Studentų korporacijų ištakos pirmuosiuose universitetuose
Nuo pirmųjų universitetų susikūrimo akademijos šerdimi buvo ne pastatai ar pastatų kompleksai, bet bendruomenė – studentai, bakalaurai, magistrai ir daktarai. Tiesa, bendruomeniškumo išraiškos bei formos laikui bėgant keitėsi ir pačioje akademijoje ėmė kurtis mažesnės bendruomenės. Dar vėlyvaisiais viduramžiais Europos universitetų studentai pradėjo burtis į kuopeles kraštų, iš kurių jie kilę, pagrindu, vadintas nacijomis (nationes), bei savotiškų bendrabučių, bursų pagrindu.
Ilgainiui ėmė klostytis studentų organizacijų atributai ir skiriamieji ženklai, tokie, kaip kepurėlės, spalvos bei kitos insignijos. Visa tai lėmė studentų korporacijų atsiradimą vokiškose žemėse XVIII–XIX amžių sandūroje, o XIX amžiuje – XX amžiaus pradžioje tokios korporacijos pagal vokišką pavyzdį ėmė kurtis visoje Europoje.
Šiandienės korporacijos – pusiau slaptos akademinės bendruomenės, turinčios savo simboliką, hierarchiją bei tradicijas. Studentų korporacijoms būdingi amžinos narystės bei bičiulystės principai. Korporacijoms priklausė ir tokios asmenybės, kaip Vokietijos kancleris Otto Von Bismarckas, pasaulinio garso sociologas Maxas Webberis ar popiežius Benediktas XVI (Josephas Ratzingeris), o Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid ir šiandien esant progai užsideda korporantišką kepurėlę.
Pirmoji lietuviška studentų korporacija susikūrė XX amžiaus pradžioje, o Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę ir įkūrus Lietuvos universitetą prasidėjo studentų korporacijų kūrimosi vajus. Tarpukariu tokių organizacijų skaičius viršijo šešias dešimtis.
Po savotiško Lietuvos studentų korporacijų aukso amžiaus, sovietmečiu tokia akademinio jaunimo veiklos išraiška tapo nepageidaujama ir visos studentų korporacijos, veikusios okupuotose šalyse, buvo priverstos nutraukti savo veiklą, o šią atnaujinti galėjo tik po Nepriklausomybės atkūrimo.
Vienintelė veikianti studentų korporacija, įkurta Sovietų Sąjungoje
Lietuviams veržiantis iš laisvėjančių Sovietų Sąjungos gniaužtų, 1989-aisiais metais grupė istoriją studijuojančių draugų nutarė nuveikti kažką kitokio, reikšmingo. Penkis dešimtmečius vienintelė teisėtai veikianti jaunuolių ir studentų organizacija buvo komjaunimas. Vieno Saulėtekio bendrabučio kambaryje susibūrę draugai nutarė įsteigti kitokią organizaciją, nei anuomet buvo įprasta – europietišką, taigi egzotišką.
„Istorijos mokslas buvo bene labiausiai ideologizuota akademinio gyvenimo sritis, tad savaime suprantama, Istorijos fakultete Atgimimo išprovokuoti procesai sistemą galėjo laužyti radikaliausiai“, – savo parašytoje korporacijos istorijoje teigė buvęs korporacijos pirmininkas, magistrantas Antanas Terleckas. – Keičiantis santvarkoms, tiek Švietimo ministerija, tiek ir universiteto administracija nelaikė Korp!Tilia įsikūrimo jokia problema. Tuometinio prorektoriaus Rolando Pavilionio požiūris į šią problemą korporacijos kūrimosi plane apibendrinimas žodžiais: „nesukite mums galvos“.
Studentai apsistojo ties pavadinimu „Tilia“, lotyniškai – liepa, mat Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto kiemelyje jau daugiau nei šimtą metų augo liepa, tapusi savotišku fakulteto simboliu.
Taip Atgimimo ir Sąjūdžio verpetuose susikūrė nauja studentiška organizacija. Istorijos studentai rengė fakulteto šventes, mezgė ryšius su užsienio istorijos studentais bei įkūrė knygų leidyklą „Klėja“. Nors leidykloje buvo išleista nedaug knygų, vertėtų paminėti Povilo Žilio „Suomių – rusų karą“ bei „Alaus gaminimo vadovėlį“.
Korporantai dalyvaudavo Sąjūdžio organizuojamuose mitinguose, o po Sausio 13-osios nakties istorikai žuvusiųjų už Lietuvą laidotuvėse nešė kritusių karstus.
Tarp garbės narių – profesorius Alfredas Bumblauskas
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę Istorijos fakulteto administracija daug ką turėjo kurti iš pelenų. Pasak vieno iš korporacijos steigėjų Raimondo Galmino, naujam dekanui fakultete buvo reikalinga korporacijos parama: „Bumblauskas pas mus ateidavo, kai tik reikėdavo kokios pagalbos: „chebra, yra reikalas“. Mes iškart – kur, ką imam, kur keliaujam?“
Užsimezgus draugystei A.Bumblauskas buvo pakeltas į korporacijos garbės narius. Tiesa, nuo to laiko garbės nariais tapo ir profesoriai Algirdas Šidlauskas, Mečislovas Jučas, Rimvydas Petrauskas bei prieš tris dešimtmečius korporacijos narių ištapyti vienos fakulteto auditorijos sieną pakviestos dvi Vilniaus dailės akademijos studentės Jolanta Balandytė ir Inga Dambrauskaitė.
Trisdešimtmečio proga – šventė akademinei bendruomenei
Vilniaus universiteto studentų istorikų korporacija „Tilia“ trisdešimtmečio proga organizuoja renginį, į kurį pakviesti bei įtraukti nutarė ne vien istorikus.
„Džiaugiamės turėdami draugų visoje akademinėje bendruomenėje, tad trisdešimtmetį nutarėme paminėti studentiškai – po Alma Mater stogu, kartu su bičiuliais“, – organizuojamu jubiliejumi džiaugėsi korporacijos „Tilia“ pirmininkas Povilas Andrius Stepavičius.
Kovo 2 dieną Istorijos fakultete korporantai rengia studentiškus svarstymus, kuriuose pranešimus skaitys korporantai, kitų korporacijų nariai, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto profesorius Paulius Subačius, bei dr. Mantas Adomėnas.
