Beveik du dešimtmečius Lenkijai priklausęs miestas tebebuvo vadinamas amžinąja Lietuvos sostine, tačiau neišvengiamai nutolo nuo modernios lietuvių visuomenės. Vilnius jai tarsi tapo pasakų miestu, atitrūkusiu nuo kasdienybės ir sustingusiu idealizuotose istorinėse legendose. Jo (at)gavimas suteikė galimybę pažvelgti į išsvajotą erdvę naujai.
Žinoma, ne kiekvienas žvilgsnis liko įamžintas, tačiau apie miestą ir jo architektūrinį paveldą pasakota radijo laidose, parodose, paskaitose, parengta proginių atvirukų rinkinių. Ypač daug dėmesio parodyta periodikoje, turistiniuose ir menotyros leidiniuose.
Tiems, kurie į atgautąją sostinę negalėjo nuvykti patys, kitų užrašyti įspūdžiai buvo ypač svarbūs – jie pasiekdavo visoje šalyje gyvenusius žmones, padėjo keliauti nematytomis miesto gatvėmis ir lankyti žymiausias jo vietas. Todėl tekstai puikiai atskleidžia, ką ir kaip Vilniuje buvo siūloma matyti lietuvių visuomenei 1939–1940 m., koks kurtas miesto erdvės vaizdinys.
Susidomėjimas Vilniumi išliko ir po SSRS okupacijos, bet tuomet tekstų autoriams jau rūpėjo sovietizuoti miesto erdvę: svečius siūlyta vedžioti po fabrikus ir „supažindinti ne tiek su praeitim, kiek su tikrąja dabartimi“, kviesta pamatyti Vinco Mickevičiaus-Kapsuko ir kitų revoliucijos veikėjų lankytas vietas, nes „romantiškos pasakos apie senovės kunigaikščių ir karalių Vilnių [...] dabar, taip tariant, jau nebeaktualios“.
Vilniaus vaizdinio paieškas galima pagrįsti istoriografijos teoretiko Franklino Ankersmito idėja, kad istorijos tekstas lyg portretas ar peizažas išreiškia autoriaus kvietimą žiūrėti tam tikru kampu.
Tekstų autoriai tarsi rinkosi tarp trijų stebėjimo taškų, iš kurių vėrėsi lietuviškoji, europietiškoji ir individualioji miesto paveikslo perspektyvos, dažnai supinamos į daugiasluoksnį Vilniaus erdvės vaizdinį.
Priėmę tokį pasiūlymą ir nesvarstydami apie teisingumą ar klaidingumą, galime tiesiog geriau suprasti savitą paveikslą kūrusių žmonių santykį su Vilniumi. Kalbamu metu siekta parodyti lietuvių visuomenei artimą miestą, kurį kaip tik ir tikėtasi prisijaukinti bei įsisavinti jau nebe idealizuotuose pasakojimuose apie praeitį, o tikrovėje.
Galima tarti, kad dėl to tekstų autoriai tarsi rinkosi tarp trijų stebėjimo taškų, iš kurių vėrėsi lietuviškoji, europietiškoji ir individualioji miesto paveikslo perspektyvos, dažnai supinamos į daugiasluoksnį Vilniaus erdvės vaizdinį. Jo dėka sostinė galėjo būti suprantama kaip sava lietuviams, svarbi europietiškos Vakarų kultūros dalis, reikšminga kiekvienam gyventojui ar lankytojui. Šis straipsnis ir yra bandymas atkurti bent bendriausius tokio triptiko bruožus.
Lietuviškoji Vilniaus matymo perspektyva
Žvelgiant iš pirmos Vilniaus matymo perspektyvos, ryškiausi buvo tie praeities ženklai, kurie galėjo padėti įsivaizduoti sostinę kaip per amžius kurtą lietuvių. Toks įvaizdis, įsitvirtinęs prieškario Lietuvos Respublikoje, išsamiai nagrinėtas Dangiro Mačiulio.
Pasak jo, Vilnius buvo pristatomas kaip „lietuviškojo pasaulio paveikslo centras“ – kunigaikščio Gedimino įkurta erdvė, kurią ženklina LDK istoriją iki Liublino unijos ir lietuvių teises į sostinę liudijusios atminties vietos. Panašiai XX a. pirmoje pusėje įvairios etninės grupės kūrė savuosius miesto vaizdinius, nustelbdamos šalia egzistavusius pasakojimus.
1939–1940 m. lietuviai stengėsi įsisavinti visą senąjį Vilnių: teigta, kad šiame „istoriniame mieste beveik nėra nė vieno didesnio namo ar pastato, kuris nebūtų surištas su Lietuvos praeitimi“, apie ją galima pasakoti remiantis čia esančiais kultūrinių paminklų pavyzdžiais. Tokioje perspektyvoje architektūrinis paveldas turėjo rodyti istorinį Vilniaus priklausymą Lietuvos erdvei.
Turistiniai vadovai ir laikraščių publikacijos dažnai stengėsi išryškinti aktyvios lietuviškų organizacijų ar lietuvių kilmės asmenų veiklos pėdsakus. Kartais jų aprašymai užgoždavo visą kitą informaciją, pavyzdžiui, karmelitų vienuolynas Aušros Vartų gatvėje turėjo būti įdomiausias tuo, kad čia „buvo Lietuvių Labdarybės Draugijos Centro Komiteto išlaikomas mergaičių bendrabutis“, o praeinant Rotušę atrodė svarbu nepamiršti, kad „1918 m. joje veikė Vaičkaus teatras“.
Kitu naujųjų laikų tautinės istorijos simboliu tapo Šv. Mikalojaus bažnyčia, nes nuo 1901 m. čia vyko lietuviškos pamaldos.
Šiame kontekste išskirtinio dėmesio sulaukė Signatarų namai: pastatas apibūdintas kaip „namas, kokių Vilniuj daugybė“, bet kartu buvo pabrėžiama, kad būtent čia „gimė formali Lietuvos laisvė“. Kitu naujųjų laikų tautinės istorijos simboliu tapo Šv. Mikalojaus bažnyčia, nes nuo 1901 m. čia vyko lietuviškos pamaldos. Net jos architektūra buvo vadinama tautos likimo simboliu, dvelkiančiu „lietuvišku rimtumu, lietuvišku nuoširdumu, kaimiečio paprastumu, kaip mūsų Rūpintojėlis“.
Vis dėlto informacija apie lietuvių veiklą naujaisiais laikais paliko nuošalyje didelę Vilniaus istorijos dalį, todėl atrodė svarbu pasiremti miesto lietuviškumą liudijančiomis legendomis. Dažnai pasakojimais apie kunigaikštį Šventaragį ir jo vardu pavadintame slėnyje likusius praeities pėdsakus skaitytoją bandyta nukelti į laimingus ikikrikščioniškus lietuviškumo laikus.
Taip, pavyzdžiui, pristatytas „buvusios Perkūno šventovės bokštas su įrengta jame katedros varpine“ ir „aukuro rūsys dabartinės katedros požemiuose“. Kritiškas pasakojimų vertinimas nublankdavo prieš vaizdingus teiginius, kad Katedros rūsyje laikytos „šventos lietuvių gyvatės ir čia ilsėjęsi saugoją amžiną ugnį vaidilos. Iki šių dienų išlikusi kairėje sienoje krosnis, kur vaidilos šildęsi valgį“.
Panašiai rašyta apie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vietą, kurioje „Lietuvos krikštas išgriovė senųjų dievų aukurus, užgesino šventąją ugnį ir pribaigė vaidilučių apeigas“. Tokiuose tekstuose pagarba pagrindinėms miesto šventovėms dažnai susipindavo su pastangomis įrodyti jų senąjį pagonišką lietuviškumą. Buvo teigiama, kad Vilniaus bažnyčios pastatytos „Šventojo miško, Perkūno, Mildos ir kitų šventyklų vietose“. Sostinės erdvę norėta pristatyti kaip lietuvišką nuo pat įkūrimo, tokią ir išlikusią gyventojų „nutautėjimo“ laikotarpiais.
Pasakojant apie šią vėlesnę Vilniaus istorijos dalį, taip pat siekta išryškinti lietuviškumo matmenį. Pavyzdžiui, tuo metu sukurtą architektūrinį paveldą siūlyta vertinti kaip Lietuvos valdovų bei didikų palikimą.
Daugiausia dėmesio skirta katalikų bažnyčioms, tačiau neužmiršti ir kitų konfesijų maldos namai, kurie „saugoja įvairių meno paminklų ir nusipelniusių istorinei Lietuvai asmenų palaikų“.
Daugiausia dėmesio skirta katalikų bažnyčioms, tačiau neužmiršti ir kitų konfesijų maldos namai, kurie „saugoja įvairių meno paminklų ir nusipelniusių istorinei Lietuvai asmenų palaikų“. Neužmirštas ir vietinių gyventojų triūsas, padėjęs fundatoriams sukaupti turtus. Dėl to Verkių rūmai buvo pristatomi kaip dvaro baudžiauninkų vargais sukurtas šedevras, turintis priklausyti visuomenei, nes yra „mūsų tėvų ir sentėvių darbo vaisiai“.
Pabrėžta, kad tarp architektūros paminklus kūrusių meistrų būta nemažai „mūsų tautos gerųjų ir gabiųjų sūnų“. Vienas iš jų – Laurynas Gucevičius; jo dėka Katedra, Rotušė, Verkių rūmai galėjo būti pristatyti kaip architekto lietuvio palikimas. Kitus autorius siūlyta suprasti kaip „nutautėjusius“ lietuvius, todėl darytos drąsios, su istoriniais faktais prasilenkiančios išvados, esą „visus šio Miesto genialius kūrinius sukuria ir duoda tiktai lietuviai [...], pradedant Vilniaus Pilies šefu bei šeimininku D.L.K. Gediminu ir baigiant mūsų laikų vyrais“. Istorinės sostinės paveldas turėjo tapti savas modernios Lietuvos gyventojams ir įrodyti, kad „esame namie, o ne svetur“.
Rašytojas Balys Sruoga atkreipė dėmesį į tokio „Kauno Lietuvoje“ sukurto vaizdinio susikirtimą su realybe, nes būtent vietiniai gyventojai sugebėjo išsaugoti praeities palikimą ir jautėsi teisėtais jo paveldėtojais.
Miesto dalybų problema buvo puikiai suprasta, kaip ir atsinešto lietuviškojo vaizdinio netvirtumas. Galbūt todėl 1939–1940 m. bandyta ieškoti ko nors, kas visą sostinės erdvę įrodytų esant lietuvišką pačia savo esme.
Tokią sampratą galėjo paremti prieškariu Vilniuje jau įsitvirtinusios idėjos apie ypatingą miesto atmosferą, vadintą genius loci. Igno Šeiniaus ar Mikalojaus Vorobjovo tekstuose teigta, kad Vilniaus baroko „ryškų aukštaitiškai lietuvišką charakterį“ lėmė gyventojų ir jų gamtinės aplinkos bendrystė, veikusi architektų ir dekoratorių (ir svetimšalių, ir vietinių) mąstyseną, užsakovų (lietuvių didikų) skonį ir savitą Vakarų kultūros meninių tendencijų perkūrimą.
Šis vilnietiškas genius loci, pasižymintis mistiškumu, subtiliu gamtos jutimu, polinkiu į grakštumą, buvo pristatytas kaip neabejotinai lietuviškas. Taigi pati „Vilniaus dvasia“ lietuvių skaitytojams galėjo atrodyti sava ir kartu savaip veikianti bendras Europos kultūros idėjas.
Vilniaus lietuviškumo paieškos rodo, kad moderniajai lietuvių visuomenei tai nebuvo savaime suprantamas sostinės bruožas. Jį reikėjo įžvelgti – pasiruošti iš anksto, o tada reikiamus ženklus pamatyti miesto erdvėje.
Vilniaus lietuviškumo paieškos rodo, kad moderniajai lietuvių visuomenei tai nebuvo savaime suprantamas sostinės bruožas. Jį reikėjo įžvelgti – pasiruošti iš anksto, o tada reikiamus ženklus pamatyti miesto erdvėje. Čia siūlyta ne vien surasti modernaus tautiškumo pėdsakus, bet ir visą Vilnių suvokti kaip įkurtą ir vėliau tebekurtą lietuvių, pasižymintį savita lietuviška miesto atmosfera.
Tokie įrodymai turėjo pakeisti Vilniaus kaip svetimos erdvės sampratą. Lietuviškoje perspektyvoje žvelgiant buvo galima pateikti (ir priimti) visiems tautiečiams savo miesto vaizdinį.
Europietiškoji Vilniaus perspektyva
Antroji perspektyva vaizdą į sostinę atvėrė iš toliau nukelto stebėjimo taško: jį pasirinkę autoriai tarsi atsisukdavo į Vakarų Europos miestus ir pabrėždavo šių erdvių panašumą su Vilniumi. Todėl buvo galima teigti, kad tai „europinio masto ir reikšmės miestas“, atskleidžiantis „Europos stilių istoriją – nuo gotikos iki ampyro“. Pastebėta, kad „pajusti Lietuvos kultūros europinį matmenį“ leido Vorobjovo knyga Vilniaus menas, bet tai ne vienintelis to meto siūlymas įvertinti sostinę iš panašaus taško. 1939–1940 m. tekstuose pasirinkti tokią perspektyvą dažnai padėdavo lenkų menotyrininkų darbai ar tęsiami jų tyrimai.
Svarbu pažymėti, kad tuo metu europietiškas požiūris atrodė būtinas, norint pristatyti sostinę lietuvių visuomenei. Jis turėjo leisti suprasti Vilnių kaip tarptautiniu mastu reikšmingą erdvę, pamatyti akivaizdžias sąsajas su Vakarų kultūra ir pasijusti šios kultūros dalimi.
Dėl pabrėžiamo Vilniaus erdvės vakarietiškumo dažnai kritikuoti Rusijos imperijos valdymo metu sukurti ar perkurti statiniai, ypač cerkvės, kurios atrodė svetimos netikru puošnumu, sunkiomis proporcijomis ir „azijatiškais svogūniniais kupolais“.
Bazilijonų bažnyčios kupolas vertintas dar sarkastiškiau – kaip „pasityčiojimas iš [...] bokštelių, kurie atrodo lyg trapaus augalo atžalos, išaugusios šiltadaržy ir pastatytos nejaukioj Šiaurėj, kurią simbolizuoja tas cerkviškas gremėzdas“.
Taip pat buvo pabrėžiamas skirtumas tarp Senamiesčio ir vėlesnės miesto dalies, kuri nuo XIX a. buvusi įkvėpta „svetimos mums barbariškos dvasios“.
Taip pat buvo pabrėžiamas skirtumas tarp Senamiesčio ir vėlesnės miesto dalies, kuri nuo XIX a. buvusi įkvėpta „svetimos mums barbariškos dvasios“. Kultūrinių įtakų supriešinimas perkeltas ir į ankstesnius laikus, pavyzdžiui, jėzuitų vienuolynai ir mokyklos LDK teritorijoje vadintos „Maginot linija lotynų kultūrai prieš rusiškuosius Rytus“. Remiantis sostinės architektūros pavyzdžiais teigta, kad „dominuojanti įtaka, be jokios abejonės, visą laiką buvo Vakarų“. 1939–1940 m. išryškintos būtent iš ten atkeliavusios kultūros tradicijos.
Tokie tekstai leido miesto kūrimą įsivaizduoti kaip didesnio kultūrinio proceso dalį, o Vilniaus architektūrą – kaip tam tikru metu visoje Europoje paplitusių idėjų išraišką. Toks požiūris atskleistas Petro Sledzievskio straipsnyje apie Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Jos dekore autorius siūlė įžvelgti barokinio teatro veikėjus, personalą, inventorių, o teatro perkėlimą į sakralią erdvę pristatė kaip popiežiaus Urbono VIII dvare kilusios ir išpopuliarėjusios idėjos atgarsį.
Sledzievskis pabrėžė, kad dekoro kompozicija skirta pavaizduoti tam laikotarpiui svarbią temą – nusidėjėlio grįžimą pas Kristų ir Bažnyčią. Taigi architektūros paminklo formą bandyta aiškinti remiantis Baroko epochos tendencijomis, kurios savaip keitusios katalikiškosios Vakarų kultūros tradicijas. Panašiai į sostinės architektūrą žvelgė ir kiti: Jonui Griniui šešėlių efektai gotikiniuose Vilniaus skliautuose rodė, kad buvo sekama „Vakaruose vyraujančia meno kryptimi“. Vorobjovas Katedros fasade įžvelgė Didžiosios Prancūzijos revoliucijos amžiaus griežtumą, Šv. Onos bažnyčioje – vėlyvosios gotikos pokylį epochoje, kuri „įspėjo Rubensą ir jaunąjį Rembrandtą“, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios interjere – šių ir kitų „meistrų, kaip Tintoretto ir Greco, [...] Claude Lorrainas, [...] Lorenzo Bernini“ kūrybos laikotarpio įtaką.
Čia būtų pravartu vėl prisiminti minėtąsias genius loci paieškas, prisidėjusias prie lietuviams naujo sostinės įvaizdžio radimosi.
Šitaip žiūrint Vilnius rodėsi Vakarų kultūros ribose išliekąs, bet kartu ir savaip kūrybiškas miestas: „kone sąmoningoje“ baroko idėjų atrankoje pasireiškusi „mūsų sostinės dvasia, [...] daug senesnė negu pats barokas“; Vilnius ne tik neatsilikęs nuo Vakarų Europos architektūros raidos, bet ir pralenkdavęs ją „fantazijos drąsa“.
Taigi siekta išaukštinti vietinius kultūros paveldo pavyzdžius: Šv. Onos bažnyčią, fantastiškesnę už europietišką liepsnojančiąją gotiką, Šv. Jono bažnyčios fasadą – vieną „originaliausių, harmoningiausių“ Europoje. Šis fasadas, kartu su Šv. Kotrynos bažnyčios fasadu ir Bazilijonų vienuolyno vartais lyginti su geriausiais to meto Vakarų Europos architektūros kūriniais54. Katedra atsirado žymiausių ankstyvojo klasicizmo paminklų sąraše, o Šv. Kazimiero koplyčia vadinta Europos masto brangenybe. Neabejota, kad tokia Vilniaus erdve galima didžiuotis – ne tik tautiniame, bet ir tarptautiniame fone.
Dar labiau išryškinti sostinės svarbą turėjo vietinės architektūros gretinimas su europietiškais pavyzdžiais. Panašumą su Vakarų aplinka perteikė įvairūs, kartais net keisti palyginimai (pavyzdžiui, Šv. Mikalojaus bažnyčios skliautai „primeną kardininkų Magdeburgo pilį“).
Dar labiau išryškinti sostinės svarbą turėjo vietinės architektūros gretinimas su europietiškais pavyzdžiais. Panašumą su Vakarų aplinka perteikė įvairūs, kartais net keisti palyginimai (pavyzdžiui, Šv. Mikalojaus bažnyčios skliautai „primeną kardininkų Magdeburgo pilį“).
Galbūt dėl to dažnai kartota ir legenda apie Napoleoną, norėjusį pernešti Šv. Onos bažnyčią į Paryžių. Kazimieras Jasėnas pridūrė, kad šis „Lietuvos architektūros žiedas“ galėtų konkuruoti su ten esančia Šv. Liudviko koplyčia.
Taip pat rasta Antikos palikimo atitikmenų: Šv. Petro ir Povilo bažnyčia prilyginta „Efezo deivės Dianos šventyklai“, Katedros aikštėje atkastos Žemutinės pilies liekanos įgijo „Vilniaus požeminio Herkulanumo“ pavadinimą, o universiteto ansamblio dalys atrodė „perkeltos iš senųjų Atėnų bei Romos“.
Lietuvos Atėnais miestas vadintas ir dėl klasicistinių pastatų, o kitą Antikos sostinę čia priminė Aukštutinės pilies įspūdis. Dažnai minėta Pietų Europos įtaka universiteto architektūrai, Šv. Kazimiero, Trinitorių, Vizitiečių, Šv. Teresės bažnyčioms, kolumbariumams Rasų ir Bernardinų kapinėse. Vorobjovo tekstuose rašyta apie visame senajame Vilniuje skambančią „Pietų melodiją“.
Atskirai nuo bažnyčių pastatytos Bernardinų ir Šv. Jono varpinės, Šv. Morkaus aikštę Venecijoje primenantis universiteto Didysis kiemas, Alumnatas – svarbiausi pietietiško miesto Europos šiaurėje akcentai. Toks sostinės įvaizdis buvo priimtinas ir kitiems autoriams.
Panašu, kad Vilniaus erdvėje lietuviai norėjo rasti bet kokias sąsajas su europietiškąja kultūra: Antikos paveldo atitikmenis, vakarietiškumo ar pietietiškumo pėdsakus. Jei neryškius, tai bent puikiai sužadinančius skaitytojo vaizduotę.
Tokio Vilniaus matymo reikšmę išsakė Atėnų operos solistė Ona Zabielaitė-Karvelienė, kuri didžiavosi sostine, svarbia dėl Europos mastu įvertinto grožio. Panašiai didžiuotis Vilniumi kvietė Šeinius. Jis teigė, kad atgavę šį „pranašiausią ir grakščiausią miestą visoje šiaurės ir rytų Europoje, išėjome iš provincionalinės [...] padėties“.
1939–1940 m. Vilnių siūlyta matyti kaip tarptautinės reikšmės sostinę, neabejotinai svarbią lietuviams. Iš europietiškos perspektyvos buvo galima pamatyti Vakarų kultūros tradicijas, įamžintas architektūroje, kartu ženklinančioje kūrybiškumą, o ne pasyvų idėjų perėmimą. Vaizdingos sąsajos su šia kultūra turėjo padėti suprasti miestą kaip tikrą europietišką erdvę, kurios taip trūko lietuviams tarp dviejų pasaulinių karų.
Individualiai reikšmingo Vilniaus perspektyva
Trečiąjį būdą matyti Vilniaus erdvę galima palyginti su paprastu žiūrėjimu į tai, kas matoma čia ir dabar. Atsiverianti perspektyva yra kasdieniška, tačiau gali būti pakeičiama į fantastiškus reginius, kylančius iš individualiai reikšmingo aplinkos pajautimo.
Kitaip tariant, erdvė matoma vis kitaip, nes joje esantis (ar ją prisimenantis) žmogus patiria skirtingus akimirkos įspūdžius. Juos atskleidžiančių lietuviškų tekstų 1939–1940 m. pasirodė gana nemažai, o viešai publikuotų įspūdžių reikšmės didesnei visuomenės daliai negalima paneigti. Menotyrininkai taip pat negailėjo originalių pastebėjimų. Ypač vertinamos Vorobjovo interpretacijos, kurios, pasak Giedrės Jankevičiūtės, ir amžininkus, ir vėlesnes kartas išmokė apčiuopti „Vilniaus šerdį“.
Nijolė Lukšionytė atkreipė dėmesį į Griniaus drąsų interpretavimą ir kvietimą pažinti architektūrą į ją įsižiūrint. Regis, daug kam buvo svarbu sostinę įsisavinti per asmenišką atradimą, nes čia atvykę lietuviai pastebėjo, kad „visa, kas buvo rašyta, piešta ir dainuota apie Vilnių, [...] blanku, nespalvinga palyginus su tikrove“. Individualioji miesto paveikslo perspektyva galėjo padėti panaikinti atotrūkį nuo kasdieniškos sostinės erdvės ir įsisavinti ją iš tikrųjų – matomą savaip, o ne taip, kaip pasakojo kiti.
Vienas amžininkas šią atvykėlius trikdžiusią būseną pavadino nusileidimu į kasdienybę, kurioje „keistai šalia matytų atvirukuose istorinių pastatų skamba svetima kalba“.
Mačiulis yra rašęs apie idealizuoto lietuviško Vilniaus vaizdinio ir daugiakultūrės miesto tikrovės neatitikimą. Vienas amžininkas šią atvykėlius trikdžiusią būseną pavadino nusileidimu į kasdienybę, kurioje „keistai šalia matytų atvirukuose istorinių pastatų skamba svetima kalba“.
Todėl 1939 m. lietuvių nebetenkino „bendri miesto reginiai, pilies vienintelė detalė, bendri bažnyčių vaizdai [...] be tiesioginio ryšio“. Buvo atkreiptas dėmesys į gyvo sostinės pažinimo būtinybę, o tai, „ką jau pamatei savo akimis ir dar palytėjai savo pirštais“, vertinta labiau už bet kokius pasakojimus. Tinkamiausia vieta savaip atrasti sostinę tapo nematytos Senamiesčio gatvelės.
Dažnai minėtas žydų getas, kviesta šią aplinką išvysti, išgirsti, pajausti ir tarsi nusikelti į praėjusių amžių miestą. Nepažįstamų erdvių aprašymai išsiskyrė vaizdingumu, kartais net mistišku aplinkos nerealumo pojūčiu84. Galbūt todėl, kad Vilnius atvykusiems atrodė vis dar svetimas, bet su kiekvienu įspūdžiu pažįstamas naujai.
Tekstu sostinę lankantį skaitytoją lydėjo meno istorikų interpretacijos, kuriomis stengtasi sukurti kuo stipresnius tikrovės įspūdžius. Dažnai vartotas „įvedimo“ į erdvę efektas, kurio dėka pasiekęs Šv. Kazimiero koplyčią „iš blaivių, šaltų, blankių Katedros navų, tuojau pasijunti apglėbtas pietietiško džiaugsmingo, kvapnaus pasaulio“. Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje keliautojas jautėsi paskendęs stiuko simfonijoje „lyg prieš begalinį Dievo pasaulį“, o ten pat atvykęs su kitu pasakotoju kupolo viduje regėjo linksmą spinduliuose besisupančių amūrų karuselę.
Įspūdžiai turėjo padėti paaiškinti sudėtingesnius architektūros bruožus: buvo galima gyvai įsivaizduoti, kaip architektas suraito atplėštą piliastrą ir „sujungia su turbanu, išaugusiu ant kolonos galvos“, o barokinės kompozicijos milžinai tarsi cirke neša ant pakylos stovinčius šventuosius.
Vaizdinga buvo ir architektūros kritika, pavyzdžiui, Šv. Onos bažnyčios varpinė priminė „riebią žąsį apipešiotu kaklu arba tortą su cukrinių saldumynų kepure, pastatytą ant kažkokios nelemtos spintos“. Panašu, kad tekstų autoriai kiekvieną Vilniaus lankytoją ragino drąsiai interpretuoti architektūrinį paveldą, atrandant erdvę sau priimtinu būdu.
Į tokį raginimą atsiliepė ir savo įspūdžiais pasidalino ne vienas keliautojas. Įdomus pasakojimų apie Vilnių pavyzdys – Lietuvos ūkininkams skirtas gyvas sostinės paveikslas, kurį stengėsi perteikti žurnalistas Pulgis Andriušis. Jo rašiniuose nuo Gedimino kalno atsiverianti panorama leido matyti miestą, kuriame „iš visų pusių kalnai, o viduryje lyg kregždžių gūžtų prikrėsta.
Įdomus pasakojimų apie Vilnių pavyzdys – Lietuvos ūkininkams skirtas gyvas sostinės paveikslas, kurį stengėsi perteikti žurnalistas Pulgis Andriušis. Jo rašiniuose nuo Gedimino kalno atsiverianti panorama leido matyti miestą, kuriame „iš visų pusių kalnai, o viduryje lyg kregždžių gūžtų prikrėsta.
Iš tų gūžtų kelia baltus bokštus bažnyčių bažnyčios“. Čia pat esanti pilis atrodė „akmenų ir plytų milžinas“, įsivaizduojamas taip pat lengvai, kaip Šv. Kazimiero koplyčioje spindintys Lietuvos karaliai, skraidantys aniuoliukai ir besimeldžiantys šventieji.
Kitokią Vilniaus erdvę atrado studentas Alfonsas Čipkus (tuo metu dar nevartojęs Nykos-Niliūno slapyvardžio). Jam pasivaikščiojimas Katedroje priminė lankymąsi „klasikinėje graikų šventykloje“, o geto arkados – „Venecijos tiltus ir rytų miestų gatves“.
Panašias Vilniaus atradimo vizijas galėjo įkvėpti klaidžiojimas Senamiesčio kiemuose, universiteto rūmuose ar bet kurioje kitoje miesto dalyje. Čia buvo galima matyti praeities atspindžius, keliauti į tolimus kraštus ar laikus. Reikėjo tik pabandyti pajausti šią erdvę savaip, nebijant nuklysti nuo anksčiau suformuoto Vilniaus vaizdinio.
Individualiai reikšmingos sostinės matymas leido lietuviams patirti ne tik naujus įspūdžius, bet ir aplinkos stabilumą, apie kurį rašė Šeinius. Tuo metu čia tikėtasi pajausti istorinės ir kultūrinės tradicijos pagrindą. 1939 m. rudenį viltasi, kad sostinėje lietuvis bus išdidus „studentas, per pertrauką vaikščiodamas skliautuotuose koridoriuose“, ar „eilinis pilietis, sekmadienio popietę išėjęs pasivaikščioti po senąsias, istoriškąsias gatves“.
Panašios viltys išsakytos ir jau okupacijos (žinia, dar nepastebėtos) dieną rašytame tekste. Pasak Jolitos Mulevičiūtės, Vilniaus atgavimas lietuviams buvo svarbus dėl galimybės pagaliau pradėti kurti savo kultūrą sostinėje, kurioje „juntamas prakilnios senovės alsavimas“.
1939–1940 m. tekstai pasakoja, kad tuo laikotarpiu stengtasi ir savo asmeninį gyvenimą susieti su Vilniumi. Žinoma, buvo aktualu miestą suprasti kaip istorinį Lietuvos ir lietuvių tautos centrą, Europos kultūros dalį, tačiau įtraukimas į kasdienybę turėjo padėti įsisavinti jį kaip tiesiogiai susijusį su kiekvienu žmogumi.
939–1940 m. dalis lietuvių spėjo suprasti, kaip svarbu nuo idealizuotų pasakojimų persikelti į gyvą kasdienybę, pasidalyti jos įspūdžiais ir taip paraginti kiekvieną Vilniaus lankytoją pamatyti miestą kaip reikšmingą sau.
Taip buvo galima atsikratyti svetimos erdvės pojūčio, kilusio tikrovėje neatradus iš anksto sukurto lietuviškojo sostinės vaizdinio. Ieškota kitokio, individualiai apčiuopiamo Vilniaus stabilumo. 1939–1940 m. dalis lietuvių spėjo suprasti, kaip svarbu nuo idealizuotų pasakojimų persikelti į gyvą kasdienybę, pasidalyti jos įspūdžiais ir taip paraginti kiekvieną Vilniaus lankytoją pamatyti miestą kaip reikšmingą sau. Skirtingų autorių pasakojimai atspindi įvairias Vilniaus atradimo vizijas, kurios vis dėlto panašios vaizdingu nerealumu. Atrodo, kad sostinė buvo labai intriguojanti, bet vis dar svetima erdvė, kurią norėjosi atrasti ir suprasti savaip.
1939–1940 m. tekstų skaitytojams buvo siūloma matyti savą sostinę – neabejotinai lietuvišką, suteikiančią europietiškos kultūros pagrindo pojūtį ir individualiai svarbią dėl galimybės susieti šią erdvę su asmenine patirtimi.
Toks patrauklus Vilniaus erdvės paveikslas buvo kuriamas atsižvelgiant ne tik į politinius ar kultūrinius to meto lietuvių visuomenės poreikius, bet ir jų susikirtimą su tikrove. (At)gavę istorinę sostinę, lietuviai galėjo naujai pažvelgti į išsvajotą miestą, kurio senasis vaizdinys jau buvo spėjęs nutolti ir nuo tikro Vilniaus, ir nuo jo išsiilgusių žmonių.
