1906 metų sausio 12-ąją Kaune, tuometinėje Rusijos imperijoje, gimęs E.Levinas vaikystę praleido būtent šio miesto gatvėse. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui jo tėvai pasitraukė į Charkovą, dabartinę Ukrainą.
Tiesa, ir ten nesulaukė ramaus gyvenimo, tad vengdami komunistinės revoliucijos ir antisemitinių išpuolių bangos 1920-aisiais grįžo atgal į jau nepriklausomos Lietuvos sostinę – Kauną.
Lietuvių kalbą prisiminė net ir senatvėje
Rusiškų knygų knygyną turėję E.Levino tėvai leido sūnų į rusakalbes mokyklas, o vėliau mokslus tęsė žydų gimnazijoje. Nepaisant to, būsima filosofijos įžymybė puikiai mokėjo ir lietuvių kalbą.
Paradoksalu, bet prancūzų kalba visame pasaulyje išgarsėjusio filosofo pirma publikacija buvo lietuvių kalba. Tai buvo tarpukario žurnale „Vairas“ 1933 metais publikuotas tekstas apie prancūzų ir vokiečių kultūras.
Net ir palikęs Lietuvą, tapęs Prancūzijos piliečiu ir pasaulinio lygio mąstytoju, E.Levinas taip ir nepamiršo lietuvių kalbos. Jau būdamas 75-erių metų, sulaukęs laiško iš Kanados lietuvio Andriaus Valevičiaus, rašiusio apie jį disertaciją, Kaune augęs filosofas atrašė lietuviškai. Net ir daugiau nei 40 metų nesilankęs Lietuvoje ir nebendravęs su lietuviais, kalbos gebėjimus jis išlaikė.
Net ir daugiau nei 40 metų nesilankęs Lietuvoje ir nebendravęs su lietuviais, kalbos gebėjimus jis išlaikė.
Lietuvoje E.Levinas patyrė tik tradicinio religinio žydų auklėjimo įtaką, o jo požiūrį formavo ir pakeitė studijos Prancūzijoje. 1924 metais išvykęs į Strasbūro universitetą E.Levinas susibičiuliavo su prancūzų filosofu Maurice'u Blanchot. O po ketverių metų Freiburge patyrė vokiečių filosofų E.Husserlio ir M.Heideggerio įtaką.
1931 metais E.Levinas tapo Prancūzijos piliečiu ir visiškai įsiliejo į kultūrinį, filosofinį šios šalies gyvenimą. Antrojo pasaulinio karo tragediją žydų kilmės filosofas sutiko būtent Prancūzijoje. Tiesa, jo likimas nebuvo toks liūdnas kaip jo artimųjų. E.Levinui teko kalėti Hanoverio karo nusikaltėlių kalėjime, tačiau dėl šio statuso jam pavyko likti gyvam. Tuo metu jo artimieji, likę gyventi Kaune, buvo vieni pirmųjų Holokausto aukų. Jie buvo nušauti prie savo namų, A.Mickevičiaus gatvėje.
Po Antrojo pasaulinio karo E.Levinas visiškai atsidėjo filosofijai, parašė devynias itin daug sėkmės sulaukusias knygas ir mirė Paryžiuje, 1995-aisiais, vadinamas vienu reikšmingiausių viso šimtmečio mąstytojų.
Įtaką padarė Holokausto patirtis
Į lietuvių kalbą E.Levino knygą „Laikas ir Kitas“ išvertęs filosofijos mokslų daktaras, kultūros ministrės patarėjas Viktoras Bachmetjevas teigia, kad kaunietį filosofą visgi derėtų vadinti žydu ir prancūzu. Kaip filosofas jis augo ir brendo būtent Prancūzijoje, jos kalbinėje ir kultūrinėje įtakoje, o filosofines pažiūras sutvirtino Talmudo tyrinėjimai.
„Visų pirma, jis yra žydiškas. O tiek, kiek jis yra filosofas, jis yra universalaus mąstymo atstovas“, – pabrėžė V.Bachmetjevas. „Tiek, kiek lietuviai yra universalaus mąstymo dalyviai, tiek jie turi bendro ir su Levinu“, – pridūrė jis.
„Kaip ir kiekvienam tos kartos žydui Europoje, didžiausią įtaką jam padarė Antrojo pasaulinio karo įvykiai, Holokaustas. Čia ta sąsaja su Lietuva išlieka, nes jo artimiausi giminės – abu tėvai ir broliai – žuvo Kaune“, – pasakojo filosofas.
E.Levinas buvo itin sukrėstas šių netekčių ir masinių žydų žudynių bangos. Iki pat gyvenimo galo jis neatleido vienam iš savo buvusių autoritetų M.Heideggeriui, kuris neatsiribojo nuo nacių nusikaltimų ir buvo įtrauktas į kai kurias propagandos akcijas.
„Po Antrojo pasaulinio karo Levinas davė žodį nekelti kojos į Vokietiją ir to žodžio laikėsi. Net kai Heidelbergo universitetas paskyrė jam garbės daktaro vardą, jis nevažiavo jo priimti, nors sutiko, kad toks įvertinimas būtų skirtas. Vietoj jo nuvyko jo sūnus“, – kalbėjo V.Bachmetjevas.
Fenomenologija ir žydų religinis mąstymas
Jo teigimu, visame pasaulyje pagarsėjusią E.Levino filosofiją formavo fenomenologija ir žydiškasis religinis mąstymas.
„Jis neabejotinai yra vakarietiškas mąstytojas, turintis puikų Vakarų filosofijos žinojimą. Ir ne tik todėl, kad žino minties istoriją, skaitęs klasikus, bet ir todėl, kad žino naujoves. Tarkime, pas Husserlį jis studijavo 1927 metais, kai fenomenologija dar tik žengia pirmuosius žingsnius. Levinas tapo vienu iš fenomenologijos pristatytojų Prancūzijoje, vertė Husserlio darbus į prancūzų kalbą“, – pasakojo „Jono ir Jokūbo“ leidyklos išleistos knygos „Laikas ir Kitas“ vertėjas.
Levinas sako, kad pirmoji filosofija yra etika, iš kurios išeina visi likę klausimai.
E.Levino mokytojo E.Husserlio filosofijos esmė buvo pažinimo klausimas (kaip įmanomas pažinimas? Kaip veikia sąmonė?). M.Heideggeris pirmąja filosofija laikė ontologiją, keliančią būties klausimą. O pats E.Levinas pirmąja ir svarbiausia filosofijos šaka laikė etiką.
„Levinas sako, kad pirmoji filosofija yra etika, iš kurios išeina visi likę klausimai. Tai, kad po Antrojo pasaulinio karo, po Holokausto baisumų, kai atrodė, kad žmogaus gyvybė absoliučiai nuvertinta, radikaliai ir taip aštriai, sąmoningai teigti, kad etika ir moralė, visgi, yra svarbiausios, tai ir yra Levino stiprybė ir išskirtinumas“, – teigė filosofas.
Įtaka vis dar auga
V.Bachmetjevo manymu, Lietuvoje gimęs filosofas Prancūzijoje neabejotinai vadinamas vienu reikšmingiausių pastarųjų laikų filosofų. Bet jo įtaka juntama net ir už Europos ribų, o reikšmė tik didėja.
„Apie Levino įtaką liudija kad ir toks faktas, jog visos Levino knygos išverstos į anglų kalbą ir sulaukia vis naujo populiarumo. Be to, tarkime, vienas pagrindinių buvusio demokratų kandidato į JAV prezidento postą Bernie Sanderso patarėjų Richardas Sugarmanas yra prisipažinęs, kad jo politinė platforma yra įkvėpta Levino idėjų“, – pasakojo Lietuvos kultūros ministrės patarėjas.
Versdamas E.Levino knygą V.Bachmetjevas prisipažino kaskart atrasdavęs vis naujų šio mąstytojo niuansų.
„Banaliai skambės, bet tai yra tiesa. Kiekvieną kartą skaitydamas Leviną aš atrandu kažką naujo. Autorius jis nėra lengvas. Rašantis dalykus ne tiesiai, naudojasi užuominomis, metaforomis. Man tas vertimo procesas buvo ne tik kažko naujo sužinojimas, bet ir asmeniškai vertinga patirtis“, – apie savo santykį su E.Levinu pasakojo V.Bachmetjevas.
Kiekvieną kartą skaitydamas Leviną aš atrandu kažką naujo.
E.Levino pėdsakai vis dažniau atrandami Lietuvoje ir galima tikėtis, kad šio Kaune gimusio ir augusio mąstytojo ženklų ir jį atpažįstančiųjų daugės.
„Mano galva, Levinas gali sugrįžti dviem būdais. Gali ateiti kaip filosofas. Ir tai po truputį nutinka, lietuviai filosofai jį skaito ir komentuoja. Kitas būdas jam sugrįžti yra per plačiąją visuomenę.
Smagu, kad Kaunas rado reikalą ir pavadino skverą Levino vardu. Žinau, kad ruošdamasis Europos kultūros sostinės renginiams, Kaunas planuoja renginių, susijusių su jo atminimu. Kauniečiai ir lietuviai atpažįsta, jog Levinas yra iš Lietuvos, kad mokėjo lietuviškai, kad jis yra dalis mūsų intelektualinės istorijos, Lietuvos žydų paveldo. Turėtume jį pažinti“, – sakė V.Bachmetjevas, pabrėždamas, kad tai ir savotiškas simbolis to, kokį intelektualinį potencialą dėl įvairių geopolitinių aplinkybių prarado Lietuva.
