Viena svarbiausių sovietmečio literatūros lauke egzistavusių institucijų – Lietuvos SSR Rašytojų sąjunga (RS) – taip pat pamažu atsiduria ne tik mokslininkų, bet ir visuomenės akiratyje.
Žinoma, istorikų dėmesys koncentruojasi į rašytoją sovietmečiu ir dėl nesuvokiamų priežasčių jų charakteristika, elgsena ir darbai paprastai analizuojami paliekant nuošalyje RS kaip instituciją, joje nusistovėjusias taisykles ir kasdienes rutinizuotas praktikas.
Autoriai, savo tyrimuose palietę RS veiklą, daugiausia nagrinėjo atskirų kūrėjų literatūrinį darbą ar menininkų santykį su sovietine cenzūra, o klausimai, kaip funkcionavo RS sistema iš vidaus, kokios kasdienės praktikos šioje institucijoje egzistavo, kokie pasirinkimai ir laviravimo galimybės buvo galimos jos nariams, yra marginalizuoti.
Paradoksalu, tačiau iki šiol nėra darbų, analizuojančių, kaip šis milžiniškas biurokratinis sudėtingas aparatas funkcionavo. Tarsi kalbėti apie sovietmečio literatūrinį gyvenimą ir rašytojų pasirinkimus galėtume atsiedami juos nuo institucijos, kurios nariais jie buvo.
Žinoma, reikalingi platesni tyrimai, kurie analizuotų RS susiklosčiusias situacijas, jos narių laikyseną ir galimus pasirinkimus. Šiame straipsnyje iškeliama idėja, kad kaip vieną iš daugelio galimų strategijų, XX a. šeštame dešimtmetyje egzistavusių RS, galime įvardyti laukimą. Toliau analizuojama RS ir šioje institucijoje vykęs kasdienis gyvenimas nuo Stalino mirties (1953) iki 1964 m.
Pseudodramaturgai ir idiotai
Pasirengimas darbui archyvuose prilygsta pasirengimui ekspedicijai: tyrėjas puikiai žino, ko reikia ieškoti, kur rasti, ir netgi neblogai numano, koks tikėtinas dienos trofėjus.
Nepaisant šio pirminio žinojimo ar įsivaizdavimo, Lietuvos literatūros ir meno archyve esantys šešto dešimtmečio RS susirinkimų protokolai nustebino gausa, detalumu ir kruopštumu. Bylos – išsamios ir įvairios, dokumentų kalba – vaizdinga ir mažai apdorota, o didžioji dalis susirinkimų stenogramų spausdinta beveik pažodžiui.
Lietuvos literatūros ir meno archyve esantys šešto dešimtmečio RS susirinkimų protokolai nustebino gausa, detalumu ir kruopštumu.
Tarp archyvinių šaltinių saugoma valdybos posėdžių ir susirinkimų protokolai, svarstymai sekcijose, susirašinėjimai ir kiti šaltiniai, liudijantys apie kasdienį gyvenimą ir nusistovėjusias rutinizuotas praktikas, egzistavusias šioje institucijoje. 1954 m. Vytauto Sirijos Giros Eduardui Mieželaičiui rašytas laiškas galėtų būti puiki RS dokumentų įvairovės iliustracija:
„Mielas Eduardai, koks nors iš plepių kurių nestinga Rašytojų gatvės 8-ajam n-ry [RS adresas, – S. Š.], pamatęs mano adresą ant voko Tau, vėl mes aforizmą a la: „Gira vėl užpylė Raš. S-gą laiškais,“ – arba „Gira vėl rašo“; lyg tai ne rašytojo pareiga rašyti, ar lyg tai kuždėtis paslaptėle yra doriau nei rašyti laiškus! [...] rašau Tau laišką, nes dėl Tau žinomų priežasčių retai lankausi Raš. S-goj., o telefonu neišdėstysi taip, kaip gali laiške. O noriu šį tą pasakyti. Taigi: 1) ryšium su mano išėjimu iš dramaturgų sekcijos, – žygiu, kuriuo esu labai patenkintas ir laimingas, atsikratęs kartą ir visam gyvenimui komforto su dramaturgais, pusdramaturgiais, ir pseudodramaturgais, su artistėm – ministrų žmonomis ir režisieriais – konjunktūrininkais, pederastais, ... [neįskaitomas žodis] arba (geriausiu atveju) idiotais, – taigi, ryšium su mano išėjimu iš sekcijos kai kurie paskleidė žinią, kad Gira vėl „nulindo į opoziciją“ ir pan. [...] būdamas draugiškas ir lojalus Valdybai, esu nedraugiškas ir nelojalus „Pergalės“ ir (ypač) „Literatūros ir meno redakcijai“ bei Dramaturgijos sekcijai (su kuria santykius galutinai nutraukiu ir jokiomis šios žemės jėgomis nepavyks manęs susodinti už vieno stalo su Miliūnu ir kurio (sekcijon) niekada negrįšiu, nors ir toliau tęsiu pjesių rašymo darbą. Taigi, laikau, kad Rašyt. S-oj dar nepadaryta dezinfekcija, kad drg. drg. Reimeris, Baltrūnas ir Ravaitis nekelia „Literatūros ir meno“, o drg. Josadė (gal ir Šimkus) nepakels „Pergalės“, kad liko dar S-gos pakampėse daug senų blogų tradicijų ir nuotaikų, tačiau tikiu, kad – jeigu Valdyba nenukryps nuo pasiimto kurso, senas raugas pamažu atmirs“.1
Žinoma, laiškuose asmeninė nuomonė buvo reiškiama drąsiau nei oficialiuose susirinkimuose, tačiau net ir jų metu netrūkdavo batalijų.
Sovietizuota Rašytojų sąjunga
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, daugelis asmenų, priklausiusių Lietuvos Rašytojų sąjungai tarpukariu, buvo represuoti (įvairiais duomenimis, apie 90 literatų2), išblaškyti karo aplinkybių ir tik kai kurie iš jų spėjo pasitraukti į užsienį.
Knygų leidyba suvalstybinta, įvesta cenzūra, o iki tol egzistavęs literatūros laukas buvo išvalytas, nes jo branduolį sudariusių intelektualų jau nebebuvo 1945 m. patvirtintoje Lietuvos Tarybinių Rašytojų sąjungoje (vėliau – Lietuvos SSR Rašytojų sąjungoje). Tais pačiais metais patvirtinta RS valdyba, suformuota hierarchinė struktūra ir pradėti registruoti nauji nariai.
Komunistų partija kontroliavo ir prižiūrėjo patekimą į literatūros lauką ir bent jau iki šešto dešimtmečio vidurio galime kalbėti apie savotišką jo sterilumą, nes RS nariais tvirtinti tik ideologiškai patikimi asmenys. Literatūros laukas, bet kuri kūrybinė raiška ir viešoji erdvė buvo reguliuojama pagal nustatytą ir visiems bendrą ideologizuotą vertybinę sistemą3. RS, kaip vieną iš literatūros dėmenų, formavo iš viršaus nuleidžiami tiesioginiai valdžios įsakymai. Taip iki tol egzistavusi institucija buvo perstruktūruota ir įvestos visiškai naujos žaidimo taisyklės.
Nors literatūros laukas buvo pradėtas formuoti Stalino valdymo metais, tačiau ir po jo mirties iš RS narių sąrašų nuolat buvo išbraukiamos pavardės, o naujų rašytojų priėmimas vyko vangiai.
Nors literatūros laukas buvo pradėtas formuoti Stalino valdymo metais, tačiau ir po jo mirties iš RS narių sąrašų nuolat buvo išbraukiamos pavardės, o naujų rašytojų priėmimas vyko vangiai.
1954 m. RS sąrašuose oficialiai buvo įregistruota kiek daugiau nei 50 narių (didžioji dauguma – vyresnio amžiaus)4 ir vos keletas svarstomų kandidatų. Ši tendencija ėmė keistis šešto dešimtmečio viduryje. Jau per antrąjį visuotinį RS suvažiavimą (1954) atkreiptas dėmesys, kad reikia pereiti į kitą etapą, stiprinant RS ir jos ideologinį darbą, todėl reikalinga turėti naujų pajėgių kūrėjų5. 1964 m. RS priklausė jau kiek daugiau nei 100 narių6.
Vis dėlto naujų narių priėmimą sunkino RS vyravusi nepasitikėjimo atmosfera. Vieši įtarimai reikšti tiek kandidatams į RS, tiek oficialiems nariams, o archyviniuose šaltiniuose užfiksuota daug atvejų, kai RS susirinkimo metu buvo reiškiamas nepasitikėjimas vienais ar kitais asmenimis7.
Bet per minėtą 1954 m. suvažiavimą nutarta priimti daugiau jaunų rašytojų8, o po metų kritikams iškelta užduotis pritraukti naujų kadrų į literatūrą ir užsiimti jų ugdymu9. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad iki šešto dešimtmečio vidurio siekta sukurti ideologiniu požiūriu homogenišką literatūros lauką.
Atkreiptinas dėmesys, kad nuo 1959 m. jau nebekeliamas klausimas pritraukti naujų narių, o tais pačiais metais viename iš susirinkimų išsakomas teiginys, kad RS sugebėjo suburti jaunų kūrėjų, kurie jau spėjo įsilieti į literatūros lauko gyvenimą10. Antanas Venclova šiuos jaunuosius įvardijo kaip literatūros lauke pritapusius rašytojus: Bronius Mackevičius, Janina Degutytė ir Algirdas Pocius11.
Šešto dešimtmečio pabaigoje galime pastebėti konfrontaciją tarp senųjų ir naujųjų rašytojų. 1963 m. Vytautas Bložė susirinkimo metu teigė, kad pagrindiniai konfliktai RS kyla tarp vyresniosios ir jaunosios kartos, kai pastarieji mėgina sukilti12.
Šešto dešimtmečio viduryje prasidėjo intensyvus darbas su jaunaisiais rašytojais, ženklinęs naują etapą. 1955 m. įvesta naujovė nebeskirstyti dalyvių į RS narius ir kandidatus, nes pastarąjį statusą nuspręsta panaikinti. Iki tol asmenys, išreiškę norą tapti RS nariais ir jau įgiję kandidato statusą, atsidurdavo tam tikroje liminalumo būsenoje, nes jie nelaikyti visateisiais nariais.
Apie laisvę sovietmečiu
Pagal Pierre‘o Bourdieu lauko koncepciją13, RS galima matyti kaip tam tikrą socialinę erdvę14, kurioje egzistavo savita logika, žaidimo taisyklės ir kasdienės praktikos, palaikomos jame veikiančių dalyvių. Būtent Bourdieu koncepcija ir jo siūlomų teorinių įrankių taikymas galėtų padėti atsakyti į klausimą apie individo veiksmų laisvę ir jo pasirinkimo galimybes.
Prieš atlikdamas kokius nors veiksmus lauke, jo dalyvis (dar vadinamas agentu arba žaidėju) siekia įvertinti galimą žalą ir potencialią naudą. Kitaip sakant, asmens pasirinkta strategija yra tiesiogiai susijusi su numatomu ir siekiamu rezultatu, t. y. kur jis atsidurs po vieno ar kito ėjimo (savotiškas šachmatų lentos principas).
Turbūt ryškiausia dichotomija tarp Bourdieu teorijos ir marksizmo reikėtų laikyti požiūrį į asmenybę ir jo veiksmų pasirinkimo galimybes. Nors RS narių veikimo galimybes ribojo milžiniška hierarchinė struktūra, kuriai jie priklausė, tačiau buvo įmanoma tam tikra veiksmų autonomija ir galimybė rinktis savo veiksmų strategijas, laviruojant tarp skirtingų pozicijų. Dėl šios priežasties Bourdieu agentą laikė sąlygiškai autonomišku – jis, net ir būdamas tarpusavio ryšiais susaistytas su lauku ir jo dalyviais, tam tikru laipsniu sugeba išsaugoti dalinę autonomiją15.
Tikėtina, kad kuo ilgesnį laiką asmuo priklausė RS, tuo didesnį habitus jis galėjo įgyti, nes žaidėjas išmokdavo laviruoti ir, manytina, geriau perprasdavo lauko logiką.
Tad RS narys turėjo galimybę spręsti, kokia strategija yra tinkamiausia kiekvienoje situacijoje, nors jos ir buvo sąlygotos literatūros lauko ir jame veikusių žaidėjų. Aišku, asmuo dažnai galėjo atlikti tik tas strategijas, kurios neprieštaravo literatūros lauko veikimo logikai. Skirtingai nei siūlo marksizmo šalininkai, Bourdieu neredukuoja visko iki socialinio konteksto, o asmenybei palieka kūrybiškumą, kuris pasireiškia per habitus. Loïc J. D. Wacquantas taikliai sudėlioja akcentus, habitus pavadindamas kūrybiškumu, kuris neperžengia struktūros ribų16.
Habitus ir kritika
Habitus laikytinas įgūdžiu, padėjusiu žaidėjams matyti ir perprasti lauką, kurio dalimi jie patys buvo. Bourdieu šį įgūdį vadina sens du jeu (žaidimo jausmu/pajautimu)17, nes jo pagalba, pavyzdžiui, rašytojas ne tik suklasifikuoja lauką, kuriame pats dalyvauja, bet ir nustato, kokia yra jo, kaip dalyvio, užimama pozicija ir kaip galima veikti vienoje ar kitoje pozicijoje. Taigi habitus yra ne kas kita, kaip lauko matymo, individo mąstymo ir jo poelgių schema, kuri formuojama per anksčiau įgytą socialinę patirtį18.
Tikėtina, kad kuo ilgesnį laiką asmuo priklausė RS, tuo didesnį habitus jis galėjo įgyti, nes žaidėjas išmokdavo laviruoti ir, manytina, geriau perprasdavo lauko logiką. Naujai į RS priimti nariai susirinkimuose nuolat kritikuoti dėl klaidų, kurių, kaip jiems priekaištauta, „patyrę rašytojai nebedaro“19. Norėdami išvengti kritikos, lauko dalyviai turėdavo lavinti savo įgūdžius, įvertinti planuojamus veiksmus ir numatyti jų pasekmes.
RS veiklą struktūravo nuolatinės komisijos, susirinkimai ir posėdžiai, o šių pagrindinis tikslas buvo koordinuoti ideologinį ir kūrybinį darbą. Per naujų kūrinių svarstymus kritika buvo neišvengiama. Teigta, kad „kritika yra kūrybos druska, kuria pasūdyti menkesnius kūrinius bei darbelius nuolat pataria Komunistų partija, nes be kritikos nebūtų jokios kūrybinės pažangos“20. Laikytasi idėjos, kad tik per kritiką vyksta tobulėjimas, todėl rašytojai raginti tiek viešojoje erdvėje, tiek uždarų susirinkimų metu pastebėti naujų literatūros kūrinių trūkumus.
Nauji kūriniai pereidavo net kelis svarstymus, todėl skirtingos nuomonės dar labiau supainiodavo jų autorius. Viena iš Juozo Baltušio pjesių išsamiai svarstyta net keturis kartus.
Nauji kūriniai pereidavo net kelis svarstymus, todėl skirtingos nuomonės dar labiau supainiodavo jų autorius. Viena iš Juozo Baltušio pjesių išsamiai svarstyta net keturis kartus21 (paprastai sekcijose buvo apsiribojama dviem svarstymais), todėl tokiais atvejais rašytojai ne visuomet būdavo tikri, kaip reikėtų taisyti prieštaringas tekstų dalis.
1955 m. Dramaturgų sekcijos pirmininkas Augustinas Gricius teigė, kad nuolat pasikartojantys vieno kūrinio svarstymai autorius suglumina ir jiems kenkia:
„Nieko nuostabaus, kad po tiek svarstymų ir pjesė kartais nusvarstoma nuo koto, o ir autorius taip sugluminamas, kad jam tik ir belieka – toliau klysti ir painiotis. Po kiekvieno svarstymo autorius vėl nemažai laiko atiduoda naujam pjesės variantui“.22
Kadangi nebuvo nusistovėjusių taisyklių, kurios leistų kūrinį laikyti netinkamu ir per mažai ideologišku (vienas iš pagrindinių priekaištų), susirinkimų metu nuolat fiksuoti atvejai, kai rašytojų nuomonės, svarstant vieną ar kitą kūrinį, išsiskirdavo.
Pokyčiai ir pasimetimas
Rašytojai jautriai reaguodavo į kritiką, nes tai turėjo įtakos jų lauke užimamai pozicijai. 1956 m. Gricius susirinkimo metu apgailestavo, kad „šiandien, kaip žinome, Baltušis naujos pjesės nerašo ir paklaustas, kada rašys – paslaptingai šypsosi“23. Po metų Teofilis Tilvytis kritikavo poetę Valeriją Valsiūnienę, kad ši nebenori užbaigti rašyti savo poemos „Veronika“, nes išgirdusi kritiką neturėjo jėgų ir noro ištaisyti visas klaidas24.
Tai, kad lauko dalyviams būdinga asmeniška ir jautri reakcija į kritiką, rodo ir 1956 m. vykęs poeto Algimanto Baltakio eilėraščių rinkinio svarstymas. Mieželaitis, susitikime kalbėjęs apie Baltakio reakciją į kritiką, teigė, kad poetas esą nesupranta, jog situacija RS nuolat keičiasi:
„Neseniai mes svarstėme vieno jauno mūsų poetinės šeimos nario [Baltakio] pirmąjį leidžiamą rinkinį. Ir jis, kiek pastebėjom, labai nusivylė, kai draugai jį, tiesa, nuoširdžiai ir su meile, bet vis tiek pakritikavo. Jis su gaižuliu pasakė: „vakar mane visi gyrė... o šiandien kritikuoja, galima sakyti už tuos pačius eilėraščius...“ Brangus drauge! Reikia suprasti: jeigu vakar toks eilėraščių rinkinys būtų buvęs neblogas, tai šiandien skaitytojas ir kritikas priims jį kaip vidutinišką“.25
Vienas esminių pokyčių, lėmusių pasikeitusias literatūros lauko žaidimo taisykles, buvo Komunistų partijos XX suvažiavime sukritikuotas Stalino asmenybės kultas ir prasidėjusi destalinizacija. 1957 m. surengtas RS Valdybos susirinkimas, kuriame aptarti šio suvažiavimo rezultatai ir pateiktos naujos ideologinės literatūros gairės. Jame Antanas Venclova teigė, kad daugeliui rašytojų vis dar sudėtinga susigaudyti pasikeitusiomis aplinkybėmis:
„Atvirai kalbant ir tarp mūsų rašytojų šiuo klausimu iš pradžių būta tam tikro nesusigaudymo, prislėgtų nuotaikų, kurios psichologiškai visai suprantamos. Po XX suvažiavimo praėjęs laikas mus įtikino, koks drąsus, teisingas ir savalaikis buvo partijos sprendimas paskelbti negailestingą kovą [...]. Asmenybės kulto laikais pasirodė vadinamoji bekonfliktiškumo teorija, paskui buvo paskelbta vadinamoji tipingumo teorija, kuri irgi vertė žaloti gyvenimo tiesą“.26
Tokiose situacijose, kai tapdavo sudėtinga suprasti kūriniams keliamus idėjinius ir meninius reikalavimus, neretai būdavo susilaikoma nuo naujų kūrinių rašymo ir jų publikavimo, todėl laukimą galima įvardyti kaip vieną iš elgsenos strategijų.
Kai tapdavo sudėtinga suprasti kūriniams keliamus idėjinius ir meninius reikalavimus, neretai būdavo susilaikoma nuo naujų kūrinių rašymo ir jų publikavimo
Laukimas kaip strategija
Lauko dalyviai dažnai numatydavo ar pajausdavo besikeičiančias žaidimo taisykles, nes atliktas klaidingas ėjimas galėjo nulemti blogesnę poziciją. Todėl RS nariai turėdavo įsitikinti, ar teisingai perpranta tuo metu egzistuojančias žaidimo taisykles ir literatūros lauko logiką.
Analizuojamu laikotarpiu galima kalbėti apie paplitusią laukimo strategiją, kuri buvo paremta įsitikinimu, kad geriausia ėjimus atlikti tik tada, kai dalyviui yra aiški situacija ir neabejojama dėl būsimo ėjimo sėkmės.
Tokia strategija naudota įvairiais atvejais, tačiau pirmiausia ji taikyta galvojant apie naujų kūrinių rašymą ir jų publikavimą. Laukimo strategijai būdinga logika, kad kūrinius reikia pateikti tada, kai idėjiniai ir meniniai reikalavimai literatūriniams darbams yra aiškūs. Dramaturgų sekcijos narys Viktoras Miliūnas 1954 m. vykusiame susirinkime taip apibūdino savo situaciją ir pasirinktą elgsenos strategiją:
„Aš pats sėdžiu prie komedijos ir, prisipažįstu, laukiu rašytojų suvažiavimo Maskvoje, kurie nuties gaires. Ir drg. Simukovas gal kiek išmetęs [išgėręs, – S. Š.], pasisakė, kad rašė komediją, bet kol kas susilaikė, – laukia visasąjunginio rašytojų suvažiavimo“.27
Maskvoje vykdavę SSKP CK susirinkimai nubrėždavo tolesnes gaires tiek literatūros, tiek kitoms visuomenės gyvenimo sritims. Pavyzdžiui, 1959 m. per III visuotinį Lietuvos SSR RS susirinkimą laukta septynmečio plano, kuris buvo tvirtintas Komunistų partijos XXI suvažiavime28. Aiškių kriterijų nebuvimas neretai supainiodavo rašytojus ir sąlygodavo jų pasimetimą, o neteisingi ėjimai ir ideologinės klaidos lemdavo blogesnę poziciją RS. Dėl šios priežasties buvo paranku užimti stebėtojo padėtį, analizuoti savo kolegų žingsnius ir nekartoti jų padarytų klaidų.
1962 m. rašydamas laišką Baltakiui, Mieželaitis teigė pastebėjęs, kad tampa naudinga palaukti aiškesnių gairių ir tik tada pateikti naujus kūrinius:
„Iš naujo permąstau savo poetinį kredo. Kai ko teks atsisakyti. Kai kas naujo atsiranda. Žiūrėsime. Ne visada, pasirodo, reikia skubėti vien tik rašyti. Naudinga ir patylėti, ir pagalvoti“.29
Bet laukimo strategiją pasirinkusius asmenis paprastai lengvai identifikuodavo kiti žaidėjai. Nepakankamas aktyvumas lauke arba net vėlyvas įsitraukimas į jį traktuoti kaip nepatikimumo ženklas.
Kai strategija nepasiteisina
Analizuojamo laikotarpio pradžioje laukimo strategiją taikęs Mieželaitis vėliau dėl tokių savo veiksmų kai kurių kolegų buvo laikytas nepakankamai patikimu.
Poetui susirinkimo metu ne kartą priekaištauta, kad jis pernelyg ilgai nerašė jokių kūrinių. Vienas iš asmenų, stojusių ginti Mieželaitį, buvo Tilvytis. Jis 1954 m. susirinkime teigė, kad nenorėtų „sutikti su kritikais, kurie bara poetą Mieželaitį už tai, kad jis ne laiku, labai pavėluotai suskato rašyti padorius eilėraščius ir tik šiemet parašė tokį kūrinį, kaip „Broliška poema““30. Tilvytis taip pat teigė, kad „gydytojas nekaltina ligonio už tai, kad jis susirgo; jis padeda jam išgyti“31. Tiesa, nors Mieželaitis iš pradžių neskubėjo pateikti naujų kūrinių, tačiau tai nesutrukdė siekti aukštesnės vietos RS hierarchinėje struktūroje.
Vis dėlto kiti atvejai rodo, kad laukimo strategiją pasirinkę rašytojai nukentėdavo gerokai labiau. Paminėtina 1955 m. RS vykusi diskusija dėl Juozo Paukštelio elgesio, nes jis nerašė ir nepateikė svarstyti naujų kūrinių. Vienas iš pranešėjų apibendrino, kad „kaltinimai Paukšteliui už kūrybinį nutilimą šiuo metu tik sunkėja“32.
Vis dėlto kiti atvejai rodo, kad laukimo strategiją pasirinkę rašytojai nukentėdavo gerokai labiau. Paminėtina 1955 m. RS vykusi diskusija dėl Juozo Paukštelio elgesio, nes jis nerašė ir nepateikė svarstyti naujų kūrinių.
Taip pat atkreiptinas dėmesys į 1957 m. vykusį susirinkimą, kuriame svarstytas leidinys „Tarybų Lietuvos rašytojai“.
Pagal pirminį sumanymą kiekvienam dalyviui liepta pačiam parašyti trumpą tekstą, kuriame nurodytų bendriausius savo kūrybos bruožus. Tačiau, vos pasirodžius visam leidinio rankraščiui, pastebėta, kad daugumos rašytojų pasisakymai buvo mažų mažiausiai netinkami.
Dėl šios priežasties knyga nepraėjo pro „Glavlito“ cenzūrą, o minėtame susirinkime buvo svarstytas rašytojų vengimas akcentuoti savo ideologines pažiūras. Tilvytis susirinkimo metu priekaištavo, kad toks elgesys yra vertintinas kaip lauko dalyvių bandymas „pagudrauti“:
„Mes turime būti tik dėkingi, kad mus perspėjo aukščiau stovintieji draugai. Daugelyje pasisakymų norėtųsi, kad rašytojas jubiliejiniais metais pasakytų, kad jis yra Tarybų sąjungos pilietis. Negalima pro tai praeiti. Draugas Grušas jau keliolika metų vengia pasisakyti aiškiai. Aš tame įžiūriu tik gudravojimą. Drg. Mykolaičio pasisakyme norisi daugiau aiškumo jaunimo akyse. Visa tai prisideda tik prie drumstimo jaunimo tarpe“.33
Taigi vengiantys aktyviai dalyvauti literatūros lauke kūrėjai buvo identifikuoti ir iš jų reikalauta viešai išreikšti savo poziciją bei pademonstruoti „teisingas“ ideologines pažiūras. 1963 m. Antanas Jonynas apkaltino prozininką ir dramaturgą Romualdą Lankauską, kad iš jo veiksmų sudėtinga spręsti apie rašytojo ideologines pažiūras:
„Klaida padaryta ir gabaus mūsų draugo Lankausko, kuris pabandė, ir gerai, kad pabandė, paliesti labai svarbius klausimus, jaunimo auklėjimo, pasimetimo klausimus, bet negalėjo jų išspręsti, tvirtai nepasakęs: „Romualdai, kur tu stovi, su kuo stovi, ko sieki“. Čia vienas iš tų ypatingai svarbių klausimų, rašytojo partinės atsakomybės klausimas“.34
Reikšminga 1963 m. vieno iš susirinkimų metu pasakyta Jonyno kalba, kurioje atsiskleidžia jo, kaip literatūros lauko dalyvio, požiūris į rašytojus, vengiančius atvirai pasakyti savo poziciją:
„Nuoširdžiai pasakysiu, nežinau, gal ir yra draugų, kurie gali pasakyti, kad praėjo be svyravimų, be prieštaravimų, o aš negaliu šitaip pasakyti. Pas mane buvo įvairios mintys, atskirais atvejais ir labai prieštaringos, nevienoda pažiūra į meno dalykus. Kas iš karto atrodė labai paprasta, vėliau pradėjo darytis sudėtingiau. [...] Buvo draugų, kurie nenorėjo atvirai pasakyti, kur jie stovi, bandė laviruoti, apeiti aštrius kampus, tai jiems nieko nepadėjo... Tada mums buvo visiškai aišku, kad reikia būtinai pasirinkti. Ir mes pasirinkome“.35
Ši kalba reikšminga ir kitu aspektu. Jonynas akcentavo būtinybę aiškiai pasirinkti, nes laukimo strategija ir kompromisai toleruoti toli gražu ne visada. Nors žaidėjas galėdavo pasirinkti, kokioje situacijoje jam naudingiausia taikyti vieną ar kitą strategiją, tačiau laviravimas buvo galimas tik neperžengiant institucijoje egzistavusių taisyklių ir barjerų.
Žaidėjas galėdavo pasirinkti, kokioje situacijoje jam naudingiausia taikyti vieną ar kitą strategiją, tačiau laviravimas buvo galimas tik neperžengiant institucijoje egzistavusių taisyklių ir barjerų.
Tad Bourdieu socialinį lauką galima palyginti su futbolo lauku, kuriame yra aiškiai apibrėžta teritorija, ribos ir užribiai, nusistovėjusios taisyklės ir žaidėjai, turintys savo pozicijas, tačiau kartu galintys keisti savo padėtį pagal lauke susiklosčiusią situaciją.
Šiame straipsnyje siekta parodyti, kad RS narių elgseną ir pasirinkimus sovietmečiu galima vertinti ne tik iš įprastos trinario pasipriešinimo–prisitaikymo–kolaboravimo elgsenos modelio perspektyvos, tačiau ir mėginant identifikuoti tam tikras strategijas.
Jos suprantamos kaip individo literatūros ar bet kokiame kitame lauke atliekami veiksmai, susiję su praktiniais sprendimais arba žaidimo pajautimu. Kitaip sakant, strategijos yra kiekvieno agento pasirinkta reakcija į kasdienes ir lauke rutinizuotas praktikas, kurios apibrėžia lauko kasdienį gyvenimą. Kaip viena iš elgsenos strategijų čia buvo išskirtas laukimas, paremtas įsitikinimu, kad geriausia ėjimus lauke atlikti tada, kai sprendimo sėkmė garantuota.
Šis tekstas paskelbtas leidinio „Naujasis Židinys-Aidai“4 numeryje
1 Vytauto Sirijos Giros laiškas Eduardui Mieželaičiui, Vilnius, 1954-12-08, in: Lietuvos literatūros ir meno archyvas, (toliau – LLMA), f. 34, ap. 1, b. 164, l. 46–47.
2 II-ojo Lietuvos TSR tarybinių rašytojų suvažiavimo stenogramos, t. I, in: LLMA, f. 34, ap. 1, b. 149, l. 29–30.
3 Nerija Putinaitė, Nenutrūkusi styga: Prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje, Vilnius: Aidai, 2007, p. 161.
4 Rašytojas pokario metais: Dokumentų rinkinys, sudarė Laima Arnatkevičiūtė, Jolanta Barkauskaitė, Rūta Brūzgienė, Rimantas Glinskis, Vytautas Kubilius, Algis Samulionis, Dalia Satkauskytė, Gytis Vaškelis, redagavo Vytautas Kubilius, Ričardas Pakalniškis, Vilnius: Vaga, Lietuvos mokslų akademija, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1991, p. 14–15; II-ojo Lietuvos TSR tarybinių rašytojų suvažiavimo stenogramos, t. I, l. 31.
5 II-ojo Lietuvos TSR tarybinių rašytojų suvažiavimo stenogramos, t. I, l. 6–8, 25, 31, 67, 69.
6 Lietuvos TSR Rašytojų Sąjungos narių sąrašas, 1964-04-20, in: LLMA, f. 34, ap. 1, b. 452, l. 41–48.
7 II-ojo Lietuvos TSR tarybinių rašytojų suvažiavimo stenogramos, t. II, in: LLMA, f. 34, ap. 1, b. 150, l. 13.
8 Mykolo Sluckio laiškas Komjaunimo tiesos laiškų skyriui, 1954-09-11, in: LLMA, f. 34, ap. 1, b. 171, l. 7.
9 Lietuvos Tarybinių Rašytojų Sąjungos visuotinis susirinkimas, 1955-01-25, in: LLMA, f. 34, ap. 1, b. 174, l. 42.
10 Lietuvos TSR Rašytojų Sąjungos III suvažiavimas, 1959, in: LLMA, f. 34, ap. 1, b. 244, l. 1.
11 Ibid., l. 23.
12 LTSR Rašytojų sąjungos plenumo diskusijų stenograma, 1963, in: LLMA, f. 34, ap. 1, b. 342, b. 23.
13 Laukas – tai objektyvių santykių struktūra tarp skirtingų jo dalyvių, vadinamųjų agentų arba žaidėjų, todėl lauko pagrindas yra socialiniai ryšiai ir jų išsidėstymas.
14 Šiame straipsnyje RS laikytina viena svarbiausių sovietmečio literatūros lauke egzistavusių institucijų.
15 David Hesmondhalgh, „Bourdieu, the media and cultural production“, in: Media, Culture & Society, 2006, t. 28 (2), p. 213, in: http://mcs.sagepub.com/content/28/2/211.short?rss=1&ssource=mfc, (2014-03-12).
16 Pierre Bourdieu, Loïc J. D. Wacquant, Įvadas į refleksyviąją sociologiją, iš anglų kalbos vertė Vilija Poviliūnienė, (ser. Atviros Lietuvos knyga. Idėjos), Vilnius: Baltos lankos, 2003, p. 40.
17 Pierre Bourdieu, Le sens pratique, Paris: Edition de minuit, 1980, in: http://socio.ens-lyon.fr/agregation/corps/corps_fiche_bourdieu.php, (2014-04-19).
18 Pierre Bourdieu, „Structuralism and theory of sociological knowledge“, in: Social Research, 1986, t. 35 (4), p. 684–686, in: http://www.jstor.org/stable/i40043594, (2014-07-21).
19 Lietuvos Tarybinių Rašytojų Sąjungos poetų sekcijos susirinkimo protokolas, 1955-01-19, in: LLMA, f. 34, ap. 1, b. 187, l. 24.
20 Stasio Dabužio laiškas LTSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojo padėjėjui Drg. Kaniauskui, in: LLMA, f. 34, ap. 1, b. 219, l. 11.
21 Lietuvos Tarybinių Rašytojų Sąjungos visuotinis susirinkimas, 1955-01-25, in: LLMA, f. 34, ap. 1, b. 174, l. 55.
22 Ibid., l. 55.
23 Ibid., l. 58.
24 Ibid., l. 73.
25 Ibid., l. 97.
26 Partijos XX suvažiavimas ir mūsų literatūros uždaviniai, in: LLMA, f. 34, ap. 1, b. 216, l. 6.
27 Dramaturgų sekcijos biuro posėdžio protokolas, 1954-10-08, in: LLMA, f, 34, ap. 1, b. 170, l. 79.
28 Lietuvos TSR Rašytojų Sąjungos III suvažiavimas, 1959, in: LLMA, f. 34, ap. 1, b. 244, l. 1.
29 Algimantas Baltakis, Gimiau pačiu laiku: Iš dienoraščių, 1960–1997 m., Vilnius: Tyto alba, 2008, p. 29.
30 II-ojo Lietuvos TSR tarybinių rašytojų suvažiavimo stenogramos, t. I, l. 21.
31 Ibid., l. 21.
32 Lietuvos Tarybinių Rašytojų Sąjungos visuotinis susirinkimas, 1955-01-25, l. 55.
33 LTSR Rašytojų sąjungos plenumo diskusijų stenograma, 1963, in: LLMA, f. 34, ap. 1, b. 342, l. 5.
34 LTSR Rašytojų sąjungos plenumo diskusijų stenograma, 1963, in: LLMA, f. 34, ap. 1, b. 342, l. 5.
35 Ibid., l. 1–3.
