Pokalbis su istoriku: ko Juodosios jūros pakrantėse ieškojo senovės graikai?

15min kalbintas istorikas pabrėžė, kad Ukrainos sąvoka – gerokai vėlyvesnė, todėl nereikėtų ieškoti tiesioginių šalies istorijos sąsajų su graikiškuoju pasauliu. Tai teritoriškai paveldėtas istorijos etapas, kuris tautinės savimonės formavimuisi įtakos neturėjo.

Vis dėlto, senosios Graikijos palikimas, ypač rašytiniai šaltiniai, padeda geriau suprasti, kaip anuomet atrodė gyvenimas šiuolaikinės Ukrainos teritorijoje.

Paklaustas, kada dabartinės Ukrainos žemėse įsikūrė graikai, pašnekovas atkreipė dėmesį, kad yra kelios svarbios datos: „Visų pirma, graikai tikrai žinojo tas teritorijas, buvo su jomis vienaip ar kitaip susidūrę apie VIII–IX a. pr. Kr. Homero „Odisėjoje“ galima matyti tam tikrus pasvarstymus, kas tose žemėse gyveno. Graikų apgyvendinimas siejamas su didžiąja graikų kolonizacija VIII a. pr. Kr.“

Anot pašnekovo, tikėtina, kad pirmieji graikai Juodosios jūros pakrantėse įsikūrė anksčiau, VI–VII a. pr. Kr.

Ko Juodosios jūros pakrantėse ieškojo senovės graikai?

Paklaustas, kodėl graikai paliko tėvynę ir išvyko į svetimus kraštus, pašnekovas paaiškino, kad atsakymas gana paprastas – gyventi savo žemėse darėsi per sunku. Prie to galėjo prisidėti ir populiacinis spaudimas, didelis gyventojų skaičius.

„Vis dėlto, dažniausiai kalbėdami apie didžiosios kolonizacijos priežastis istorikai išskiria du faktorius. Vienas jų, kurį gražiai atskleidžia Homeras „Odisėjoje“ – tai tam tikras būdas ieškoti geresnio gyvenimo kažkur kitur, siekiant užmegzti kokius nors ryšius su turtingais kraštais“, – pasakojo jis.

asmeninio archyvo nuotr./Istorikas Eugenijus Saviščevas

Anot E.Saviščevo, tikėtina, kad graikai ne kartą bandė keliauti į Juodosios jūros pakrantes, tačiau neradę galimybių vystyti mainus ar kitų perspektyvių veiklų, pasitraukdavo: „Pirmasis faktorius labiau veikė Viduržemio jūros kontekste, kur dažniau susidurdavo su turtingais kraštais ir atrasdavo puikias teritorijas auginti javus. Pavyzdžiui, tuo pačiu metu vyko Sicilijos apgyvendinimas.“

„Todėl Juodosios jūros pakrantės nėra tokios įdomios – čia sudėtinga vystyti žemdirbystę. Graikų akimis, tai nekultūringi kraštai, juose nėra susiformavusių kultūrų, turinčių miestus, išvystytą prekybą ir panašiai. Čia jie turbūt atvyko dėl kitos priežasties. Dėl to, kad pačioje Graikijoje buvo pakankamai sudėtinga gyventi“, – sakė istorikas ir paaiškino, kad Graikijoje tuo metu saviraiškos galimybės buvo gana ribotos, todėl persikėlimas į naujas teritorijas – savotiškas avantiūrizmas. Taigi, pasak E.Saviščevo, pirmoji gyventojų banga išvyko tikėdamasi surasti „ką nors geresnio“.

„O po to atėjo supratimas, kad gal ir nėra taip patogu čia gyventi, bet tai vis tiek geriau nei senojoje visuomenėje, kur viską „prispaudę“ aristokratai, kurioje neleidžiama jaunam žmogui ekonomiškai plėstis“, – svarstė 15min pašnekovas.

„Kolonizaciniai impulsai susiję su žmonių noru susirasti vietą, kur jie galėtų gyventi taip, kaip jie nori“, – paaiškino istorikas.

Pietinėje Krymo ir dabartinės Moldovos dalyse, Pietinio Bugo ir Dniestro Deltose apsigyvenę graikai kūrė jiems įprastus kolonijinius miestus. „Svarbiausia, ko graikai norėjo, tai apgyvendinti tokias zonas, kuriose galėtų pakankamai lengvai judėti, jiems plaukiojimas jūrose buvo labai svarbus, todėl dažnai įrengdavo uostus ir ten gyveno. Gilyn į sausumą nelabai verždavosi dėl sudėtingų išgyvenimo sąlygų, gyvenimas vyko labiau pakrančių zonose“, – teigė pašnekovas.

Feodosija, Chersonesas, Olbija, Pantikapėja – tik keli graikiški miestai, esantys dabartinėje Pietų Ukrainos teritorijoje, kuriuose ir šiandien aptinkama senojo gyvenimo pėdsakų. Kai kur senųjų miestų palikimas matomas plika akimi, kitur jis užklotas žemės sluoksniu. Istorikas E.Saviščevas atkreipė dėmesį, kad dažnai iki šių dienų išlikusius graikiško paveldo objektus siejame su pirmosiomis kolonijomis, nors tai, ką matome paviršiuje, dažniau yra pastatyta jau mūsų eros metais.

Kalbant apie graikišką paveldą verta stabtelėti prie Mariupolio ar Chersono miestų pavyzdžių. Nors pavadinimai skamba graikiškai, abu juos carinė Rusijos valdžia įkūrė XVIII a. pab. Mariupolis, kurio vardas graikiškai reiškia „Marijos miestas“, iš pradžių vadinosi Pavlovskas, bet greitai buvo pervadintas pagal imperatorienės Jekaterinos II sūnaus Pavelo I žmoną, būsimąją imperatorienę Mariją Fiodorovną.

Plačiau skaitykite: Nuo Kyjivo iki Mariupolio: ką reiškia 11 didžiausių Ukrainos miestų pavadinimai

Kaip svarstė 15min kalbintas istorikas E.Saviščevas, rusų (maskvėnų) sąmonėje įsišaknijęs siekis atrasti ryšį su senąja civilizacija, graikiškuoju ir romėniškuoju pasauliu, o Krymas – vienintelė tokia vieta, kur šį įsivaizduojamą ryšį jie gali „atrasti“. Tai viena iš priežasčių, kodėl Krymas ir šiuolaikinių rusų pasaulėvaizdoje užima tokią reikšmingą vietą: „Per ilgą laiką rusams išugdyta mintis to mistifikuoto Krymo tam tikra dalimi yra likusi, – kalbėjo jis ir pridūrė, – To, kad rusų istoriografija visą laiką glemžėsi visų savo kaimynių istorijos pasiekimus, to mums nereikia net pasakoti, nes patys savo kailiu tai žinom.“

asmeninio archyvo nuotr./Istorikas Eugenijus Saviščevas

„Kuriant naujus miestus buvo stengiamasi kažkaip suteikti graikiškąjį elementą, nors galima prisiminti ir kitą, objektyvesnį, dalyką, dėl ko tie pavadinimai graikiški, ypač XIX a., paplito. Tuo metu Graikija dar užvaldyta Osmanų imperijos, o Rusijos imperija skambina visais varpais, kad yra didžioji stačiatikių gynėja. Ir tai išties suveikė, nemaža dalis graikų atvyko į Rusijos imperiją, kur buvo apgyvendinti būtent dabartinės Ukrainos teritorijoje“, – paaiškino istorikas.

Kultūrų sankirta: skitiškasis pasaulis

15min pašnekovo teigimu, nors išskirtinio vaidmens graikiškame pasaulyje dabartinės Ukrainos teritorijos neatliko, tačiau tai, kad žmonės čia įsikūrė ir gyveno, rodo, jog buvo ką pasiūlyti. Versijų, kuo galėjo prekiauti ar mainytis, yra daug. Viena iš jų – žuvininkystės produkcija. Vis dėlto, pasakyti, kiek patiems graikams ši prekyba buvo reikšminga, būtų sudėtinga. Tikėtina, pasak istoriko, kad būtent graikai naują erdvę matė kaip galimybę realizuoti savo produkciją.

E.Saviščevo teigimu, žinoma, kad vyko kultūriniai mainai. Pavyzdžiui, skitai turėjo savo meistrų, tačiau kyla klausimas, ką jie paveldėjo iš senųjų savo protėvių, o ką perėmė iš graikų: „Jie noriai priimdavo graikiškas prekes, tą rodo smulkūs antikinės Graikijos reliktai – puodininkystė, papuošalai ir panašiai. O ką galėjo skitai pasiūlyti ir kitos aplinkinės gentys?“

„Iš esmės tas ryšys tarp dabartinės Ukrainos teritorijos ir senovės graikų sukosi aplink Krymą ir niekur toliau nevedė. Tą svarbu suprasti“, – atkreipė dėmesį jis ir paaiškino, kad su giliau žemyninėje teritorijoje gyvenusiomis gentimis graikai tiesioginių kontaktų greičiausiai neturėjo, jų pagrindiniai kaimynai buvo skitai, su kuriais daugiausiai ir bendravo. Tikėtina, kad skitai galėjo pasiūlyti graikams neįprastų kailių.

„Be abejonės, dalis prekių nusėsdavo pačiose kolonijose ir nebūdavo gabenamos į Graikiją“, – paaiškino istorikas E.Saviščevas.

Vargu ar žemės ūkio produkcija čia vaidino svarbiausią vaidmenį, nebent pačių kolonijų vidaus vartojime

Pasak jo, verta žinoti, kad susidūrus tokioms mainų sistemoms, kai vienoje pusėje yra brandi ekonomika ir pažangesnės technologijos, o kita pusė turi mažai ką pasiūlyti – dažniausiai suklesti vergų turgavietės. „Neatmetu galimybės, kad ir šis veiksnys, bent jau tam tikrais laikotarpiais, vaidino savo vaidmenį“, – pridūrė pašnekovas.

15min kalbintas istorikas kritiškai vertina teiginius, kad graikiškame pasaulyje svarbi vieta teko iš dabartinės Ukrainos teritorijos tiektiems žemdirbystės produktams. Anot jo, vėlesnių laikų istorija rodo, kad Kryme gyvenę totoriai turėjo rimtų rūpesčių dėl kasdienių prekių – žemės ūkio produktais apsirūpinti buvo sudėtinga, todėl vargu ar čia egzistuojant graikų kolonijoms situacija buvo geresnė.

„Tam tikri mainai galėjo būti, bet vargu ar žemės ūkio produkcija čia vaidino svarbiausią vaidmenį, nebent pačių kolonijų vidaus vartojime“, – kalbėjo istorikas.

Kaip paaiškino 15min kalbintas istorikas, skitai buvo nors ir ne vieninteliai, tačiau pagrindiniai ir svarbiausi graikų kolonijų kaimynai. Apie jų ryšius yra užsiminęs ir istorijos tėvu vadinamas Herodotas. Vis dėlto, pasak E.Saviščevo, ryšys tarp šių dviejų kultūrų buvo sudėtingas – skitų gentys į graikus žiūrėjo karingai, tačiau tai neturėtų stebinti, nes naujai pasirodžiusios kultūros visuomet sukelia tam tikrą pasipriešinimą.

„Yra Herodoto pasakojimas apie vieną iš skitų vadų, kurio motina buvo graikė, o skitai sužinoję, kad jis nuolat važinėja pas graikus ir bando gyventi kaip graikas, iškart jį nuvertė nuo valdžios ir, ko gero, bandė susidoroti“, – pavyzdį pateikė jis.

Istorikams žinoma, kad skitai gyveno gana nesėslų gyvenimą stepėse, skirtingai nuo graikų – jų palikimas siejamas ne su miestais, o įspūdingais pilkapiais. Ką apie gyvenimą pasakoja laidojimo paminklai? Iš jų, kaip pasakojo pašnekovas, galima spręsti apie turto ir galios diferenciaciją bendruomenėse. Jose valdovas buvo laikomas išskirtiniu žmogumi, kuriam dėtos įspūdingos įkapės. „Tačiau, – pabrėžė jis, – pagal valdovų kapus kartais klaidingai įsivaizduojame visus kitus bendruomenės gyventojus. Nesiūlyčiau to daryti.“

„Šiuo požiūriu sakyčiau, kad Ukrainai pasisekė, nes skitai visą laiką buvo šalia raštingų žmonių“, – kalbėjo istorikas ir paaiškino, kad iš graikiškų, o vėliau kitų civilizacijų paliktų rašytinių šaltinių galime daugiau sužinoti apie tuo metu dabartinės Ukrainos teritorijoje egzistavusį pasaulį. Informacija apytikslė, tačiau galima susidaryti vaizdą apie genčių gyvenimą ir nestabilumą, nuolatinę kaitą ir vėliau šių procesų kontekste išryškėjusius ukrainiečių protėvius – senuosius slavus.

Graikiškojo pasaulio žūtis

15min paklaustas, kodėl Juodosios jūros pakrantėse gyvavęs graikiškasis pasaulis sunyko, E.Saviščevas išskyrė kelis svarbius veiksnius. Visų pirma, šlovingi Aleksandro Makedoniečio laikai Graikijai reiškė susilpnėjimą, ji išgyveno ne pačius geriausius laikus.

„Graikai silpsta. Matome, kad helenistinio pasaulio visa dinamika susijusi su tuo, kad graikai bėga iš Graikijos į didžiąsias šalis rytuose – Egiptą, Siriją, dabartinės Turkijos teritorijoje buvusias įvairias karalystes, Pergamo, pavyzdžiui. Jie nemaža dalimi ten suranda savo gyvenimą, natūralizuojasi. Pačioje Graikijoje gyventojų mažėja. Taigi, pirmas dalykas – nyksta graikiškumo kokybė“, – kalbėjo istorikas.

Kitas veiksnys, ypač svarbus kalbant apie dabartinės Ukrainos teritorijos istoriją, – tautų kraustymasis. Anot pašnekovo, jau antikiniai graikų pasakojimai rodo, kaip greitai keitėsi situacija, radosi vis naujų „žaidėjų“ – avarų, gotų, antų ir t.t.

„Didelė sumaištis žemyno teritorijoje nieko gero neatnešė graikiškajam pasauliui. Roma, kuri perėmė graikiško pasaulio kontrolę, pamažu irgi silpo“, – paaiškino E.Saviščevas.