Vilniaus miesto 1-ame apylinkės teisme nagrinėjamos Algirdo Paleckio baudžiamosios bylos dėl viešo Sausio 13-osios nusikaltimų neigimo medžiagoje yra ir paskutinio SSRS generalinio prokuroro Nikolajaus Semionovičiaus Trubino pažyma. Kaltinamasis ir jo gynyba kartoja, kad šis dokumentas paaiškina, kodėl jau 20 metų stringa Sausio 13-osios byla.
2012-ųjų sausio 13-osios išvakarėse 15min.lt publikuoja partijos „Frontas“ pateiktą N.S.Trubino pažymos vertimą ir skenuotus originalaus dokumento rusų kalba atvaizdus (žr. susijusią galeriją).
TSRS Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui
draugui A.I.Lukjanovui
Gerbiamasis Anatolijau Ivanovičiau!
Vykdydamas TSRS Aukščiausiosios Tarybos 1991 metų balandžio 17 d. sprendimą, pateikiu informaciją apie 1991 m. sausio 13 d. įvykių Vilniuje tyrimą. Manyčiau, būtina su ja supažindinti visus Aukščiausiosios Tarybos narius.
Pridedama: 15 lapų.
Informacinis raštas apie baudžiamosios bylos dėl 1991 m. sausio 13 d. įvykių Vilniuje tyrimo eigą
1991 m. naktį iš sausio 12-osios į sausio 13-ąją, darbo draugovėms ir TSRS VRM ir Tarybų Armijos vidaus kariuomenės kariniams padaliniams bandant perimti respublikinio televizijos centro ir televizijos ir radijo komiteto kontrolę, nemažai civilių asmenų ir kariškių žuvo ir patyrė įvairaus sunkumo kūno sužalojimus.
Ryšium su tuo 1991-01-13 Vilniaus garnizono karo prokuroras iškėlė baudžiamąją bylą pagal nusikaltimo požymius, numatytus LTSR BK 274 str. „b“ p. (karo tarnybos karių valdžios perviršijimas). Pagrindu iškelti baudžiamąją bylą tapo Vilniaus garnizono viršininko telefonograma apie tai, kad 1991 m. naktį į sausio 13-ąją televizijos centro ir televizijos ir radijo komiteto rajone dėl susidūrimo tarp ekstremistiškai nusiteikusių asmenų ir karinių padalinių žuvo nenustatyti civiliai asmenys ir kariškis Šatskich V.V.
1991-01-15 Lietuvos TSR prokuroras iškėlė baudžiamąją bylą pagal nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos TSR BK 78 str., požymius (masinės riaušės). Pagrindas – 78018 k/v ir 74268 k/v vadų pranešimai apie tai, kad 1991 m. naktį į sausio 13-ąją, jų karinių dalinių kolonoms judant televizijos centro ir televizijos ir radijo komiteto link, kelią jiems užtvėrė sunkvežimiai, ir šalia esanti piliečių minia pradėjo mėtyti į kariškius ir karinę techniką akmenis, butelius su degiu mišiniu, o vėliau surengė ginkluotą pasipriešinimą, dėl ko tarp kariškių ir civilių buvo žuvusiųjų ir sužeistųjų.
1991-01-24 įvardytos baudžiamosios bylos buvo sujungtos į vieną, kurią pradėjo tirti TSR Sąjungos Prokuratūra.
Šiai dienai turimi pirminiai tyrimo duomenys leidžia daryti išvadą, kad tragiški 1991 m. sausio 13-osios įvykiai Vilniuje - tai antikonstitucinės Lietuvos respublikos vyriausybės veiklos, sukėlusios gilią visuomeninę politinę krizę, rezultatas.
Sistemingo paaštrėjimo ir įtampos didinimo kryptis tapo sausio 13 dienai Vilniuje susiformavusios atviros konfrontacijos ir susidūrimo tarp priešiškų gyventojų grupuočių grėsmės priežastimi.
Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. priimta Respublikos nepriklausomybės deklaracija panaikino Lietuvos TSR Konstitucijos ir TSRS Konstitucijos veikimą jos teritorijoje, atkuriant buržuazinės Lietuvos valstybės Konstituciją.
Šis sprendimas, o taip pat ir tolesni Aukščiausiosios Tarybos ir respublikos vyriausybės nutarimai dėl Krašto apsaugos departamento, turinčio Gynybos ministerijos funkcijas ir „nepatikimų asmenų“ atskleidimo uždavinius, steigimo, dėl ginkluotų muitinės postų pasienyje su kitomis respublikomis įsteigimo, dėl karinių komisariatų veiklos nutraukimo, dėl nuosavų ginkluotų formuočių sukūrimo ir jaunuolių šaukimo į juos vietoj privalomos karinės tarnybos Tarybų Armijoje, dėl respublikos pilietybės taikant eilę apribojimų, šiurkščiai pažeidžiančių TSRS ir LTSR Konstitucijų garantuotas pilietines ir socialines nevietinių tautybių piliečių teises, o ypač karo tarnybos karių ir jų šeimų, ir kiti diskriminuojantys aktai, tame tarpe dėl politinių partijų, paliekantys už įstatymo ribų TSKP veiklą, sugriežtinant komunistų persekiojimą vien tik dėl narystės partijoje, privedė prie faktiško tarybinės valstybinės ir visuomeninės santvarkos Lietuvos respublikoje likvidavimo, teritorinio TSR Sąjungos vientisumo pažeidimo.
 |
| Alfredo Girdziušo nuotr./1991 m. sausis |
Žinomais trečiojo neeilinio TSRS liaudies deputatų suvažiavimo, TSRS Aukščiausiosios Tarybos, TSRS Ministrų Tarybos sprendimais, TSRS Prezidento įsakais tarybinių piliečių teisių užtikrinimo ir TSRS suverenumo Lietuvos TSR teritorijoje, TSRS nuosavybės apsaugos, karinių formuočių steigimo draudimo, jų paleidimo ir nuginklavimo būtinumo ir kitais klausimais, visuomeninės politinės padėties respublikoje stabilizuoti nepavyko ir praktinių rezultatų nedavė, kadangi jų vykdymą blokavo Aukščiausioji Taryba ir Lietuvos respublikos vyriausybė.
1991 metų pradžioje 1990 m. gruodžio 1 d. Prezidento įsako „Dėl tam tikrų tarybinėse respublikose priimtų aktų gynybos klausimais“ vykdymui užtikrinti TSRS gynybos ministro įsakymu į pagalbą kariniams komisariatams dėl jaunimo šaukimo į privalomąją karinę tarnybą į Lietuvos respubliką atvyko papildomi kariniai daliniai. Panaudodama šį faktą, respublikos vyriausybė spaudoje, per radiją ir televiziją pradėjo didinti isterijos ir psichozės įtampą tarp respublikos gyventojų, kviesdama gyventojus atsisakyti TSRS pilietybės, organizuotai nepaklusti ir ginkluotai priešintis teisėtvarkos pajėgoms, nes neva yra „ruošiamas karinis TSRS nepriklausomos Lietuvos valstybės puolimas“, „trečiojo suvažiavimo sprendimai nieko, kaip kitai valstybei, Lietuvai nereiškia“ ir „mes nepripažįstame Tarybų Sąjungos įstatymų Lietuvos respublikos teritorijoje“.
Pasisakydamas 1991 metų sausio 7 d. per respublikinę televiziją, Lietuvos respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V.Landsbergis papildomų karinių formuočių į Lietuvą įvedimą pavadino mėginimu „išprovokuoti susidūrimus, priblokšti, įbauginti, įvesti karinį valdymą ir diktatūrą“.
1991 m. sausio 8 d. Lietuvos respublikos vyriausybės priimtas nutarimas apie daugkartinį, 4-6 kartus, maisto ir pramoninių prekių mažmeninių kainų didinimą, sukėlė natūralų respublikos darbininkijos pasipiktinimą, ir sukėlė dar didesnę įtampą visuomenėje.
Prasidėjo daugiatūkstantiniai mitingai, protesto demonstracijos ir streikai, kuriuose Vilniaus, Sniečkaus, Kauno ir kitų miestų darbo žmonės reikalavo K.Prunskienės vyriausybės atsistatydinimo, Aukščiausiosios Tarybos paleidimo ir prezidentinio valdymo respublikoje įvedimo, sąjunginės sutarties pasirašymo ir TSRS ir LTSR Konstitucijų veikimo sugrąžinimo.
V.Landsbergis ne kartą kreipėsi per respublikinį radiją ir televiziją į respublikos gyventojus, konkrečiai pareikšdamas, kad „virš mūsų yra pakibęs kardas, galintis bet kurią dieną, bet kurią valandą nusileisti“, ir kviesdamas lietuviškąją gyventojų dalį suteikti palaikymą.
Nuo sausio 8 d. V.Landsbergis ne kartą kreipėsi per respublikinį radiją ir televiziją į respublikos gyventojus, konkrečiai pareikšdamas, kad „virš mūsų yra pakibęs kardas, galintis bet kurią dieną, bet kurią valandą nusileisti“, ir kviesdamas lietuviškąją gyventojų dalį suteikti palaikymą: „Ateikite ir palaikykite savo valdžią, nes priešingu atveju gausite kitą valdžią. Būtų gerai dėl visa ko, kad prie Aukščiausiosios Tarybos sienų būtų žmonių, galinčių ir pabudėti, ...kaip budi apsaugos vyrai, kuriems padeda VRM ir Krašto apsaugos departamento pareigūnai“.
Pasisakydamas 1991.01.09 Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, V.Landsbergis taipogi ragino savo šalininkus skubiai atvykti į Vilnių, susirinkti prie Aukščiausiosios Tarybos, Ministrų Tarybos pastato, ir ten „kur gali būti panaudota jėga... Mes turime galutinai užbaigti šiuos veiksmus“. Kartu V.Landsbergis prašė juos surengti masinius kontrmitingus.
Visa tai padidino konfrontaciją ir įtampą respublikoje.
Taikūs darbininkų mitingai ir demonstracijos respublikos vyriausybės įsakymu buvo slopinami Krašto apsaugos departamento darbuotojų, ginkluotų „Sąjūdžio“ ir „Laisvės lygos“ smogikų, o darbininkų atstovai ir delegatai būdavo sumušami.
Taip mitinge, vykusiame prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pastato sausio 8 dieną, į kurį susirinko apie 30 tūkstančių darbo žmonių, vyko susidūrimai, mitinguotojų mėginimai išlaužti duris ir įsiveržti į pastatą siekiant perduoti peticiją Aukščiausiosios Tarybos nariams.
Atsakydama į tai, Aukščiausiosios Tarybos pastato apsauga panaudojo prieš mitingo dalyvius fizinę jėgą ir ugniagesių žarnas su karštu vandeniu, o visa eilė mitingo dalyvių ir delegatų buvo sumušti.
Sausio 9-12 dienomis prie parlamento pastato taip pat vyko 60-80 tūkstančių mitinguojančių darbo žmonių ir asmenų, palaikančių V.Landsbergį, „Sąjūdį“ ir „Laisvės lygą“ konfrontacija. Aplink pastatą buvo statomos barikados, prieigos prie parlamento buvo blokuojamos.
Sausio 10 d. Prezidento kreipimasis į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą dėl padėties respublikoje stabilizavimo ir TSRS Konstitucijos ir LTSR Konstitucijos nuostatų laikymosi būtinumo buvo Lietuvos parlamento nepagrįstai atmestas ir pavadintas „ultimatumu“, nes TSRS Prezidentas, neva, kreipėsi į „nesančią Lietuvos TSR ir Lietuvos respublika atmeta visus jo kaltinimus“.
V.Landsbergio šaukimu į Vilnių ir toliau iš respublikos kaimų ir miestų organizuotai rinkosi ginkluoti „Sąjūdžio“ ir „Laisvės lygos“ šalininkai.
Atsakydami į šiuos parlamento, Krašto apsaugos departamento darbuotojų, „Sąjūdžio“ ir „Laisvės lygos“ smogikų veiksmus, darbo kolektyvai paskelbė politinį streiką. Sausio 10 d. į darbo dienos pabaigą Vilniuje streikavo 22 įmonės. Sausio 11 d. rytą darbo žmonių kolonos pajudėjo į protesto mitingą Aukščiausiosios Tarybos pastato link. Mitingą blokavo policijos padaliniai, Krašto apsaugos departamento būriai ir susirinkusieji „Sąjūdžio“ ir „Laisvės lygos“ smogikai. Susidarė reali susidūrimų grėsmė, ir streikuojančiųjų komitetai kreipėsi į TSRS VRM su prašymu užtikrinti gyventojų saugumą ir išvengti ekscesų.
Sausio 11 d., vykdant TSRS Prezidento Įsaką „Dėl teisės į nuosavybės neliečiamybę TSRS apsaugos priemonių“ ir 1990 m. kovo 28 d. Ministrų Tarybos nutarimą „Dėl TSKP nuosavybės Lietuvos TSR teritorijoje gynimo priemonių“, TSRS VRM ir šalies Ginkluotojų Pajėgų vidaus kariniai padaliniai pradėjo saugoti Spaudos rūmų ir SDAALR pastatus, esančius Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos ir TSRS Gynybos ministerijos nuosavybėje, tam, kad iš ekstremistinių jėgų būtų atimta galimybė tęsti nuosavybės naudojimą kurstant nacionalistinę psichozę. Pradedant saugoti Spaudos rūmus, ten tykojantys Krašto apsaugos departamento darbuotojai pasipriešino kariuomenei. Atšokusi kulka sužeidė vieną šio Departamento darbuotojų.
Televizijos laidoje „Panorama“ sausio 11 d. V.Landsbergis pareiškė, kad „virš mūsų žemės, virš Lietuvos laisvės troškimų vėl pakelta kruvina agresoriaus ranka...“.
Paaštrėjusioje situacijoje Lietuvos demokratinių jėgų kongresas, kurį sudaro daugiau nei 20 stambių demokratinių organizacijų, tame tarpe oficialiai užregistruotų Lietuvos vyriausybės, sausio 11 d. nusiuntė į respublikos Aukščiausiąją Tarybą „Darbo kolektyvų ir demokratinių jėgų ultimatumą“, kuriame buvo išreikštas reikalavimas išreikšti pritarimą TSRS Prezidento kreipimuisi ir neatidėliotinai įvesti respublikos teritorijoje Lietuvos TSR ir TSRS Konstitucijų veikimą. Ultimatumo terminui pasibaigus, Kongresas pareiškė apie Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komiteto sudarymą, kuriam buvo pavesta rūpintis Lietuvos TSR ateitimi ir pavesta atsakomybė už piliečių saugumą. Personalinė komiteto sudėtis neskelbiama.
Kitą dieną, pasisakydamas respublikos Aukščiausioje Taryboje, V.Landsbergis vėl užsipuolė TSRS vadovybę, Tarybų Armijos kariškius: „Prieš mus yra naudojama karinė svetimos valstybės jėga. Vyksta kariniai veiksmai, ...nukreipti prieš mažą valstybę...Reikia priimti įstatymus, atitinkančius mūsų šiandieninę padėtį. Vienas jų...nepaprastosios padėties įstatymas, kurį mums reikia priimti..., kad...mes galėtumėme per trumpą laiką priimti atitinkamą nutarimą“.
V.Landsbergio siūlymu respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė keletą provokacinių kreipimųsi ir pareiškimų, kuriais ragino gyventojus, visus savo šalininkus kuo greičiau rinktis į Vilnių vyriausybinių pastatų gynimui.
Sausio 12 d. respublikos parlamentas savo nutarime „Dėl priemonių Lietuvos respublikai ginti“, įvertinęs Tarybų Sąjungos veiksmus kaip „...atvirą karinę agresiją prieš Lietuvos respubliką“, įgalino Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą ir vyriausybę sudaryti „laikinąją Lietuvos respublikos gynybos vadovybę“. Tuo pačiu nutarimu vidaus reikalų ir krašto apsaugos padaliniams nurodyta „priešintis bet kuriam užpuolimui svarbiausių valstybinių objektų užpuolimo atvejais“.
Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas Motieka pareiškė, kad Lietuva esti karo su Tarybų Sąjungą stovyje, ir pašaukė tėvynainius aktyviai ginti respubliką.
Darbo kolektyvų atstovų bandymas sausio 12 d. vakare įteikti Lietuvos respublikos vadovybėj kreipimąsi su parlamento atsistatydinimo reikalavimu sulaukė saugojusių Aukščiausiosios Tarybos pastatą siautėjusių asmenų iš Krašto apsaugos darbuotojų ir „Sąjūdžio“ bei „Laisvės lygos“ginkluotų smogikų tarpo, pasipriešinimo.
Darbo kolektyvų atstovai ir vėl buvo sumušti.
Šioje be galo sudėtingoje situacijoje respublikinis radijas ir televizija staigiai padidino įtampą, ištisą parą kviesdami lietuviškąją gyventojų dalį ginkluotam teisėtvarkos ir visuomeninio saugumo jėgų pasipriešinimui, ginkluotai kovai su „okupantais, rusų užgrobėjais“, kviesdami atvykti į Vilnių parlamento, vyriausybės, televizijos centro, televizijos ir radijo komiteto pastatų ir kitų svarbiausių objektų apsaugai, nes Lietuvoje, neva, vyksta kariniai veiksmai ir Lietuva esti karo su TSRS stovyje“.
Karo tarnybos kariams, jų šeimų nariams, kitaip mąstantiems ir nevietinei respublikos gyventojų daliai buvo grasinama, buvo skleidžiami melagingi prasimanymai, nukreipti prieš tarybinę santvarką ir kariuomenę.
 |
| Alfredo Girdziušo nuotr./1991 m. sausis |
Lietuvos respublikos vadovybės kviečiami prie televizijos centro ir televizijos ir radijo komiteto skubiai buvo perkeliami ginkluoti, tarp jų automatais ir pistoletais, Krašto apsaugos departamento darbuotojai, „Sąjūdžio“ ir „Laisvės lygos“ smogikai, o taip pat jų šalininkai, daugiausia iš gretimų miestų ir kaimų jaunimo. (Sausio 10 d. iš smogikų buvo paimta 49 vienetai graižtvinių šaunamųjų ginklų ir didelis šaudmenų kiekis).
Ginkluota apsauga pastato viduje taip pat buvo sustiprinta, aplink pastatus buvo įrenginėjamos užtvaros iš krovininio autotransporto, kuriuo buvo užtveriamos ir blokuojamos prieigos prie pastatų.
Sausio 12 d. pavakare Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komitetas kreipėsi į respublikinio radijo ir televizijos darbuotojus su pasiūlymu nutraukti laidas, „provokuojančias brolžudišką susirėmimą“.
Televizijos ir radijo darbuotojai šio kreipimosi nepaisė, ir 23 val. Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komitetas kreipėsi į Vilniaus darbo draugoves su pasiūlymu perimti televizijos ir radijo komiteto ir televizijos centro kontrolę tam, kad būtų nutraukti raginimai, kurstantys masinius pilietinius susirėmimus ir kraujo praliejimą.
Tuo pačiu Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komitetas, palaikydamas ankstesnius streiko komitetų prašymus TSRS VRM dėl būtinybės užtikrinti viešąją tvarką, kreipėsi į TSRS VRM vidaus kariuomenės vadovybę ir Vilniaus garnizono viršininką su prašymu suteikti pagalbą draugovininkams, perimant respublikinio radijo ir televizijos veiklos kontrolę.
Susiklosčiusiomis aplinkybėmis TSRS VRM vidaus kariuomenės ir Vilniaus garnizono vadovybė, siekiant užtikrinti viešą saugumą ir teisėtvarką, užkirsti kelią masinėms riaušėms, nuginkluoti smogikus ir apginti beginklius darbo draugovių narius, o taip pat siekiant nutraukti televizijos laidas, kurstančias gyventojus kraujo praliejimui, ėmėsi atitinkamų veiksmų.
Iš karinių padalinių buvo sukomplektuotos dvi grupės. Kiekvieną jų sudarė 190 karininkų, 14 šarvuočių ir apie 50 draugovininkų.
Tam, kad būtų įveiktos aplink televizijos ir radijo komiteto bei televizijos centrą įrengtos užtvaros, vienai grupei buvo priskirti 4, o kitai - 3 tankai.
Kariams buvo išduota po 1 apkabą tuščių ir po 2 apkabas kovinių šovinių automatams, karininkai turėjo asmeninį ginklą – pistoletus. Šoviniai su trasuojančiomis kulkomis jiems išduodami nebuvo.
Kariams buvo išduota po 1 apkabą tuščių ir po 2 apkabas kovinių šovinių automatams, karininkai turėjo asmeninį ginklą – pistoletus. Šoviniai su trasuojančiomis kulkomis jiems išduodami nebuvo. Dalis TSRS VRM vidaus kariuomenės karių taip pat buvo ginkluoti guminėmis lazdomis ir kitomis specialiomis priemonėmis. Kovinius šovinius buvo leista naudoti tik pagal karininkų komandą ginkluoto pasipriešinimo ir užpuolimo, panaudojant šaunamąjį ginklą, atveju, ir tai tik tada, jei yra reali grėsmė karo tarnybos karių gyvybėms. Siekiant išvengti įvairių atsitiktinumų, tarp to ir užvažiavimų ant žmonių, tankų ekipažai daugiausia buvo komplektuojami iš karininkų. Tankai buvo ginkluoti tik tuščiais (išsviedimo) užtaisais, šaudyti kuriais buvo leista tik į viršų išskirtiniais atvejais pagal specialią komandą, maksimaliai vertikaliai nukreipus pabūklo vamzdį. Jokių užduočių užimti parlamentą ir kitų objektų pastatus draugovininkai ir kariai neturėjo.
1991 m. sausio 13 d. apie 1 val. karių ir draugovininkų grupės patraukė televizijos ir radijo komiteto bei televizijos centro link.
Objektų prieigos buvo užtvertos krovininiu autotransportu, susirinkusiais prie pastatų „Sąjūdžio“, „Laisvės lygos“ smogikais ir juos palaikančio jaunimo. Daugelis iš jų buvo neblaivūs.
Nepaisydami padalinių vadovybės daugkartinių raginimų išsiskirstyti ir netrukdyti kariams patekti prie pastatų, susirinkusieji prieigų prie pastatų neatlaisvino.
Norinčiųjų palikti susibūrimo vietas piliečių smogikai iš minios neišleido, dėl ko netgi vyko susirėmimai.
Kadangi susirinkusieji atsisakė atlaisvinti praėjimus, prieigos prie pastatų buvo išvalytos tankais.
Iš anksto pasiruošę smogikai ir juos palaikantis jaunimas aktyviai ginkluotai pasipriešino darbo draugovėms ir kariams. Draugovininkai, kariai ir šarvuota technika buvo užmėtyti akmenimis, pagaliais, buteliais su degiu mišiniu ir sprogstamaisiais užtaisais.
Draugovininkus ir karius smogikai puolė peiliais, lazdomis, metaliniais strypais, vamzdžių nuopjovomis, dujų balionėliais ir kitais daiktais. Juos mušė, bandydami atimti automatus. Iš televizijos ir radijo komiteto bei televizijos centro pastatų, iš pastatus supančios minios, nuo gretimai esančių namų stogų ir miškelio į draugovininkus ir karius buvo intensyviai šaudoma iš automatinio ginklo, taip pat trasuojančiomis kulkomis. Ryšium su tuo draugovininkai ir kariai ne vieną kartą buvo priversti slėptis už šarvuotos technikos.
Įveikdami ginkluotą pasipriešinimą ir atremdami jų gyvybei grėsusius užpuolimus, kariai buvo priversti atsimušinėti automatų buožėmis ir įspėjamai šaudyti į viršų tuščiais, o kartais ir koviniais šaudmenimis. Koviniais šaudmenimis šaudė tik 5 kariai, išnaudoję 138 šovinius. Taip pat 1-3 kartus buvo iššauta į viršų tuščiais (išsviedimo) užtaisais iš tankų pabūklų.
Remiantis karių, draugovininkų ir liudininkų – įvykių liudytojų parodymais, kariai ir kariškiai į žmones koviniais šoviniais nešaudė, tankų užvažiavimų ant žmonių nebuvo, nors kai kurie žmonės patys užšokdavo ant judančių tankų, o smogikai specialiai pastumdavo žmones po tankais.
Apžiūrėjus tankus operacijai pasibaigus, kraujo ant jų jie nematė. (Apžiūrėję tankus 1991.01.16, tardytojas kraujo ant vikšrų ir apskritai ant tankų taip pat neaptiko).
Televizijos centro ir gretimai esančios teritorijos apžiūros metu rasti ir paimti šovinių tūtos, daugybė metalinių strypų, vamzdžių nuopjovų, kampainių su įtaisytais raišteliais tvirtinti prie rankos, du 0,5 l talpos buteliai su popieriniais kamščiais (pusiau pripildytais degaus skysčio), 2 sudaužytų butelių kakliukai su apdegusiais popieriniais kamščiais. Vidaus patalpose taip pat rasti buteliai su degiu mišiniu ir daugybė metalinių cilindro formos daiktų, kuriais smogikai puldavo karius ir draugovininkus. Šaunamojo ginklo panaudojimo pėdsakų ant išorinės pastato pusės ir vidaus patalpose nerasta.
Televizijos ir radijo komiteto pastato ir gretimai esančios vietovės apžiūros metu rastos šovinių tūtos, daugybė metalinių daiktų, kampainių, savadarbių sprogstamųjų užtaisų liekanos, vienas nepanaudotas sprogstamasis užtaisas, kulkos ir kulkų šerdys. Nustatyta, kad buvo šaudyta iš Televizijos ir radijo komiteto pastato patalpų.
Dėl smogikų užpuolimų 78 kariai ir draugovininkai patyrė įvairaus laipsnio kūno sužalojimus, buvo du peiliais sužeisti kariškiai, vienas kulka sužalotas draugovininkas, kapitonas Gavrilovas buvo sužeistas į jį mestu sprogstamuoju užtaisu, ir Valstybės saugumo komiteto leitenantas V.V. Šatskich nušautas šūviu į nugarą. Eiliniam Tolubajevui peršautas šalmas, kulkomis pažeisti automatas ir diržas. Eilinis Burgujevas užpuolikų buvo parblokštas, sumuštas, iš jo buvo pagrobtas automatas, o iš keturių karių – durtuvai. Užpuolikai mėgino išplėšti ginklą dar iš 5 karių rankų.
TSRS Gynybos ministerijos ir TSRS Vidaus reikalų ministerijos išvadose teigiama, kad Vilniaus garnizono vadovybė ir padalinių kariai veikė kraštutinės būtinybės sąlygomis ir teisėtumo ribose, pagal 1990 m. kovo 26 d. priimtą TSRS įstatymą „Dėl TSRS Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės pareigų ir teisių saugant visuomeninę tvarką“, pagal 1990 m. liepos 25 d. TSRS Prezidento įsaką „Dėl draudimo formuoti TSRS įstatymuose nenumatytų ginkluotų junginių ir neteisėtai laikomo ginklo paėmimo“, pagal 1990 m. gruodžio 1 d. TSRS Prezidento įsaką „Dėl tarybinėse respublikose priimtų tam tikrų aktų gynybos klausimais“ ir pagal TSRS Ginkluotųjų pajėgų įstatus.
Neteisėtai 1990 m. įkurta Lietuvos respublikos prokuratūra pranešė, kad dėl karių veiksmų žuvo VSK leitenantas V.V. Šatskich ir 13 civilių asmenų (9 – dėl šaudymo siekiant pataikyti arba netyčia atšokusiomis kulkomis ir 4 – užvažiavus ant jų tankams), 48 žmonės sužeisti šaunamuoju ginklu ir daugiau nei 550 patyrė kūno sužalojimus, daugiausia dėl šaudymo į orą (išsviedimo) užtaisais iš tankų pabūklų (ausų būgnelių pažeidimai).
Tačiau įrodymų, patvirtinančių, kad nukentėjusieji žuvo ir buvo sužaloti būtent dėl karių veiksmų, Lietuvos respublikos prokuratūros darbuotojai TSRS Prokuratūros tardymo grupei nepateikė ir slepia nuo jos tikras aplinkybes to, kas įvyko. Prie žuvusiųjų ir sužeistųjų teismo medicinos ekspertizės karo ir civiliai kitų respublikų ekspertai prileisti nebuvo. TSRS Prokuratūros tardytojams taip pat buvo draudžiama dalyvauti žuvusiųjų skrodimo ir sužeistųjų apžiūros metu. Įvykių liudininkų, gyvų likusių nukentėjusių parodymus, daiktinius įrodymus, įvykių vaizdo ir foto medžiagą, taip pat žuvusiųjų, sužeistųjų teismo medicinos ekspertizių išvadas ir iš jų kūnų pašalintas kulkas ekspertizei atlikti, siekiant patvirtinti arba paneigti šūvius iš karių turėto ginklo ir įvertinti bendrai su kita bylos medžiaga, Lietuvos respublikos prokuratūra TSRS Prokuratūros tardymo grupei pateikti atsisako.
Pirmiau nurodyta medžiaga yra baudžiamojoje byloje, iškeltoje Lietuvos respublikos prokuratūros 1991 m. sausio 12 d., pagal nusikalstamos veikos požymius, numatytus Lietuvos BK 88 str. 2 d. (Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komiteto mėginimas nuversti valdžią), t.y. byloje, iškeltoje pagal kitas aplinkybes ir dar iki sausio 13 d. įvykių, kuriuos tiria TSRS Prokuratūra.
Dalyvauti gyvų likusių nukentėjusiųjų ir įvykių liudininkų apklausose tardymo grupės nariams neleidžiama, Lietuvos respublikos prokuratūros darbuotojai savo neteisėtais veiksmais trukdo šiems asmenims atvykti į TSRS prokuratūros apklausas, TSRS prokuratūros tardytojams trukdo gauti medicinos ir kitų įstaigų dokumentus.
Taigi dalyvauti sausio 13 d. įvykių bylos tyrimo eigoje kartu su TSRS prokuratūra ir jai vadovaujant, kaip tai numato baudžiamasis proceso kodeksas, Lietuvos respublikos prokuratūros darbuotojai atsisako.
Visa tai vyksta, nepaisant daugkartinių TSRS prokuratūros mėginimų apjungti galimybes ir pastangas kartu, pilnai ir objektyviai ištirti 1991 m. sausio mėnesio įvykius Vilniaus mieste, nepaisant susitikimų ir preliminarių susitarimų šiuo klausimu tiek su Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku V.Landsbergiu, tiek ir su Lietuvos respublikos prokuratūros vadovybe.
Iš savo pusės TSRS Prokuratūra suteikė Lietuvos respublikos prokuratūros darbuotojams galimybę dalyvauti kartu su TSRS Prokuratūros tardytojais tardymo veiksmuose – daugkartinėse įvykių vietų, televizijos ir radijo komiteto ir televizijos centro pastatų, greta esančių pastatų bei miškelio ir pan. apžiūrose. TSRS Prokuratūros darbuotojai jiems taip pat pateikė byloje turimus dokumentus dėl televizijos ir radijo komiteto ir televizijos centro pastatų kontrolės perėmimo priežasčių.
Nepaisant pasipriešinimo TSRS Prokuratūros darbui, grupės tardytojai tyrimo eigoje gavo duomenis, leidžiančius rimtai suabejoti Lietuvos respublikos prokuratūros darbuotojų pateiktų duomenų apie nukentėjusiųjų žūties ir sužeidimų aplinkybes objektyvumu, iš anksto ir plačiai paskelbtų tam tikrų visuomenės informavimo priemonių.
Daugybė karių, draugovininkų ir įvykių liudininkų parodymų, Lietuvos teismo medicinos ekspertizių biuro vadovo pažymos ir ekspertizių išvadų dėl kai kurių iš žuvusiųjų mirties priežasčių kopijos, žuvusiųjų nuotraukos, išankstinės teismo medicinos ekspertų išvados, įvykių vietų apžiūros protokolai ir kiti įrodymai liudija, kad dauguma nukentėjusiųjų prie televizijos centro iš tikrųjų žuvo ne nuo karių šūvių ir ne po tankų vikšrais, bet nuo pačių smogikų šūvių, po lengvųjų automobilių ratais ir dėl kitų priežasčių, tame tarpe visai nesusijusių su minėtais įvykiais.
Sprendžiant iš žaizdų kanalų krypties, nurodytos Lietuvos teismo medicinos ekspertizių biuro vadovo pažymoje, 6 nukentėjusieji buvo nušauti 1-7 šūviais iš skirtingų taškų, tarp jų ir šūviais iš viršaus ir į nugarą, t.y. ne karių, tiesiogiai susidūrusių su jais veidas į veidą, o smogikų, šaudžiusių iš televizijos centro pastato ir nuo gretimų namų stogų į karius, buvusius prie televizijos centro civilių asmenų minioje. Kaip parodė įvykių liudininkai, šio šaudymo metu, tame tarpe ir trasuojančiomis kulkomis, kariai, kaip jie ir pareiškė per apklausas, slėpėsi už šarvuotos technikos, o minioje esantys žmonės krito ant žemės (kaip buvo minėta, kariams šoviniai su trasuojančiomis kulkomis iš viso nebuvo išduodami).
Be to, keletas įvykių liudininkų taip pat parodė, kad smogikai į televizijos centro ir ten buvusios minios pusę šaudė dar prieš kariams atvykstant prie pastato. Taigi, nukentėjusieji galėjo ten žūti ir smogikams šaudant į minią, tokiu atveju jų žūtis nuo karių veiksmų apskritai atmetama.
Apžiūrint televizijos centro pastatą, kulkų pėdsakų išorinėje pastato pusėje nebuvo rasta. Tai objektyviai patvirtina draugovininkų, įvykių liudininkų ir pačių karių parodymus, kad koviniais šoviniais buvo šaudoma tik į viršų, į orą.
Kaip nurodyta anksčiau, apžiūrint televizijos centro pastatą, kulkų pėdsakų išorinėje pastato pusėje nebuvo rasta. Tai objektyviai patvirtina draugovininkų, įvykių liudininkų ir pačių karių parodymus, kad koviniais šoviniais buvo šaudoma tik į viršų, į orą. Taigi, nukentėjusieji negalėjo žūti nuo atšokusių kulkų, t.y. nuo karių veiksmų, taip pat negalėjo.
Lietuvos respublikos prokuratūros darbuotojų teiginį, kad VSK leitenantą V.V. Šatskich prie televizijos ir radijo komiteto pastato šūviu į nugarą nužudė kas nors iš savo draugų karių, savo parodymais paneigia bylos liudininkė, kuri pareiškė, kad buvęs minioje jai nepažįstamas vyriškis civilio drabužiais šovė kariui į nugarą, ir tas nukrito.
Vėlesnį Lietuvos respublikos prokuratūros darbuotojų teigimą, kad V.V. Šatskich žuvo nuo atsitiktinai atšokusios 5,45 mm kalibro kulkos, paneigia ekspertizės išvada, nustačiusi, kad jis buvo nužudytas visai iš arti, o atšokusi kulka nebūtų galėjusi pramušti buvusios ant jo neperšaunamos liemenės.
Paneigiamas Lietuvos respublikos teigimas apie dviejų žmonių žūtį po tankų vikšrais.
Kaip paliudijo įvykius matę liudininkai, keletas žmonių iš minios buvo numušti lengvųjų automobilių, o ne tankų. Vienas iš jų paliudijo, kad asmeniškai matė, kaip netoliese prie televizijos ir radijo komiteto išvažiavęs iš už tanko automobilis „Žiguli“ važiuojamojoje kelio dalyje partrenkė vyrą ir pasišalino.
Anot kito liudininko, vaikų aikštelėje prie televizijos centro buvo daug žmonių ir automobilis „Moskvič“ partrenkė kelis žmones, vienas iš kurių matyt buvo suvažinėtas mirtinai, ir visus nukentėjusius išvežė „greitoji pagalba“.
Šiuos liudininkų parodymus objektyviai patvirtina teismo medicinos ekspertizių išvadų kopijos, kuriose nurodoma, kad vienas iš nukentėjusių, stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, iš tiesų žuvo dėl to, kad „iš nugaros užvažiavo automobilio transporto priemonė ir pervažiavo jį ratais“, o kitas – „po transporto priemonės ratais“.
Vienam iš žuvusiųjų dėl 7 šautinių žaizdų teismo medicinos tyrimo metu buvo taip pat nustatyta ir sunki galvos smegenų trauma, būdinga žūstant autoįvykiuose, o išankstinė eksperto nuomonė skelbia, kad eilė šūvių buvo atlikta jau į mirusiojo kūną, be to, vienas iš jų buvo padarytas iš labai arti ne iš 5,45 mm kalibro automato, bet iš gerokai didesnio kalibro ginklo.
Kelia abejonių ir tikros 24 metų moters, o ne 13-metės, kaip skelbia visuomenės informavimo priemonės, žūties aplinkybės, kuriai ant kojų, sprendžiant iš nuotraukos, užvažiuota tanko vikšrais. Kaip jau buvo nurodyta, byloje yra daugybė karių ir liudininkų parodymų, kad žmonės iš minios buvo specialiai pastumiami po tankų vikšrais ir visa tai buvo fotografuojama.
Pasak liudininkų, žuvusioji prieš mirtį papasakojo, kad po judančiu tanku ją tyčia pastūmė kažkokie „vaikinai“.
Kaip paliudijo įvykius matę asmenys, vienas iš puolusių karius jaunų žmonių žuvo nuo jo rankose sprogusio sprogstamojo užtaiso, ką taip pat objektyviai patvirtina TSRS Prokuratūros žinioje esanti teismo medicinos ekspertizės dėl mirties priežasties išvados kopija. Teismo medicinos ekspertizės išvadose taip pat nurodoma, kad vieno iš nukentėjusiųjų mirties priežastis – ne šautinė žaizda, bet „ūmus miokardo infarktas“.
Tokiu būdu, visų nukentėjusiųjų, tiek civilių, tiek karių, žūties ir sužeidimų aplinkybės reikalauja tolimesnio visapusiško ir objektyvaus tyrimo, kruopščiai ir pilnai tiriant medžiagos, esančios TSRS Prokuratūros ir Lietuvos respublikos prokuratūros žinioje, visumą.
Bylos tyrimo metu TSRS Prokuratūros tardymo 16 žmonių grupė atliko 32 įvykio vietų apžiūras – televizijos centro, televizijos ir radijo komiteto pastatų, greta esančių namų ir juos supančios vietovės, rastų ir paimtų apžiūrų metu tūtų, butelių su degiais mišiniais, sprogstamųjų užtaisų dalių, peilių, metalinių strypų, karių amunicijos daiktų, šarvuotos technikos ir t.t.
Paskirta ir atliekama daugiau kaip 100 teismo medicinos ekspertizių – nukentėjusių karių ir draugovininkų, balistinių, trasologinių, techninių ir kitų daiktinių įrodymų ekspertizių.
Apklausta daugiau kaip 600 karių, draugovininkų, įvykių liudininkų, tarp jų darbo kolektyvų atstovų, kuriuos sumušė Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos apsaugos smogikai. Gauti ir analizuojami dokumentai apie karių turėtus ginklus, šaudmenų gavimą ir sunaudojimą, o taip pat didelis dokumentų kiekis apie karių diskreditavimą, apie neteisėtų ginkluotų junginių veiklą, apie jų nuginklavimą ir visuomeninės politinės padėties respublikoje destabilizavimą iki 1991 m. sausio mėn.
Tiriant bylą, atlikti ir kiti didelės apimties tardymo veiksmai, numatyti tardymo plane.
Bylos tyrimą apsunkina pirmiau apibūdintas Lietuvos respublikos prokuratūros darbuotojų pasipriešinimas, trukdantis išsiaiškinti tikras visų nukentėjusiųjų ir sužeistųjų žuvimo ir sužeidimo aplinkybes, nustatyti smogikus ir įvykių liudininkus, būtinybė identifikuoti didelį ginklų kiekį ir užbaigti laikinai buvusių Šiaurės Osetijos nepaprastosios padėties rajone Tarybų Armijos padalinių karių apklausas, o taip pat gauti papildomas Gynybos ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos ir TSRS Valstybės saugumo komiteto žinybinių komisijų išvadas, pridedant atitinkamą dokumentaciją apie operacijos vykdymą ir karių veiksmus šiuose įvykiuose.
Imtasi visų būtinų priemonių pašalinti nurodytas aplinkybes ir pagreitinti bylos tyrimą.
