Tariama senovės išmintimi paramstytas tradicinės kinų medicinos mitas: iš kur jis atsirado?

Tradicinės kinų medicinos entuziastai nevengia pabrėžti, esą tai senovės išmintimi grįsti gydymo būdai, sėkmingai taikyti (ir taikomi) visoje Kinijoje, kurių vertę Vakarų pasaulis dar tik pradeda suprasti. Vis dėlto, skeptikai pastebi, kad tokie metodai naudoti tik atokiuose kaimuose – ten, kur mokslu grįsta medicina paprasčiausiai neprieinama. Trumpai tariant, tradicinė medicina Kinijoje įleido šaknis visai ne todėl, kad yra veiksminga, o todėl, kad pigi ir kiekvienam prieinama.
Kinų medicina ir maistas
Kinų medicina ir maistas / 123RF.com nuotr.

Trumpam nusikelkime į XX a. vidurio Kiniją, kultūrine revoliucija pakvipusius Mao Dzedongo Didžiojo šuolio laikus. Kaip pastebi tinklaraščio „Skeptoid“ autorius, šalies izoliacija lėmė, kad Kinijoje, kaip ir Afrikos, Indonezijos kraštuose ar Indijoje, svarbiausios mokslo inovacijos sunkiai įsitvirtindavo. Daugelis kinų gyveno nesuvokdami, kaip sparčiai vystosi mokslas bei technologijos. Naujausiais atradimais grįsta medicina daugeliui paprasčiausiai nė nebuvo žinoma, todėl kam nors susirgus, tekdavo griebtis šimtmečius skaičiuojančių tradicinių metodų.

Tuo laiku, rašo „Skeptoid“, daugelyje pramoninio pasaulio centrų, taip pat ir didžiausių Kinijos miestų ligoninėse, jau taikyti pažangūs gydymo būdai. Kaip ir kitur pasaulyje, sergantiems vėžiu būdavo skiriama chemoterapija, o skausmų kamuojamiems pacientams – opiatai. Jau 1949-aisiais Kinijos mokslų akademija pirmavo gyvybės mokslų ir medicinos mokslinių tyrimų srityje. Vienas iš skirtumų, kurį galima pastebėti lyginant Kinijos ir kitų šalių ligonines, buvo, o neretai ir yra – akupunktūra, taikyta, beje, tik skausmui malšinti, bet niekada kaip pagrindinis gydymo metodas. Verta žinoti, kad akupunktūra visada derinama su skausmą malšinančiais vaistais (jeigu tik jų yra). Kalbant paprastai, tai tėra priedas prie pagrindinių, šiuolaikinių medicinos metodų.

Wikipedia.org nuotr./Propagandinis praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio plakatas: „Šlovė Kinijos komunistų partijai ir Kinijos Liaudies Respublikai!“
Wikipedia.org nuotr./Propagandinis praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio plakatas: „Šlovė Kinijos komunistų partijai ir Kinijos Liaudies Respublikai!“

Nors didžiuosiuose miestuose gyvenę kinai sveikatos apsaugos sistema skųstis negalėjo, tačiau atokesnių vietovių gyventojų kasdienybė buvo absoliučiai kitokia. 1958 metais Mao iniciatyva pradėtas leisti komunistų partijos laikraštis „Raudonoji vėliava“ skleidė pagrindines valdžios žinutes, reformų programas, komunistinio gyvenimo filosofiją. Sveikatos apsauga buvo viena iš problemų, gvildentų laikraštyje. Iki 1964-ųjų miestuose gyveno vos mažiau kaip 2 proc. kinų, absoliuti dauguma – kaimuose. Įdomu tai, kad šie du procentai gyventojų išnaudodavo beveik visą Kinijos sveikatos priežiūrai skirtą biudžetą ir vieninteliai šalyje galėjo pasinaudoti šiuolaikinės medicinos pasiekimais.

Du procentai gyventojų išnaudodavo beveik visą Kinijos sveikatos priežiūrai skirtą biudžetą.

Nuo pat 1949 metų Mao skatino gydytojus iš miestų persikelti į kaimus, tačiau visi bandymai buvo nesėkmingi. Taigi, sveikatos priežiūros paslaugas paprastai teikdavo iš vienos į kitą vietą keliaujančios gydytojų komandos. Kelias savaites praleidusios atokiose provincijoje jos sugrįždavo į miestų ligonines, kur gaudavo padorų atlygį. Problemos dar skaudžiau išryškėjo Kinijoje pradėjus plisti šistosomozei – parazitinių plokščiųjų kirmėlių sukeltai ligai. „Skeptoid“ pastebėjo, kad ši pavojinga liga tapo savotišku prastos sveikatos priežiūros sistemos Kinijoje simboliu.

Galiausiai 1968-aisiais Mao pateikė sprendimą, kuris buvo aprašytas „Raudonojoje vėliavoje“. Supratęs, kad pastangos modernią sveikatos priežiūros sistemą perkelti į kaimiškas vietoves buvo pasmerktos žlugti, Mao ėmė elgtis priešingai. Iš visos Kinijos surinkti ūkininkai buvo nemokamai mokomi medicinos principų, o sugrįžus į kaimus jiems tekdavo vietos mediko fukcijos.

Wikipedia.org nuotr./Mao Zedongas su ketvirtąja žmona Jiang Qing ir jųdviejų dukra Li Na
Wikipedia.org nuotr./Mao Zedongas su ketvirtąja žmona Jiang Qing ir jųdviejų dukra Li Na

Vos per kelerius metus visoje šalyje darbą pradėjo apie 150 000 gydytojų ir 350 000 paramedikų, t. y. pusė milijono darbuotojų, aptarnaujančių daugiau nei pusę milijardo pacientų. Basakojai gydytojai – taip jie netrukus pradėti vadinti. Būsimieji „gydytojai“ turėjo būti įgiję vidurinį išsilavinimą. Daugelis jų nuo trijų iki šešerių mėnesių mokydavosi artimiausiose ligoninėse, o pradėję savarankišką „karjerą“ kaip ir visi kiti kaupė vadinamuosius darbo taškus. Komunistinėje Kinijoje darbo taškai – tai sistema, kuria remiantis skaičiuotas kiekvienos šeimos produktyvumas. Už sukauptus taškus būdavo galima gauti papildomą kiekį grūdų arba kitų prekių bei paslaugų. Basakojai gydytojai dirbdavo ne daugiau kaip pusę etato, o visą kitą laiką skirdavo įprastiems žemės ūkio darbams. Daugelis jų vėliau tapo licencijuotais gydytojais. Beje, taip karjerą pradėjo ir Kinijos sveikatos apsaugos ministras, Kinijos mokslų akademijos viceprezidentas profesorius Chen Zhu.

Iki 1970 m. Kinija galėjo pasigirti didele pusės milijono paramedikų armija. Jie buvo apmokyti ir dislokuoti visoje šalyje ten, kur labiausiai reikėjo. Vis dėlto, iškilo kita labai ryški problema – nebuvo lėšų basakojams medikams aprūpinti, todėl daugelis jų dirbo neturėdami priemonių. Šistomozę gydyti buvo galima, tačiau vaistams nebuvo pinigų. Taigi, basakojams teko išnaudoti tai, ko šalyje tikrai buvo pakankamai – darbo jėgą. Šistosomozę sukelia parazitinės kirmėlės, kurias per vandenį platina gėlavandenės sraigės. Visoje Kinijoje darbininkams buvo liepta naikinti sraiges. Per 15 metų šis metodas davė teigiamų rezultatų – šistomozės atvejų per metus sumažėjo nuo dešimtiems iki kiek daugiau nei dviejų milijonų, o kai kuriose vietovėse liga buvo visiškai įveikta.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Kinija
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Kinija

Basakojai gydytojai buvo mokomi suteikti pirmąją pagalbą, priešgimdyvinės ir pogimdyvinės priežiūros subtilybių, pagrindinių higienos įgūdžių, pavyzdžiui, prieš valgį nusiplauti rankas. Taip pat gebėjo atpažinti susirgimus, kuriems gydyti reikalinga hospitalizacija. Kilo klausimas, o ką daryti su visomis kitomis, paprastesnėmis ligomis? Basakojai gydytojai skirti vaistų galėjo, tačiau šie buvo sunkiai prieinami, o neretai valstiečiams tiesiog neįperkami. Mao gerai suprato, kad lėšų aprūpinti 150 000 naujų vaistinių visoje Kinijoje nėra, tad sugalvojo dar vieną alternatyvią išeitį.

Hunano provincijos Revoliucinis sveikatos komitetas išleido „Basakojo gydytojo vadovą“, išsamų vadovėlį, kuriame pateikta, kaip gydyti daugelį ligų. Jame aptarti pagrindiniai žmogaus anatomijos, kontracepcijos, higienos ir ligų klausimai. Įdomu tai, kad vadove atkreipiamas dėmesys į medicinių priemonių trūkumą ir kaip priedas pateikiama informacija apie vaistinius augalus. Basakojai čia galėjo sužinoti, kaip atrodo vaistažolės, kaip jas rinkti ir kokias ligas gydyti.

Vakarų kultūras pasiekęs „Basakojo gydytojo vadovas“ sužadino smalsumą ir galiausiai tapo savotiška mada. Reikėtų suprasti, kad šiame vadove aprašoma ne įprasta praktika, kurią taikytų licencijuoti modernūs gydytojai, o būdai, ko griebtis atsidūrus pačioje blogiausioje situacijoje – kai nėra jokių medicininių priemonių. Skaitydami šią knygą, pastebėjo „Skeptoid“, vakariečiai apie kinų mediciną susidarė klaidingą įspūdį.

123RF.com nuotr./Kinų medicina ir maistas
123RF.com nuotr./Kinų medicina ir maistas

Nors vadove išties pateikiami alternatyvūs gydymo būdai, bet čia pat rekomenduojamas įprastas medicininis gydymas, jeigu tik yra tokia galimybė. Pavyzdžiui, vadovėlyje aprašomas japoniškojo encefalito gydymas. Autoriai pataria naudoti akupunktūrą, purvo kompresus, kompresą, kuriam naudojami rupūžių ekstraktai, ir žolelių arbatas, o šalia nurodomas įprastinių vaistų, kurie turėtų būti leidžiami į veną, sąrašas. Remiantis tuo pačiu principu sudarytas visas vadovėlis – prie kiekvienos ligos nurodytas įprastinis medicininis gydymas, kuris turėtų būti taikomas, kai tik yra galimybė, ir tradicinis gydymas, kuris turėtų būti taikomas, kai kiti metodai neprieinami.

„Skeptoid“ pastebėjo keistą dalyką. Yra nemažai šio vadovo vertimų į anglų kalbą, tačiau juos lyginant į akis krenta apimties skirtumai – vienos knygos turi vos 372 puslapius, kitos net 960! Kruopščiau palyginus skirtingus leidimus paaiškėjo, kad labiausiai Jungtinės Amerikos valstijose paplitusios „The Running Press“ vadovėlio versijos visas pavadinimas skamba taip – „Basakojo gydytojo vadovas: glaustas klasikinės rytų medicinos vaistažolių veikalo leidimas“. Glaustas – vos vienas žodis viską paaiškina.

Pasirodo, kad nuo 1977 metų ši leidykla leido ilgesnę knygos versiją, kuri dabar nebėra spausdinama. Peržvelgus abu leidimus galima įsitikinti, kad populiariojoje glaustoje versijoje mokslu grįstos medicinos patarimai buvo išbraukti. Iš Vakarų auditorijai skirtos knygos išbraukta apie 600 puslapių solidžios medicininės informacijos! Leidinyje teliko tradicinio kinų gydymo metodų sąrašas. Leidinys, beje, ne tik sutrumpintas, bet ir kruopščiai suredaguotas taip, kad apie kinų mediciną susidarytų klaidingas įspūdis. Iš atsakingo paramedicinos žinyno leidėjai, prisidengdami „senovės kinų išmintimi“, pasidarė alternatyviosios medicinos reklamą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų