„Galima sakyti, kad kelionės į Sibirą jau tapo mada”, – pasakojimą apie kelionę pradėdamas šypsojosi V.Steponavičius.
Jis nuvykti į Sibirą svajojęs seniai. Bandęs pats dalyvauti ir projekte „Misija Sibiras“, tačiau iš organizatorių sulaukęs atsakymo, kad jai yra per senas.
„Bandžiau kalbėtis, kad jie rengtų misijas ir vyresniems žmonėms, bet tada prasidėjo finansinės diskusijos, supratau, kad pačiam suburti komandą ir vykti savarankiškai išeis pigiau. Jų pasiūlymas buvo ne pagal kišenę“, – pasakojo vyriškis.
Bendraminčių vyras pirmiausia ieškojo tarp bendradarbių. Valstybės Įmonės „Oro navigacija“ Oro navigacijos informacijos skyriaus viršininku dirbantis V.Steponavičius tarp kolegų rado keturis į Sibirą vykti panorusius žmones. Įmonės profsąjunga kelionėn pasiryžusiems vykti darbuotojams sutiko padengti ir nedidelę dalį išlaidų.
Dar kelis bendražygius V.Steponavičius rado tarp draugų Šiauliuose. Prisijungė ir du Vokietijos lietuviai. Galutinis vienuoliktukas susidėjo iš įvairių profesijų ir pomėgių žmonių nuo 18 iki 71 metų amžiaus.
Vidutiniškai dviejų savaičių kelionė į Sibirą vienam grupės nariui kainavo 4 tūkst. litų.
Ieškojo gimtų vietų ir tėvų barakų
Susibūrusi komanda kreipėsi į Irkutsko lietuvių kultūros bendrijos „Švyturys“ pirmininkės pavaduotoją Liudmilą Strižniovą , kuri labai padėjo komandai dėliojantis maršrutą, ieškant vietinių vežėjų, nakvynės.
„Mes nešvaistėme laiko nakvynės ir transporto paieškoms, nes Liudmila viską mums parūpino. Net neradus lietuvių kapų didelėse kapinėse prisiskambino į meriją pasiteirauti, kur jie“, – dėkingas už Irkutsko lietuvės pagalbą organizuojant kelionę tebesijaučia V.Steponavičius.
Tiesa, suderinti visų pageidavimus taip pat nebuvo lengva.
„Kone visi turėjome į Sibirą ištremtų giminaičių, todėl planuojant maršrutą teko atsižvelgti į pageidavimus aplankyti senelių ar tėvų tremties vietas“, – pasakojo vyras. Paties V.Steponavičiaus mama, teta ir močiutė buvo ištremtos į Kirzavodą. Senelis jau anksčiau buvo nuteistas už pagalbą partizanams ir išvežtas į Taišetą, „Ozerlagą“ – netoli Kirzavodo buvusį lagerį. Ten jis ir žuvo. Dabar Kirzavode lietuvių nelikę, visi gyventojai atsikėlę į kaimą jau gerokai po karo.
Savo giminaičių tremties vietą aplankęs V.Steponavičius motinai lauktuvių parvežė tremties metu pagrindiniu maistu buvusią žuvį – omulį. Tiesa, moteris iš pradžių pamanė, kad tai paprasčiausia menkė ir tik suvokusi, ką iš tiesų sūnus parvežė, prapliupo ašaromis.
Kitas grupės narys šiaulietis Romas Mikšys pats gimė Sibire. Todėl vykdamas į šią kelionę jis labiausiai norėjo pamatyti gimtas vietas, vežėsi tėvų nuotraukas prie buvusių namų, kad būtų lengviau surasti tuos pačius pastatus.
„Rasti pavyko. Iš tikrųjų labai stipriai niekas ir nepasikeitė. Gal tik pastatų daugiau nugriauta“, – pastebėjo pašnekovas.
16 kilometrų per 3 valandas
Iš Lietuvos grupė liepos pabaigoje lėktuvu skrido į Maskvą, iš jos – į Irkutską. Ten juos sutiko Sibire gyvenantys lietuviai. Iš Irkutsko traukiniu dardėjo apie 250 km. į Šiaurės Vakarus, miestelį Zima, aplankė Uchtuj kapinaites ir vyko Centrinį Chazaną.
Čia keliautojai sutiko 86 m. žemaitę Vandą Valiūtę. Dabar moteris ištekėjusi ir turi kitą pavardę, bet iki šiol puikiai kalba žemaitiškai ir noriai su „savais“ pasidalijo atsiminimais, parodė savo paveikslus.
Iš Centrinio Chazano grupė patraukė į Čeremchovą, sutvarkė Gryšovo kapines, kurios buvo itin apleistos. Tuomet aplankė Kirzavodą, Kasjanovką, Uskij Luką, Svirską, Bolšają Rečką. Vėliau grupė patraukė į Kardoną – buvusią gyvenvietę taigoje, kurią pasiekti itin sunku.
„Mūsų vairuotojas šešiolika kilometrų iki Kardono planavo važiuoti tris valandas. Pasiėmė šautuvą. Tiesa, pavyko nuvažiuoti kur kas greičiau – per pusantros valandos. Dabar Kardone nieko nelikę. Kapinės yra, o gyvenvietės nebe. Ten dar auga laukiniai česnakai, kurie, kaip pasakojo jau trečios kartos tremties lietuvis Olegas, padėjo lietuviams ištverti tremties negandas ir ligas“, – pasakojo V.Steponavičius.
Matė mešką
Paskui komanda plaukė per Baikalą į Alchono salą, kur irgi likusios kapinės. „Čia tremdavo žmones, kurie neturėjo artimųjų ir galėjo ryžtis pabėgti. Iš Alchono pabėgti buvo neįmanoma. Dabar saloje veikia kraštotyros muziejus, o jo ekspozicijoje yra lietuvių daiktų“, – sakė pašnekovas.
„Keliaudami į Alchoną ir mešką matėme uogas berenkančią. Tiesa, gerai, kad iš laivo krante“, – juokėsi vyras.
Galiausiai, po dviejų savaičių Sibiro platybėse, grupė grįžo į Irkutską. Paskutinė čia aplankyta vieta buvo 1937 – 1939 m. masinių žudynių teritorija. Plynėje, kuri šiuo metu yra visai šalia oro uosto, per dvejus metus buvo sušaudyta 15-17 tūkst. žmonių, o duobės, į kurias budeliai versdavo nužudytųjų kūnus, iki šiol vadinamos ne kapais, o „kaupimo grioviais“.
„Ten lietuvių nebuvo, bet tas žudynių mastas, abejingumas gyvybei rodo, kaip tuo metu buvo tvarkomasi su nepalankiais žmonėmis“, – išgyvento siaubo nepamiršta V.Steponavičius.
Didesnės kapinės labiau apleistos
Vyras teigia, kad kiekvienos tremtinių kapinės Sibire buvo vis kitokios. Labiausiai liūdino tai, kad dalį jų jau sunku pavadinti kapinėmis – taip jos apleistos.
„Kaip bebūtų keista, labiausiai apleistos, neprižiūrėtos didesnės, šalia miestų esančios kapinės, o mažų kaimelių, kur yra likęs gyvas nors vienas lietuvis, kapinaitės atrodė geriau“, – stebėjosi V.Steponavičius.
Jis pasakojo, kad didžiausią įspūdį paliko Centrinės Chazanės kapinės, kuriose stovi didžiuliai, it Lietuvos pakelėse, mediniai kryžiai, o antkapiai pagaminti iš betono.
„Susidarė toks įspūdis, kad buvo specialiai galvojama apie tai, kiek laiko kapinės išliks. Tuose galinguose kryžiuose atsispindėjo žmonių noras išlikti ir neprapulti nežinioje Sibiro platybėse.“, – sako jis.
Dalis palaikų iš kapinaičių, kurias lankė V.Steponavičius su bendražygiais, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo pargabentos į Lietuvą. Tačiau vienur prie tuščių kapaviečių tebestovi kryžiai su numuštais skersiniais, o ant kitų antkapių užrašyta: „Sugrįžo į Lietuvą“, „Randasi namuose“.
Lankydamas apžėlusias, apleistas kapinaites V.Steponavičius suprato, kad jų išsaugoti nepavyks, net jei kasmet į Rusijos gilumą trauktų šimtai misijų Sibiras. Todėl, vyro manymu, būtų geriau, jei visose kapinaitėse pavyktų pastatyti naujus, gal būt geležinius ar akmeninius paminklus su visų palaidotųjų pavardėmis.
„Irkutsko srities kapinėse 2006 m. lankėsi „Misija Sibiras“. Matyti, kad kai kur buvo tvarkyta, o kitur – nelikę nė žymės“, – pasakojo vyras.
Pasak jo, kol kas didelis paminklas tremtiniams stovi Irkutsko mieste. Tiesa, visi atminimo tremtiniams ir Stalino nusikaltimų aukoms paminklai Sibire iki šiol statomi tik dėl žmonių geros valios ar pasinaudojant labdaros fondų parama. „Valstybė į tai neinvestuoja nė kapeikos“, – pažymi V.Steponavičius.
