Sostinės pakraštyje, palei Verkių rūmus, pradėję kasinėjimo darbus archeologai aptiko didelio viduramžių miesto kapines. Pirmieji radiniai liudija, kad neišlikusiame mieste gyveno turtingi žmonės.
„Tai – antroji Kernavė“, – vienu balsu tvirtino prie kapaviečių apsilankę archeologai Aleksiejus Luchtanas ir Gintautas Vėlius. Pastarasis mokslininkas kelis dešimtmečius kasinėjo Kernavės kapinyną.
Radiniai Verkiuose labai panašūs į tuos, kuriuos mokslininkai aptiko tik apie šimtą metų egzistavusios Kernavės bendruomenės kapinyne. Skirtumas tik toks, kad Verkiuose pirmą kartą archeologai atkastame XIV amžiaus pradžios vyro kape aptiko pinigų.
Tai, kad šalia Vilniaus buvo kitas didelis miestas su savomis kapinėmis, patvirtino ir archeologiniams kasinėjimams Verkiuose vadovaujantis Robertas Žukovskis. Šio archeologo teigimu, palaikai iš tuomečio Vilniaus negalėjo būti vežami taip toli, net į Verkius. Tačiau tikslios gyvenvietės vietos specialistai dar negali nurodyti. Ji galėjo būti išsidėsčiusi tarp Verkių ir Santariškių. Verkių kapinynas – viduramžių laikų, kai klestėjo Kernavė.
Tai, kad šalia Vilniaus buvo kitas didelis miestas su savomis kapinėmis, patvirtino ir archeologiniams kasinėjimams Verkiuose vadovaujantis Robertas Žukovskis.
Vakar archeologai įdomius radinius pervežė į Lietuvos nacionalinio muziejaus saugyklas. Verkiuose jiems buvo nesaugu. Kiek kapaviečių yra Verkiuose, specialistai dar nesiryžta spėti, bet aišku, kad viduramžių kapinynas tikrai didelis. Pradėtus darbus archeologai tęs po Vėlinių, o šią savaitę rastus palaikus ištyrus ketinama palaidoti toje pačioje vietoje.
Prie vyro palaikų archeologai aptiko ietigalį, kovos kirvį, skeltuvą, titnagą, sagtį, segę, o prie šono – kapšą, kuriame buvo pirmųjų Lietuvos pinigų, vadinamų lietuviškais ilgaisiais. Kape buvo trys lietuviškų ilgųjų gabalėliai, kurių svoris – 2, 4 ir 24 gramai.
Kad moteris taip pat buvo iš turtingos giminės, liudija jos kape rasti trys puikiai išsilaikę raktai. Ant moters kaukolės buvo apgalvis. Siekdami jo nesuardyti, archeologai į saugyklą jį pristatė su visa kaukole. Iki šiol Lietuvoje moteriškų apgalvių rasta tik šešiuose kapinynuose.
Moteris buvo palaidota su apyrankėmis ant abiejų rankų, žiedais. Kadangi kape rastą vėrinį sudarė aguonos grūdo dydžio karoliukai, jį archeologai iškasė su visu gruntu.
Subjurus orams kasinėjimų vietoje nebuvo įmanoma atskirti radinių nuo smėlio. „Jeigu radinius pavadintume sensacija, tikrai nepersūdytume“, – pareiškė G.Vėlius.
R.Žukovskis spėjo, kad rado ne tos pačios šeimos kapus, nes vyro ir moters palaikus skyrė apie pusantro metro. Archeologai vyro ir moters kapus aptiko visai žemės paviršiuje, maždaug metro gylyje. Bet tai nereiškia, kad viduramžiais taip negiliai buvo laidojama – paprasčiausiai pasikeitė reljefas.
Šioje vietovėje archeologai pradėjo kasinėti, kadangi Verkių parką buvo ketinama pertvarkyti pagal XIX amžiuje jo buvusio savininko kunigaikščio Liudviko Vitgenšteino projektą. Pirmieji radiniai verčia manyti, kad gali tekti keisti parko planą. Mat kapai buvo visoje parko teritorijoje.
Verkių kapinynas labai panašus į Kernavės. Anot G.Vėliaus, Kernavės kapinynas reprezentuoja miesto amatininkų bei pirklių bendruomenę. Ten nerasta nė vieno ginklo, o jų dėjimo į kapus tradicija tuomet dar buvo gyva.
G.Vėlius paneigė sklandančias kalbas, jog surastose viduramžių įkapėse galima pajusti slaviškos juvelyrikos įtaką. Iš unikalių Verkių radinių aiškėja, kad tų laikų žmonių gyvenimas vis dar buvo smarkiai susijęs su pagonybe.
Anot archeologo, radiniai Kernavėje reprezentuoja Lietuvos miesto kultūrą ir bendruomenę XIII-XIV amžiais. Tai buvo struktūriškai europinio konteksto darinys, bet savitas vidiniu dar pagonišku pasauliu, sumišusiu su krikščioniškąja kultūra ir tradicija. Dabar aiškėja, kad panašus miestas buvo ir prie Vilniaus.
