Beveik kiekviename Lietuvos miestelyje stovi apleista, sunykusi sinagoga. Kažkada tai buvo kultūros lopšys, šiandien – antspaudas Lietuvos istorijoje. Vos užsiminus apie Lietuvos žydus skubame užimti gynybines pozicijas, iš kurių taip ir nejudame beveik trisdešimt metų. Kol politikai lyg skydu ginasi nereikšmingais žodžiais, o tauta, išgirdusi „žydas“, nevalingai įsitempusi nusuka akis – mokyklose užauga karta po kartos, žinanti, kas yra holokaustas, tačiau nieko nesuprantanti apie ištisus šimtmečius šalia gyvenusius žmones.
1923 m. duomenimis, Lietuvoje (be Vilniaus krašto) gyveno 154 tūkst. žydų.
1923 m. duomenimis, Lietuvoje (be Vilniaus krašto) gyveno 154 tūkst. žydų. Dažniausiai buvo apsigyvenama Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose, Ukmergėje. Žydai – neatsiejama, tačiau nepelnytai pamiršta Lietuvos miestų ir miestelių istorijos dalis. Jonava, Kėdainiai, Šakiai – tik keli pavyzdžiai vietovių, kuriose daugiau negu pusė gyventojų buvo žydai. Štetlas, tai jidiš kalbos žodis, reiškiantis miestelį. Buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje gyvenę žydai vadinami litvakais, o teritorija – Lita(-e).
Sakoma, kad lietuvių tautos šaknys slypi kaime, o litvako – štetle. Viena iš svarbiausių vietų pasaulinėje žydų istorijoje – Kauno Vilijampolė, garsėjusi unikalia kultūrine ir religine tradicija.
Kaune gide dirbančios Asios Gutermanaitės teigimu, Vilijampolė nuo pat įkūrimo buvo išskirtinai žydiškas miestelis. Pirmieji gyventojai atvyko iš Kėdainių 1652 m., pakviesti miestelio įkūrėjo kunigaikščio Jonušo Radvilos. Tuo metu galiojo įstatymas, draudęs žydams apsigyventi Kaune, todėl naujakuriai kūrėsi šalia, tuo metu Vilijampolės Slabada vadintame miestelyje. Vilijampolė Kauno dalimi tapo tik 1919 m.
Anksčiausiai apgyvendintos dabartinės Neries krantinės ir A.Kriščiukaičio g. Vėliau, dėl besikartojančių upės potvynių, gyventojai kėlėsi toliau į Vakarus ir gyvenamąjį rajoną suformavo dabartinių Veliuonos, Vidurinės, Vežėjų, Ariogalos, Kriūkų g. Pirmoji sinagoga pastatyta 1772 m. Bažnyčia gerokai vėliau – 1932 m. Kitų tautybių žmonės čia apsigyveno tik XIX amžiuje, pradėjus veikti pirmiesiems pramonės objektams. Įkurti I.B. Volfo alaus ir salyklo, Finkelšteino degtukų fabrikai, taip pat kailių, trikotažo, mezgimo, dailės, koklių gamybos įmonės.
Gyveno atskirti, su savais pasais
Be žydų čia, tiesa, atskirai vieni nuo kitų, dar gyveno lenkai, lietuviai, rusai. Bendruomenių pasiskirstymas ir uždarumas greičiausiai nulėmė tai, kad didelė dalis žydų nekalbėjo lietuviškai. Pagrindinė jų kalba buvo jidiš ir hebrajų.
„Jeigu žydų vaikai ir išmokdavo lietuviškai, tai nebent mažesniuose miesteliuose, žaisdami su lietuvių vaikais. Vilijampolėje jie gyveno gana kompaktiškai, tad vargu ar buvo ryškesnis bendravimas su čia gyvenusiais lietuviais ir lenkais, – pasakoja gidė. – Mano senelis buvo tikras vilijampolietis, turiu tai įrodančius dokumentus.“
Carinės Rusijos laikus menančiame gimimo liudijime nurodyta gimimo vieta – Vilijampolės Slabada. Įdomu tai, kad dokumentus išduodavo vietinė žydų bendruomenė.
Carinės Rusijos laikus menančiame gimimo liudijime nurodyta gimimo vieta – Vilijampolės Slabada. Įdomu tai, kad dokumentus išduodavo vietinė žydų bendruomenė. Anuomet, priklausomai nuo gimimo vietos, kiekvienas žydų tautybės asmuo buvo priskiriamas prie konkrečios bendruomenės. Šis skirstymas siejamas su mokesčių rinkimu ir karo prievole.
Pirmojo pasaulinio karo metais pašnekovės senelis tarnavo armijoje. Buvo paimtas į nelaisvę ir kalinamas Vokietijoje. Po karo sugrįžo jau į Nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą.
„Senelis turėjo pasą ir buvo Lietuvos pilietis. Be kitos informacijos, dokumente nurodyta profesija – dailidė, tikėjimas – judėjų, tautybė – žydas. Nuo 1918 m. priskyrimo konkrečioms bendruomenėms neliko, o Vilijampolėje gimusių žydų pasuose nurodoma, kad gimimo vieta yra Kaunas“, – teigė pašnekovė.
Tarp vilijampoliečių buvo amatininkų, prekeivių, gydytojų, gaisrininkų. Kalbant apie tai, kokios profesijos ir darbai buvo populiariausi, svarbu žinoti, jog tarpukariu žydai nebuvo priimami į valstybines įstaigas. „Jeigu neišmokysi vaiko amato, tai išmokysi vogti“, teigia sena žydų patarlė. Pašnekovės senelis amato išmoko iš savo tėvo. Jie abu buvo dailidės. Prosenelis turėjo nedideles dirbtuves, kuriose gamino langus, duris, gegnes stogams. Samdomi darbininkai gaminius veždavo į provinciją ir ten sumontuodavo klientų namuose.
Tiesa, po karo, įkalbėtas žmonos, senelis profesiją pakeitė ir tapo nedidelio viešbučio savininku. Dar vėliau, viešbutį uždarius, turėjo antro lygio restoraną. Karmelitų rajonas, kuriame jis tuo metu gyveno, nebuvo turtingas, o klientai – vietiniai darbininkai.
Svarbiausia – mokytis
Žydų tautos požiūrį į išsilavinimą iliustruoja senas posakis: „Plutelę su druska valgyk, vandenį gerk, sunkiai gyvenk, bet mokykis.“ Iki Pirmojo pasaulinio karo žydų bendruomenėms būdinga savita švietimo sistema. Berniukai lankydavo privačias mokyklas, vadinamas chederiais. Mokytis pradėdavo labai anksti, vos sulaukę 3–4 m. amžiaus. Mokėsi skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Daugiausia dėmesio buvo skiriama religiniam švietimui. Torą vaikai mokėsi atmintinai.
Privatus chederis, labiau žinomas Talmud Tora vardu, veikė ir Vilijampolėje, dabartinėje Neries krantinėje. Jis buvo išlaikomas bendruomenės lėšomis, todėl net ir pačių neturtingiausių šeimų vaikai galėjo jį lankyti, čia jie gaudavo maisto ir drabužių. Sulaukę maždaug trylikos metų amžiaus mokyklą baigdavo. Dalis jų pradėdavo mokytis amato ar profesijos, o kiti – mokslus nemokamai tęsdavo beit midraše (toros studijų namai), o vėliau ir ješivose (dvasinė seminarija).
Lankiusiųjų chederius atsiminimai dažnai neigiami. Tai nestebina, žinant, jog čia dirbę mokytojai nebuvo profesionalai, mokslas sunkus, o be to, buvo taikomos ir fizinės bausmės.
„Esu sutikusi žmogų, kuris tarpukariu mokėsi Vilijampolės chederyje. Nors šiaip, chederių Smetonos laikais jau beveik, niekur nebuvo likę – vaikai eidavo į valstybines pradines mokyklas. Taigi, to žmogaus tėvas buvo stogdengys, nukrito nuo stogo ir užsimušė. Motina liko su keturiais vaikais. Labai vargingai gyveno, tad vaiką atidavė į tokią mokyklą. Jis pasakodavo, kad kai jam pusryčiams duodavo pieno stiklinę ir baltos duonos, tai negalėdavo nė kąsnio nuryti – toks drovus buvo“, – sutikto asmens prisiminimais dalijosi gidė.
„Jeigu neišmokysi vaiko amato, tai išmokysi vogti“, teigia sena žydų patarlė.
Nuo 1919 m. vaikai lankė valstybines pradines mokyklas. Jose buvo mokomi pagal bendrą ministerijos patvirtintą programą, tačiau jidiš arba hebrajų kalbomis.
Formuojant švietimo programą buvo atsižvelgta į religines šventes – judėjai jų turi daugiau negu katalikai. Žydų vaikai mokslo metus pradėdavo anksčiau ir vėliau baigdavo. Kaune taip pat veikė privačios žydų gimnazijos, taigi turintys lėšų savo vaikus galėjo leisti į gimnazijas. Būdavo atvejų, kai neturtingus, tačiau gabius vaikus paremdavo bendruomenė ar pati mokykla.
Vilijampolėje – pasaulinio garso mokykla
Žydų istorijai Vilijampolė ypač svarbi dėl čia veikusios pasaulinio lygio ješivos, dar žinomos Slabados ješivos arba Kneset-Israel (Izraelio susirinkimas) vardu. XIX a. viduryje, rabinų Natanielio Cvi Finkelio ir Izraelio Salanterio iniciatyva įkurta dvasinė mokykla veikė iki 1941 m. Vilijampolės miestelio erdvėje formavosi ir didžiausią populiarumo viršūnę pasiekė viena iš judaizmo krypčių – musar judėjimas. Jo nariai ypatingą dėmesį skyrė dorovei ir moralei. Studentų atvažiuodavo iš viso pasaulio.
1920 m. Slabados ješivoje mokėsi apie 500 studentų. Atvykėlius stebino skurdi Vilijampolės aplinka – purvinos negrįstos gatvės, apgriuvę mediniai namai. Tiesa, pirminį nusivylimą netrukus atpirkdavo galimybė mokytis iš geriausių rabinų.
Nors didžiausias dėmesys buvo skiriamas Talmudo studijoms, jaunuoliai taip pat išmokdavo diskusijų meno, išlavindavo analitinius sugebėjimus. Tik dalis jų pasirinkdavo rabino kelią, kiti, įgiję išsilavinimą, užsiimdavo verslu arba mokslus tęsdavo universitetuose. Po karo ješiva buvo atkurta Izraelyje, tačiau šiandien musar judėjimas sunykęs.
„Iš vargingų šeimų kilusiems jaunuoliams studijos garsiojoje ješivoje suteikdavo galimybę pakelti socialinį statusą. Panašiai nutiko mano močiutės broliui. Močiutės sesuo verslo reikalais važiuodavo į Lodzę. Ten pasipasakojo apie Slabados ješivoje studijuojantį brolį. Tai išgirdęs vietinis pasiturintis žydas kreipėsi į ješivą, prašydamas surasti tinkamą vyrą dukrai. Susituokęs jis persikraustė į Lodzę, perėmė uošvio verslą. Išgyveno iki 1939 m., kai buvo nužudytas Lodzės gete“, – teigė A.Gutermanaitė.
Mėgo kiną
Anot gidės, vienas iš populiariausių laisvalaikio praleidimo būdų buvo kinas. Vilijampolėje veikė du kino teatrai. Nuo Rusijos imperijos laikų veikė ir žydų teatras.
„Motina sakydavo, jog jis prasto lygio. Ji buvo išsilavinusi, tad mieliau rinkosi operą, o minėtame teatre lankėsi tik tuomet, kai buvo rengiami iš užsienio atvykusių aktorių pasirodymai. Be kita ko, vykdavo įvairios paskaitos. Daugiausia klausytojų sulaukdavo paskaitos apie keliones. Retas iš vietinių gyventojų buvo išvykęs į užsienį, todėl itin mėgdavo klausytis pasakojimų apie kitas šalis. Ne ką mažiau populiarūs buvo ir šokiai. Jaunuoliai išsinuomodavo salę arba, tėvams leidus, susirinkdavo didesniame kambaryje ir šokdavo, klausydami muzikos, sklindančios iš patefono.
Merginos užsiimdavo rankdarbiais, netgi buvo parduotuvėlės, kuriose buvo galima įsigyti užsienietiškų žurnalų su mezgimo, siuvinėjimo raštais. Bene kiekviename miestelyje buvo biblioteka. Dažniausiai jose laiką leisdavo moterys ir vaikai. Vyrai sunkiai dirbo, tad skaitymui neturėjo tiek laiko.
Laisvu laiku Vilijampolės žydai keliaudavo į pramogų turtingesnį Kauną. Įdomu tai, kad jie savęs nelaikė kauniečiais, galbūt dėl to, kad sąmonėje dar buvo gyvas atskiro Vilijampolės miestelio įvaizdis“, – pasakojo gidė.
Daugiau kaip tris šimtus metų puoselėtas Slabados žydų gyvenimas nutrūko 1941 m. Daugelis nujautė artėjantį karą, tačiau net baisiausiuose košmaruose nesapnavo, kokie išgyvenimai jų laukė.
Vargu ar iki II pasaulinio karo Vilijampolėje gyvenęs žmogus šiandieną atpažintų gimtąsias vietas. Keli apleisti, lyg elgetos prie gatvės sulinkę namai – tai viskas, kas liko iš gyvenimo. Žmonių atmintyje liko dar mažiau. Ar istorijai įprasminti užtenka atminimo lentos ir du kartus metuose sakomų kalbų?
