Laidų kūrimas pareikalauja daug pastangų
Džiugu dėl komplimentų, sulaukiamų dėl istorijos išmanymo, sako V.Savukynas. Kaip teigia jis, istorija patiko visuomet: „Studijavau istoriją, vėliau buvau kiek nutolęs, bet visuomet domėjausi šia sritimi. Pamačiau, kad yra žmonių, kuriuos istorija taip pat domina ir užsimaniau užpildyti tą nišą. Taip gimė laida „Istorijos detektyvai“, kurie šį rudenį pradės jau šeštąjį sezoną.“
V.Savukynas pasakoja, kad laidų rengimas pareikalauja išties daug laiko. „Reikia daug skaityti. Jei nebūčiau skaitęs daugybės knygų praeityje, negalėčiau kurti šios laidos. Praeities pasakojimai negimsta iš niekur nieko, neužtenka nuvažiuoti pas kitą istoriką, paklausinėti jo ir išvažiuoti. Reikia daug žinoti pačiam, aiškintis, skaityti knygas, eiti į archyvus, ieškoti vizualios medžiagos, nes visgi kuriame televizijos laidą“, – pasakoja pašnekovas.
Kalbėdamas apie labiausiai intriguojantį istorijos laikotarpį, V.Savukynas tvirtina, kad tai – XIII a.: „Nors dar XI a. šaltiniuose rašoma, kad lietuviai buvo nukariauti ir silpni, XIII a. jie tampa regiono galybe, eina kariauti ir laimi, kiti jų bijo. Toks lūžis intriguoja, įdomu ir tai, kaip Mindaugas tapo karaliumi, kaip gyveno to meto žmonės, kokie buvo papročiai. Turiu netgi vieną sumanymą, kuris galbūt bus įgyvendintas – sukurti dokumentinį filmą apie Mindaugą, jo istoriją.“
Istorija padeda rasti orientyrus
V.Savukynas sako, kad domėtis istorija reikia, nors kai kurie tvirtina kitaip. „Kartais sakoma – kam domėtis praeitimi, juk mes žengiame į ateitį? Tačiau negalime žengti į ateitį nežinodami praeities. Praeities išmanymas reikalingas, kad suvoktume ir galėtume papasakoti savo tautos, valstybės, galiausiai – savo pačių tapatybę. Kas nutinka asmeniui, kai jis praranda atmintį? Kartu jis netenka savo tapatybės. Taip pat ir su valstybe – jei jos žmonės nežinos savo praeities, toli nenukeliaus. Istorija reikalinga, kad rastume orientyrus“, – teigia pašnekovas.
Istorija reikalinga kiekvienam asmeniškai, tvirtina V.Savukynas, nes iš jos galima daug pasimokyti: „Galime sužinoti apie įvairias situacijas, atrasti moralinių pamokų. Čia prisimenu Gediminą Ilgūną – pokario metu jis buvo jaunas vaikėzas, kurį kartu su jo tėvu suėmė. G.Ilgūnas girdėjo, kaip jo tėvas visą naktį buvo mušamas ir rėkė. Tai sukėlė tokį pyktį, kad G.Ilgūnas prisijungė prie partizanų. Vėliau buvo nuteistas, kalėjo lageriuose, bet galiausiai sugebėjo atleisti ir nekeršyti. Iš tokios istorijos galime pasimokyti atleidimo. Apskritai, partizanų istorijos – moralinės pamokos.“
Mokyklose istorija atgraso, o ne vilioja
Pasak V.Savukyno, mokyklose dėstoma istorija – kritikuotina, tačiau dėl to kalti ne mokytojai ar mokiniai. „Bėdų kyla dėl vadovėlių ir nustatytų programų. Kai kalbu su mokiniais, man susidaro įspūdis, kad viskas daroma taip, kad istorija ne viliotų, o atgrasytų. Labai gaila, kad taip yra. Mokykloje orientuojamasi į faktus, detales, o vėliau laikomi testai. Tačiau kas domina žmones? Jiems patinka įdomūs pasakojimai“, – teigia pašnekovas.
V.Savukynas sako, kad, paklausus mokinių ir mokytojų apie tai, kaip Mindaugas tapo karaliumi, jie išvardytų datas, tačiau nepaaiškintų, kodėl taip nutiko ir kas buvo vėliau: „Bet įdomiai ir plačiai papasakota istorija įsimintų labiau. Be to, kodėl nesukūrus penkių minučių trukmės filmuko apie aptariamą istorijos etapą? Jį parodžius galima padiskutuoti, vaizdus mokiniai įsimintų labiau. Nežinau, kodėl taip nedaroma, tai jau klausimas švietimo ministrei ir švietimo strategams, kurie daug pinigų išleidžia kitokiems dalykams.
