Su Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščiu K.M.Radvila tarėmės kalbėtis apie Lenkijos sveikatos apsaugą ir mediciną. Jis yra Lenkijos gydytojų rūmų viceprezidentas. Ir vis dar praktikuojantis šeimos gydytojas. Tačiau ar lengva prisikasti iki gydytojų emigracijos, lenkų ligų, vaistų ir jų kvotų, kai priešais sėdi Lietuvos reformatų legendos M.Radvilos Juodojo ainis?
Pirmasis iš kunigaikščių Radvilų pasirinkęs gydytojo kelią, Konstantas Mikalojus, regis, yra ir pirmasis baikeris tarp Radvilų, praeityje garsių raitelių – LDK kanclerių, didžiųjų etmonų, vaivadų ir pilininkų. Gydyti pacientų kunigaikštis Radvila važinėja motociklu.
Istorijos ūkuose išnykę jo protėviai, Biržų ir Dubingių kunigaikščiai, turėtų ir daugiau ko pavydėti Varšuvoje gyvenančiam savo ainiui. Ne tik gydytojo gebėjimų (o, kiek Radvilų to meto daktarai gydė neteisingai), bet ir dėl Konstanto Mikalojaus bei jo žmonos Joannos Malgorzatos Dąbrowskos išaugintų keturių sūnų ir keturių dukterų.
Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikštis kaip „Solidarnosc“ aktyvistas po studijų buvo nugrūstas į pelkėje ką tik pastatyto Lenkijos sostinės blokinių namų priemiestį Lucynovą. Joks save gerbiantis gydytojas čia nevažiavo. Atvažiavo kunigaikštis.
Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikštis kaip „Solidarnosc“ aktyvistas po studijų buvo nugrūstas į pelkėje ką tik pastatyto Lenkijos sostinės blokinių namų priemiestį Lucynovą. Joks save gerbiantis gydytojas čia nevažiavo. Atvažiavo kunigaikštis. Nors buvo vienas geriausių studentų savo kurse.
Laisvos studentų organizacijos vienas lyderių po karinio perversmo turėjo slapstytis ir vos neliko be diplomo. Rinktis neturėjo iš ko. K.M.Radvila gydo jau penktą kai kurių Lucynovo šeimų kartą.
Čia, Lucynove, jį ne šiaip atpažįsta gatvėje. Jau po kelerių metų jaunąjį kunigaikštį vietos laikraštis išrinko populiariausiu šimtą tūkstančių gyventojų turinčio miesto žmogumi.
„Žinoma, jaučiau nuoskaudą, nes dirbti rajoniniu gydytoju be specializacijos Lucynove buvo daktarų hierarchijos dugnas. Bet dirbau taip, kaip galėjau“, – pasakoja kunigaikštis. Todėl, kad buvo Radvila? Neneigia – nuo mažens žinojo, jog nešiodamas Radvilų pavardę privalo būti pasitempęs, pats kelti sau kartelę aukščiau. Radvilų šeimoje visada buvo pabrėžiama darbo tėvynei svarba.
– Kaip į jus kreipdavosi? Atėję į polikliniką prašydavo užrašyti į priėmimą pas kunigaikštį Radvilą?
– Ne, tikrai ne. Kai žmogus eina pas gydytoją, jam reikia gero daktaro, o ne kunigaikščio. Tačiau, kad ir kaip būtų, mano pavardė tais niūriais komunistiniais laikais, kai žmonėms terminas „ikikarinis“ buvo „geresnio“ sinonimas, buvo siejama su gerų laikų prisiminimais.
– Net jei dauguma žmonių Radvilas dėl H.Sienkiewicziaus romanų laikė Lenkijos išdavikais?
– Netgi, nors Jonušas ir Boguslavas Radvilos – pagrindinės „Tvano“ figūros – vienareikšmiškai buvo vertinami kaip išdavikai, bandę išardyti Liublino uniją ir sudaryti uniją su Švedija, mano pacientams Radvilos pavardė skambėdavo pozityviai.
– Ką jums pačiam reiškė būti kunigaikščiu Radvila komunistinėje Lenkijoje?
– Dar Šventajame Rašte pasakyta, kad žmogaus vardas yra labai svarbus. Aš ir vardą, ir pavardę gavau iš savo protėvių. Kai gimiau, tėvams buvo svarbu, jog vadinčiausi taip pat, kaip mano senelis Konstantas Mikalojus Radvila – jis žuvo per Varšuvos sukilimą 1944 metais.
Mano giminės, kuri vaidino ypač svarbų vaidmenį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje, istorija yra išskirtinė. Ar galite įsivaizduoti, kad nuo pat Sirpučio, gyvenusio XIV a., visi Radvilų protėviai yra identifikuoti? Nedaugelyje giminių taip yra. To pamiršti neįmanoma.
Bet drauge turiu pasakyti, kad aš gimiau 1958 metais, visai kitoje epochoje. Mano tėvai jau buvo iš esmės auklėjami po karo – tėvas gimė 1931 metais, motina – 1932-aisiais. Tad man atrodo, kad aš buvau toks pat vaikas, kaip kiti. Juo labiau kad komunistiniais laikais Radvilų pavardė nebuvo labai geras dalykas.
Mano tėvams tais sunkiais laikais Radvilų pavardė tik dar labiau apsunkino gyvenimą.
Žinoma, komunistams ir daugybės kitų žmonių kilmė buvo „netinkama“, bet su Radvilos pavarde Lenkijoje tikrai niekur negalėjai pasislėpti. Mano tėvams tais sunkiais laikais Radvilų pavardė tik dar labiau apsunkino gyvenimą. Tačiau kodėl kalbamės apie mano asmenį – mes tarsi ir tarėmės kalbėtis apie Lenkijos sveikatos apsaugą?
– Na, kaip čia pasakius – vis dėlto esate pirmasis kunigaikštis Radvila, pasirinkęs gydytojo profesiją. Kodėl vis dėlto medicina?
– Mediku tapau per šiokį tokį atsitiktinumą, tikrai nesvajojau apie šią profesiją nuo vaikystės. Buvau labai geras mokinys, galėjau rinktis bet kurias studijas. Norėjau studijuoti filosofiją, bet juk buvo tik marksizmas, tad tėvai įtikino, jog tai nebūtų geriausias pasirinkimas.
Ginčijausi, bet tėvai vis primindavo, kad intelektualai gauna mažiausius atlyginimus, todėl galiausiai mane atkalbėjo nuo filosofijos. Kadangi domėjausi chemija ir biologija, o medicina yra kažkur per vidurį tarp filosofijos ir biologijos, beveik paskutinę akimirką apsisprendžiau būti gydytoju.
Negana to, prasidėjus „Solidarnosc“, medicina man vis mažiau patiko, net svarsčiau galimybę pereiti į politologiją, bet kaip tik tuo metu buvo įvesta karinė padėtis. Teko slapstytis. Paskui rektorius kažkaip pasirūpino, kad galėčiau tęsti studijas.
– Tačiau netrukus atėjo laisvė – galėjote eiti tiesiai į Seimą.
– Iš tiesų, buvo toks momentas 1989 metais. Tačiau kai buvo sudarinėjami „Solidarnosc“ sąrašai rinkimams į Seimą, kandidate į Senatą tapo mano teta Anna Radziwill. Kažkas nusprendė, kad dviejų kunigaikščių Radvilų Seime jau būtų per daug. Manau, kad išėjo į gera.
– Lietuvoje sveikatos apsauga nepatenkinti nei pacientai, nei gydytojai – pacientai laukia eilėse, gydytojų atlyginimai nedideli, už operaciją reikia nešti kyšį, tad sistema vis dar pusiau sovietinė. Lenkijoje prieš kelerius metus buvo panašiai. O kaip dabar?
– Jeigu blaiviai palygintume situaciją dabar ir prieš 20 metų, tai pamatytume, koks neįsivaizduojamai platus žingsnis žengtas. Tai reikia vertinti. Šansai išgydyti ligonius nuo daugybės ligų dabar Lenkijoje yra nepalyginamai didesni. Bet ir mūsų apetitas tapo kur kas didesnis, nei buvo prieš 20 metų.
Laukti vizito pas specialistą žmogui vidutiniškai tenka du mėnesius, o yra ir tokių specialistų, pas kuriuos lenkui patekti pavyksta tik po metų. Kai kurių operacijų tenka laukti kelerius metus. Tai blogai.
– Bet juk panaši situacija net tokiose turtingose šalyse kaip Norvegija ar Suomija?
– Taip, bet juk negalime tuo džiaugtis. Jeigu žmogų kankina katarakta ir jam būtina operacija, galima būtų pakentėti. Tačiau jeigu žmogui, kuriam 83-eji, operacijos reikia laukti dvejus metus, jis gali jos ir nebesulaukti.
– Ką daryti?
– Sprendimai yra tik du: arba duoti sveikatos apsaugai daugiau pinigų iš biudžeto, arba mažinti valstybės įsipareigojimus teikiant piliečiams medicinos paslaugas. Abiejų tų dalykų suderinti neįmanoma.
Iš vienos pusės, tai – pinigų klausimas, iš kitos – politikos. Papildomų pinigų taip lengvai nesurasi, nors, tarkim, Vakarų Europoje sveikatos apsaugai skiriama nuo 8 iki 10 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), o Lenkijoje tik apie 4 procentus. Be to, Lenkijos BVP yra gerokai mažesnis nei Vokietijos ar Prancūzijos, tad realiai sveikatos apsaugai pas mus skiriama 8–10 kartų mažiau lėšų nei senosiose ES šalyse. Už tiek pinigų kokybiškai patenkinti pacientų poreikių neįmanoma.
Žodžiu, turime nuomonių nesutapimą: lenkams svarbiausia yra sveikata, bet lenkų valdžiai – ne.
O juk jeigu paklaustumėte žmonių gatvėje, kas jiems svarbiausia, jie atsakys standartiškai: šeima ir sveikata. Žodžiu, turime nuomonių nesutapimą: lenkams svarbiausia yra sveikata, bet lenkų valdžiai – ne.
Politikai bijo apriboti būtinųjų paslaugų krepšelį, nes jiems lengviau pasakyti, kad jums, žmonės, visiems priklauso dykai gauti visas medicinos paslaugas. Tikrovėje nepriklauso, bet tai jau „ne eteriui“. Paprasčiausiai bijoma pasakyti, kad kažko tame paciento krepšelyje neliks arba už kažką reikės iš dalies primokėti, kas, beje, daroma visame pasaulyje.
Lenkijoje pacientas, ateidamas pas gydytoją ar į ligoninę, nemoka nieko, bet tai turi savų niuansų. Galima numoti ranka į tuos niuansus, sakyti, kad tai – detalės, bet jos esminės. Jos turi įtakos žmonių elgesiui.
– O kaip gydytojai – jau uždirba ir Lenkijoje ar vis dar būriais emigruoja?
– Gydytojų padėtis pastaruosius penkerius šešerius metus yra tikrai nebloga. Ypač jei palyginsime su stojimo į ES metais. Tuomet gydytojų situacija priminė katastrofą – per metus iš šalies emigruodavo po 2 tūkst. gydytojų. Kas penkiasdešimtas – iš viso Lenkijoje yra apie 100 tūkst. gydytojų.
Bet šis skaičius labai netikslus. Tai – tik gydytojai, kurie emigruodavo į ES šalis. Kiek išvažiuodavo dirbti į JAV, Australiją, Naująją Zelandiją, Jungtinius Arabų Emyratus, Pietų Afrikos Respubliką, niekas net nežinojo, nes jie nebuvo oficialiai registruojami.
Šiuo metu užsienyje dirba apie 20 tūkst. lenkų gydytojų. Tačiau medikų emigracija jau aprimo.
– Koks vidutinis gydytojo atlyginimas Lenkijoje?
– Nėra lengva atsakyti. Gydytojas vidutiniškai uždirba nuo 6 ir 10 tūkst. zlotų per mėnesį. Yra tokių gydytojų, kurie uždirba ir po 30 tūkst. zlotų. Tačiau yra ir kita medalio pusė – dauguma gydytojų dirba gerokai daugiau nei po 8 valandas.
Pašte dirbanti moteris ateina į darbą 8-ą ryto ir išeina ketvirtą popiet, o gydytojas dirba nuo ryto iki vakaro, po to eina į kitą darbą. Tiesa, paštininkė net norėdama papildomai užsidirbti to negali padaryti, o gydytojai gali. Nes gydytojų Lenkijoje trūksta, todėl tikrai nekyla problemų susirasti papildomo darbo. Problemų kyla ligoninių direktoriams, nes jei gydytojas paprašo tūkstančiu zlotų didesnės algos, direktorius turi tuos pinigus rasti. Nes gydytojas tiesiog išeis.
– Vadinasi, viskas gerai?
– Mes skundžiamės ne atlyginimais, o darbo sąlygomis. Ir taip yra ne todėl, kad gydytojai išrankūs, o todėl, kad pažeista pusiausvyra tarp medicinos ir taupymo. Gydytojams nurodinėjama, ką jie turi daryti, jiems sakoma, kad reikia gydyti ne taip, kaip rodo jų diagnozės, o taip, kaip leidžia gydymo kaina.
Mes skundžiamės ne atlyginimais, o darbo sąlygomis. Ir taip yra ne todėl, kad gydytojai išrankūs, o todėl, kad pažeista pusiausvyra tarp medicinos ir taupymo.
Gydytojas paverstas paprastu paslaugos teikėju. Už paslaugas, kurios viršija limitą, valstybė nesumoka, vadinasi, tokių paslaugų pacientams negalima teikti, net jei to labai reikia.
Pinigų kalba yra baisi. Gydytojai jaučia didžiulį spaudimą. Jei, išnaudojęs pinigų limitą, priimsi pacientą, gydymo įstaigos direktorius priekaištaus, kad įstaiga bankrutuos. Jei gydytojas skiria pacientui papildomus tyrimus, vėl tas pats – direktorius patars gydytojui aktyvumą pažaboti, nes kitiems pacientams neliks pinigų.
O juk gydytojo profesija nėra tik darbas, bet ir pašaukimas. Todėl tai, kas dabar vyksta Lenkijoje, yra medicinos paniekinimas. Jeigu pinigų pakaktų, gydytojai ir gydymo įstaigos konkuruotų kokybe. Lenkijoje konkuruojama tik kaina ir kaštais. O tai prie gero neveda.
Žinoma, blogiausia yra ne gydytojams, nors jie ir jaučia diskomfortą, bet pacientams, kurie galbūt netinka kažkokiai kontrakto fiskalinei schemai, tad jų paprasčiausiai reikia atsikratyti. Mano manymu, tai yra pagrindinė medicinos problema Lenkijoje. Už labai mažus pinigus ne viską įmanoma padaryti gerai.
Lenkijos gydytojai yra labai gerai parengti, jiems nekyla problemų gauti darbo bet kurioje ES šalyje. Atsiverskite mūsų rūmų leidžiamą „Gazeta lekarza“, ten pilna skelbimų, kviečiančių gydytojus dirbti į daugybę šalių. Lenkijoje jie negali parodyti visų savo gebėjimų tik dėl to, kad yra milžiniški finansiniai gydymo proceso apribojimai.
– Bet gydytojo profesija Lenkijoje – prestižinė?
– Su prestižu – kaip su tikėjimu į Dievą. Jeigu kalbėsime apie finansus, gydytojai tikrai gerai uždirba. Net mažo miestelio gydytojai priklauso elitui – labiau pasiturintiems žmonėms, kurie gali galvoti apie geresnį automobilį, važinėti atostogauti į užsienį, turėti gražius namus.
Jei kalbėsime apie visuomenės pasitikėjimą, tai gydytojai taip pat yra viršuje, bet gerokai žemiau nei prieš kelerius metus. Pasitikėjimas gydytojais siekia apie 60 procentų. Žodžiu, dauguma lenkų gydytojais pasitiki. Net tie, kurie nepasitiki, dažniausiai sako: mano gydytojas yra geras, bet visi kiti tai ne. Čia kaip su kalbomis apie orą. Paklausi, kokie orai Lenkijoje, visi atsako, kad blogi: šalta, lyja. Bet jei paklausi, kaip auga veja prie namo, žmogus ims girtis, kad puikiai, tad išeitų, kad ir saulė švietė, ir šilta buvo.
Lenkija yra kraštas, kuriame nepasitikima kitais žmonėmis. Panašiai, man atrodo, yra visoje Rytų ir Vidurio Europoje. Vakarų Europoje labiau pasitikima ne tik gydytojais, bet ir politikais, mokytojais, slaugytojomis. Tai, matyt, mūsų visuomenės problema, o gal tai kyla iš mūsų sunkios istorijos.
Lenkija yra kraštas, kuriame nepasitikima kitais žmonėmis. Panašiai, man atrodo, yra visoje Rytų ir Vidurio Europoje.
Lenkijos medicinoje vyksta tikrai daug labai gerų dalykų – išgydomos sunkios onkologinės ligos, persodinami organai, išgelbėjami kūdikiai, turintys įgimtų širdies ydų, ir tai daroma aukščiausiu pasauliniu lygiu. Lenkijos gydytojai ir medicinos mokslininkai turi vardą pasaulyje.
Bet apie tai rašoma rečiau. Dažniau rašoma, kad kažkas mirė vežamas į ligoninę, kad gydytojas nebuvo atidus ar amputavo pacientui sveiką koją. Žinoma, blogų dalykų yra, bet taip jau yra – kai einame į paštą ir ten nėra pašto ženklų, ką apibarame? Paštininkę. Kai kas nors negero atsitinka sveikatos apsaugoje, kaltas gydytojas. Kai kada jis gal ir kaltas, bet daugeliu atveju – kaltas be jokios asmeninės kaltės.
Kad ir kaip būtų, kandidatų į medicinos studijas turime dešimt kartų daugiau, nei yra studijų vietų. Įstoti į mediciną Lenkijoje labai sunku. Gal tai geriausiai ir rodo, kad vis dėlto mūsų profesija prestižinė.
Tikiu, kad dauguma jaunų žmonių renkasi mediciną ne vien dėl pinigų. Žinoma, kai kuriuos motyvuoja ir tai, kad tai gerai apmokamas darbas, kad, tarkim, baigęs teisę, lingvistiką, istoriją, gali būti bedarbis, o baigęs mediciną darbo gausi visada.
Tačiau nereikia pamiršti, kad gydytojas pradeda uždirbti tik būdamas 30 metų. Studijos ilgesnės, po to dar specializacija, ir tik apie 30-uosius gyvenimo metus gydytojas įgyja profesinę laisvę. Tuo metu, kai jo draugai inžinieriai, teisininkai, mokytojai seniai dirba, jaunas gydytojas vis dar mokosi.
– O kas yra tie Lenkijos gydytojų rūmai? Lietuvoje nieko panašaus neturime.
– Tai yra gydytojų savivalda. Panašiai, kaip miestai ir miesteliai turi savivaldą, taip ir visuomenės pasitikėjimo reikalaujančios profesijos, o jų yra 16, taip pat turi savivaldą: gydytojai, notarai, vaistininkai turi savivaldą, tik ne teritorinę, o profesinę. Gydytojų savivalda veikia remdamasi ne savo statutu, bet Seimo priimtu įstatymu. Taigi yra sukurta valdžios, o ne pačių gydytojų.
Lenkijos gydytojų rūmai vienija visus be išimties gydytojus ir odontologus. Gydytojų yra apie 120 tūkst., iš jų 20 tūkst. jau pensininkai, odontologų – 30 tūkstančių.
Lenkijos gydytojų rūmai vienija visus be išimties gydytojus ir odontologus. Gydytojų yra apie 120 tūkst., iš jų 20 tūkst. jau pensininkai, odontologų – 30 tūkstančių.
Rūmai turi savo teritorinius padalinius, o centrinė būstinė koordinuoja visų veiklą. Veikla dvejopa.
Pirmoji – atstovauti profesiniams interesams, panašiai kaip profesinės sąjungos tai daro, bet be teisės, tarkim, rengti streikus ir kitas protesto akcijas.
Antroji funkcija – priežiūros: rūmai stebi, ar sąžiningai ir tinkamai gydytojai atlieka pareigas. Pirmoji funkcija svarbesnė gydytojams, antroji – pacientams.
Antrajai funkcijai priklauso gydytojų licencijavimas ir licencijų atėmimas, bausmės gydytojams, gydytojų teismai, kurie gali baigtis įspėjimu arba net teisės gydyti atėmimu visam laikui. Tai rūmai daro Lenkijos valstybės vardu. Gydytojui gauti įspėjimą iš rūmų gydytojų teismo yra labai nemalonus dalykas.
Labai svarbi veiklos dalis – privalomasis Lenkijos gydytojų rūmų dalyvavimas priimant medikams ir visai sveikatos apsaugai svarbius sprendimus. Dėl daugelio dalykų Seimas ir Vyriausybė negali nuspręsti nepasitarę su Gydytojų rūmais.
Rūmų atstovai dažnai matomi ir žiniasklaidoje. Kadangi 8 metus buvau rūmų prezidentas, dabar esu viceprezidentas, buvau palyginti gerai žinomas visuomenėje. Mūsų bendruomenė didelė – apie 150 tūkst. narių. Tad rūmai turi kelis šimtus etatinių darbuotojų. Centrinėje būstinėje – apie 40.
Rūmų biudžetas – apie 40 mln. zlotų. Didžioji dalis šios sumos surenkama iš privalomų visiems gydytojams įmokų. Mėnesinis mokestis – 40 zlotų
Rūmų biudžetas – apie 40 mln. zlotų. Didžioji dalis šios sumos surenkama iš privalomų visiems gydytojams įmokų. Mėnesinis mokestis – 40 zlotų, tik pensininkai ir jauni gydytojai moka mažiau. Už kai kurias veiklas, kurias darome valstybės vardu, valstybė turėtų mums mokėti, bet tik „privalo“. Dėl to nuolat kyla ginčų – mums sumokama tik 20-30 proc. to, ką valstybė įsipareigojusi.
Už gydytojų licencijavimą turėtų valstybė mokėti, iš dalies – už profesinės atsakomybės teismus, bet nemoka teisinantis, kad trūksta lėšų. Bet net jeigu valstybė sumokėtų viską, kas priklauso pagal įstatymą, tai vis tiek sudarytų tik kelis procentus rūmų biudžeto.
Turime modernų Lenkijos gydytojų registrą, kuris kainavo ne vieną milijoną zlotų ir buvo finansuotas tik iš gydytojų įmokų. O valstybė juo naudojasi kaip valstybiniu registru.
– Ir ką, dažnai atimate iš gydytojo licenciją visam laikui?
– Pasitaiko kartą du per metus. Tai savotiška mirties bausmė, nes licencija atimama be galimybės ją atgauti. Jeigu jau taip atsitinka, tai reiškia, kad gydytojas bus teisiamas ir tikrame teisme, nes licencija atimama už nusikaltimus. Toks gydytojas dažniausiai jau sėdi kalėjime.
Kur kas dažniau gydytojus baudžiame įspėjimais. Gydytojų teismas baudžia savo kolegą ir įspėja, kad tai, ką jis padarė, yra blogai. Papildoma bausmė – gydytojų teismo sprendimas išspausdinamas Lenkijos gydytojų rūmų apskrities padalinio biuletenyje. Griežtų bausmių, kurios apriboja gydytojo veiklą, yra gerokai mažiau.
Gydytojų savivalda dėl dvigubų funkcijų dažnai atsiduria sudėtingoje situacijoje, nes gydytojai nuolat turi pretenzijų rūmams, kad šie nepakankamai gerai atstovauja jų interesams. Visuomenė atrėžia, kad mes netinkamai kontroliuojame gydytojus, nepakankamai efektyviai juos baudžiame. Dėlionė nėra lengva. Bet aš manau, kad gydytojų savivaldos sistema veikia neblogai.
Apskritai gydytojų profesinė savivalda Lenkijoje turi senas tradicijas. Lenkijos gydytojų rūmai įkurti 1920 metais, beveik tuo pat metu, kaip atkurta Lenkijos valstybė. Okupavę Lenkiją vokiečiai vos ne pirmiausia išvaikė ir gydytojų savivaldą. Tą patį 1951 metais padarė komunistai. Rūmai atkurti 1989 metais – iškart po laisvų rinkimų į Seimą.
Kas gali patikrinti, ar gydytojas gerai gydo? Tik kitas gydytojas. Jeigu valstybė perimtų gydytojų savivaldos funkcijas, valstybei tai kainuotų gerokai daugiau.
Gal visa tai galėtų daryti valstybė, kaip yra Lietuvoje, bet, mano galva, gydytojų priežiūrą būtų neprotinga patikėti ekonomistams, laiškanešiams ar dar kažkam. Jie vis tiek turėtų klausti ekspertų nuomonės. Kas gali patikrinti, ar gydytojas gerai gydo? Tik kitas gydytojas. Jeigu valstybė perimtų gydytojų savivaldos funkcijas, valstybei tai kainuotų gerokai daugiau.
– Esate rūmų viceprezidentas, dirbate šeimos gydytoju, dėstote universitete, ar lieka laisvo laiko?
– Kaip gydytojui, truputį gėda tai pripažinti, bet laisvo laiko neturiu. Tačiau kasdien pramogauju važinėdamas motociklu. Kartais buriuoju, slidinėju, kopiu į kalnus. Man tai patinka, bet geriausia būti šeimoje, kuri atneša tiek pasitenkinimo ir laimės, kad man nereikia jokio hobio. Šeimoje esu laimingiausias.
– Vilniuje, bent jau tarp istorikų, gerai žinomas Maciejus Radziwillas? Ar jis – jūsų giminė?
– Maciejus – mano brolis. Jis labiau už mane domisi Radvilų istorija. Daug nuveikė kurdamas gerą atmosferą abiejose sienos pusėse – tiek su Lietuva, tiek su Baltarusija. Baltarusija priklausė LDK, ten yra Nesvyžiaus rūmai, jie buvo atstatyti prisidedant ir mano broliui. Maciejus dažnai važinėja į Lietuvą, dalyvavo simbolinėse Radvilų laidotuvėse Dubingiuose.
Maciejaus žmona taip pat yra Radvilaitė. Tolima, bet vis dėlto iš kunigaikščių Radvilų giminės. Jų vaikai – tikri Radvilos. Kai buvo tiriami Dubingiuose rasti palaikai, genetiniai tyrimai lyginti su brolio vaikų.
Aš irgi lankiausi Lietuvoje, ji man padarė didžiulį įspūdį. Lietuva yra nuostabi, nors ją tik pravažiavau kelis kartus automobiliu. Vilnius yra neįtikėtina vieta – tokių nuostabių vietų nėra daug pasaulyje, patikėkite manimi, nes daug kur esu buvęs.
***
Atsisveikiname. Kieme praeiname pro kunigaikščio motociklą. „Lietuvoje yra mūsų šaknys, iš čia kilę mūsų protėviai. Šeima, kilusi iš pagonių lietuvių žynių, galbūt turinti savo šaknų Aukštaitijoje, kelis šimtmečius kūrė LDK istoriją. Senieji laikai jau negrįš, bet paveldas lieka“, – ataidi trejais metais už Konstantą jaunesnio kunigaikščio Maciejaus Radvilos kalbos žodžiai, pasakyti prieš šešerius metus Vilniuje, LDK klube.
M.Radvila yra verslininkas, bendrovės „Trakcja Polska“ valdybos pirmininkas. Tačiau jo siela – humanitaro. Ir vis dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos piliečio: „Mūsų giminystės ryšiai su Lietuva yra išskirtiniai. Tai yra mūsų tėvynė, nors seniai niekas iš mūsų čia jau nebegyvena ir mes nemokame lietuvių kalbos. Esame pasirengę padėti kitiems kaip LDK piliečiai. Šalies, kurios nebėra, bet jos geroji dvasia sklando virš Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos vandenų ir žemių.“
