Virtuali LYA paroda: moterys Lietuvos partizaniniame kare 1944-1953 m.

Apie tai paskelbta išplatintame pranešime.

Daug merginų ir moterų tapo partizanų talkininkėmis: ryšininkėmis ir rėmėjomis. Moterys partizanės, kaip ir vyrai, patyrė visus partizaninio karo sunkumus ir žiaurumus: areštus, kankinimus, kalinimą lageriuose ir tremtį. Laisvės kovų istorijoje jos paliko įspūdingų drąsos, ištvermės ir pasiaukojimo pavyzdžių. 1990 m. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, daug didvyriškumu ir žygdarbiais ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę pasižymėjusių moterų partizanių, įvertinant jų nuopelnus, buvo apdovanotos Lietuvos valstybės apdovanojimais – Vyčio Kryžiaus ordinais, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliais ir kt.

Parodoje eksponuojamos fotonuotraukos ir rašytiniai dokumentai, saugomi Lietuvos partizanų dokumentų kolekcijose, taip pat Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) fondų laisvės kovotojų ir jų talkininkų baudžiamosiose, agentūrinės-operatyvinės veiklos bylose.

Su paroda galima susipažinti žemiau, taip pat – Lietuvos ypatingojo archyvo interneto svetainėje arba paskyroje „Facebook“ socialiniame tinkle.

Virtuali LYA paroda: moterys Lietuvos partizaniniame kare 1944-1953 m.

+82

„Pripažįstu tik laisvą, nepriklausomą, savarankišką Lietuvą, be kitos valstybės globos. Man partizanai – ne banditai, bet puikūs kariai už savo idėją, už kilnų tikslą, už savo Tėvynės laisvę“

Algimanto apygardos ryšininkės, Panevėžio mergaičių gimnazijos mokytojos Vandos Pazukaitės 1947 m. gruodžio 29 d. parodymų tardytojui ištrauka.

1944 m. prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, kilo dešimtmetį trukęs partizaninis karas, kuriuo siekta atkurti Lietuvos Nepriklausomybę. Pirmosios sovietinės okupacijos patirtis, represijos ir teroras, prievartinė mobilizacija į Raudonąją armiją, patriotizmas ir meilė Tėvynei, tikėjimas Vakarų pagalba lėmė, kad ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyviais tapo tūkstančiai žmonių. Dauguma partizanų buvo vyrai, tačiau laisvės kovose aktyviai dalyvavo ir moterys, kurios brangindamos meilę artimiesiems bei tikėdamos Lietuvos laisve, prisidėjo prie Laisvės kovų – priklausė ginkluoto pasipriešinimo struktūroms, davė priesaiką, turėjo ginklus, gyveno nelegaliai.

Didesnė dalis partizanių buvo moterys, kurių vyrai, broliai ar sužadėtiniai buvo partizanai bei tos, kurių ryšiai su partizanais jiems talkininkaujant sovietinio saugumo buvo atskleisti. Siekdamos išvengti arešto ir tremties, jos imdavo slapstytis bunkeriuose miške ar rėmėjų sodybose įrengtose slėptuvėse. Moterys užėmė svarbias pareigas partizanų karinėse struktūrose: rūpinosi spauda, buvo atsakingos už žvalgybinės informacijos rinkimą, tvarkė ūkio reikalus, finansus, taip pat dalyvaudavo šnipų, sovietinių-partinių aktyvistų likvidavimo bei kitose kovinėse operacijose.

Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr./Tauro apygardos partizanai su ryšininkėmis. Iš kairės: 1. Tauro apygardos štabo ryšininkė Marcelė Šalčiūtė-Zosė (g. 1923 m.), 2. Tauro apygardos vadas Viktoras Vitkauskas-Saidokas, Karijotas (žuvo 1951 m.), 3. Ižganaitytė Kazė, 4. Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vadas [Juozas Jankauskas]-Demonas,

Nemažai moterų partizanių žuvo sovietinio saugumo vykdytų karinių-čekistinių operacijų metu. Kai kurios, saugumui aptiktus slėptuves ir nenorėdamos pasiduoti gyvos, susisprogdindavo ar nusišaudavo. Dalis į partizanų būrius įstojusių moterų ginkluotoje kovoje nedalyvavo, gamino valgį, skalbė ir tvarkė drabužius, dirbo medicinos seserimis. Partizanų vadovybė, siekdama nuo sovietinio saugumo persekiojimo apsaugoti moteris partizanes, padėdavo joms įsigyti fiktyvius dokumentus, kad jos galėtų gyventi legaliai.

Daug merginų ir moterų buvo partizanų talkininkėmis: ryšininkėmis ir rėmėjomis. Ryšininkės palaikydavo ryšius tarp partizanų vadovybės, apygardų, rinktinių ir atskirų būrių, organizuodavo susitikimus ir ryšio punktus, perduodavo žinias ir dokumentus, platindavo spaudą, ieškodavo žmonių, galinčių suteikti žvalgybinę informaciją. Partizanų rėmėjai savo ūkiuose įrengdavo slėptuves partizanams, teikdavo žinias apie stribų, saugumiečių ir kariuomenės dalinių pasirodymą, aprūpindavo partizanus maistu, drabužiais, medikamentais, kitais daiktais, platino partizanų spaudą.

Nemažai moterų partizanių žuvo sovietinio saugumo vykdytų karinių-čekistinių operacijų metu.

Vienas iš pagrindinių sovietinio saugumo struktūrų kovos su partizaniniu judėjimu metodų buvo agentų ir informatorių verbavimas tarp gyventojų, partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų. Vieni išdavystės kelią pasirinko laisva valia, kiti susigundė okupacinės valdžios pažadais ar palūždavo neišlaikę grasinimų ir šantažo.

Dėl išdavysčių žuvo ar buvo suimta daug laisvės kovotojų ir jų talkininkų. Nuo pat ginkluoto pasipriešinimo pradžios partizanų dokumentuose buvo nustatytos bausmės už išdavystę ir reglamentuotas jų vykdymas. 1949 m. įkūrus vieningą vyriausiąją partizanų vadovybę – Lietuvos laisvės kovos sąjūdį – kuris pradėjo vadovauti politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai, buvo priimtas LLKS Baudžiamasis statutas, kuriame už šnipinėjimą ir žinių teikimą okupacinės valdžios organams, žiaurų okupacinės valdžios priemonių vykdymą, esant valdžios pareigūnu, įskundimus ir kt. buvo numatyta mirties bausmė. Partizanų Karo lauko teismų nuosprendžiai buvo vykdomi ir moterims, laisvės kovotojus išdavusioms okupantui.

1944–1953 m. sovietinės represinės struktūros nukovė daugiau kaip 20 tūkst. partizanų, suėmė apie 19 tūkst. partizanų ir apie 12 tūkst. jų talkininkų. Moterys partizanės taip pat patyrė visus partizaninio karo sunkumus ir žiaurumus: areštus, kankinimus, kalinimą lageriuose, tremtį ir mirtį. Nors laisvės kovotojai ir nepasiekė savo svarbiausio strateginio tikslo – neatkūrė nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės, bet pasipriešinimo kovų reikšmė yra didžiulė. Laisvės kovotojai įrodė, kad 1940 m. Lietuva prie SSRS buvo prijungta prieš tautos valią, ateinančioms kartoms paliko tautos laisvės idealų siekį. 1990 m. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, 1944–1953 m. partizaninis karas pripažintas kaip vienas iš istorinių atsikūrusios valstybės pagrindų.

Moterys partizaninio karo istorijoje paliko įspūdingų drąsos, ištvermės ir pasiaukojimo pavyzdžių, pasižymėjo didvyriškumu ir žygdarbiais ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Daug moterų partizanių, įvertinant jų nuopelnus, buvo apdovanotos Lietuvos valstybės apdovanojimais – Vyčio Kryžiaus ordinais, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliais ir kt.