Dabartiniam Rusijos elgesiui ir jos siekiams paaiškinti būtina suprasti jos istoriją, teigia Berlyno Humboldto universiteto profesorius Jörgas Baberowskis. Pasak jo, senoji carinė imperija ir ją pakeitusios bolševikų valdžios teroras yra tie kertiniai istorijos epizodai, iš kurių plaukia dabartinio režimo elgesys.
Vokietijos istorikas, pripažinimą pelnęs monografijomis, skirtomis nagrinėti sovietų epochos prievartos reiškinius, tarp jų „Sudeginta žemė. Stalino prievartos valdžia“, trečiadienį, Vilniuje skaitė paskaitą „Chruščiovas ir smurto pabaiga“.
„Mokslininkams reikia bandyti suprasti smurtą, nes smurtas pakeičia žmogaus elgesį fundamentaliai. Bolševikai turėjo idėjų, kaip pakeisti ir formuoti pavergtą visuomenę, bet jie sulaukė mažai paramos ir jų galia nekilo iš visuomenės. Todėl jie turėjo savo valdžią grįsti smurtu, kad paskleistų baimę. Stalinas naudojo smurtą, kad kontroliuotų savo aplinką ir pateisintų tironiją. Kai smurtas išsprūdo iš kontrolės, jis nulėmė tiek pavergėjų, tiek ir aukų elgesį. Smurtas, o ne ideologija fundamentaliai keitė sovietų valdžią bei mentalitetą ir ilgus metus lėmė politikos kryptį“, – sako J.Baberowskis.
Jo teigimu, sovietinio teroro palikimas vis dar yra problema, nes sukūrė visuomenę, grįstą nepasitikėjimu ir baime. „Šios tradicijos padarinius mes vis dar matome dabartinėje Rusijoje“, – mano istorikas.
Vokietijoje garsiai nuskambėjo jo kritika, išsakyta Vakarams, kad šie nepajėgia suprasti Rusijos valdžios motyvų.
„Manau, kad Vakaruose niekas nesupranta senosios imperijos svarbos ne tik valdančiajam Rusijos elitui, bet ir daugumai paprastų rusų, – teigia Humboldto universiteto profesorius. – Ukraina ten yra suprantama kaip širdis senosios imperijos, kuri buvo ne vienatautė, o daugiatautė valstybė. Dabar mes matome vienatautę valstybę su etninėmis mažumomis. Buvo galima numatyti, kad Rusija reaguos taip, kaip ji iš tikrųjų ir reagavo.“
Vakaruose niekas nesupranta senosios imperijos svarbos ne tik Rusijos elitui, bet ir daugumai rusų.
Jis teigia, kad Rusijos intervencijai į Ukrainą nėra jokio moralinio pateisinimo, bet šią šalį turime suprasti tokią, kokia ji yra: „Geresnis Rusijos supratimas būtų užkirtęs kelią V.Putino intervencijai“.
Profesoriaus J.Baberowskio paskaitą Lietuvoje rengia Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas ir Europos humanitarinio universiteto Vokietijos studijų centras.
Kam atstovauja profesorius J.Baberowskis?
Prieš keletą savaičių Vokietijos radijo laidoje „Karas ar taika – kas bus su Ukraina?“, profesorius J.Baberowskis apie karą Ukrainoje kalbėjo Putino leksika, vadindamas įvykius pilietiniu karu, o savanorius ukrainiečių kovotojus – užsimaskavusiais naciais.
Galimą Ukrainos prisijungimą prie NATO profesorius įvertina kaip kvailiausią, koks tik galėtų būti, sprendimą. Laidoje jis perspėjo, kad Vakarai Rusijos nedarytų priešu ir siūlė daryti spaudimą ne Putinui, o Porošenkai.
Dar 2014 gruodžio mėnesį Vokietijos dienraštyje „Die Zeit“ istorikas J.Baberowskis ragino padalinti Ukrainą. Į šį jo raginimą iškart atsiliepė Ulrichas Schmidtas, St. Galleno (Šveicarija), Rusijos kultūros ir visuomenės instituto profesorius.
Čia pateikiame šiek tiek sutrumpintą jo komentarą, kuriame taikliai demaskuojama Rusijai prielanki profesoriaus J.Baberowskio ideologinė laikysena.
„Berlyno istorikas J.Baberowskis mėgsta aštrias tezes. Savo knygoje „Sudeginta žemė“ stalinizmą jis interpretavo kaip atkrytį į archaišką prievartos siautėjimą. Tai rizikingas požiūris, nes pagal jį stalinistinis teroras atrodo esantis tarsi koks svetimkūnis sovietiniame modernizavimo projekte. Savo straipsnyje „Tarp imperijų“ jis eina dar toliau, paskelbdamas žlugusią sovietinę imperiją emocine rusiškai kalbančių ukrainiečių tėvyne.
J.Baberowskio manymu, ne vien Krymas, bet ir regionai Ukrainos rytuose, turį teisę atsiskirti. J.Baberowskis dar priduria: Vakarai nesiorientuoja Ukrainos krizėje, nes nesuvokia Ukrainos istorijos. Pasak jo, XIX amžiuje ukrainiečių tautos nebuvę, ji esanti sovietinės nacionalinės politikos kūdikis. Vakarų ukrainiečiai kolaboravo su Hitleriu, tuo tarpu kai rytų ukrainiečiai kovojo Raudonojoje armijoje. Todėl skiriasi ir istorinė atmintis rytų bei vakarų Ukrainoje: vakarų ukrainiečiai jaučiasi esą istorijos aukos, o rytų ukrainiečiai – nugalėtojai. Tik žlugus Sovietų Sąjungai ukrainiečiai buvę „pasmerkti“ tapti tauta.“
Šis Boberowskio schematiškai nubrėžtas vaizdas, pasak profesoriaus Schmidto, „tiksliai atspindi rusišką požiūrį ir ignoruoja svarbiausius Ukrainos kultūros istorijos elementus.
Neatitinka tiesos jo teiginys, kad Kijevas ir Charkivas prieš ir po revoliucijos nebuvę „nacionalinės savimonės“ vieta. Iš tikro būta priešingai: taip vadinama romantinė Charkovo mokykla 1830 metais buvo ukrainiečių tautinio sąjūdžio centras. O Kirilo ir Metodijaus brolija, iš kurios išsirutuliojo primasis tautinis programinis manifestas, susibūrė 1845 metais būtent Kijeve.
Abiejuose miestuose būta svarbių slaptų draugijų, kurios priešinosi represyviai carinei rusifikacijos politikai. O antrajame XX a. dešimtmetyje Kijevas ir Charkivas buvo klestintys ukrainiečių modernizmo centrai.“
Pasak Schmidto, tiesiog avantiūristiška yra Baberowskio tezė dėl sovietų nacionalinės politikos. Teigdamas, kad už savo valstybingumą Ukraina turinti būti dėkinga bolševikams, jis tik kartoja komunistinį mitą, pagal kurį Leninas garbinamas kaip Ukrainos įkūrėjas.
Baigdamas profesorius Schmidtas primena, kad lemtingaisiais 1991 metais visuose regionuose išskyrus Krymą būta didelio pritarimo Ukrainos nepriklausomybei.
Donecke tam pritarė 83 proc. gyventojų, Dniepropetrovske – netgi 90 procentų. Net ir Kryme, kur ištrėmus Krymo totorius apsigyveno daug rusų, Ukrainos nepriklausomybei tada pritarė 54 proc. gyventojų.
