Tą vakarą Turkmėnistano prezidento sūnui Muradui Nijazovui nesisekė nuo pat pradžių. Su draugu, taip pat mėgusiu lėbavimus ir azartinius žaidimus, jis užsuko į Ispanijos sostinės Madrido kazino. Planavo čia ilgai neužtrukti, tačiau netrukus įsitraukė į žaidimus. Pagundoms atsispirti buvo sunku: alkoholis liejosi upe, vyriškis visą laiką tikėjosi, kad štai dabar tai jau tikrai atsiloš, tačiau sėkmė buvo kažkur pasislėpusi. Iš viso per tą naktį jis pralošė 12 milijonų dolerių.
Po kurio laiko istorija pasikartojo Turkijoje – Ankaroje. Tačiau ten viskas buvo dar prasčiau – bičiuliai liko skolingi kazino 20 milijonų dolerių. Tada pamėgino pasprukti nesusimokėję, tačiau buvo sučiupti ir uždaryti už grotų. Visas problemas tradiciškai teko spręsti Murado tėvui Saparmuratui Nijazovui, kuris nedelsdamas pervedė į kazino sąskaitą visą sūnaus pralaimėtą sumą, pasakoja lenta.ru.
Turtingiausias Turkmėnijos žmogus
„Šis žmogus dar gyvenimo metu patyrė tokį šlovinimą, kokio daugelis sulaukia tik po mirties. Iš visų dabartinio pasaulio despotų Saparmuratas buvo pats ryškiausias. Diktatoriaus asmens kultas pasiekė tokių aukštumų, apie kurias net nebuvo galima svajoti. Sostinėje Ašchabade jo įsakymu buvo pastatyta 50 metrų auksinė valdovo statula. Jo portretais buvo puošiami banknotai, pašto ženklai ir plakatai visoje šalyje. Jis padovanojo savo vardą vienai melionų rūšiai, žinomai dėl savo nuostabaus aromato, dydžio ir puikaus skonio, o taip pat vienam miestui, daugybei gatvių ir aikščių visoje šalyje. Jo užsakymu Prancūzijoje buvo pradėta tualetinio vandens „Türkmenbaşy“ su jam patinkančiu aromatu gamyba“, – kažkada rašė „Süddeutsche Zeitung“.
Šis žmogus mėgo prabangą, todėl ji jį supo visur: madingi kostiumai, kainavę pasakiškus pinigus, milžiniški žiedai su brangakmeniais ir smaragdais (nes žalia spalva simbolizuoja islamą). Be to, jo didelėje kolekcijoje buvo neįprastos spalvos 19 karatų briliantas – ypatingas valstybės vadovo pasididžiavimas.
Nijazovas gyveno rytietiško stiliaus prezidento rūmuose, pastatytuose iš balto marmuro ir apvainikuotuose auksiniu kupolu. Jų kambariai taip pat buvo išpuošti marmuru ir brangių rūšių mediena. Rūmų papuošimui už 55 tūkstančius dolerių buvo užsakyta 14 rankų darbo kilimų, kurių bendras plotas – 218 kvadratinių metrų. Rūmų kiemą puošė fontanų kaskados ir 7,5 hektaro dydžio parkas. Prezidento garaže stovėjo dešimtys brangių limuzinų.
Ypatinga jo aistra buvo žirgai, ypač achaltekų ristūnai – šventi gyvūnai Turkmėnijoje, laikomi nacionaliniu šalies turtu. Valstybės vadovo nurodymu netoli Ašchabado buvo pastatyta žirgų ferma, kurioje gyvūnai gyveno karališkomis sąlygomis. Jie turėjo savo baseinus, veterinarijos centrus, moderniausią įrangą. Prezidentas ristūnus neretai dovanodavo kitų šalių vadovams.
Diktatorius su Turkmėnijos žaliavomis – dujomis, nafta, medvilne – tvarkėsi kaip su savo asmeniniu turtu. Tad nenuostabu, kad per savo valdymo metus jis sukaupė 3 milijardus JAV dolerių, saugotų Europos bankuose.
Nuo našlaičio iki beveik šacho
Saparmuratas Nijazovas gimė 1940-aisiais. 1942 metų gruodį jo tėvas, raudonosios armijos skyriaus vadas, žuvo kovose su vokiečiais. 1948 metais jo motina ir du broliai žuvo per niokojantį Ašchabado žemės drebėjimą. Likęs našlaitis Saparmuratas pateko į vaikų namus.
Su pagyrimu baigęs vidurinę mokyklą, Maskvoje ir tuometiniame Leningrade krimto aukštuosius energetikos mokslus.
Nuo ankstyvos jaunystės pradėjo partinę karjerą – į komunistų partiją įstojo dar 1962 metais, o jau po aštuonerių metų buvo paskirtas Turkmėnijos komunistų partijos (TKP) Centro komiteto instruktoriumi ir skyriaus vedėjo pavaduotoju. 1980-aisiais tapo partijos Ašchabado miesto komiteto pirmuoju sekretoriumi, o dar po penkerių metų – visos TKP pirmuoju sekretoriumi.
Artėjant Sovietų Sąjungos krachui Nijazovas tapo Turkmėnijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, o 1990 metų spalį per visuotinius rinkimus, kuriuose nebuvo kitų kandidatų, išrinktas Turkmėnijos TSR prezidentu. Pagal oficialius duomenis, už jį balsavo 98,3 procento rinkėjų.
Per naujus rinkimus 1992-aisiais vėl paskelbtas nugalėtoju – kitų kandidatų nebuvo, o už vienintelį ir nepakartojamą Nijazovą savo balsus atidavė 99,5 procento rinkėjų.
Dar po metų parlamento sprendimu Saparmuratas Nijazovas paskelbtas visų pasaulio turkmėnų vadovu. Vėliau šis titulas imtas vadinti „Turkmėnbašis Didysis“. Tais pačiais metais Turkmėnistano demokratinė partija (buvę komunistai) pasiūlė pratęsti Nijazovo prezidento įgaliojimus iki 2002-ųjų be eilinių rinkimų. Kitais metais didžioji dalis rinkėjų per referendumą, kaip teigiama, pritarė šiai idėjai.
Tuo metu net buvo svarstoma idėja suteikti Nijazovui šacho titulą, tačiau dėl neigiamos kaimyninių valstybių reakcijos ir įtemptų prezidento santykių su galimu įpėdiniu, savo sūnumi Muradu, jos buvo atsisakyta. Vietoje to, 1999 metais Nijazovas paskelbtas šalies prezidentu iki gyvos galvos, tačiau jis pats tvirtino, kad naujo lyderio rinkimai vis dėlto įvyks 2008-aisiais.
Šalis to nesulaukė – Nijazovas dėl širdies ligos mirė 2006-aisiais, o valstybės prezidentu tapo ne mažiau odiozinė figūra – Gurbanguly Berdymuchamedovas, valdantis Turkmėniją iki šiol. Šalyje ir už jos ribų sklinda gandas, kad jis yra nesantuokinis Nijazovo sūnus, tą neva liudija ir stebėtinas abiejų lyderių panašumas, o pats Berdymuchamedovas to nė nebando paneigti.
Despoto keistenybės
Nijazovas savo valdymo laikotarpiu mėgavosi beveik neribota valdžia, pats leido įstatymus. Daugelis jų iki šiol kelia liūdną šypseną ir nuostabą.
2002-aisiais Nijazovas pakeitė mėnesių pavadinimus. Sausis tapo turkmėnbašiu – paties prezidento garbei, o balandis – gurbansoltan-edže – seniai mirusios Nijazovo motinos garbei. Į gurbansoltan-edže buvo pervadinta ir tradicinė turkmėnų duona. Net Temidė Turkmėnijoje būdavo vaizduojama su Nijazovo motinos veidu.
2001-aisiais jis parašė filosofinę istorinę knygą „Ruhnama“ („Dvasingumas“), tapusia populiariausia knyga šalyje po Korano. Nijazovas savo veikale tvirtino, kad turkmėnai pirmieji išrado ratą ir vežimą, o taip pat pradėjo lydyti metalus. Anot jo, būtent turkmėnai įkūrė per 70 valstybių Eurazijos teritorijoje. Be to, kaip pareiškė pats Nijazovas, jis gavo Alacho patikinimą, kad kiekvienas turkmėnas, kuris tris kartus perskaitys „Ruhnamą“, pateks į rojų.
„Aš – Turkmėnijos dvasia, atgimusi, kad atvesčiau jus į aukso amžių, – kalbama viename Turkmėnbašio eilėraštyje. – Aš jūsų gelbėtojas... Mano žvilgsnis skvarbus – aš matau viską. Jeigu jūs sąžiningi savo poelgiais, aš tai matau; jeigu jūs darote nuodėmes, ir tai nepasislėps nuo manęs.“
„Ruhnama“ buvo dėstoma kaip atskira disciplina mokyklose ir šalies aukštosiose mokyklose, iš šio kurso buvo laikomi egzaminai (beje, disciplina iš mokyklinės programos buvo išbraukta tik 2013-aisiais, prabėgus šešeriems metams po Turkmėnbašio mirties). Be to, vaikai mokyklose ir net vaikų darželiuose kiekvieną dieną privalėjo prisiekti ištikimybę savo vadui.
Nijazovo įsakais mokslas vidurinėse mokyklose buvo sutrumpintas iki devynerių metų, o aukštasis – iki dvejų. Buvo uždraustas naujų švietimo metodų diegimas. Visi užsienio aukštųjų mokyklų diplomai, įgyti per pastaruosius dešimt metų, buvo paskelbti negaliojantys šalyje.
Imtasi „reformuoti“ ir mokslą. Buvo uždaryta Turkmėnistano mokslų akademija. Nuo 1998 metų šalyje mokslininkams nesuteiktas nė vienas daktaro laipsnis.
Nijazovas viską mėgo daryti su užmoju ir pompa. Kartą jis pareiškė ketinąs pastatyti zoologijos sodą Karakumų dykumoje, kur temperatūra net šešėlyje kyla iki 40 laipsnių karščio. Ir šiame zoologijos sode būtinai turėjo būti pingvinų, nes, pasak diktatoriaus, jiems gresia išmirimas nuo bado dėl visuotinio atšilimo. Be to, jis liepė netoli Ašchabado pastatyti ledo areną, talpinančią tūkstantį lankytojų vienu metu. Arena iškilo ir pradėjo veikti dar 2006-aisiais.
Pinigai šiems projektams buvo surenkami ir pensininkų sąskaita. Turkmėnbašis pareiškė, kad senolius turi išlaikyti jų suaugę vaikai. Pensijos atimtos ir iš tų, kurie negalėjo dokumentais patvirtinti savo darbo stažo. Nustotos mokėti ir pašalpos neįgaliesiems – šie turėjo persikraustyti į neįgaliųjų namus.
Savo indėlį į šalies biudžetą turėjo įnešti ir užsieniečiai, siekę susituokti su turkmėnėmis. Iš jų buvo reikalaujama 50 tūkstančių dolerių dydžio išpirka už nuotaką.
Nijazovas už įstatymo ribų paskelbė visas infekcines ligas, neišskiriant choleros ar AIDS. Buvo uždrausta net užsiminti apie jas. 2004 metų kovą Nijazovas įsakė atleisti 15 tūkstančių viduriniosios grandies medicinos darbuotojų: slauges, akušeres, sanitarus ir felčerius. Tokį radikalų sprendimą Nijazovas paaiškino taip: jeigu kvalifikuotų gydytojų parengimui valstybė išleidžia daugybę pinigų, tai jie vieni ir privalo užtikrinti visą šalies sveikatos apsaugą.
2001 metais Turkmėnbašis uždraudė baletą, operą, cirką ir nacionalinį liaudies šokių ansamblį. „Aš nesuprantu baleto, – atvirai prisipažino jis. – Kam jis man?.. Negalima turkmėnui įdiegti meilę baletui, jeigu to nėra jo kraujyje.“ Kitą kartą jis taip pat atvirai prisipažino: „Kartą su žmona Leningrade nuėjau į operą „Kunigaikštis Igoris“ ir nieko nesupratau.“
Vėliau buvo uždrausta atlikti netradicinę muziką per televiziją ir radiją bei viešose vietose, o taip pat buvo uždrausta koncertuoti pagal fonogramą. Po Nijazovo mirties cirkas ir opera vėl atgimė šalyje, tačiau baletas ir toliau lieka draudžiamas.
Automobiliuose Nijazovas uždraudė rūkyti ir ne tik naudotis mobiliaisiais telefonais, bet ir radijo aparatais ar magnetolomis.
Jaunuoliams buvo kategoriškai draudžiama auginti ilgus plaukus, barzdą ir ūsus, o visiems gyventojams bendrai – įsistatyti auksinius dantis ir karūnėles. Uždraustas ir seksas kaip malonumų šaltinis. „Kiekvienas tikras turkmėnas, – rašoma „Ruhnamoje“, – turi tapatinti save su šalimi, jos kultūra ir papročiais. Lytiniai santykiai tikram piliečiui visada buvo ir liks vaikų pradėjimo reikalu, grynai valstybiniu užsiėmimu. Asmeniniai malonumai niekaip nesusiję su progresyvia turkmėnų liaudies kultūra.“
Didžiausias diktatorius
Amerikos žurnalas „Parade“ Tukmėnbašį nuo 2003-iųjų iki pat jo mirties 2006-aisiais kiekvienais metais pripažindavo vienu iš didžiausių pasaulio diktatorių. Vakaruose Turkmėnistanas imtas lyginti su Josifo Stalino laikų Sovietų Sąjunga: šalyje klestėjo asmens kultas, veikė represinė teismų sistema, įstatymai būdavo leidžiami pagal paties lyderio įgeidžius. Opozicija tvirtino, kad šalyje naikinama kultūra, sparčiai auga nedarbas. Tačiau nepasitenkinimas situacija šalyje ir valdžios veiksmais būdavo prilyginamas valstybės išdavimui ir žiauriai baudžiamas.
Tuo metu visoje šalyje kaip grybai po lietaus augo vis nauji mylimo vado paminklai ir biustai, o taip pat iškilo net kelios auksinės statulos. Viena iš jų Ašchabade valstybės iždui kainavo 10 milijonų dolerių.
Lyderio portretas į piliečius žvelgė iš tūkstančių plakatų ir transparantų, puošė valstybinių įstaigų sienas, pramoninių ir maisto produktų pakuotes. Lyderio kalbas be atokvėpio transliavo valstybiniai televizijos kanalai. Didelės pagarbos sulaukė ir mylimas vado žirgas: jo atvaizdas papuošė šalies herbą, o taip pat kai kuriuos banknotus.
Kartais Nijazovas pabrėžtinai pademonstruodavo kuklumą. Pavyzdžiui, atsisakė šešto iš eilės Turkmėnistano didvyrio apdovanojimo, paskelbė konkursą, kad mažiausiai pagirs jį.
Turkmėnija Saparmurato Nijazovo laikais faktiškai tapo viena iš uždariausių pasaulio valstybių ir net imta pravardžiuoti „Centrinės Azijos Šiaurės Korėja“. Tačiau tarp paprastų turkmėnų ir po buvusio lyderio mirties iki šiol sklando legendos, kad valstybės vadovas pasižymėjo antgamtinėmis galiomis: žvilgsniu galėjo užmušti skrendančią musę, prišaukti arba sustabdyti lietų.
