Po Pirmojo pasaulinio karo buvo pasirašyta Versalio taikos sutartis, kurioje numatyta, kokią pinigų sumą pralaimėjusi Vokietija turės išmokėti kitoms šalims už karo sukeltus nuostolius. Tuo metu reparacijų suma sudarė 269 mlrd. aukso markių, arba maždaug 100 tūkst. tonų aukso. Iki 1929-ųjų karo nugalėtojai šią sumą per kelis kartus sumažino iki 112 mlrd. markių. Vėliau į valdžią Vokietijoje atėjęs Adolfas Hitleris reparacijų mokėjimą iš viso nutraukė.
Reparacijų mokėjimas buvo atnaujintas 1953-iaisiais pagal Londono sutartį. Šioje sutartyje numatyta, kad tam tikrą dalį likusių reparacijų Vokietija privalės mokėti tik tokiu atveju, jeigu ji vėl bus suvienyta. 1990 metais, šalies suvienijus, vokiečiams reparacijas vėl teko mokėti. Kad galėtų vykdyti šį įpareigojimą, Vokietija dvidešimčiai metų paėmė 239,4 mln. markių kreditą.
Daugelis istorikų mano, kad milžiniškos reparacijos, kurias Vokietija buvo priversta mokėti po Pirmojo pasaulinio karo, netiesiogiai išprovokavo ir Antrąjį pasaulinį karą: pažeminti vokiečiai noriai pasidavė A.Hitlerio ir nacistų retorikai bei pažadams parklupdytą Vokietiją vėl pastatyti ant kojų.
