Geologai vieningi: Gedimino kalno paviršius – supiltinis gruntas, o jo storis siekia nuo 1,5 m iki 4,5 m. Tačiau menotyrininkė siūlo žiūrėti ir į istorinius šaltinius, kuriuose informacijos apie šį kalną galima rasti nuo XIV amžiaus.
Pirmi duomenys – iš 1398 metų
Istorikas Mykolas Balinskis Vilniaus miesto istorijoje, išleistoje 1836 m., paskelbė Daugpilio komtūro laišką, rašytą apie 1398 metus Livonijos magistrui: „Įvyko griūtis kalno, ant kurio stovi Aukštutinė pilis, dėl „Spieki“ (ką reiškia šis žodis – neaišku) priežasties. Tas kalnas užslinko ant Manvydo rūmo ir daug nuostolių pridarė, jo pataurininkis ir rykūnės buvo užpilti; dar nuošliauža užvertė visas jo brangenybes. Patsai būtų lygiai taip pat žuvęs, jeigu nebūtų buvę po dienos pastebėta. Bet tik kalną griūtis palietė, mūrai liko sveiki“.
„Šitą žinią patikrinti aš nesiimu, nesu viduramžių istorikė. Šaltinis man atrodo ne itin patikimas, bet nenorėčiau pasakyti, kad tai nepatikima žinia, o tik ją dar reikėtų patikrinti, nors ji dabar gana plačiai skelbiama. O kitos medžiagos niekas dabar apie šitą žinią niekas neturi“, – teigė B.R.Vitkauskienė.
Apie kitą nuošliaužą, užfiksuotą 1547 m., duomenų yra kur kas daugiau ir patikimesnių – B.R.Vitkauskienė šią informaciją teigia radusi pati, dirbdama su istorikų grupę kasinėjant Valdovų rūmus. Ši nuošliauža įvyko Žygimantui Augustui pradėjus statybas Žemutinės pilies teritorijoje.
Apie nuošliaužas galima sužinoti ne tik iš rašytinių šaltinių – yra ir ikonografijos. Pirmieji piešiniai – Pranciškaus Smuglevičiaus, kuriuose Gedimino kalnas su pilimi užfiksuotas XVIII a. pabaigoje.
1792 m. grėsė nušluoti artilerijos dalinį
„Yra ir viena rašytinė žinia iš to paties laikotarpio, kaip P.Smuglevičius nupiešė tuos priešinius. Tai 1792 m. Lietuvos artilerijos daliniui vadovavusio pulkininko raštas karo komisijai, kad pilies kalno pastatus reikia nuardyti, nes apačioje yra išsidėsčiusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės artilerija ir gresia griūtis, nuošliauža gali užversti žmones, ginklus ir tai, kas yra kalno papėdėje. Tačiau XVIII a. pab. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė prarado valstybingumą ir vėl mes to kalno netvarkome, neturime, nes ateina svetima, okupacinė kariuomenė“, – Gedimino kalno istoriją XVIII a. pasakoja menotyrininkė.
Tačiau XVIII a. pab. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė prarado valstybingumą ir vėl mes to kalno netvarkome, – sakė B.R.Vitkauskienė.
Tačiau iš ankstyvosios ikonografijos galima daryti vieną aiškią išvadą – tiek Gedimino, tiek kitapus Vilnios esančios kalvos kartu su Trijų kryžių kalnu buvo be medžių, pliki.
XIX a. pradžios ikonografiniai šaltiniai leidžia suprasti, kad kalnas yra avarinis, kaip ir visi pastatai ant jo. Tą patį liudija ir Rusijos imperijos laikų rašytiniai šaltiniai, apie tai išsaugota nemažai pranešimų – architektų, inžinierių, atvykusių iš Rusijos, kad reikia būtinai tvarkyti pastatus, šlaitus, nes kalno apačioje įsikūręs Rusijos artilerijos dalinys, kuriam gresia pavojus, nes gali nuslinkti kalnas.
„Turime brėžinį iš Maskvos, Rusijos karo istorijos archyvo, kuris rodo, kad iki 1830-31 m. sukilimo nebuvo nieko, rusai ant kalno nieko nedarė, jis buvo tiesiog paliktas savieigai. Tik sukilimui prasidėjus buvo imtasi priemonių statyti tvirtoves, tiesti takus, užvežtos patrankos. Tada prasidėjo kalno intensyvus naudojimas. Kalno šlaitai buvo išvagoti gilių griovių ir nuoplovų“, – pasakojo B.R.Vitkauskienė.
XIX amžiuje bijota griūties
Visą devynioliktą šimtmetį ant kalno vyko įvairūs darbai. 1837 m. ant pietinio pilies bokšto buvo pastatytas optinis telegrafas, specialiai direktoriui namas ant kalno, kiti pastatai, išvietės.
„Ateina 1843 m., prasideda labai šlapias laikotarpis XIX a., esu tyrinėjusi Vilnios upės potvynių istoriją ir turiu šaltinius, kad kaip tik 1845-1846 metais labai kilo Vilnios vanduo, buvo labai daug kritulių. Turime brėžinį ir rusų kariškių pranešimus, kad kalno situacija yra katastrofiška, kad pilies bokštą reikia išardyti, nes jis tuoj nukris. Ir jie tada ėmėsi įvairiausių priemonių bandydami stabilizuoti pirmiausia pastatus, kurie stovi ant kalno. Buvo sustiprinti pilies bokšto pamatai, sumūryti kontraforsai ir šiaip taip sustabdo tai, kas vyko, pastatai išliko. Tiesa, jie yra gerokai perstatyti, permūryti. Tame, ką turime šiandien, autentikos nėra daug“, – tvirtina menotyrininkė.
Nuo šio kalno nuolat buvo šaudoma. Pagal turimą medžiagą pirmojoje XIX amžiaus pusėje šaudoma buvo nuolat, po kelis kartus per dieną. Tik 1843 m., kai išsigąsta galimos griūties, patrankos buvo perkeltos ant Plikojo (Trijų kryžių) kalno.
1854 m. uždarius optinį telegrafą buvo išardyti visi mediniai pastatai, viskas lyg nurimo, tačiau prasidėjus 1863 m. sukilimui vėl suaktyvėjo veikla, vėl užkeltos patrankos ant kalno. Kaip paaiškėjo, čia laidoti ir sukilėliai.
1878 m. galutinai sunaikinama tvirtovė, nugriaunami pylimai, kalnas paliekamas apleistas, tačiau miesto valdžiai jis atiduodamas ne taip greitai, susirūpinta juo irgi negreitai. Miestas kalną atgavo 1884 m. ir nusprendė čia įrengti miesto parką – sodinti medžius, nutiesti pėsčiųjų taką. Pasak B.R.Vitkauskienės, dabartinis pėsčiųjų takas nėra autentiškas, jis nutiestas pačioje XIX amžiaus pabaigoje.
Kasinėjimai tik pakenkė
Tarpukariu ant kalno vėl prasideda dideli darbai. Lenkų archeologai, istorikai, menotyrininkai nusprendžia atkasti Kunigaikščių rūmu. Nugriaunamas telegrafo antstatas, ieškoma būdų atstatyti Gedimino bokštą. Taip pat visą laiką vyko archeologiniai kasinėjimai.
Visi kasimo darbai nuolat judino kalno šlaitus. Byrėjo akmenys, šlaitai su daugybe išgraužų, tos problemos kankina visus, kas tik kalnu užsiima.
Davė nurodymą tuometiniam Apželdinimo trestui suorganizuoti studentų talką, pakviesti studentus, iškasti kalno šlaituose 500 duobių ir pasodinti medžius.
Kalno šlaitų erozija susirūpinta 1940-1941 m. Prof. Marianas Morelowskis parengė brėžinius ir pateikė pastabų, kad ant kalno daug sausų, džiūstančių medžių, esanti lapija trukdo augti žolei, todėl susidaro didelės nuoplovos kalno šlaituose, išvardino ir medžius, kuriuos būtina iškirsti. Vis dėlto gilesnės geologinės analizės nepadaryta.
1942 m. po kalnu iškasta 200 m ilgio slėptuvė. B.R.Vitkauskienės teigimu, apie tunelį žinoma mažai, teigiama, kad tunelis buvo užpiltas smėliu.
„Po karo kažkokių rimtesnių darbų nebuvo, vyko susirašinėjimas tarp institucijų, galiausiai 1950 metų balandžio mėnesį architektai Grigorjevas ir Kolosovas davė nurodymą tuometiniam Apželdinimo trestui suorganizuoti studentų talką, pakviesti studentus, iškasti kalno šlaituose 500 duobių ir pasodinti medžius. Tačiau tam pasipriešino Istorijos instituto darbuotojai, kurie kreipėsi į tuometinį miesto Vykdomąjį komitetą ir 1950 balandžio 21 dieną Architektūros valdybos atstovas skyrė architektams papeikimą bei sustabdė šitą medžių sodinimą, nes buvo suprasta, kad tai tikrai labai pakenks kalno struktūrai“, – apie žingsnius po Antrojo pasaulinio karo pasakojo menotyrininkė.
Tačiau kalno šlaitų erozijos sustabdyti nepavyko, nuošliaužos grėsė senoviniams mūrams. Siekiant sustabdyti kunigaikščių rūmų rytinės sienos griūtį 1958 metų rugsėjį valstybinis inspektorius, architektas Antanas Pilypaitis pasiūlė įrengti rytiniame šlaite ankerius, užankeriuoti juos kalno viduje.
„Liaudies balsas ir tais laikais buvo girdimas: štai 1959 m. prasidėjus archeologiniams tyrinėjimams, asmuo, pasirašęs „Lietuvos T.S. Respublikos pilietis“, atsiuntė miesto Vykdomajam komitetui raštą, kuriame piktinosi ant kalno vykusiomis statybomis, esą reikia „neleisti kažkokiai tai moteriai kasinėti su lopeta po kalną“, reikalavo su milicija sustabdyti bet kokius darbus“, – tų laikų raštą pacitavo B.R.Vitkauskienė.
Kalnas stovi ir stovės?
Nepaisant daugybės tyrimų ir specialistų išvadų, kalno šlaitai XX a. šeštame-devintame dešimtmečiuose buvo tvarkomi tik vienu būdu – užpilant žemes, – sakė B.R.Vitkauskienė.
Geologai kalną tyrinėti pradėjo tik 1959 m., jie padarė išvadą, kad supiltinis gruntas ant šlaitų yra sudarytas iš statybinių atliekų, žvirgždų, sumaišytų su smėliu, o jo yra nuo 1,5 m iki 4,5 m. Šlaitai apaugę medžiais, žolinės dangos nebuvimas sudaro sąlygas smarkioms nuoplovoms. Buvo nustatyta, kad slenka supiltinis gruntas, o pats kalnas stovi ir stovės.
„Nepaisant daugybės tyrimų ir specialistų išvadų, kalno šlaitai XX a. šeštame-devintame dešimtmečiuose buvo tvarkomi tik vienu būdu – užpilant žemes. Kitaip niekas nieko nedarė“, – sakė menotyrininkė, primindama, kad rimtesnių darbų imtasi tik atkūrus Nepriklausomybę.
Vis dėlto 2004 ir 2008 m. užfiksuotos nuošliaužos rytinėje kalno dalyje. O pernai kelios nuošliaužos sukėlė baimių, kad kalnas gali nuslinkti su visais statiniais.
Apžvelgdama Gedimino kalno istoriją B.R.Vitkauskienė pastebėjo, kad rimtų kalno studijų trūksta ir dabar, o būtina labai rimtai apgalvoti, ką norima ant Gedimino kalno – ant nestabilaus gamtinio darinio, turėti. „Ištisai vyksta tvarkybos darbai, padarinių šalinimai – akmenys krenta, Kunigaikščių rūmų rytinė siena skyla jau daug metų, tie plyšiai didėja. Kalnas yra gyvas darinys ir visiškai užbetonuoti jo turbūt nepavyks“, – sakė B.R.Vitkauskienė.
B.R.Vitkauskienės parengtą Aukštutinės pilies kalno šlaitų kaitos istoriją galite rasti čia.