Daugiau istorijų galite rasti parsisiuntę programėlę „Discover Jewish Lithuania“
Jeigu gyventumėte XIX a. jums tikrai nereikėtų pasakoti, kas buvo seras Mozė Montefiorė (Sir Moses Montefiore, 1784-1885).
Jis savo gyvenamu metu buvo bene žinomiausias žydas visame pasaulyje, kuris per vieną iš savo daugelio kelionių buvo aplankęs ir Vilnių bei svečiavosi dab. prezidentūros rūmuose. Tuo metu jo vardas jau buvo plačiai žinomas, todėl Vilniuje, kaip ir daugelyje kitų miestų, kuriuose seras lankėsi, jis buvo sutiktas kaip tikra žvaigždė. Bet prieš kalbant apie jo viešnagę Vilniuje ir susitikimą su Rusijos imperatoriumi, kas ir buvo jo kelionės pagrindiniu tikslu, susipažinkime su Montefiorės gyvenimu, karjera ir didžiausiais pasiekimais.
Jis gimė Italijos mieste, Livorno, užaugo sefardų šeimoje Didžiojoje Britanijoje. 1812 m. vedė Juditą Barent-Cohen (Judith Barent-Cohen, 1784-1862), kuri buvo giminystės ryšiais susijusi su turtingų verslininkų ir filantropų Rotšildų šeima. Jų abiejų santuoka simboliškai jungė dvi pagrindines judaizmo subkultūras, kadangi Rotšildai buvo aškenazių kilmės. Montefiorė savo gerovę užsitikrino darbu bankininkystėje, kur tikrai ne paskutinėje vietoje buvo pagalba iš įtakingų giminaičių. 1824 m. pasitraukęs iš aktyvios bankininkystės, jis kartu su žmona, pradėjo daugiau laiko skirti kelionėms, kas tuo metu buvo gana įprasta Europos aristokratams.
Pradžioje Mozė ir Judita mieliau rinkosi Europos šalis, bet vėliau vis dažniau keliaudavo į mažiau įprastą europiečiams vietą – Artimuosius Rytus. Pagrindinis jų kelionių tikslas čia buvo Palestina ir Jeruzalė. Vietos bendruomenėms čia jie aukodavo dideles pinigų sumas, taip skatindami pramonę, švietimą ir sveikatos apsaugą. Montefiorė Jeruzalėje pastatė iki šiol stovintį malūną, tikėdamasis aprūpinti pigiais miltais vargingiausius žydus; statė gyvenamuosius namus, skatino žydų įsitraukimą į žemdirbystę. Būdamas jau pakankamai žinomas, didžiausią šlovę ir pagarbą tarp žydų jis užsitarnavo už tai, kad 1840 m. kartu su įtakingu prancūzų žydu Adolfu Crémieux (Adolphe Crémieux, 1796-1880) nukeliavo iki Aleksandrijos tam, kad sutartų dėl ritualine žmogžudyste apkaltintų Damasko žydų išlaisvinimo. Grįždami namo po šios sėkmingos misijos jie visur buvo sutinkami kaip tikri didvyriai, Damasko žydų gelbėtojai.
Užsitarnavęs šlovę, Montefiorė 1846 m. išsiruošė į kelionę pas Rusijos imperatorių Nikolajų I (1796-1855). Šį kartą kelionės tikslas buvo išsiderėti geresnes gyvenimo sąlygas ir diskriminacinių apribojimų panaikinimą Sėslumo zonoje gyvenantiems Rusijos žydams. Nors šį savo tikslą Montefiorė pasiekė tik iš dalies, tai neužgožė jo žvaigždės Rytų Europoje. Kiekviename mieste, pro kurį jis keliavo, šimtai ir net tūkstančiai žmonių norėdavo su juo pasikalbėti, mesdavo jam laiškus ir dovanas tiesiai į jo pravažiuojančią karietą. Dvi dienas prieš Montefiorės atvykimą į Vilnių, jo pasitikti ant Ukmergės kelio išėjo gausus sveikintojų būrys, kuriame specialiai buvo skirtingas ideologines ir politines sroves atstovaujančių žydų. Vilniuje Montefiorė susitiko su rabinais, rašytojais, kurie jam įteikdavo savo kūrinius, aplankė žydų bendruomenės institucijas, ligonines, spaustuves, tarp jų Našlės ir Brolių Romų spaustuvę, sinagogas. Buvo užsukęs ir į Vilniaus Didžiąją Sinagogą. Šios kelionės metu jis gausiai aukojo.
Nors Montefiorės kelionė į Sankt Peterburgą ir Vilnių neatnešė jokios konkrečios naudos Rusijos imperijos žydams, tačiau simbolinė šios kelionės reikšmė buvo neabejotinai didelė ir ilgam įsirėžė vilniečių atmintyje. Pasakojama, kad kuris laikas po Montefiorės ir jo žmonos vizito Vilniuje, populiariausi vaikų vardai tarp žydų buvo Judita ir Mozė, o daugelyje namuose kabėjo pastarojo portretas. Įspūdingo stoto 1.90 m. ūgio vyras, seras, žydas, asmeniškai pažįstantis karalienę Viktoriją, vilkintis raudoną Londono šerifo uniformą, tikrai turėjo palikti neišdildomą įspūdį. Prie jo legendos plitimo neabejotinai prisidėjo ir Montefiorės ilgaamžiškumas – XIX a. trumpaamžių visuomenėje jis gyveno net 101 metus, o jo šimtasis jubiliejus buvo tapęs kone pasauline švente. Sveikinimo atvirukus ir kitus pagarbos ženklus šia proga Montefiorei siuntė ir Lietuvos miestų bei miestelių žydai.
©Všį „Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centras“