Tačiau pirmoji atominė bomba buvo susprogdinta ne virš Japonijos miestų, o atokioje Naujosios Meksikos valstijos dykumoje. Operacija, kuriai buvo duotas kodinis „Trinity“ (angl. – trejybė) pavadinimas, surengta už maždaug pusšimčio kilometrų į pietryčius nuo šioje valstijoje esančio mažo Sokoro miestelio ir apsiėjo be aukų. Warhistoryonline.com prisimena, kaip viskas vyko.
Baimintasi, kad vokiečiai bombą sukurs pirmi
Viskas prasidėjo 1939-aisiais, kai ėmė sklisti gandai, jog Vokietijos mokslininkai tyrinėja, kas vyksta, kai skaidomi urano atomai. Keli iš Vokietijos į Jungtines Valstijas dėl įvairių priežasčių pabėgę mokslininkai nusprendė perspėti Amerikos vyriausybę apie pavojus, kuriuos kelia naujasis mokslas. Vyriausybėje atsirado politikų, kurie ėmė baimintis, kad vokiečiams pavyks praktiškai pritaikyti šią technologiją, tad Jungtinės Valstijos nusprendė pačios pradėti kurti atominę bombą.
Moksliniai tyrinėjimai ir bombos gamybai skirtų technologijų kūrimas JAV prasidėjo 1941 metais, dar prieš Japonijos antskrydį Perl Harbore ir tiesioginį Amerikos įsitraukimą į Antrąjį pasaulinį karą. Kiek vėliau ši veikla gavo Manhatano projekto pavadinimą.
Prezidentas Franklinas Delano Rooseveltas nebuvo didelis projekto šalininkas. Jis laikė jį nebūtinu ir per brangiu, bet vis dėlto skyrė jam finansavimą ir suteikė galimybę judėti į priekį, nors ir ne tokiu dideliu tempu, kokio norėjo projekto kūrėjai ir rėmėjai.
Bombą kūrė ir gamino 130 tūkst. žmonių
Pradinis projekto biudžetas buvo skaičiuojamas vos šimtais tūkstančių dolerių, bet baigiantis Antrajam pasauliniam karui pasiekė 2 mlrd. dolerių (apie 22 mlrd. dolerių dabartine verte), o į projektą buvo įtraukta apie 130 tūkst. žmonių.
1942 metų gruodį fizikų grupė, vadovaujama iš Italijos atvykusio mokslininko Enrico Fermi, Čikagoje pastatė eksperimentinį branduolinį reaktorių ir pirmą kartą istorijoje atliko kontroliuojamos grandininės reakcijos eksperimentą. Tai buvo laikoma dideliu proveržiu. Po sėkmingo eksperimento F.D.Rooseveltas sutiko projektui skirti daugiau lėšų.
Prireikė dar pustrečių metų tyrinėjimų, eksperimentų ir daugybės žmonių darbo, kol pagaliau buvo sukurta pačios atominės bombos technologija. Kitaip tariant, tiek laiko prireikė, kol buvo išmokta pagaminti pakankamai kompaktišką branduolinį įrenginį, kurį būtų galima pristatyti į norimą pasaulio vietą ir detonuoti.
Tada kilo klausimas, kur išmėginti naująjį baisų ginklą, kad bandymas liktų paslaptyje ir žinia apie jį nepasklistų anksčiau laiko. Buvo nuspręsta pirmąją pasaulyje atominę bombą susprogdinti Jornada del muerto dykumoje Naujosios Meksikos valstijoje.
„Trinity“ bandymo vieta
Pirmajam branduoliniam sprogimui parinkta vieta tuometinės Alamogordo oro pajėgų bazės teritorijoje buvo būtent tai, ko ieškota. Netoli suplanuotos sprogimo vietos buvo tik viena nedidelė ferma, susidedanti iš namo ir kelių kitų pastatų. 1942-aisiais už maždaug trijų kilometrų į pietryčius nuo būsimo sprogimo vietos esančią fermą iš savininko išpirko JAV vyriausybė.
Fermos gyvenamasis namas buvo paverstas laboratorija, jame projekto dalyviai vėliau iš dalies surinko bombą, kuriai buvo duotas neoficialus pavadinimas „Gadget“ (angl. – prietaisas).
Darbininkai į būsimo branduolinio bandymo vietą pradėjo rinktis 1944 metų pabaigoje. Iš pradžių čia dirbo vos 160 žmonių. Jiems apgyvendinti buvo pastatyti barakai ir kiti pastatai, skirti pagrindiniams personalo poreikiams užtikrinti.
Pasirodė, kad vanduo vietos šulinyje yra labai šarmingas ir netinkamas gerti, tad vandenį teko gabenti iš minėto Sokoro miestelio. Kartu teko nuolat gabentis benziną, dyzeliną ir kitas medžiagas, reikalingas bazės funkcionavimui. Taip pat teko tiesti naujus kelius, tobulinti vietinį geležinkelių tinklą. Elektros energiją gamino atsivežti generatoriai. Ryšiui užtikrinti buvo nutiesta per 300 km telefono kabelių.
1945 metų vasarą „Trinity“ stovykloje jau darbavosi ketvirtis tūkstančio žmonių. Gegužę stovyklą du kartus atsitiktinai bombardavo JAV karinių oro pajėgų bombonešiai. Šalia esančios Alamogordo aviacijos bazės lakūnai nieko nežinojo apie „Trinity“ bandymo vietą, o naktinių bombardavimo pratybų metu pamatę „Trinity“ stovyklos šviesas, palaikė jas savo taikiniais. Per oro atakas niekas nebuvo rimtai sužeistas, bet keli pastatai buvo apgriauti, kilo nedidelis gaisras.
Repeticija
Kadangi tuo metu buvo turima tik viena atominė bomba, nebuvo galima leisti įvykti nė mažiausiai klaidai bandymo metu. Tad buvo nuspręsta atlikti sprogdinimo repeticiją. Ji buvo numatyta gegužės 5 dieną, bet po to nukelta į gegužės 7-ąją.
Repeticija atlikta už maždaug 700 metrų nuo būsimo branduolinio sprogimo vietos. Čia buvo pastatyta 6 metrų aukščio medinė platforma, o ant jos sukrauta 110 tonų trotilo. Tarp trotilo dėžių išdėliotos talpyklos su radioaktyviomis atliekomis iš Hanfordo branduolinio komplekso reaktorių – taip norėta patikrinti, kaip po sprogimo po teritoriją pasklinda radiacija.
Sprogimas įvykdytas ankstų rytą, 4.37 val. vietos laiku. Ugnies kamuolys buvo matomas net už 97 km buvusiame Alamogordo aviacijos bazės aerodrome, tačiau jo smūgio jėgos beveik nebuvo justi „Trinity“ stovykloje už 16 km. Sprogimo vietoje liko 1,52 m gylio ir 9,14 m. skersmens krateris. Radiacijos lygis vietovėje irgi buvo menkas, leidęs žmogui būti joje kelias valandas net be jokios apsaugos.
Tiesa, ne viskas pasisekė sklandžiai. Sprogimas dėl nežinomos priežasties įvyko ketvirčiu sekundės anksčiau numatyto laiko, tad žlugo keli numatyti eksperimentai, kurių atlikimui buvo svarbus preciziškai tikslus laikas. Be to, paaiškėjo, kad reikia tobulinti infrastruktūrą apylinkėje. Repeticijai buvo pasitelkta per šimtas transporto priemonių, tačiau suvokta, kad rengiantis pagrindiniam sproginimui jų reikės gerokai daugiau. O tam reikės geresnių kelių ir didesnių remonto bei priežiūros dirbtuvių.
Taip pat reikės daugiau radijo ryšio priemonių, telefono linijų, nes iki tol nutiestos jau buvo per daug apkrautos. Naujas telefono linijas reikės užkasti į žemę, kad jų nepažeistų automobiliai. Buvo įrengtas teletaipo ryšys geresnei komunikacijai su centrine Manhatano projekto Los Alamoso laboratorija. Taip pat buvo pastatyta didelė salė konferencijoms ir pasitarimams.
Kadangi automobilių keliamos dulkės ir smėlis kenkė kai kuriems jautriems moksliniams įrenginiams, buvo nuspręsta išasfaltuoti 32 kilometrus aplinkinių kelių, o vieno kilometro dangos nutiesimas atsiėjo po 3 100 dolerių.
Atsisakyta 191 toną svėrusių šarvų
Nepaisant visų nesklandumų, repeticijos sprogimas buvo įvertintas kaip sėkmingas, suteikęs naujų žinių ir leidęs pakoreguoti branduolinio sprogdinimo planus.
Prabėgo dar du mėnesiai, kol „Trinity“ komanda pasirengė susprogdinti savo atominę bombą. Buvo nuspręsta ją sprogdinti metaliniame šarve, kad nesėkmingo detonavimo atveju būtų galima surinkti ir vėl panaudoti tuo metu itin brangų ir sunkiai pagaminamą plutonį.
3 m skersmens ir 7,6 m ilgio cilindras su 35,6 cm storio sienelėmis svėrė 191 toną ir buvo pavadintas „Jumbo“ (angl. – didžiulis). Gegužę jis specialiu traukiniu, o po to vilkikais ant didžiulės platformos per dykumą buvo atgabentas į „Trinity“ bandymo vietą. Tuo metu tai buvo sunkiausias kada nors geležinkeliu gabentas krovinys.
Bet planai ir vėl pasikeitė. Kai „Jumbo“ pasiekė tikslą, reaktoriai Hanforde ėmė gaminti didesnius plutonio kiekius, tad projekto vadovas Julius Robertas Oppenheimeris nusprendė, kad ir nesėkmės atveju plutonio pakaks antram bandymui. Be to, bombos sprogdinimas metaliniame šarve trukdys įvairių parametrų stebėjimui ir duomenų rinkimui, kas ir buvo laikoma pagrindiniu sprogdinimo tikslu.
Tam tikromis aplinkybėmis atominis sprogimas galėjo ne išlydyti, o tik sudraskyti storą metalinį šarvą, o tada į visas puses beprotišku greičiu lekiančios sunkiasvorės metalinės skeveldros būtų galėjusios kelti rimtą grėsmę mokslinei įrangai ir sprogimą stebinčiam personalui.
Tad buvo nuspręsta „Jumbo“ pakabinti po metaliniu bokštu, esančiu už maždaug 730 metrų nuo suplanuoto sprogimo epicentro. Po sprogimo bokšto nebeliko, bet „Jumbo“ nors ir apdraskytas, išliko.
Dykumos smėlis virto stiklu
Sprogdinimas buvo suplanuotas liepos 18–21 d., atsižvelgiant į palankią orų prognozę, tačiau vėliau diena X buvo paankstinta į liepos 16-ąją. „Prietaisas“ buvo užkeltas į 30 m aukštį ir pakabintas plieniniame bokšte.
Sprogimas virš žemės paviršiaus turėjo savo sąlygomis būti panašus į tokį, kai bomba išmetama iš lėktuvo ir sprogsta ore. Be to, sprogimas ore padidintų energijos kiekį, kuriuo bus veikiamas taikinys, nes sprogimas įgautų sferinę formą ir sprogimo banga plėstųsi visomis kryptimis, o radioaktyvi tarša būtų mažesnė.
Plieninis bokštas stovėjo ant keturių kojų. Kiekviena iš jų turėjo 6 m gylio betoninį pamatą. „Prietaisas“ į viršų buvo užkeltas elektriniu kranu. Bokšto apačioje buvo patiestas kalnas čiužinių – tam atvejui, jeigu kabelis, ant kurio buvo pakabinta bomba, nutrūktų.
Ėmė aušti ankstyvas 1945-ųjų liepos 16-osios rytas. 5.29 val. pirmoji pasaulyje atominė bomba, kaip ir suplanuota, sprogo maždaug 20 kilotonų galia. Dykumos smėlis sprogimo vietoje išsilydė ir virto radioaktyviu žaliu stiklu, kuris vėliau buvo pavadintas trinititu. Epicentre liko 1,5 m gylio ir 9,1 m skersmens krateris.
Kariškiai pamelavo apie sandėlio sprogimą
Sprogimo metu aplinkiniai kalnai sekundei ar porai nušvito skaisčiau nei dieną. Pagrindinėje stovykloje buvę liudininkai vėliau pasakojo, kad tapo karšta it orkaitėje. Sprogimo burbulas iš pradžių švietė purpurine spalva, vėliau tapo žalias, o galiausiai pabalo. Riaumojanti sprogimo banga šiuos stebėtojus pasiekė po 40 sekundžių. Ją vėliau išgirdo ir už 160 km buvę žmonės. Grybo formos debesis pakilo į 12,1 km aukštį.
Už keliasdešimties kilometrų esančių miestelių gyventojai išvydę sprogimo debesį ir išgirdę patį sprogimą, ėmė skambučiais atakuoti policiją. Netrukus JAV kariškiai išplatino pranešimą, kad atsitiktinai sprogo didelis amunicijos sandėlis, tačiau niekas nenukentėjo.
Po sėkmingo branduolinės bombos bandymo imtasi gaminti naujas bombas, kurios vėliau panaudotos virš Japonijos miestų. Jau greičiau nei po mėnesio, rugpjūčio 6-ąją, bomba buvo numesta ant Hirošimos, o dar po trijų dienų – ant Nagasakio.
1965-aisiais „Trinity“ bandymo vieta paskelbta istorine vietove ir į ją du kartus per metus įleidžiami lankytojai. Radiacinis fonas šioje teritorijoje dabar beveik nesiskiria nuo įprastinio.
