Kodėl pačiai SSRS Vidaus reikalų ministerijos (VRM) vadovybei buvo paranku kalinių, reikalavusių peržiūrėti politinių bylų nuosprendžius, streiką pavadinti sukilimu, aiškinosi portalas severreal.org.
1953 metų pavasarį sovietiniuose lagerių punktuose netilo kalbos apie tikėtiną amnestiją. Josifo Stalino mirtis ir VRM vadovo Lavrentijaus Berijos areštas kaliniams suteikė viltį, kad atsivers vartai į laisvę. Daugelio viltys sudužo, kai paaiškėjo, kad amnestija nebus taikoma politinių kalinių atžvilgiu – į laisvę imti leisti tik kriminaliniai nusikaltėliai.
Lageriuose prasidėjo masiniai atsisakymai dirbti. Iki gyvos galvos nuteisti „liaudies priešai“ ir „šnipai“ reikalavo peržiūrėti jų bylas. Aktyviausiai protestuota tose įkalinimo vietose, kur buvo sutelktos didesnės nuteistų vakarų ukrainiečių, lenkų, lietuvių ir vokiečių grupės. Būtent iš tokių nuteistųjų buvo surinkta Rečlago 29-osios šachtos darbininkų grupė, įkurdinta šalia Vorkutos esančioje Juršoro gyvenvietėje
„Po Stalino mirties visi tikėjosi, kad pagaliau viskas pasikeis ir bus atstatytas bent kažkoks teisingumas. Dalis kalinių buvo nuteista be pagrindo, kažkas atsidūrė nelaisvėje. O 10-ajame skyriuje, kuriam priklausė 29-oji šachta, kaip tik laikyti Lietuvos partizanai, Ukrainos sukilėlių armijos, Ukrainos nacionalistų organizacijos, Lenkijos „Armijos Krajovos“ nariai ir vokiečių karo belaisviai. Visi tie, kurie su ginklu rankose kovojo prieš sovietus. Jie suprato, kad neišgyvens – taip ir pražus visi čia. Vienintelė galimybė kaip nors pakeisti situaciją – tai atkreipti į save dėmesį. Jie net sutiko pripažinti padarę nusikaltimus, bet bausmes norėjo atlikti savo tėvynėse, o ne čia, užkampyje“, – pasakoja istorikas ir organizacijos „Memorial“ Vorkutos skyriaus pirmininkas Aleksandras Kalmykovas.
Jis asmeniškai buvo susitikęs su daugeliu Gulago kalinių streiko 29-ojoje šachtoje, į istoriją įrašyto kaip Vorkutos sukilimas, dalyviais.
„Velniop anglį!“
„Mes laukėme kokio nors žodžio, Malenkovo arba Berijos ženklo apie Stalino žiaurumą. Bet jų nebuvo. Praėjo balandis ir gegužė, sunkūs ir slegiantys mėnesiai be permainų. Mes buvome pasirengę nemalonumams, trūko tik žiežirbos“, – vėliau vienas iš sovietinių lagerių kalinių Johnas Noble'as pasakojo savo knygoje „Aš buvau vergu Rusijoje“.
Jis kartu su tėvu, amerikiečių verslininku, 1945 metais buvo areštuotas sovietinėje Vokietijos okupacijos zonoje ir apkaltintas šnipinėjimu. Bausmės atlikimui J.Noble'as buvo atgabentas į Vorkutą.
1953 metais situaciją Vorkutoje įkaitino į čia pervežti „karagandiečiai“ – nuteistieji iš Pesčanlago ir Steplago Kazachstane, jau turėję streikų patirties. Tarp jų buvusį nuteistą vokiečių žvalgą Jurijų Levandą sovietų agentai vėliau įvardins kaip vieną iš sabotažo organizatorių. Prie organizatorių taip pat priskirti Edwardas Buca, gavęs 20 metų katorgos už priklausymą pogrindinei lenkų armijai, lietuvis inžinierius mechanikas Stasys Ignatavičius ir lenkų karo inžinierius Feliksas Kędzierskis. „Pas ukrainiečius svarbiausi buvo Jaroslavas Paščakas, Vasilis Ivasivas, Omeljanas Šumila ir Jaroslavas Feščukas“, – prisiminė vienas iš streiko dalyvių Horstas Henningas.
Liepą lageryje imti platinti atsišaukimai su kvietimu nutraukti darbą.
„Nuteistieji ir katorgininkai! Sovietų vyriausybė Lavrentijų Beriją paskelbė liaudies priešu. Reikalaukite nedelsiant peržiūrėti jūsų bylas ir išlaisvinti“, – raginta viename iš jų.
Liepos 21-ąją dviejų šachtų nuteistieji neišėjo į darbą, pareiškę, kad vėl pradės kasti anglį tik po pokalbio su Centro Komiteto vadovybe.
„Kitą dieną prie streiko prisijungė šachta Nr 7. Lifto ratai nesisuko. Kurį laiką pro mus bėgiais riedėjo vagonetės su anglimi, bet į dienos pabaigą jos būdavo užpildomos tik iki ketvirtadalio. Kiekvienos vagonetės viduje kreida buvo parašyta: „Velniop anglį, norim laisvės!“ – prisiminė J.Noble'as.
Po kelių dienų streikuotojų reikalavimai buvo įvykdyti: į Vorkutą atvyko vidaus reikalų ministro pavaduotojas Ivanas Maslenikovas. Nuteistiesiems buvo paaiškinta apie sušvelninimus: jiems bus leidžiami susitikimai su artimaisiais, pažadėta suteikti galimybę parašyti po vieną laišką per mėnesį, bus galima neberakinti barakų nakčiai, o taip leista nuo lagerio rūbų nusiimti žeminančius numerius, kurie katorgininkams pakeisdavo pavardes. Tačiau daugelis tai priėmė kaip pakišą, norint atitraukti dėmesį. „Mums numerių nusiplėšimas nerūpi, duokite laisvę“, – pareiškė vienas iš zekų.
Šokas
Liepos pabaigoje jau streikavo 6 iš 17 Rečlago skyrių: į darbą nėjo 15,6 tūkst. nuteistųjų. Maskvoje buvo sukurtas klausimo sureguliavimo planas: atskirti iš minios kurstytojus ir areštuoti. Kalinių pasipriešinimo atveju panaudoti ginklą.
„Maslenikovo užduotis buvo įkalbėti nuteistuosius eiti dirbti, o ne vykdyti kažkokius jų reikalavimus. Slaptas planas liepos 30-ąją buvo parengtas Maskvoje. Koks jis pasiekė Vorkutą, nėra aišku“, – kalba A.Kalmykovas iš „Memorialo“.
Rugpjūčio 1-ąją atvyko sunkvežimiai su 300 konvojuotojų. Iš 2800 šachtos Nr. 29 darbininkų apie 200 deryboms išėjo į aikštelę priešais baraką.
„Sargybos bokštelyje dešinėje pusėje mačiau kulkosvaidį ir sargybinius. Garsiakalbiai aplink mus riaumojo, reikalaudami palikti lagerį. Sargybos vadai blaškėsi, bet vėliau nesėkmingai pabandė prieš mus panaudoti gaisrininkų siurblį. Jo slėgio vos pakako, kad sušlapintų pirmąsias eiles. Tada vartai vėl atsidarė ir pasirodė mūsų inspektoriai, išblyškę, akivaizdžiai matyti, kad labai susijaudinę. Jie įtikinėjo mus ir ragino nedelsiant palikti lagerio teritoriją. Pasigirdo šūksniai: „Jūs neišdrįsite šaudyti!“ – prisiminė vienas iš streiko dalyvių Heini Fritsche – policininkas iš Rytų Vokietijos, areštuotas 1951 metais ir nuteistas 25 metams dėl kaltinimų šnipinėjimu.
„Aikštė prieš vartus buvo nedidelė. Nuteistieji užrėmė vartus ir neleido sargybai praeiti. Jie stumdėsi, tampėsi su tais vartais – iš vienos pusės 200 nuteistųjų, o iš kitos pusės 50 sargybinių. Situacija buvo labai sudėtinga, įtempta, įkaitusi. Nuteistieji nemanė, kad išdrįs šaudyti į minią, todėl visi laikėsi drauge. Kažkuriuo momentu pro skylę vartuose pralindo ranka su pistoletu, nuaidėjo šūvis ir kulka pataikė lenkui Ignatowicziui į galvą. Jį nušovė pirmą. Prasidėjo netvarkingas šaudymas, kuris šokiravo ne tik nuteistuosius. Sargybai tai irgi neatrodė normalu. Jie suprato, kad šaudo į beginklius žmones“, – pasakoja A.Kalmykovas.
Vėliau daug kas kalbėjo, kad pirmą šūvį į lenką iššovė SSRS generalinis prokuroras Romanas Rudenka, bet nėra nė vieno dokumento, įrodančio, kad vyriausias kaltintojas būtų atvykęs į Vorkutą, pažymi istorikas.
Šaudymas truko kelias minutes. Apimti panikos nuteistieji išsibėgiojo į visas puses.
„Mačiau ugnies blyksnius iš automatų vamzdžių ir aukštyn kylančius dūmus... Šaudė iš visų jų turimų ginklų: kulkosvaidžių, automatų, naganų. Pirmasis šūvis man perskrodė kaklą. Buvo pažeista aorta. Dėl to netekau daug kraujo... Antras šūvis sutrupino rankos viršutinės dalies kaulą“, – pasakojo H.Fritsche, kurio prisiminimus publikavo laikraštis „Zapoliarje“.
„Nepribėgęs budėtojų dalies sustingau iš siaubo. Prieš mane ant kelio gulėjo kalnas žmonių, kuris kvėpavo, dejavo ir judėjo. … Šalikele upeliu tekėjo kraujas. … O kelkraštyje, kas kiekvienus 3–4 metrus, stovėjo baudžiamojo būrio kariai, visi – su pagaliais rankose. Jie mušė nuteistuosius su ypatingu pasimėgavimu ir tokiu žiaurumu, kad sunku nupasakoti“, – prisiminė vokiečių ir sovietų lagerių kalinys Mironas Zacharija.
Oficialiais duomenimis, per šachtininkų apšaudymą rugpjūčio 1-ąją žuvo 53 nuteistieji, dar 123 buvo sužeisti.
Kai kurių šaltinių teigimu, žuvusiųjų galėjo būti daugiau, iki 70. Dar nemažai sužeistųjų mirė vėliau. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, tarp žuvusiųjų buvo dešimt lietuvių.
Tarp žuvusiųjų taip pat buvo 4 estai, 2 latviai ir 30 ukrainiečių.
„Kitą dieną, sužinoję apie kruvinas skerdynes, mes grįžome į darbą. Po vieną pasidavė ir kiti skyriai. Iki pusiaudienio sukilimas baigėsi“, – rašė J.Noble'as.
Sukeistos sąvokos
Streikas Rečlage vėliau buvo pavadintas „Vorkutos sukilimu“. Tačiau A.Kalmykovas mano, kad ši formuluotė yra nekorektiška.
„Žodis „sukilimas“ nėra tinkamas apibūdinti šiems įvykiams. Nė viename oficialiame dokumente tai nebuvo vadinama sukilimu. Rašė „volynka“ (streiko forma, kai dirbant stengiamasi kiek įmanoma labiau užtempti darbo procesą – red.), „nepaklusimas“, „neramumai“. Patys streikuotojai įvykius vadino „sabantujumi“, „volynka“ ar tiesiog streiku. Tai vėlesnis sluoksnis, tiek streikuotojų, tiek ir sargybos mėginimas heroizuoti įvykius. Tai buvo naudinga ir vieniems, ir kitiems. Sukilimu vadinamas koks nors ginkluotas pasipriešinimas. Nieko panašaus nebuvo: 10-ojo skyriaus nuteistieji parašė kreipimąsi į Centro Komitetą ir laukė reakcijos. Kodėl termino „sukilimas“ prireikė nuteistiesiems – jie kaip ir tapo didvyriais. Ir žodis „sušaudymas“ atsirado lagerio administracijos veiksmų pateisinimui. Jeigu jau buvo sukilimas, tai logiška šaudyti į sukilėlius. Jie nužudė tuos žmones, bet ne sušaudė, nes sušaudyti galima tik pagal nuosprendį. Iš tikrųjų tai buvo karo nusikaltimas, kurį reikėjo kažkaip užtušuoti“, – mano A.Kalmykovas.
H.Fritsche ištvėrė tris operacijas, lagerio medikams pavyko išsaugoti jam gyvybę. 1955 metais vokietis buvo reabilituotas ir išvyko į Vakarų Vokietiją. J.Noble'as irgi buvo išlaisvintas iš Gulago 1955 metais po to, kai įsikišo JAV prezidentas Dwightas Eisenhoweris: jam pavyko iš nelaisvės perduoti atviruką artimiesiems į Rytų Vokietiją, priklijavus jį prie kito nuteistojo nugaros. Žinia pasiekė J.Noble'o šeimą, kuri tuo metu jau sugrįžo į JAV. Ją perdavė JAV Valstybės departamentui ir prezidentui, o šis oficialiai paprašė sovietų vyriausybę išlaisvinti J.Noble'ą kartu su kitais belaisviais amerikiečiais.
J.Levanda ir F.Kędzierskis sulaukė naujų laisvės atėmimo bausmių už sabotažo organizavimą Rečlage, tačiau buvo reabilituoti 1955 metais. Lietuvis S.Ignatavičius į laisvę išėjo 1960-aisiais.
Streiko organizatoriai neišsikovojo bylų peržiūrėjimo, tačiau daugeliui iš jų 1956 metais buvo pritaikyta nauja amnestija. Kombinatas „Vorkutaugol“ vėliau iš VRM pavaldumo buvo perduotas Anglies pramonės ministerijai, o lageriuose liko tik kriminaliniai nusikaltėliai.
Istorikų nuomone, Vorkutos streikas turėjo teigiamų rezultatų, kadangi nuteistųjų neramumai tapo pavyzdžiu kitiems kaimyniniams lageriams. Tačiau A.Kalmykovo manymu, Gulago sistema pati pradėjo byrėti po J.Stalino mirties, ir nuteistųjų protestai šiam procesui neturėjo jokios įtakos.
