Svajingai vaikščiodami miesto gatvėmis ir skersgatviais, turbūt nė nesusimąstome, kad anksčiau čia virė labai aistringas gyvenimas.
Moterų laisvėjimo metai
Pramogų agentūra „Vaiduokliai“, organizuojanti ekskursijas po Vilniuje gyvavusius prostitučių lizdus ir ištyrinėjusi istorinius ir policijos archyvus, atskleidžia, kad viskas prasidėjo XV a., kai vietiniai didikai pakviesdavo užsienietes laisvo elgesio merginas likti Lietuvoje. Tačiau tuomet pramogų ir paslaugų sektorius mieste dar nebuvo išvystytas, tad nebuvo didelės prostitučių paklausos.
Po šimtmečio reikalai šioje srityje pajudėjo į priekį – antrame ir trečiame Lietuvos statutuose net buvo paminėtas prostitucijos terminas. Ten buvo nurodyta, kad už santuokinės ištikimybės sulaužymą vyrams gresia mirties bausmė. Vėliau už tai buvo skiriamos didelės piniginės baudos.
Pilies g. ketvirtu numeriu dabar pažymėto namo viename bute skerdiko Jokūbo ir jo žmonos buvo įrengta landynė. Naktinės plaštakės čia nelegaliai aptarnaudavo klientus.
Kas gi buvo tos pirmosios Lietuvos prostitutės? Prievarta ištekintos kilmingų asmenų dukterys savo vedybines pareigas perleisdavo tarnaitėms, baudžiauninkėms. Galiausiai buvo pastebėta, kad dvaruose padorių moterų rasti sunku.
XVII–XVIII a. prostitučių poreikis augo – jų reikėjo užsienio svečiams. Padavėjos, kirpėjos, siuvėjos pradėjo papildomai uždarbiauti – teikti sekso paslaugas. Moterys išlaisvėjo.
Žinoma, kad šalia Pilies g. esančios cerkvės XVII a. taip pat kurį laiką veikė viešnamis. Jis buvo įsikūręs smuklėje.
Legalizavus prostituciją išaugo pasiūla
XIX a. šalia katedros buvo Beždžionių skverelis. Į jį, kaip ir į Senamiesčio gatveles ir skersgatvius, vakarais priplūsdavo naktinių plaštakių. Lietuvai esant carinės Rusijos sudėtyje prasidėjo prostitucijos bumas. Po baudžiavos panaikinimo valstietės, nerasdamos kito darbo, įsidarbindavo prostitutėmis.
Caro administracija, matydama, kad reiškinys tampa nevaldomas, nusprendė prostituciją legalizuoti. Prostitutės privalėdavo užsiregistruoti policijoje, o du kartus per savaitę – tikrintis pas medikus. Dirbti jos galėdavo tik parodydamos įrašus apie savo sveikatos būklę.
Legalių viešnamių taisyklės būdavo tokios: negali būti jokios iškabos, o merginos ne tik negalėdavo pusnuogės staipytis gatvėse, bet ir negalėdavo rodytis languose. Kam reikėjo, tie žinojo, kur rasti sekso paslaugų.
1867 m. veikė 13 legalių viešnamių, juose dirbo 165 prostitutės. Amžiaus pabaigoje legaliai dirbančių prostitučių sostinėje buvo jau 550.
Nepriekaištingos reputacijos madam
Praeito ir užpraeito amžių sandūroje Didžiosios g. pradžioje veikė legalus viešnamis. Jame dirbo daugiau kaip šimtas prostitučių, nors tuo metu pramogų Vilniuje ir taip netrūko.
Šv. Stepono g. taip pat veikė viešnamis. Ten dirbo pačios pigiausios prostitutės, jų paslaugos XIX a. pabaigoje kainuodavo 5 kapeikas. Palyginimui, Maskvoje be 15 kapeikų prostitutės malonumo nesuteikdavo.
1919–1930 m. šalia Pilies g. veikė viešnamis, kuriame trijuose butuose vienai žydei dirbo 23 prostitutės. Personalas keisdavosi nuolat – vienos risdavosi į prastesnes landynes, kitos tapdavo aukštesnio lygio prostitutėmis. Čia dirbdavo ir kirpėjos, ir siuvėjos, ir netgi baleto artistės.
Įdomiausia, kad viešnamiai ir landynės dažniausia buvo žydų tautybės moterų verslas. Kodėl moterų? Nes tik moterys, turinčios nepriekaištingą reputaciją ir esančios 35–55 m., galėdavo tapti sąvadautojomis. Jos pačios sekso paslaugų neteikdavo, jas pagarbiai vadindavo madam.
Žinoma, kad prieš šimtmetį Antakalnyje pelningai dirbo teta Ruzia. Tai buvo ekskliuzyvinį aptarnavimą teikiantis viešnamis. Klientus aptarnaudavo ir pati teta Ruzia, ir jos draugės, o į paslaugų kainą įeidavo ir gėrimai bei patiekalai. Dirbti moterys ten pradėdavo vidurnaktį.
Prostitutėmis praėjusiame amžiuje dirbdavo ne tik vilnietės. Atvažiuodavo jų ir iš kitų miestų, netgi užsienio. Daugiausia buvo žydžių, taip pat lenkių ir rusių.
Sodomą ir Gomorą nušlavė karas
Subačiaus g., Užupio g., Paplaujos g., Aukštaičių g. praeitame amžiuje buvo tiesiog Sodoma ir Gomora, kurią nušlavė II pasaulinis karas. Ten buvo pilna landynių, viešnamių, gatvėse vaikščiodavo prostitutės ir priekabiaudavo prie vyrų, juos viliodavo.
1940 m. kaip kriminaliniai elementai buvo ištremtos 449 prostitutės – tiek buvo rasta legaliai dirbančių. Po metų valdžią perėmę vokiečiai reabilitavo likusias prostitutes, nes karininkams norėjosi, kad laisvo elgesio merginų ir moterų Vilniuje būtų.
Po karo kai kurios moterys parsidavinėdavo už maistą. Ryškiai išsipudravusios veidus ir raudonai pasidažiusios lūpas, jos staipydavosi prie valgyklų ir mainydavo savo kūną į duonos kąsnį.
1970 m. prie Bernardinų bažnyčios glaudėsi landynė. Tai buvo vieša paslaptis, tik dabar tiksliai neaišku, kur stovėjo tas namas.
Šiame amžiuje prostitučių paslaugas pirkdavo žmonės, kurie dar nenorėdavo kurti šeimos, nes būdavo nepakankamai materialiai apsirūpinę. Jiems mokėti prostitutei buvo pigiau nei išlaikyti žmoną ir vaikus. Tarp pirkėjų būdavo ir studentų, ir neištikimų vyrų.
