Už Atlanto – pagrindinė emigracijos kryptis
Kitaip nei dabartiniais laikais, kuomet dauguma lietuvių emigracijai renkasi Europos šalis, tarpukariu išeiviai rinkosi tolimas užjūrio šalis: JAV, Argentiną, Braziliją, Kanadą ir kitas. Tokias kryptis emigrantai rinkosi mieliau, nes po Pirmojo pasaulinio karo Europoje vyravusi padėtis nebuvo jiems itin palanki, todėl nemažai lietuvių keliavo į tolimesnes, bet ekonomiškai jiems naudingesnes šalis.
Iki 1924 metų pagrindinė emigracijos kryptis buvo JAV, kur tuo metu jau buvo įsikūrusios nemažos lietuvių bendruomenės. Jungtinių Valstijų politikai pamatę, kad iš karo nualintos Europos atvyksta vis daugiau emigrantų, buvo priversti įvesti kvotas – pradėta riboti atvykėlių iš Europos skaičių, tame tarpe ir lietuvių.
Kai į JAV išvykti pasidarė per sunku, nauja emigracijos kryptimi tapo Pietų Amerika, ypač Brazilija, Argentina bei Urugvajus. Šiose tolimose šalyse emigrantų laukė nelengva dalia. Neretai išeiviai būdavo stipriai išnaudojami įvairiose plantacijose bei fazendose. Tuometinė Lietuvos vyriausybė sulaukdavo nemažai skundų ar pagalbos prašymų iš tautiečių, kurie uždarbiavo Pietų Amerikos šalyse.
Apytiksliais duomenimis, tarpukariu Jungtinėse Valstijose gyveno maždaug 700 tūkstančių lietuvių kilmės asmenų. Nenuostabu, kad JAV lietuviams buvo skiriamas nemažas dėmesys tarpukario spaudoje.
Lietuvybės išsaugojimas
Nemažos lietuvių bendruomenės gyvavo visuose pasaulio kampeliuose, dėl to tuometinėje spaudoje lietuvybės išsaugojimui buvo skiriama daug dėmesio.
Daugumoje tarpukariu leistų laikraščių galima rasti skiltį skirtą lietuvių išeiviams. Jose dominuodavo žinios iš JAV lietuvių gyvenimo. Laikraščiuose „Darbininkas“, „Mūsų rytojus“ bei daugybėje kitų, emigrantų gyvenimo skyreliai vadinti „Lietuvių kolonijose“, „Lietuviai svetur“. Šiose naujienų rubrikose atsispindėdavo Amerikoje gyvenančių tautiečių reikalai.
Pavyzdžiui, 1929 metų balandžio 8 dienos „Lietuvos aido“ numeryje jau antrame puslapyje skaitytoją sutinka straipsnis pavadinimu „Daugiau susirūpinkime Amerikos lietuviais“. Jame rašoma apie būtinybę palaikyti gerus, širdingus santykius su Amerikos lietuviais, svarstoma kaip juos susigrąžinti atgal į tėvynę. Pabrėžiama būtinybė tautiečius už Atlanto gelbėti nuo nutautėjimo, siūloma „(...), kad visi Amerikoje mokyklas lankantieji mūsų tautiečių vaikai, o taip pat ir iš mokyklų jau išėjusi, bet Lietuvos niekad dar nemačiusi jaunuomenė būtinai nors kartą apsilankytų tėvynėje“.
Lietuvių verslininkai
Vos atkūrus nepriklausomybę ir išaugus emigracijos mastams į Jungtines Valstijas, tokia išvykimo tendencija suskubo pasinaudoti ir Lietuvos verslininkai.
Tuo metu laikraštyje „Lietuvos žinios“ epizodiškai pasirodydavo įvairūs skelbimai, siūlantys transporto paslaugas bei palengvinti išvykimą į Ameriką. Viename iš jų skelbiama „Važiuojantiems Amerikon ir Kanadon, (...) Laivakortes ir geriausį patarnavimą teikia Amerikos lietuvių firmos (...)“. Neapsiribojama vien išvykimo organizavimu . Siūlomos paslaugos net ir iš JAV sumaniusiems sugrįžti lietuviams – „Sugrįžusiems amerikiečiams tarpininkauja įsigijime nuosavybių Lietuvoje, (...) patraukia Amerikoje paliktus pinigus“.
Tuo tarpu laikraštyje „Darbininkas“ 1926 metų balandžio 23 išspausdintame skelbime siūloma JAV gyvenantiems lietuviams padėti gauti Amerikos pilietybę. „Mes su mielu noru tamstoms padėsime tapti piliečiais“, – rašoma skelbime.
Dėl aukų kilo skandalas
Anot, 1940 metų balandžio 30 dienos, „Lietuvos aido“ numerio JAV gyveno maždaug 1 milijonas lietuvių, bet į bendruomenes jų susibūrė vos 50 tūkstančių.
Šios bendruomenės pačios rūpindavosi vaikų edukacija, leisdavo periodinius leidinius bei kitaip puoselėjo lietuvybę, be to, rinkdavo aukas, kurias vėliau siųsdavo į tėvynę kaip paramą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui „(...) ne vienas Amerikos lietuvis suprato, kad nors Lietuva tiesioginiai gal ir nebus paliesta, tačiau pajuto, kad senoji tėvynė turės pergyventi gana didelius sunkumus“.
Dėl aukų siuntimo į Lietuvą tarp Amerikos lietuvių, 1940 metais kilo nemenkas nepasitenkinimas, kuris peraugo į skandalą. „Lietuvos aide“ buvo atspindėta Amerikos lietuvių pozicija – „Mes aukojame, bet negauname jokios apyskaitos. Aukojome Klaipėdos pabėgėliams, bet nežinome, kaip tie pinigai buvo sunaudoti, aukojome kitiems reikalams, taip pat apyskaitų nematėme(...)“. Tai rodo, kad Amerikos lietuviai ne tik aklai aukojo, bet ir siekė, kad jų aukos būtų panaudotos prasmingai, stiprinant gerovę Lietuvoje.
Kaip matome, tarpukariu nemažas dėmesys buvo skiriamas JAV gyvenantiems tautiečiams. Lietuvos piliečiai reguliariai būdavo informuojami apie „lietuvių kolonijų“ reikalus, sulaukdavo svarbios paramos iš tautiečių. Tarp abiejuose žemynuose gyvenančių lietuvių nuolat buvo siekiama išlaikyti ryšį, kuris nenutrūko ir sunkiausiais istorijos momentais.
LT 100 – tai bendras 15min ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto projektas, skirtas Lietuvos šimtmečiui. Dėstytojo Norberto Černiausko kuruojami istorijos studentai šiame projekte rengia publikacijas apie aktualiausias ir šioms dienoms artimas nepriklausomos Lietuvos problemas 1918–1940 m.
