Tikroji trijų Černobylio narų, išgelbėjusių milijonus, istorija

Černobylio atominės elektrinės avarija galėjo virsti dar didesne tragedija, jeigu būtų įvykęs daugiau nei vienas sprogimas. Tokiu atveju antrasis radioaktyvus debesis būtų užklojęs didelę Europos ir vakarų Rusijos dalį. Tačiau savanoriai narai užkirto kelią šiai dar didesnei katastrofai ir išgelbėjo daugybę gyvybių.
Černobylio atominė elektrinė po avarijos
Černobylio atominė elektrinė po avarijos / „Sputnik“/„Scanpix“ nuotr.

Šių didvyrių istorija apaugo keisčiausiais gandais. Bigpicture.ru siūlo prisiminti tai, kas iš tiesų vyko 1986-ųjų gegužės pradžioje, netrukus po Černobylio atominės elektrinės avarijos.

Situacija susiklostė taip, kad reikėjo nedelsiant rasti tris žmones, turinčius nardymo su akvalangais įgūdžių. Operatyvinis štabas sąžiningai įspėjo apie didelę riziką gauti mirtiną radiacijos dozę. Tačiau savanoriai atsirado greitai. Trys žmonės sąmoningai nusprendė rizikuoti. Jie suvokė visą antrojo sprogimo, kurio neišvengiamumu nebuvo priežasčių abejoti, siaubą.

Antrasis sprogimas būtų užtemdęs pirmąjį

Narai adekvačiai vertino situaciją. Pirmąsias dešimt dienų po avarijos jos pasekmių likvidatoriai kovojo su gaisru, mėgindami degančio reaktoriaus ugnį nuslopinti pildami ant jos vandenį, boro rūgštį, smėlį ir skaldą. Gesindami gaisrą žuvo apie pusšimtis žmonių. Visi žuvusieji – elektrinės darbuotojai, ugniagesiai, gelbėtojai. Aukų skaičius būtų nepalyginamai didesnis, jeigu apgriautoje elektrinėje būtų nugriaudėjęs antrasis sprogimas.

„Scanpix“/„SIPA“ nuotr./Degančios Černobylio atominės elektrinės gesinimas
„Scanpix“/„SIPA“ nuotr./Degančios Černobylio atominės elektrinės gesinimas

Situacija pablogėjo po penkių dienų. Gaisras buvo tapęs beveik kontroliuojamas, tačiau iškilo kita grėsmė. Reaktorius toliau lydėsi ir tirpdė betoninį pagrindą, ant kurio buvo pastatytas. Po betonu buvo baseinas su didžiuliu kiekiu vandens. Jeigu įkaitęs radioaktyvus kuras pasiektų vandenį, įvyktų milžiniškos galios sprogimas. Išsilydžiusios branduolinio reaktoriaus masės kontaktas su vandeniu į atmosferą išmestų didžiulį radioaktyvaus vandens ir garų debesį. Pirminiais paskaičiavimais, toks debesis būtų užklojęs visą Europą ir vakarų Rusiją.

Tam, kad būtų užkirstas kelias šiam sprogimui, kuris Černobylio katastrofos mastą būtų padidinęs kelis kartus, reikėjo nedelsiant ištuštinti vandens baseiną. Deja, dėl elektrinės pažeidimų po pirmojo sprogimo, nebebuvo įmanoma rezervuaro sklendžių atidaryti iš išorės. Tą reikėjo atlikti iš vidaus – sklendes buvo galima pasiekti tik patenkant į baseiną ir neriant po vandeniu. Narai turėjo praplaukti netoli reaktoriaus, pasiekti sklendes ir atidaryti jas rankomis. Reikėjo trijų savanorių, kurie nebūtų pabūgę mirtino apšvitinimo rizikos.

Povandeninė trijų drąsuolių ekspedicija

Vienas iš trijų narų turėjo gabenti lempą, o kiti du – sukti sklendes. Inžinierius Valerijus Bespalovas kartu su kolega Aleksejumi Ananenka pareiškė esą pasirengę grįžti į sugriautą elektrinės bloką. Prie jų prisijungė Borisas Baranovas, dirbęs elektrinėje pamainos viršininku. Savanoriai suvokė, kad baseine gaus didelę radiacijos dozę.

Rezervuare karaliavo aklina tamsa. Grupė po vandeniu orientavosi tik pasišviesdama specialiu žibintu. Jie judėjo aplinkiniu keliu, stengdamiesi nepriartėti prie didžiausios spinduliuotės zonos. Narai sėkmingai pasiekė sklendes. Po kelių bandymų jos pasidavė ir atsivėrė. Povandeninė ekspedicija susidorojo su užduotimi – vanduo ošdamas ėmė lietis iš rezervuaro.

Prireikė visos paros, kol iš baseino išbėgo milijonai litrų vandens. Trys savanoriai užkirto kelią siaubingai katastrofai. Jie sėkmingai grįžo į paviršių ir buvo nuvežti tyrimams į ligoninę. Niekas negalėjo patikėti, kad trims narsuoliams pavyko išgyventi pavojingiausiomis sąlygomis. Jų žygdarbis tapo legenda, netrukus apaugusia gandais.

Kiek išgyveno ekspedicijos narai

Pagal šiuos gandus, narai išgyveno vos vieną savaitę. Neva jie gavo mirtinas radiacijos dozes. Ir po jų mirties patys kūnai skleidė tokią radiaciją, kad žuvusius didvyrius teko laidoti hermetiškuose švininiuose karstuose.

Tai, kad Černobylio narai nesirengė mirti nei po savaitės, nei po metų, nei po dešimties, daugeliui buvo nežinoma. Pirmasis iš trijulės iš gyvenimo tik 2005-aisiais išėjo Borisas Baranovas. Inžinierius Valerijus Bespalovas Černobylio elektrinėje dirbo iki pat pensijos, į kurią išėjo 2008 metais. Aleksejus Ananenkovas šiuo metu dirba asociacijos „Ukrainos branduolinis forumas“ vystymo direktoriumi.

Legendiniai narai išvengė mirtinos radiacijos dozės. Iki avarijos jie dirbo atominėje elektrinėje ir buvo pakankamai kvalifikuoti, kad suvoktų rizikos lygį. Kiekvienas misijos dalyvis nešėsi po du dozimetrus ir judėjo maršrutu, nutolusiu nuo pavojingiausios zonos.

Gandai apie „savo gyvybes paaukojusius“ Černobylio narus į žiniasklaidos puslapius pateko jau netrukus po jų žygdarbio. Versija apie jų siaubingą mirtį kartojama iki pat šių dienų. Mitas apie mirusius didvyrius gyvas net ir prabėgus daugiau nei trims dešimtmečiams nuo branduolinės katastrofos.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis