![Tremtiniai lentpjūvės darbininkai. Irkutsko sritis, Zimos miestas. [1953 m.] Vilhelmo Janiselio fotonuotrauka](https://s1.15min.lt/images/photos/2019/03/25/original/71-5c98bddbd7ff5.jpg)
Lietuvos ypatingasis archyvas išplatintame pranešime informuoja, kad parengė virtualią dokumentų parodą, kurioje eksponuojami Lietuvos komunistų partijos (bolševikų), Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) ir Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) dokumentai, atskleidžiantys sovietinių represinių struktūrų rengimąsi gyventojų trėmimo operacijai ir šios operacijos vykdymą, dokumentai bei fotonuotraukos iš tremtiniams vestų įskaitos (tremties) bylų.
Parodoje taip pat eksponuojamos Lietuvos centrinio valstybės archyvo saugomos Viktoro Janiselio Irkutsko srityje darytos tremtinių fotonuotraukos, Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Užlieknėsfilialo saugomos fotonuotraukos, fotonuotraukos iš poetės, vertėjos Ramutės Skučaitės asmeninio archyvo.
Nuo ankstesnių sovietų valdžios vykdytų deportacijų, operacija „Priboj“ skyrėsi tuo, kad ji tuo pačiu metu vyko trijose Baltijos šalyse, gyventojų buvimo tremtyje terminai nebuvo numatyti, o tai reiškė, kad žmonės faktiškai buvo išvežami visam laikui. Jeigu ankstesnių trėmimų aukos buvo vienaip ar kitaip susijusios su ginkluotu antisovietiniu pasipriešinimu, tai vykdant operaciją „Priboj“, žmones buvo tremiami atsižvelgiant į jų socialinį statusą, t. y. – priklausymą vadinamųjų „buožių“ (ūkininkų, turtingų, pasiturinčių arba vidutinių, valstiečių) socialiniam sluoksniui. Per 1949 m. kovo‒balandžio mėn. vykdytą, poetiškai „Bangų mūša“ pavadintą operaciją į Krasnojarsko kraštą, Irkutsko, Novosibirsko, Omsko, Tomsko ir Amūro sritis ištremta apie 95 tūkst. Baltijos šalių gyventojų (apie 32 tūkst. iš Lietuvos, apie 42 tūkst. iš Latvijos ir apie 21 tūkst. iš Estijos).
Maždaug 72 proc. tremtinių sudarė moterys ir vaikai iki 16 metų amžiaus. Pasirengimas operacijai prasidėjo SSRS Ministrų Tarybai 1949 m. sausio 29 d. priėmus nutarimą Nr. 390−138ss „Dėl buožių ir jų šeimų, nelegalioje padėtyje gyvenančių, nužudytų ginkluotų susirėmimų metu, nuteistų banditų ir nacionalistų šeimų, legalizuotų, tęsiančių priešišką veiklą banditų ir jų šeimų, o taip pat – represuotų banditų rėmėjų šeimų ištrėmimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijos“. Nuo 1949 m. vasario mėn., laikantis visiško slaptumo, buvo pradėta „buožinių ūkių“ bei „banditų-nacionalistų“ šeimų apskaita, intensyviai sudarinėjami numatytų ištremti šeimų sąrašai, pradėtos vesti numatytų ištremti šeimų ir atskirų asmenų įskaitos arba tremties bylos.
1948‒1949 m. sugriežtinta baudžiamoji atsakomybė už pabėgimą iš tremties. Lietuvos SSR Ministrų Tarybos 1949 m. kovo 19 d. nutarime Nr. 176-ss „Dėl buožių ištrėmimo iš Lietuvos SSR teritorijos“ nustatyta, kad į „tolimus Sovietų Sąjungos rajonus“ planuojama ištremti 6 tūkstančius šeimų, vėliau skaičius padidintas iki 8,5 tūkst. Priimamuose nutarimuose buvo akcentuojama, kad konfiskuotas tremtinių turtas turėjo būti „perduodamas neatlyginamai į nedalomąjį fondą kolūkiams ir iniciatyvinėms grupėms, kurių bazėje artimiausiomis dienomis bus įsteigti kolūkiai“.
1949 m. kovo 25 d. 6 val. ryte pasidėjusi trėmimo operacija vyko pagal tokią schemą: iš MGB‒MVD operatyvinių darbuotojų, pasienio bei vidaus kariuomenės kariškių, milicininkų, stribų bei partinio-sovietinio aktyvo narių sudarytos operatyvinės-kovinės grupės suiminėjo į numatytų ištremti sąrašus įtrauktus gyventojus ir pristatinėjo juos į geležinkelio stotis arba telkimo punktus. Stotyse buvo įsteigtos komendantūros, kuriose sulaikytieji buvo apklausiami, patikrinami jų dokumentai , o vėliau – varomi į gyvulinius vagonus. Ešelonai su tremtiniais buvo formuojami 50 Lietuvoje veikusių geležinkelio stočių.
1949 m. kovo 25‒29 d. iš Lietuvos išriedėjo 24 ešelonai, sudaryti iš 1474 vagonų. Nors oficialiai kiekvienai tremiamai šeimai buvo leidžiama pasiimti iki 1500 kg daiktų ir maisto atsargų, dėl laiko stokos ir transporto trūkumo leidimas praktiškai nebuvo įgyvendinamas. Oficialiai kiekvienai šeimai pasiruošti ir susirinkti daiktams buvo skiriama viena valanda, tačiau operatyvinių-kovinių grupių nariai dažnai net ir šį minimalų laiką trumpino.
Kai kurie žmonės buvo sulaikyti ne namuose ir neturėjo galimybių pasiimti net ir būtiniausių daiktų bei maisto atsargų. Pirmasis operacijos „Priboj“ etapas prasidėjo 1949 m. kovo 25 d. 6 val., baigėsi 1949 m. kovo 28 d. 18 val. Vilniuje, Kaune ir kituose didesniuose miestuose užtruko iki 1949 m. kovo 29 d. 6 val. ryto. Buvo ištremtos 8765 šeimos (28981 asmuo, iš jų – 9083 vyrai, 11541 moterys, 8357 vaikai iki 15 metų amžiaus).
Trėmimo metu 16 žmonių bandė pabėgti, 5 žmonės buvo nušauti. Lietuvos gyventojų trėmimą vykdė 2050 LSSR MGB operatyvinių darbuotojų, 330 SSRS MGB darbuotojų, komandiruotų iš kitų respublikų ir sričių, 9846 MGB kariuomenės karininkai ir kareiviai, 1560 LSSR MVD darbuotojų ir pasienio kariuomenės kariškių, 7166 stribai bei 9500 partinio-sovietinio aktyvo darbuotojų. Remiantis LSSR MGB ataskaitose ir pranešimuose pateiktais duomenimis, galima nustatyti, kad 28981 asmenų, kurių nemažą dalį sudarė garbaus amžiaus žmonės, moterys ir vaikai trėmimą vykdė 30452 LSSR MGB‒MVD pareigūnai, pasienio ir vidaus kariuomenės kariškiai, stribai bei sovietinio-partinio aktyvo nariai.
Nepaisant detalaus, preciziško operacijos planavimo, ypatingai griežto slaptumo ir milžiniškų pajėgų, daugiau kaip 13 tūkst. Lietuvos gyventojų 1949 m. kovo 25‒28 dienomis nuo tremties pasislėpė. Ne vieną trėmimą, tarp jų ‒ mažiau nei prieš metus ‒ 1948 m. gegužę vykusią didelę trėmimo operaciją „Vesna“ išgyvenę žmonės, pagal stotyse pasirodžiusius ešelonus, pagausėjusias uniformuotų pareigūnų pajėgas ir kitus požymius, sugebėdavo nuspėti būsimus sovietinių represinių struktūrų veiksmus. Todėl 1949 m. balandžio mėn. pradėta papildoma trėmimo operacija, kurios metu buvo ieškoma nuo tremties pasislėpusių žmonių.
Kai kuriose apskrityse ši paieška užtruko iki liepos mėnesio. Surasta ir ištremta daugiau kaip 3 tūkst. žmonių. 1949 m. pavasarį Lietuvos miškuose buvo likę apie 2000−2500 partizanų, LSSR MGB Tardymo skyriaus 1949 m. balandžio 4 d. pažymose apie partizanų veiksmus operacijos „Priboj“ metu yra duomenų, kad 1949 m. kovo 25‒28 d. Lietuvos SSR teritorijoje buvo užregistruota 11 aktyvių partizanų veiksmų, kurių metu nužudyti 7 asmenys, 2 asmenys sužeisti. Alytaus, Kalvarijos, Plungės, Širvintų, Ukmergės apskrityse apšaudytos trėmimus vykdžiusios operatyvinės grupės, naktį į 1949 m. kovo 26 d. Prienų apskrityje nupjauta 17 telefono ryšio stulpų. A.Sniečkaus ataskaitiniame pranešime Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) (VKP(b)) centro komiteto sekretoriui G.Malenkovui pateikta statistika, kad 1949 m. kovo ‒ balandžio mėn. iš Lietuvos SSR buvo ištremtos 9503 šeimos, kurias sudarė 32270 asmenų, iš jų − 10438 vyrai, 12978 moterys, 8854 vaikai iki 15 metų amžiaus.
LKP(b) centro komiteto biuro 1949 m. kovo 29 d. nutarime buvo apibendrinta, kad „buožių ir banditų šeimų“ ištrėmimas iš Lietuvos SSR teritorijos įvyko organizuotai, akcentuota, kad „dėl atliktų priemonių respublikoje išaugo kolūkiečių, vargingųjų ir vidutinių valstiečių aktyvumas, darbininkiška valstietija teikia pareiškimus stoti į kolūkius“. Beveik visi trėmimo operacijos „Priboj“ vykdytojai buvo apdovanoti aukštais valstybiniais apdovanojimais. 1956‒1958 m. daugelis tremtinių buvo paleisti. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. balandžio 9 d. priimtame įstatyme „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ pažymėta, kad gyventojų trėmimai (deportavimas) „atitinka tarptautinės teisės normose numatyto genocido nusikaltimo požymius“.
