Daugiau istorijų galite rasti parsisiuntę programėlę „Discover Jewish Lithuania“
„Atminimui kilmingo berniuko Simono Kerelio, kilusio iš Vilniaus, septintais gyvenimo metais žydų žiauriausiai šimtu septyniasdešimčia žaizdų nudaigoto, šios bažnyčios kampe 1592 metais palaidoto. Lenta įrengta iš geradarių aukų 1623 metais.“ Taip lotyniškai parašyta memorialinėje lentoje, kurią galima pamatyti ant vienos iš Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios sienų.
Kraujo praliejimo ir jo vartojimo ritualuose mitas aprašytas dar iki krikščionybės atsiradimo, helenistinėje Graikijoje. Tuomet žydų auka neva tapdavo pagonis graikas, jo kraują tariamai naudojant aukojimo ritualui.
Ankstyviausias žinomas viduramžiškas mitas paminėtas 1144 m. Anglijoje. Šis mitas turi įvairių versijų, tačiau bendrai skamba maždaug taip: žydai pagrobė krikščionį vaiką, Vilijamą iš Norvičo, jį nukankino ir nukryžiavo, taip neva pakartodami Jėzaus nukryžiavimą. Tokie ir panašūs siužetai, kaltinantys žydus nebūtais dalykais, plačiai pasklido po Europą. Plisdamas Europoje mitas kito. Adaptavę mitą krikščionys ėmė svarstyti ir kurti naujus paaiškinimus, kam žydai galėtų naudoti krikščionių kraują ir kokiu būdu jį išgauna. Mitas sklido nepaisant to, kad buvo oficialių, pasaulietinės ir net bažnytinės valdžios išvadų, kad žydai tikrai nenaudoja krikščionių kraujo. Taip pat buvo įvesti draudimai platinti šį mitą ir net nustatytos baudos už draudimo nepaisymą. Pavyzdžiui, 1388 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) Brastos (dab. Brest, Baltarusija) žydams suteiktoje Vytauto Didžiojo privilegijoje, remiantis popiežių bulėmis ir pasaulietinių Europos valdovų sprendimais, buvo uždrausta kaltinti žydus krikščionių kraujo vartojimu. Vis dėlto, aiškus ir gana griežtas mito paneigimas ir įvestos baudos nesustabdė jo sklaidos.
Plintančio mito siužetuose atsirado daugiau bauginančių detalių ir paaiškinimų, kam žydai neva naudoja krikščionių kraują. Plačiausiai Europoje prigijęs paaiškinimas, kam ir kokiose religinėse apeigose žydai naudoja kraują – tai įsivaizdavimas, kad krikščionių kraują žydai deda į macus, neraugintos duonos paplotėlius kepamus pesacho šventės metu. Pirminė idėja, kad tariamai žydai siekia atkartoti Jėzaus nukryžiavimą, buvo susieta su kraujo išgavimo ir panaudojimo siužetu, nes [pesachas] ir Šv. Velykos minimos labai panašiu metų laiku, ar net sutampa. Taigi tuo metų laiku daugėjo baimės – krikščionys bijojo, kad galimai bus pagrobti jų vaikai, o žydai – kad pasipils kaltinimai krikščionių pagrobimu, kankinimu ir nužudymu.
Simono Kerelio atvejis, atrodęs įtikinamu XVII a. vilniečiams, yra labai panašus į kitą plačiai paplitusį Europoje – tai pasakojimas apie Simono iš Tridento nukankinimą. Šis atvejis yra priskirtinas tradiciniams mito siužetams, kai menama žydų auka yra mažametis vaikas, berniukas, kaip aliuzija į kūdikėlį Jėzų. Tuo tarpu Lietuvoje įsivaizduojama žydų auka gana dažnai buvo mergaitė ar net suaugęs asmuo, kas nėra būdinga Vakarų Europoje paplitusio mito siužetams. Ten suaugusio kaip aukos atsiradimas yra siejamas su mito nykimu, jo turinio pasikeitimu. Tai, kad LDK visuomenė iki galo nesuprato mito turinio ir jį savaip modifikavo leidžia matyti ir tai, kad visuotinai paplitęs „žinojimas“, jog žydai naudoja kraują macuose, Lietuvoje įsitvirtina tik XVIII a. pabaigoje.
Visus kraujo praliejimo ir naudojimo kaltinimus šiuolaikinis žmogus priskirtų fantazijų, absurdų ar nesusipratimų sričiai. Tačiau anksčiau tokie kaltinimai turėjo liūdnų pasekmių konkretiems žydams ar ištisoms jų bendruomenėms. Mito pasklidimas ne kartą yra buvęs antižydiškų išpuolių priežastimi, vėliau išnaudotas net politiniais tikslais.
XIX ir XX a. teismus pasiekę tokie kaltinimai sulaukdavo ypač plataus visuomenės dėmesio, kartais net ir pasaulinio. Vienas garsiausių kaltinimų yra Mendelio Beilio byla Kijeve, kurioje jis 1913 m. buvo teisiamas už gimnazisto nužudymą ritualiniais tikslais. Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje mitą savo propagandoje plačiai išnaudojo ir naciai. Platesnio visuomenės atgarsio sulaukusių mito proveržių būta ir sovietinėje Lietuvoje.
Didžiausias paradoksas yra tame, kad jokio racionalaus paaiškinimo neturinti, pasaulietinės ir bažnytinės valdžios neigtas ir neigiamas mitas gyvas išliko itin ilgai. Tikinčiųjų vienokia ar kitokia mito versija, be abejonės, rastume ir šiandien.
©Všį „Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centras“
