Kaip ir kitų prekių kainos, vergų vertė priklausė nuo daugybės faktorių. Antikos pasaulio ekonominė konjunktūra nė kiek nenusileido dabartinei savo nenuspėjamumu ir dinamika. Senovės Romos istorija truko ilgiau nei tūkstantį metų ir ne visi jos periodai pakankamai gerai atsispindi išlikusiuose šaltiniuose, todėl mes nežinome, kiek tiksliai kainavo vergai pirmaisiais 400–500 Amžinojo miesto egzistavimo metų.
Pagal viską sprendžiant, kaina buvo gana nuosaiki, prekijai orientavosi į išsivysčiusias Viduržemio jūros regiono rinkas, pirmiausia Graikijoje ir Kartaginoje. Be to, Roma dar nebuvo pakankamai turtinga ir jai ne itin reikėjo didelio skaičiaus vergų, o tai taip pat pristabdydavo kainas.
Iki Antrojo pūnų karo (218–202 m. pr. Kr.) Romos ekonomikos pagrindą sudarė laisvo piliečio-žemvaldžio darbas. Valstietis ir jo šeima paprastai apdirbdavo 2–3 ha žemės – daugiau neįstengdavo fiziškai. Vergų, kuriais paversdavo nugalėtus priešus, nebuvo gausu ir jie dažniausiai atlikdavo namų tarnų ir pagalbininkų darbuose vaidmenį. Jų būdavo toli gražu ne kiekviename ūkyje ir retai daugiau nei po vieną. Laisvas darbas vis dar buvo vyraujantis.
Didelio masto užkariavimai ir ekonomikos vystymasis išaugino romėnų turtus, padidėjo ir vidutiniai žemės sklypų plotai. Leidus nuomotis „visuomeninius žemės plotus“ (t. y. valstybinius) ir lupikautojams perėmus neturtingesnių valstiečių sklypus, žemė susikoncentravo turtuolių rankose. Brolių Grakchų (Tiberijaus ir Gajaus) laikais šis procesas pažengė taip toli, kad sukėlė aršius socialinius konfliktus.
Vergų reikėjo vis daugiau
Varguomenė plūdo į miestus, kaimuose augo vergovinio darbo dalis. 30, 40, 50 ha ar dar didesnius sklypus apdirbti vienas žmogus niekaip nebūtų sugebėjęs. Buvo reikalingi samdomi darbininkai ir stiprūs vergai. Tad augo ir jų paklausa. Respublikos klestėjimo ir imperijos laikotarpiu (II a. pr. Kr. – II a. po Kr.) Italijoje pagrindine žemės valdymo ir maisto produktų gamybos organizavimo forma tapo vilos, kuriose darbavosi po kelias dešimtis vergų.
Tuo pat metu kilmingieji įprato prie prabangos, tad vis daugiau vergų reikėjo ir kaip tarnų miestuose. Jų gretas papildė varguomenė, bet dažniausiai vergų skaičius augo dėl natūralaus prieaugio ir karų. „Kiek priešų, tiek vergų“, – taip sakydavo tuo metu, nors anksčiau, kai laisvas valstietis buvo vertinamas labiau, vartota kita patarlė – „kiek vergų, tiek priešų“.
I a. po Kr. vergų tapo tiek daug, kad jų skaičius susilygino su laisvųjų piliečių skaičiumi (keli milijonai žmonių). Po Spartako sukilimo ir kitų maištų tai ėmė kelti nerimą senatui. Imperatoriaus Tiberijaus valdymo laikais patricijai svarstė idėją įpareigoti nelaisvuosius žmones nešioti ypatingus rūbus, kad juos būtų galima paprasčiau atskirti. Tačiau šio užmojo teko atsisakyti. Kaip rašė Seneka (4 m. pr. Kr. – 65 m. po Kr.), senatoriai „suprato, kad pavojingiau yra leisti vergams suskaičiuoti mūsų skaičių“ – specialiais rūbais aprengtiems vergams būtų tapę akivaizdu, kad jų – ne mažiau, bet gal net ir daugiau, ir kokia jėga jie yra.
Pirkinys su grąžinimo garantija
Vergvaldystės suklestėjimo periodo šaltinių yra gerokai daugiau, todėl ir mūsų žinios apie belaisvių kainas yra išsamesnės. Žinoma, tos kainos kisdavo priklausomai nuo vietos ir laiko. Romos pasaulio pakraščiuose, kur kariuomenė imdavo belaisvius, vergai kainavo pigiau. Ten juos neretai didmena supirkdavo vergų pirkliai. Romoje „gyvi darbo įrankiai“ būdavo parduodami brangiau. Didmena – pigiau, o atskirai, su rūbais ir papuošalais – brangiau.
Labiausiai kainą lemdavo asmeninės vergo savybės. Vaikas kainavo du ar tris kartus pigiau už suaugusįjį, seniai apskritai retai kada turėdavo kokią nors vertę. Brangiausiai būdavo parduodami jauni ir gražūs vergai. Aukštai vertinti protingi, gero elgesio ir išsilavinę graikai, stiprūs ir paklusnūs sirai. Gerokai mažiau kainavo Kretos gyventojai, kuriems stereotipiškai būdavo priskiriamas polinkis meluoti, taip pat sardai ir korsikiečiai, turintys žiaurių maištininkų ir bėglių reputaciją.
Prekyvietėse vergų pirkliai atkakliai derėjosi su pirkėjais. Vergus užvesdavo ant pakylos, ant kojų baltais dažais nupiešdavo ženklą – tai būdavo pažymimas jų statusas. Ant kaklo užkabindavo lentelę su aprašymu, pavyzdžiui: „Galas, sveikas, raštingas, moka dainuoti, 800 denarų“. Aukcione būdavo galima numušti arba pakelti kainą. Jeigu pirkėjui paaiškėdavo, kad vergų pirklys jį apgavo ir nepapasakojo, kad vergas linkęs bėgti, yra nusikaltęs praeityje arba šiaip yra šiurkštaus elgesio, tai pagal įstatymą jis galėdavo per pusę metų pirkinį grąžinti.
Jaunas, sveikas ir stiprus vergas vidutiniškai kainuodavo 400–500 denarų. Laikui bėgant kainos kilo, nes augo prabangos poreikis ir mažėjo užkariaujamųjų žygių skaičius. Po sėkmingo karo žygio, kai į Romą būdavo atvedama tūkstančiai vergų – pavyzdžiui, Cezaris atvedė 63 tūkst. galų – kainos smarkiai krisdavo kuriam laikui ir tada vergą būdavo galima įsigyti už 100 denarų ar net dar pigiau.
Ne kiekvienas galėjo sau leisti
Šią kainą sunku konvertuoti į dabartinius pinigus, galima tik apytikriai įvertinti sidabrinio denaro perkamąją galią. Už vieną tokią monetą romėnas galėjo nusipirkti 4 litrus paprasto vyno arba litrą alyvuogių aliejaus. Duona vienam žmogui visam mėnesiui kainavo kelis denarus. Antroje II a. pr. Kr. pusėje legionieriaus alga buvo 1 denaras už tris dienas tarnybos, po poros šimtmečių – 1 denaras už dieną. Vidutiniškai maždaug tiek pat uždirbdavo paprastas samdomas Romos darbininkas. Tad vergas galėjo kainuoti vidutinį maždaug pusantrų metų uždarbį. Ne kiekvienas sau galėjo tai leisti.
Ypatingų gabumų turintis vergas, pavyzdžiui, virėjas, stalius ar statybininkas, galėjo kainuoti ir daug daugiau. Katonas, tarkime, ir už tokius stengėsi nemokėti daugiau nei pusantro tūkstančio denarų. Bet tai asmeninis principas, o rinka siūlė pačias įvairiausias kainas. Išsilavinęs graikas, galintis tarnauti sekretoriumi arba mokytoju vaikams, galėjo kainuoti ir 25 tūkst. denarų.
Politikas ir poetas Kvintas Lutacijus Katulas (150–87 m. pr. Kr.) kartą nusipirko garsųjį graiką Dafnį už 700 ar 800 tūkst. sestercijų (1 denaras – 4 sestercijos). Rašytojo Kolumelos laikais (I a. po Kr.) už gerą vynuogių augintoją prašydavo 2 tūkst. denarų. Tiek pat kainuodavo 2 ha ploto vynuogynas. Gladiatoriai galėjo kainuoti ir 5, ir 7 ir net kelias dešimtis tūkstančių denarų. Taip pat brangiai kainuodavo jaunos merginos, filosofai, mokslininkai ar aktoriai.
III a. po Kr. vergvaldystė kartu su užkariaujamaisiais žygiais dėl permainų ekonomikoje pamažu ėmė prarasti savo reikšmę ir jau niekada nepasiekė tokio lygio Viduržemio jūros regione. Su Romos imperijos žlugimu romėniški vergų turgūs tapo istorija.
