Šiais laikais mums trūksta didvyrių, o ypač politikoje. Arabų pavasario metu Kairo gatvėse pasirodę lyderiai buvo nutildyti. Mianmare Aung San Suu Kyi teko išmokti liūdną pamoką, jog šventąja būti lengviau nei politike. Kinija turi daugybę politinių didivyrių, tačiau dauguma jų – kalėjime.
Rusijoje herojiškas pasipriešinimas tironijai išliko tik nevalstybinėje „Memorial“ organizacijoje, kurios nariai dabar persekiojami. Politinis elitas bailiai šoka pagal Putino dūdelę net nesuprasdami, kur tai veda.
Europoje Angela Merkel demonstruoja kompetenciją, bet ne drąsą; Francois Hollande'as vargsta bandydamas išlaikyti valdžią. Davidas Cameronas primena premjero imitaciją, o ne nepasiduodantį, ryžtingą politiką.
Barackas Obama drąsą pademonstravo padarydamas, tai, kas atrodė neįmanoma: tapdamas prezidentu. Tačiau dabar, vertindami jo apdairumą ir atsargumą, klausiame, kur dingo jo narsa?
Tam, kad rastume drąsos pavyzdžių viešajame gyvenime, kad prisimintume, kaip tai keičia mūsų viltis politikoje, turėtume atsigręžti į kanoninius 1989-1990-ųjų lyderius.
Tais laikais reikėjo drąsos, ir lyderiai dažnai priimdavo iššūkius. Michailas Gorbačiovas pademonstravo drąsą nenaudodamas jėgos tam, kad išlaikytų imperiją (neteisinga pastaba – naudojo jėgą Gruzijoje, Azerbaidžane, Gruzijoje, Lidetuvoje ir Latvijoje – red. pastaba).
Nelsono Mandelos tvirtumas ir didžiadvasiškumas išvedė Pietų Afriką iš apartheido sistemos į juodaodžių daugumos valdomą šalį. Lenkijoje laivų statyklos darbininkas Lechas Wałęsa atvedė savo šalį į laisvę. Čekoslovakijoje dramaturgas Vaclavas Havelas nepakluso bauginimas kalėjimu ir tapo laisvos šalies prezidentu.
Michaelio Zantovskio sukurta V.Havelo biografija leidžia pažvelgti į prezidento heroizmą kitu, kiek sudėtingesniu kampu. Ji verčia mus susimąstyti apie paslaptingą drąsos prigimtį: kodėl, šiuo atveju, narsa sugebėjo vesti tokį švelnų ir nuodėmingą žmogų kaip V.Havelas?
Kodėl narsa sugebėjo vesti tokį švelnų ir nuodėmingą žmogų kaip V.Havelas?
M.Zantovskio staigmenos prasideda viršelio nuotrauka, kurioje Havelas susivėlęs, apsirengęs suglamžytą megztinį, ranka liečia nesušukuotus plaukus. Matome pavargusį, liūdną, žodžių pritrūkusį vyrą, kuris galvoja – kas, po galais, man nutiko?
Netvarkingas didvyrio paveikslas sukrečia. Mieliau prisimintume triumfuojančius praėjusios eros paveikslėlius, kai 1989-ųjų lapkritį Havelas kalbėjo miniai Venčeslo aikštėje, kai „bejėgio jėga“ iš kalėjimo jį atvedė į prezidento postą. Tų laikų žmonės pasakoja, kad tai reiškė gyventi tiesoje .
M.Zantovskis, buvęs Havelo spaudos sekretorius ir geras draugas, siūlo pažvelgti, kas slepiasi po herojaus įvaizdžiu.
Jis atskleidžia tai, ką žinojo, ir su kuo teko susidurti artimiausios prezidento aplinkos žmonėms. Galiausiai matome rūkaliaus, dažnai pagirioto, kartais ištvirkaujančio, paprasto mirtingojo, savo rankose laikančio valdžią ir nesuvaldančio asmeninio gyvenimo, žmogaus portretą.
Sužinome, kad prezidentas nuolat būdavo neištikimas savo žmonai Olgai, kurią laikė moraline kelrode žvaigžde. Bandydavo išpirkti kaltę viską jai prisipažindamas, tačiau ir vėl palikdavo šeimą.
Olga, kartais pati susirasdama kitą vyrą, ir taip formuodama nepriklausomos pirmosios Čekoslovakijos ponios įvaizdį, neištikimybę laikė paslaptyje. 1996-aisiais, po Olgos mirties, V.Havelas šokiravo savo pasekėjus vesdamas jauną aktorę, kuri buvo jo meilužė ir paskutiniosiomis velionės žmonos gyvenimo akimirkomis.
Herojai visada nuvilia, o tai, kad nuvylė ir pats save, daro V.Havelą dar įdomesniu. Jis pats sau buvo negailestingas teisėjas tiek asmeniniame gyvenime, tiek politikoje.
V.Havelas siekė išlaikyti jo valdymo laikotarpiu norinčias išsiskirti Čekiją ir Slovakiją, o jo politinė kultūra gerokai skyrėsi nuo visuomenės įsitikinimų. Laikytis Havelo trajektorijos reiškė eiti koja kojon su visa Rytų Europos disidentų karta, su jų revoliucija, ir kerštu istorijai, sugriovusiai jų svajones.
Herojai visada nuvilia, o tai, kad nuvylė ir pats save, daro V. Havelą dar įdomesniu.
1936-aisiais gimęs Havelas buvo Prahos nekilnojamojo turto prekeivio, stačiusio prašmatnias modernias vilas Barandovo kalvose, sūnus.
Havelui didelę įtaką padarė ir tai, gimė Tomášo Masaryko laikų Čekoslovakijoje. Jei ne šalį į demokratiją vedęs liberalių pažiūrų intelektualas, Havelo politikoje galėjo ir nebūti. Galbūt Havelas būtų abejojęs savo teise būti drąsiu.
Praėjus dviem metams po Havelo gimimo, Masaryko Čekoslovakija buvo išduota Miuncheno metu. Po to šalį užgriuvo vokiečių okupacija, karas, ir 41-erius metus trukusi komunizmo diktatūra.
Havelo šeima išgyveno vokiečių okupaciją, net ir po komunistų perversmo 1948-aisiais turėjo šiek tiek nuosavybės, tačiau buržuazinė Havelo prigimtis trukdė įgyti formalų išsilavinimą ir siekti karjeros pokarinėje Čekijos visuomenėje.
Tokia atskirtis buvo skausminga, tačiau turėjo privalumų – Havelas galėjo išlikti sąžiningas.
Tokia atskirtis buvo skausminga, tačiau turėjo privalumų – Havelas galėjo išlikti sąžiningas.
1990-aisiais, kai Jeruzalės Hebrajų universitetas suteikė Havelui garbės daktaro laipsnį, jis padėkos kalboje sakė, kaip buvimas klasiniu priešu paveikė jo dvasinę būseną: „Mano vidinis variklis, vedantis atkaklias pastangas, buvo jausmas, kad niekam nepriklausau, būsena, kai praradau paveldėjimo teisę“.
Paveldėjimo teisės atėmimas itin svarbus. Gimęs elito valdomoje Masaryko Čekoslovakijoje, Havelas jį persekiojančius komunistus laikė uzurpatoriais.
Būsimo lyderio kilmė paaiškina bejėgiškumą, kuris, anot biografo, buvo savybė, pririšantį prie jo kitus: „Smulkus, trapus kūno sudėjimo, švelnios manieros, aiškiai išreiškiamas bejėgiškumas, neišmanymas, sumaištis, nuovargis ir neviltis. Atrodė, kad jam nuolat reikia pagalbos, ir tai pritraukė daugybę žmonių jo gelbėti, užjausti, rūpintis ir padėti. Kartais atrodė, jog jis yra bejėgiškumo jėgos įsikūnijimas. Jis buvo vyras, kuris galėjo beveik viską pasiekti pripažindamas, jog to negali padaryti būdamas vienas“.
Gimęs elito valdomoje Masaryko Čekoslovakijoje, Havelas jį persekiojančius komunistus laikė uzurpatoriais.
Havelo gyvenimas mus moko, kad heroizmas – socialinė dorybė, ugdoma ištikimybės tiems žmonėms, kuriuos žinai turįs apginti.
Pirmuosius tikrus namus V.Havelas atrado Prahos disidentų teatruose septintojo dešimtmečio pradžioje.
Jis įsimylėjo scenos darbininkų, apšvietėjų, grimerių, persirengimo kambarių, pospektaklinių vakarėlių pasaulį. Tai buvo pasaulis, įrodęs, jog heroizmas yra įmanomas. Čia jis parašė keletą pjesių, iš kurių „Vakarėlis sode“ pelnė pripažinimą ir šalyje, ir visoje Europoje.
Vokietijos ir Austrijos publika pripažino Havelą kaip Europos modernizmo atstovą, o septintojo dešimtmečio Prahos publika pjeses laikė sumania komunistų propagandos parodija.
Havelas turėjo nuostabią dovaną išjuokti beprasmiškas partijos klišes, o sugebėjimas įžvelgti šviesą baimėje padarė jį visišku bebaimiu. Drąsos veikti atrado suvokęs, kad totalitarinis režimas gali priversti bijoti, tačiau negali versti juo patikėti.
Vėliau Havelas rašė: „Argi ne abejonė pagimdo naujus faktus? Galbūt bejėgiškumas yra dirva žmonių vilčiai; galbūt neįmanoma rasti gyvenimo prasmės pirmiausia nepatyrus jo absurdo.“
Septintojo dešimtmečio viduryje jaunieji menininkai Jiří Menzelas, Milanas Kundera, Milošas Formanas, filosofas Janas Patočka sudarė propaganda netikinčiųjų grupę, kurią disidentas Václavas Benda pavadino lygiagrečiu poliumi.
Jiří Menzelas, Milanas Kundera, Milošas Formanas, filosofas Janas Patočka sudarė propaganda netikinčiųjų grupę, kurią disidentas Václavas Benda pavadino lygiagrečiu poliumi.
Valdžios atstovai neuždraudė šios grupės veiklos, nes nė nenumanė, jog vieną dieną ji atsigręš prieš juos pačius.
Ši klaida buvo lemiama. 1968-aisiais lygiagretus polius tapo toks stiprus, kad privedė visuomenę prie Prahos pavasario, numalšinto Aleksandro Dubčeko vadovaujamos Komunistų partijos.
Be to, kad vieną naktį girtas nustebusiam Čekoslovovakijos kompartijos pirmajam sekretoriui Dubčekui dėstė reformos procesus, Havelas nedaug prisidėjo. Tiesa, jis atsisakė ištiesti Dubčekui pagalbos ranką, nes netikėjo, jog komunizmas gali tapti „socializmu žmogišku veidu“.
1969-ųjų sausį protestuodamas prieš sovietų invaziją Venčeslavo aikštėje susidegino filosofijos studentas Janas Palachas.
Priešingai nei dauguma disidentų, Havelas į Palacho mirtį nereagavo su ašaromis, desperacija ir beprasmiu pykčiu. Vieno interviu metu jis pareiškė: „Mums atviras tik vienas kelias – kovoti iki galo. Suprantu Jano Palacho mirtį kaip perspėjimą apie moralinę mūsų visų savižudybę.“
Moralinė savižudybė – bendradarbiavimas su režimu, buvusių disidentų draugų skundimas tapo įprastu aštuntajame dešimtmetyje. Lygiagretus polius žlugo, prieš režimą palikdamas vos saujelę aktyvių disidentų. Apie tai Zantovskis rašė: „Vos keletas... Įsivaizduokite saulėlydžio nuotaiką, stingulį, nejautros būseną“.
Tuo metu V.Havelas pamažu tapo čekų pasipriešinimo lyderiu. Tokia evoliucija nebuvo nei staigi, nei neišvengiama, tačiau jos metu įvyko keletas keistų posūkių.
Norėdamas paneigti režimo kaltinimus, kad yra buržuazinis parazitas, Havelas devyniems mėnesiams įsidarbino alaus darykloje.
Darbas buvo šaltas, niūrus ir nereikalaujantis mąstymo. Tačiau jį išgelbėjo rašymas, leidęs šią slopinančią patirtį perkelti į pasipriešinimą ir sukilimą. Tuo metu jis sukūrė pjesę „Publika“, po kurios premjeros Vienoje 1976-aisiais (režimas uždraudė Havelui joje dalyvauti), buvo pripažinta kaip „darbininkų rojaus“ satyra.
1975-aisiais Havelas parašė atvirą laišką Gustávui Husákui, Čekoslovakijos komunistų partijos generaliniam sekretoriui, teigdamas jog normalizacija po Prahos pavasario virto „lavoninės ar kapo ramybe“.
„Bandydama paralyžiuoti gyvenimą, valdžia paralyžiuoja pati save ir taip tampa neįgalia paralyžiuoti gyvenimo“.
Po tokio pareiškimo režimas bandė Havelą izoliuoti nuo miesto teatrų ir draugų. Buvo bandoma išgąsdinti policijai įsiveržiant į jo namus Prahos apylinkėse ir nuolat apklausiant draugus.
Tuo metu, kai niekas neįsivaizdavo, ar kada nors bus įmanoma pasipriešinti režimui, Havelas suprato, jog „viltis nėra įsitikinimas, kad kažkas pavyks gerai, bet įsitikinimas, jog kažkas turi prasmę, nepaisant to, kaip tai baigsis“.
Norint ištarti tokius žodžius reikia turėti teisę juos tarti, o Havelas ją užsidirbo ne tik ištverme, bet ir gėdos bei nesėkmių keliu. Būsimasis prezidentas išmoko, jog silpnumas pavertė jį kuklesniu ir lankstesniu lyderiu.
1977-aisiais Havelas ir maža grupelė disidentų įkūrė žmogaus teisės ginančią organizaciją „77 Chartija“. Vakarams pripažinus sovietų viešpatavimą Rytų Europoje, Komunistų partija leido tokios grupės veiklą. Galiausiai „77 Chartija“ išaugo į judėjimą, ant kelių paklupdžiusį režimą.
Galiausiai „77 Chartija“ išaugo į judėjimą, ant kelių paklupdžiusį režimą.
Tų pačių metų sausį Havelas buvo sulaikytas ir po 20-ies apklausų sesijų jam buvo leista koncentruotis į „meninę veiklą“ ir organizuoti „koletyvines iniciatyvas ir viešus pareiškimus“.
Režimas jį paleido už pasižadėjimą gerai elgtis, ir, kaip nuspėjo Havelas, šį pažadą paviešino. Nors Havelas šį pažadą iškart sulaužė, dar ilgai gėdijosi savo silpnumo.
Zantovskis situaciją vertino taip: „Havelas išėjo iš kalėjimo ne tik pažemintas, bet ir nusižeminęs. Jis suvokė, kad bandydamas pasipriešinti blogiui jis nebuvo superherojus, o tik trapus žmogus, susiduriantis su jėgomis, prieš kurias neturi jokios galios“.
1979-aisiais Havelas buvo dar kartą suimtas ir nuteistas puspenktų metų kalėjimo.
Šį nuosprendį jis iškentė su liūdnu ryžtingumu, tarsi norėdamas atpirkti ankstesnę klaidą.
Jo „Laiškai Olgai“, parašyti iš kalėjimo, buvo skausminga savianalizė, padariusi jį stipresniu ir mažiau pakančiu savo klaidoms. Norėdamas reabilituoti herojaus įvaizdį, bandė atsisakyti kai kurių savo būdo savybių.
Havelas sau negailėjo kritikos: „Mano polinkis pasitikėti, mano mandagumas, kvailas tikėjimas gerais priešininkų ketinimais, mano nuolatinis abejojimas savimi, mano pastangos spėti su visais, mano poreikis apsiginti ir pasiaiškinti buvo netinkami“.
Kalėjimas paruošė Havelą valdžiai. Po išlaisvinimo 1983-aisiais jo asmeninis gyvenimas išliko chaotiškas: palaikė santykius su mažiausiai dviem moterimis, iš kurių viena – buvusi artimo draugo žmona.
Tačiau įkalinimas dėl politinių priežasčių sustiprino jo autoritetą. Geriausioje savo esė „Bejėgių jėga“, parašytoje prieš penkerius metus, jis teigė, jog valdžia iš ginkluotųjų perėjo į teisiųjų pusę“.
M.Zantovskis rašė: „Žmogaus sugebėjimas „gyventi tiesoje“ patvirtina „autentišką žmogaus identitetą“. Tai yra branduolinis ginklas, suteikiantis bejėgiams jėgą. Kai sistema nebesulaukia pritarimo, jų ideologija griūva“.
Devintajame dešimtmetyje, dar prieš Gorbačiovą ir viešumo politiką, Havelas kartu su jį palaikančiais rašytojais Kurtu Vonnegutu, Edwardu Albee ir Philipu Rothu dalyvaudamas JAV ambasados Prahoje rengtame vakarėlyje juto didėjantį savo autoritetą.
Tačiau kai švenčiant savo bute ir pasibaigus alkoholiui jį stebintis policininkas pasisiūlė nueiti į artimiausią barą ir pripildyti jo ąsotį, Havelas suprato, kad jo valdžia blėsta.
Tačiau kai švenčiant savo bute ir pasibaigus alkoholiui jį stebintis policininkas pasisiūlė nueiti į artimiausią barą ir pripildyti jo ąsotį, Havelas suprato, kad jo valdžia blėsta.
1987-aisiais, M.Gorbačiovui lankantis Prahoje, vedžiojantis šunį V.Havelas stebėjo miniai mojuojantį KPSS generalinį sekretorių.
Havelas bandė įsivaizduoti, ką reiškia būti svarbaus politiko vietoje: „Visą dieną jis mato nemalonius asmens sargybinių veidus, jo tvarkaraštis užimtas nesibaigiančiomis spaudos konferencijomis, susitikimais, pasirodymais minioms. Jam reikia visus juos prisiminti ir su niekuo kitu nesupainioti. Jis turi sakyti šmaikščius ir teisingus dalykus, kad sensacijų išsiilgęs pasaulis negalėtų pastebėti klaidų ir to panaudoti prieš jį patį. Jis turi visą laiką šypsotis. Ir po tokios dienos nė negali išgerti!“
1988-ųjų rugpjūtį studentai ir policija susidūrė Venčeslavo aikštėje. Kiekvienam buvo aišku, kad atėjo Havelo akimirka. Jo draugas disidentas to meto Havelą apibūdino taip: „Jis elgėsi kaip anglis, jungianti visus tos akimirkos elementus tam, kad sukurtų jungtinę jėgą, kuriai neįmanoma pasipriešinti“.
Po daugiau nei 20 metų Havelas jau buvo išaugęs iš daugiažodžiavimo ir diletantizmo – pagrindinių intelektualų politikoje ydų, ir įgijęs šeštą pojūtį draugų ir priešininkų stiprybėms bei silpnybėms.
Po daugiau nei 20 metų Havelas jau buvo išaugęs iš daugiažodžiavimo ir diletantizmo – pagrindinių intelektualų politikoje ydų, ir įgijęs šeštą pojūtį draugų ir priešininkų stiprybėms bei silpnybėms.
Po šešių savaičių kalbėdamas miniai Venčeslavo aikštėje apie tai, ar režimas grius dar jo gyvenimo metais, Havelas patyrė triumfą.
Tuomet jis parodė neįprastą didvyriškumą. 1989-ųjų lapkričio 22-ąją jis euforiškai miniai nepasakė to, ką jie norėtų girdėti. Jis nekurstė jų kraujo ištroškusių fantazijų. Jis paskelbė, kad jų revoliucija bus kitokia: „Tie, kurie metų metus smurtu ir kruvinu keršto troškimu dorojosi su oponentais, dabar mūsų bijo. Jie turi pasitraukti. Mes ne tokie, kaip jie.“
Šūkis „Mes ne tokie, kaip jie“ tapo revoliucijos šūkiu. Rumunų revoliucionieriai šaudė komunistų lyderio N. Čaušesku pasekėjus, o Havelas nenorėjo leisti kerštui diktuoti pergalės politikos.
Nors jis nekentė puikiai visuomenėje ir net tarp jo kolegų disidentų infiltruotų saugumo tarnybų, Havelas uždraudė jomis atsikratyti. Pirmiausia jis kreipėsi į prezidentą, sakydamas, kad jo klausytojai – korumpuoti, o režimas – nugalėtas: „Blogiausia yra tai, kad gyvename suterštos moralės aplinkoje. Jaučiamės moraliniais ligoniais, nes esame įpratę sakyti ne tai, ką galvojame. Išmokome niekuo netikėti, ignoruoti vienas kitą, rūpintis tik pačiais savimi“.
Prezidentavimo pradžioje Havelas buvo net į nereikšmingiausius reikalus besikišantis vadovas, prezidentūroje besirūpinantis ne tik baldais ar užuolaidomis, bet ir apsaugininkų uniformomis.
Pirmiausia jis keliavo ne į Bratislavą bandyti išlaikyti potencialius Čekijos federacijos partnerius slovakus, bet į Vokietiją.
Netrukus prezidentus išvyko į JAV pasiklausyti jį liaupsinančių užsieniečių draugų. Kai Amerikos indėnų vadas padovanojo jam ceremoninę pypkę, Havelas nusprendė ją rūkyti Maskvoje kartu su Gorbačiovu. Suglumęs Gorbačiovas teištarė: „Bet aš nerūkau.“
Havelas padarė rimtų strateginių klaidų, daugiausia tardamasis su slovakais, kurie, jam vadovaujant, pradėjo judėti savarankiškos valstybės kūrimo link.
1992-ųjų liepą, vos penkiems su puse mėnesio prieš čekams ir slovakams oficialiai išsiskiriant, Havelas atsisakė pripažinti nesugebėjęs išlaikyti Masaryko laikų Čekoslovakijos.
Havelas padarė rimtų strateginių klaidų, daugiausia tardamasis su slovakais, kurie, jam vadovaujant, pradėjo judėti savarankiškos valstybės kūrimo link.
Tuo metu jis galėjo visam laikui apleisti pareigas ir naudodamasis savo moraliniu autoritetu patarinėti iš šono, tačiau įsitikinęs, jog yra nepakeičiamas, vėl dalyvavo rinkimuose ir laimėjo.
Materialiniai dalykai tam neturėjo daug įtakos. Didžiausia pagunda buvo egzistencinė – Havelas kartą prisipažino, kad jam reikėjo patvirtinimo, jog vis dar yra reikalingas: „Viena vertus, politinė galia suteikia nuostabią galimybę suprasti, kad tu tikrai egzistuoji, turi nenuginčijamą asmenybę, kad kiekvienu žodžiu ir poelgiu pasaulyje palieki ryškią žymę. Tačiau toje pačioje politinėje galioje slypi pavojus, kad patvirtintoji egzistencija ir asmenybė yra pavagiama.“
Čia Havelo drąsos suvokimas jį nuvylė. Panašu, jog pats jis patikėjo, kad nuoširdus kalbėjimas apie valdžios pagundas suteikę teisę joms pasiduoti. 1993 – 2003-ųjų prezidentavimo laikotarpis tapo Kryžiaus keliu.
Beveik dvejus metus Havelas praleido ligoninėje ar sveikdamas namuose. Jo būseną draugai apibūdino kaip lėtinę depresiją ir abejojimą savimi, kuriam įtakos turėjo pasikartojantys premjero Václavo Klauso pažeminimai.
Čia Havelo drąsos suvokimas jį nuvylė. Panašu, jog pats patikėjo, kad nuoširdus kalbėjimas apie valdžios pagundas suteikę teisę joms pasiduoti.
V.Klausas prie disidentų prisijungė tik tada, kai sėkmė pradėjo šypsotis maištininkų pusėje.
Devintajame dešimtmetyje viename svarbiame susitikime įtarusis Havelas pristatė Klausą kaip „daktarą Vilką“.
Jiems vėliau susitikus, ministro pirmininko ir prezidento asmenybės tarpusavyje visiškai nederėjo. Kaip pastebi Zantovskis: „Tai buvo tiesioginė konfrontacija. Tai buvo tarsi du skirtingi pasauliai: nepolitiškos politikos atstovas Václave Klause sutiko patyrusį politinį žvėrį“.
Havelas nebuvo pasirengęs pereiti į kitokią ekonominę santvarką, o Klausas nešvaistė laiko išpardavinėdamas valstybines įmones ir privatizuodamas viešąsias paslaugas, taip skatindamas kapitalizmą ir įspėdamas prezidentą.
Vieno žeminančio susitikimo metu Havelas maldavo Klauso ką nors daryti išsaugojant darbo vietas, pavyzdžiui, ponios Beranovos, kuri buvo mėgstamiausio Havelo restorano Prahoje „Rybárna“ savininkė. Tačiau jo kišimasis nedavė jokių vaisių.
Ponia Beranová prarado darbą kartu su kitais 23 tūkst. verslininkų, kurių verslai buvo parduoti norint užkirsti kelią pasipelnyti juodosios rinkos sukčiams ir buvusiems komunistams.
Jo raudos apie gyvenimą tiesoje buvo piktai išjuoktos.
Havelas piliečiams sakydavo moralizuojančias kalbas, maldaudamas laikytis etikos šalį krečiančio vartotojiškumo akivaizdoje. Lyderio klausė nedaugelis, o kai po Olgos mirties jis vedė jauną aktorę, čekų laikraščiai pavertė jo gyvenimą kančia. Jo raudos apie gyvenimą tiesoje buvo piktai išjuoktos.
Klausas sutriuškindavo Havelą bet kuriuo vidaus politikos klausimu, tačiau užsienio politikoje Havelas tvirtai laikėsi. Jis naudojosi savo prestižu ir padėjo Čekijai tapti NATO ir Europos Sąjungos nare, taip įtvirtindamas savo šalį Vakarų pasaulyje. Havelo geostrategijos buvo teisingos.
Taip pat jis vienas iš pirmųjų perspėjo, jog V.Putino vadovavimo era sujungia didžiausias komunizmo ir kapitalizmo blogybes.
Taip pat jis vienas iš pirmųjų perspėjo, jog V.Putino vadovavimo era sujungia didžiausias komunizmo ir kapitalizmo blogybes.
Net ir pasitraukus iš pareigų 2003-aisiais, Havelą vis dar persekioja čekų spauda, vyras kentėjo dėl ligos protrūkių.
Su naująja žmona buvo ne toks laimingas, kaip tikėjosi, o prisimindamas pasiekimus tegalėjo apraudoti blankstančią šlovę.
2005-aisiais jis prisipažino: „Aš stengiuosi pabėgti nuo visuomenės, politikos, žmonių. Galbūt aš net bėgu nuo mano gyvenimą išsaugojusios moters. Ir tikriausiai bėgu nuo pačio savęs“.
Jo troškimas gyventi tiesoje, nesvarbu, kiek kartų išduotų idealai, buvo varomoji gyvenimo jėga. Gyvenimo pabaigoje, būdamas degtuko plonumo, išvargintas ligų ir vos pastovintis ant kojų, biografui save apibūdino kaip pražūtį.
Tačiau jo proto šviesumas buvo neeilinis. Vėliau, jis, gyvenimo aplamdytas senas vyras, pareiškė, jog norėtų kraustytis į namą užmiestyje, čia prižiūrėti buitį, tvarkingai dėlioti knygas, ir kad „vazose nepritrūktų gėlių. Kodėl ir kam jis tai darė?
„Tarsi laukčiau ko nors apsilankant. Ko? Turiu tik vieną paaiškinimą: aš ruošiuosi Paskutiniam teismui, aukščiausiam teismui, nuo kurio nieko negalima nuslėpti“.
uriu tik vieną paaiškinimą: aš ruošiuosi Paskutiniam teismui, aukščiausiam teismui, nuo kurio nieko negalima nuslėpti“.
Havelas mirė per Kalėdas 2011-aisiais. Šis drąsus vyras vis dar sekė visuomenės gyvenimą, klausėsi piliečių nuomonės, tačiau negalėjo nujausti, ką jie manys Havelo gyvenimo pabaigoje.
Žmonės nebeapsikentė jo pamokslų, jie išjuokė asmeninio gyvenimo nesėkmes. Jie suprato, kad politikoje Klausas buvo geresnis.
Tačiau Havelui gulint karste tūkstančiai žmonių atėjo atiduoti pagarbą. Tarsi atpažino iliuzijas griaunančią pokomunistinio gyvenimo realybę, kuri nelygybę ir kapitalizmo blogybes sujungė su korupcija ir konspiracine komunistų politikos kultūra.
Havelas bent jau svajojo apie sąžiningą politiką. Jei jie tyčiojosi iš jo pamokslų, jei jie nesiklausė, tai nebuvo Havelo kaltė.
Dauguma liūdėjo dėl netekties suvokdami, jog nepaisant daugybės abejonių, šaliai labai pasisekė turint tokį prezidentą.
