Maskvos olimpiadai kruopščiai rengėsi ne tik Sovietų Sąjungos sporto federacijos, bet ir KGB. Likus trejiems metams iki olimpinių žaidynių, 1977-aisiais, buvo įsteigtas KGB Penktosios valdybos 11-asis skyrius. Oficiali skyriaus užduotis buvo „įgyvendinimas priemonių, skirtų užkirsti kelią ardomosioms priešo ir priešiškų elementų akcijoms pasirengimo olimpiadai laikotarpiu ir jos metu“.
Faktiškai skyriaus darbuotojai dirbo ir Maskvos antidopingo laboratorijoje, gavusioje Tarptautinio olimpinio komiteto akreditaciją likus dviem savaitėms iki žaidynių, pasibaigusių sovietinių sportininkų triumfu: 195 medaliai, iš kurių 80 – auksiniai, o taip pat pirmoji vieta bendroje įskaitoje.
Konstantinas Volkovas Maskvos olimpiadoje laimėjo sidabro medalį šuolių su kartimi rungtyje. Šiuo metu jis nebegyvena Rusijoje.
„Šlapimą jie keisdavo visiems sportininkams be išimties, ne tik mūsiškiams. Dopingo kontrolėje dirbo mūsiškiai darbuotojai, matyt, su antpečiais. Kodėl aš taip kalbu? Ateinu aš duoti savo šlapimo, tiesiu indelį, o man sako: „Visa tai mes išmetame, o tavo šlapimas dabar štai čia.“ Sako, šitą priduok. Aš sakau: „Tai kad pas mane nieko nėra, aš nebijau.“ Jis: „Mums atsitiktinumų nereikia, eik ir šitą priduok.“ Aš klausiu: „Tai visi taip?“ Jis: „Žinoma!“ Vėl klausiu: „Ir mano varžovai?“ Taip, visi vienodai, be išimčių. Pas nieką nieko nebus“, – prisimena K.Volkovas.
Vladimiras Popovas – buvęs KGB papulkininkis. Jis po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje, emigravo į Kanadą. Po Aleksandro Litvinenkos ir Sergejaus Skripalio apnuodijimo vengia bendrauti net su žurnalistais iš Rusijos. Vis dėlto jis papasakojo, kaip jo kolegos Maskvos olimpiadoje užsiėmė mėginių sukeitinėjimu.
„Maskvos olimpiados laikotarpiu aš turėjau visiškai kitas užduotis, aš dirbau su sporto žurnalistais, – kalba V.Popovas. – O du mano kolegos buvo akredituoti tiesiogiai olimpiados dopingo centre. Jie užpildydavo tuos indelius, kurie neva buvo sportininkų. Suprantama, juose dopingo nebūdavo, ir mėginiai tokiu būdu tapdavo švarūs. Procesas vykdavo grynai mechaniškai. O jeigu koks nors mėginys būdavo iš tiesų paimamas iš sportininko, tai jis irgi būdavo pakeičiamas į švarų, kad būtų garantuota, jog jame nieko nebus.“
Prabėgus 34-iems metams po Maskvos olimpiados, jau Rusijoje, vėl surengtos olimpinės žaidynės Sočyje, kuriose vėl triumfavo šalies šeimininkės sportininkai. Tačiau Tarptautinė antidopingo agentūra pareiškė, kad Rusijos specialiosios tarnybos sukeitė sportininkų šlapimo mėginius.
„Prieš sukeičiant mėginius, naktimis „švarus“ sportininkų šlapimas būdavo išimamas iš FSB šlapimo banko, – rašoma agentūros specialiojoje ataskaitoje. – Po to mėginiai atsidurdavo darbinėje patalpoje, čia jie būdavo atitirpinami, būdavo koreguojamas santykinis mėginių tankis ir įvykdomas sukeitimas. Naktį mėginiai per angą, įvardijamą kaip „pelės urvas“, būdavo perduodami iš saugomos teritorijos į greta esančią darbinę patalpą. FSB darbuotojas paimdavo buteliukus su mėginiais B ir grąžindavo juos atidarytus, be dangtelių. „Nešvarus šlapimas iš A ir B mėginių būdavo sunaikinamas ir pakeičiamas paties sportininko „švariu“ šlapimu, buteliukai būdavo perduodami atgal per „pelės urvą“.
V.Popovas tvirtina, kad ši strategija – tai to, kas vyko 1980-aisiais, atkartojimas, tų metų patirtimi buvo pasinaudota Sočio olimpiadoje.
„Sočio žiemos olimpinėse žaidynėse pirmą kartą buvo panaudotas Rusijos sportininkų mėginių pakeitimo mechanizmas, eliminavęs klaidų tikimybę. Taip apsaugotas sportininkas, iš kurio buvo tikimasi medalio, galėjo be trikdžių vartoti dopingą. Tokie sportininkai vartojo dopingą ir iki, ir, tikėtina, olimpiados metu, nes buvo tikri, kad Sočio laboratorijoje jų „nešvarūs“ mėginiai bus pakeisti.“
Ataskaitoje apie Sočio olimpiadą konstatuojama, kad apie dopingo mėginių sukeitimą žinojo Rusijos sporto ministras Vitalijus Mutko ir jo pavaduotojas Jurijus Nagornas. Buvęs KGB papulkininkis aiškina, kad Sovietų Sąjungoje, Maskvos olimpiados metu, sprendimai dėl šios programos būdavo priimami Valstybiniame sporto komitete.
„Panaši programa būdavo tvirtinama SSRS Valstybinio sporto komiteto vadovų lygmenyje, – pasakoja V.Popovas. – Ir taikoma ji, suprantama, būdavo ne visiems sportininkams. Tų sportininkų, rinktinių narių, kurie, trenerio nuomone, buvo perspektyviausi ir galintys pasiekti aukštų rezultatų, laimėti rimtose varžybose, taigi tų sportininkų atžvilgiu būdavo patvirtinama šita speciali programa. Ir programa būdavo įgyvendinama Valstybinio sporto komiteto Medicinos ir biologijos valdybai bei konkrečiam tos sporto šakos rinktinės gydytojui griežtai kontroliuojant.“
K.Volkovas 1980 metais buvo pretendentas iškovoti olimpinį auksą. Likus pusmečiui iki žaidynių Maskvoje K.Volkovas laimėjo Europos čempionato aukso medalį. Jis pasakoja, kad jau Maskvos olimpiados metu jam siūlė pavartoti anabolinių steroidų.
„Išsikvietė mane su treneriu, su tėvu, – prisimena K.Volkovas. – Štai, reikia įvykdyti specialių preparatų programą, kad būtų iškovotas aukso medalis. Bet mes atsisakėme dėl to, kad, pirmiausia, mes nežinojome, kaip tai veikia šuolius su kartimi. Čia svarbiausia – technika. Neaišku, kaip tai paveiks tavo techniką, čia nėra tiesioginio ryšio. Mes atsisakėme, mums pasakė: gerai, jūsų pačių atsakomybė. Jeigu bus fiasko, vadinasi, turėsite atsakyti už savo veiksmus. Rinktinės gydytojai, vyresnieji treneriai – visi apie tai žinojo. Visa programa buvo valstybinė.“
Pirmą kartą dopingo kontrolė olimpinėse žaidynėse atsirado 1968 metais Meksike. Nuo to laiko iki šių dienų teigiami dopingo mėginiai aptinkami kiekvienos olimpiados metu, išskyrus Maskvos olimpiadą. Anabolinius steroidus į uždraustų preparatų sąrašą Tarptautinis olimpinis komitetas įtraukė 1975 metais. 1976 metų olimpiadoje Monrealyje dėl anabolikų buvo diskvalifikuota 12 sportininkų. Po ketverių metų Maskvoje nebuvo nė vienos diskvalifikacijos dėl dopingo.
Fechtavimo olimpinis čempionas Viktoras Krovopuskovas Maskvoje iškovojo du iš savo keturių olimpinių aukso medalių. Jis mano, kas dopingo nebuvo aptikta dėl kitų sportininkų atsargumo.
„Na, suprantama, kitų šalių sportininkams jų vadovai išaiškino, kad tikriausiai bus vykdoma labai kruopšti patikra, todėl ir nebuvo aptikta nė vieno atvejo, nes jo paprasčiausiai nebuvo.“
Olimpiadų istorijoje iš tiesų nebuvo nė vieno dėl dopingo diskvalifikuoto medalį laimėjusio fechtuotojo. V.Krovopuskovas įsitikinęs, kad fechtavime dopingo nebuvo niekada.
Tačiau sovietų rinktinės sportininkai galėjo ir nežinoti, kokių tablečių jiems duodama, pasakoja buvęs KGB darbuotojas V.Popovas.
„SSRS ledo ritulio rinktinės gydytojas sportininkams sakydavo, kad tai vitaminiukai. Mačiau tai savo akimis būdamas čia, Kanadoje, dar sovietiniais laikais su SSRS ledo ritulio rinktine. Jis kalbėjo: štai, vaikinai, jums vitaminiukai. Jie tikėjo, kad tai vitaminai, neįsivaizduodami, kas tai buvo. Tai buvo anaboliniai steroidai. Ir aš manau, kad didžioji dalis sportininkų iš tikrųjų nežinojo, ką jie vartoja. Jiems būdavo aiškinama, kad tai būtini farmakologiniai papildai.“
Israilas Arsamakovas – dar vienas tų laikų sportininkas. Jis iškovojo auksą 1988 metų olimpiadoje Seule. Vėliau dirbo Rusijos sunkiosios atletikos federacijos vadovu. I.Arsamakovas pasakoja, kad devintajame dešimtmetyje dopingas sovietų rinktinėje buvo toks paplitęs, jog sportininkai įsigudrindavo juo net prekiauti.
„Pas mus metanostenolas kainavo 2 rublius ir 2 kapeikas, o ten – mažiausiai nuo 10 iki 15 dolerių, – prisimena I.Arsamakovas. – 1984 metais po žaidynių „Draugystė-84“ Kanadoje vyko Pasaulio supersunkaus svorio sunkiaatlečių čempionatas. Ten įvyko skandalas. Išvažiavo mūsiškiai Kurlovičius, Taranenka, Pisarenka, ir jie su savimi turėjo visus tuos anabolikus, jie juos vežė parduoti, juos ant sienos pričiupo, diskvalifikavo. Skandalas buvo galingas. Visa tai buvo žinoma, vežiodavo, nes pinigų nebuvo. Kausimas kitas. Atrodytų, kad mes nieko nesuprantame, sakome, kad amerikiečiai „valgo“. Taip, ir jų pagauna. Bet kai kažką iš jų sučiumpa, tai nėra valstybinė situacija, o pas mus būtent tai vyksta aukščiausiu lygiu. Tu ateini į rinktinę, o ten jau viskas paruošta.“
„Tai susiję ne tik su sovietiniais sportininkais, ir ne tik su Rusijos sportininkais, – kalba buvęs KGB papulkininkis V.Popovas. – Dopingas gana plačiai naudojamas sporte. Bet kalbant apie Sovietų Sąjungą ir dabartinę Rusiją, tai valstybinė programa.“
Maskvos olimpiados sidabro medalio laimėtojas K.Volkovas dabar gyvena nebe Rusijoje. Jo sūnui Matvejui penkiolika. Vasarį jis pasiekė naują šuolių su kartimi jaunimo rekordą – 5,50 m. Bet Tokijo olimpiadoje, dėl koronaviruso pandemijos perkeltoje į 2021 metus, rusas Volkovas atstovaus Baltarusijai: dėl pastarųjų metų dopingo skandalų Rusijos lengvaatlečiams nebeleidžiama varžytis net su neutralia vėliava.
„Dabar nėra galimybių dalyvauti tarptautinėse varžybose jokia forma. Nei už Rusiją, nei su neutralia vėliava. Nes taip dirba lengvosios atletikos federacija, ji nušalinta“, – kalba jis.
Apie valstybinės dopingo programos šiuolaikinėje Rusijoje egzistavimą 2016 metais pasauliui papasakojo Grigorijus Rodčenkovas – jis buvo Maskvos antidopingo laboratorijos, kuri kaip tik buvo atidaryta prieš Maskvos olimpiadą 1980 metais, direktorius. Ta olimpiada taip ir išliks istorijoje kaip „pati švariausia“. Po keturiasdešimties metų atvirai apie dopingą Maskvos olimpinėse žaidynėse kalba tiktai tie, kurie išvyko iš Rusijos. Tos olimpiados sportininkų mėginių jau nebeįmanoma patikrinti.
