokia dešimtis kaulo baltumo telefono aparatų. Tai dar sovietinis palikimas, kai kiekvienas sujungdavo su aukščiausiąja valdžia, jai pavaldžiąja, kariškiais ir taip toliau.
Tarp baldų – pianinas, kuriuo Landsbergis skambindavo, kai lankytojams norėdavo išreikšti ypatingą dėmesį. Skambėdavo vien tik Čiurlionio muzika“, – savo atsiminimuose rašė švedų diplomatas.
Aprašydamas V.Landsbergio politinę karjerą nepriklausomoje Lietuvoje. L.P.Fredenas pripažįsta, kad vienas Sąjūdžio lyderių sunkiai prisitaikė prie pakitusios padėties ir dažnai pamesdavo dabarties procesų suvokimą.
„Atrodo, kad jo šlovės metas lietuvių politikoje bus praėjęs. Jis pametė laiko ritmą. Tačiau niekas nepaneigs Landsbergio įnašo ne tik į savo šalies, bet ir į viso Pabaltijo išsivadavimą iš Sovietų Sąjungos tais lemtingais 1988–1991 metais.
Tas įnašas buvo didelis, taip, istorinis. Nedaug yra žmonių, apie kuriuos būtų galima ką nors panašaus pasakyti“, – konstatavo švedų diplomatas.
