– Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje buvo ir filosofų, ar ne?
– Nemenkindamas kitų profesijų atstovų indėlio pasakysiu, kad kai kuriais atžvilgiais būtent filosofų vaidmuo buvo lemiamas. Ir tai nėra dirbtinis susireikšminimas. Esmė tokia, kad nepasitenkinimas esama santvarka niekada nevirsta politiniu veiksmu, jei nėra išverčiamas į aiškią politinių idėjų kalbą. Įrankis, leidžiantis tai padaryti yra filosofija, o ypač – politinė filosofija. Neatsitiktinai kone revoliucinį pranešimą paskelbė Arvydas Juozaitis. Milžinišką vaidmenį suvaidino filosofų diskusijų klubas, kurio įkvepėjai – Romualdas Ozolas, Bronislovas Genzelis.
Kai Lietuvoje prasidėjo vadinamoji perestroika, vieni kovojo už gamtos saugojimą, kiti – už paminklų griovimą. Iki tam tikro laiko tai buvo pilietinės visuomenės apraiškos. Šių veiksmų refleksija leido viską pakelti į naują lygį – padėti suprasti, kad mes esame tauta.
Filosofija subrandino už savo laisvę kovojančios tautos idėją. Reikia suprasti, kad ginti griaunamą kultūros paminklą ar saugoti kokią nors Kuršių neriją dar nėra kova už tikrąją laisvę, nes tikroji laisvė viena – tautos ir valstybės laisvė.
– Esate sakęs, kad politinės tautos susikūrimas – svarbiau už nepriklausomybės paskelbimą.
– Be abejonės. Nepriklausomybės paskelbimas – tik virsmo politine tauta praktinis rezultatas. Virsmas politine tauta reiškia, kad tapome sutelkta kolektyvine politine valia, kuri sugebėjo išsireikalauti tautos teisių, tarp jų ir aukščiausios – tapti valstybe. Jei nebūtų buvę pirminio virsmo, galėjome dešimtmetį ginti paminklus, savo gamtą, bet likti imperijos provincijos gyventojų savimone. Jokių svajonių apie nepriklausomybę net nebūtų buvę.
– Kodėl jaunoji karta apie Sąjūdį atsiliepia geriau nei ta, kuri viską matė?
– Natūralu. Nėra atotrūkio tarp idealo ir fakto, arba – su nepriklausomybe sietu lūkesčiu ir realybe. Kitaip tariant tie, kurie matė Sąjūdį, tikėjosi idealizuotos Lietuvos. Ne paslaptis, kad daug kas balsavo už Sąjūdžio kandidatus, sakančius – štai atkovosime nepriklausomybę ir kone rytoj gyvensime kaip Švedijoje.
Pats tokių kalbų griežtai vengdavau, bet to buvo. Todėl natūralu, kad vyresnieji žmonės nusivylė, o jaunimas mato tokią valstybę, kokią mato. Kritiškas gali būti tik tada, kai turi su kuo palyginti.
– Sakoma, kad geriausi Sąjūdžio tyrėjai tie, kurie jame net nedalyvavo. Ką apie tai manote?
– Visgi tai netiesa. Dar kartą pabrėžiu mintį – tautinė ir valstybinė sąmonė. Reikia aiškiai suprasti, kad per 50 okupacijos metų buvo dieną naktį kalama viena mintis – kad J. Basanavičiaus Lietuvos projektas yra istorinė klaida, nes remiasi siauru etniniu nacionalizmu, o 1918 m. Lietuvos respublika yra nesusipratimas. Aš manau, kad politinė tauta gali išaugti tik iš etninio pagrindo. Kas neturi etninio jausmo, į Sąjūdį žiūri kaip šiandienos istorikas, tyrinėjantis senovės Egiptą.
