Jie milžiniški ir lygūs, kaip stalviršiai, o esant debesims ar rūkui, iš paukščio skrydžio kalnai atrodo kaip salos debesų jūroje.
Vadinamieji Tepui yra sudaryti iš kvarcinio smiltainio uolienos ir yra kadaise egzistavusio Gvianos plokščiakalnio likučiai, kurie kažkada dengė milžinišką granito pagrindo kompleksą tarp šiaurinio Amazonės baseino pakraščio ir Orinoko baseino. Per milijonus metų, dėl erozijos beliko tik šie maždaug 400 metrų aukščio stalkalniai (2700–2800 m. virš jūros lygio). Ir nors viršūnėse jie atrodo gana skurdokai, iš tikro ten apstu gyvybės (smiltainio uolose augalams sudėtinga įsitvirtinti, todėl čia didelė vabzdžiagaudžių augalų įvairovė).
Paslaptingi stalkalniai ilgus amžius žavėjo atradėjus, keliautojus ir rašytojus, o bene labiausiai – serą Arthurą Conaną Doilį (tą patį, kuris parašė Šerloko Holmso nuotykius). Įkvėptas Pietų Amerikos tyrinėtojo Roberto Schomburgko (1804–1865) kelionių pasakojimų apie milžiniškus Venesuelos džiunglėse stūksančius Stalkalnius bei britų botaniko Everardo Im Thurno (1852–1932) kopimo į Roraimos stalkalnį istorijos 1884 m. gruodį, 1912 m. autorius parašė novelę „Dingęs pasaulis“ (The Lost World).
