Ištakos: Vilniaus imperatoriškojo universiteto klinikos
Kelios špitolės turėjo ir špitolių – ligoninių statusą, pvz., Bonifratrų špitolėje didžiausią ligonių dalį sudarė sergantys įvairiomis karštinėmis ir vidaus ligomis, Rokitų špitolė „specializavosi“ venerinių ligų gydyme, prižiūrėjo nėščiąsias ir globojo pamestinukus. Vidutinis mirštamumas tokiose špitolėse – ligoninėse XVIII a. Vilniuje siekė 16–25 %.
Kaip 1804 m. „Atsiminimuose“ rašė į Vilnių atvykęs profesorius Jozefas Frankas (1771–1842), Getingeno ir Pavijos universitetų auklėtinis, Pavijos universiteto profesorius (1795 m.), bendrosios Vienos ligoninės gydytojas (1795–1802 m.), Vilniaus imperatoriškojo universiteto specialiosios terapijos ir klinikinės medicinos profesorius (1804–1824 m.), Gailestingųjų seserų ligoninėje Vilniuje vienai lovai tekdavo 2 ligoniai, kuriuos, neretai dėl vietų stokos, guldydavo ant smėliu barstomų grindų, oras buvo troškus, vaistus vienuolės gamindavosi pačios, daktaras ligoninėje kartais nesilankydavo kelias savaites.
Dirbti tokiomis sąlygomis, vesti Vilniaus universiteto medicinos studentams praktikos darbus atrodė neįmanoma, vienuolės reformoms taip pat nebuvo pasiryžusios. J.Frankas kartu su tėvu Johanu Pėteriu Franku (1745–1821), kuris taip pat buvo žymus gydytojas, Getingeno (1784 m.) ir Pavijos (1785–1795 m.) universitetų klinikinės medicinos profesorius, bendrosios Vienos ligoninės direktorius (1795–1803 m.), atvykęs dėstyti į VU, pirmaisiais savo darbo metais Vilniuje reorganizavo Medicinos fakultetą ir 1805 m. įkūrė Universitetui priklausiusią Terapijos kliniką.
Tėvas ir sūnus Frankai, dirbdami Vilniuje, rėmėsi pažangiausiomis Apšvietos epochos idėjomis, savo pedagogine ir klinikine patirtimi, naujausiais mokslo atradimais bei geriausiais Vakarų Europos klinikų pavyzdžiais.
J.Frankas „Atsiminimuose“ 1804 m. rašė apie idėją Vilniuje įkurti kliniką: „Jau daug metų buvo galvojama steigti kliniką, bet nieko nedaroma (...). Tėvas atkakliai įrodinėjo tokios įstaigos reikalingumą; jį nepaprastai geranoriškai parėmė rektorius, o Universiteto kasoje atsirado pakankamai pinigų. Ir po keturių mėnesių atsidarė tokia ligoninė, kad geresnės ir nesugalvosi“. Nupirkus kunigaikščio Motiejaus Radvilos rūmus (šiandien – pastatas Didžiojoje g. 10, Vilniuje), penkiuose kambariuose įkurta 16 lovų Terapijos klinika.
„Geležinės lovos, švarios antklodės, visi baldai nudažyti baltai, kad mažiausia dėmelė tuoj kristų į akis. Lakuoto medžio grindys atrodė kaip parketas. Alaviniai indai žvilgėjo lyg sidabriniai...“.
Iš pradžių baimintasi, kad prietaringi ligoniai neis į naują gydymo įstaigą („liaudis įsivaizdavo, kad ligoniai bus skrodžiami gyvi ar bent jau panaudojami bandymams“), todėl pirmaisiais mėnesiais J.Frankas priimdavo tik „lengvesnius“ ligonius, kurie iki ligos buvo stiprūs ir sveiki. Per pirmuosius 3 mėnesius nenumirus nė vienam ligoniui, Universiteto klinika susilaukė didelio vilniečių pasitikėjimo ir ligonių netrūko. „Daugiau nepaisiau galimybės pasveikti; žiūrėjau, kad kuo daugiau pasimokytume iš kiekvieno atvejo“.
J.Frankas ne tik kuravo VU Terapijos kliniką, bet ir rinko gydytų ligonių statistinius duomenis. VU klinikos darbai, parašyti lotynų kalba, buvo sudaryti profesoriaus J.Franko ir išleisti 1808 m. bei 1812 m. Leipcige. Šiuose darbuose pristatyta Vilniaus terapijos klinika, pateikta šioje gydymo įstaigoje nuo 1805 m. iki 1811 m. gydytų ligonių medicininė statistika, aprašytos retesnės ligos, naudoti gydymo metodai, pateiktos kai kurių ligonių epikrizės.
Pvz., 1805–1806 m. Vilniaus terapijos klinikoje buvo gydyta 230 ligonių: 202 buvo išgydyti, 13 ligonių išvežti arba paleisti iš dalies pasveikę, 15 ligonių mirė. Taigi, 1805–1806 m. mirštamumas Vilniaus klinikoje, panašu, buvo vienas mažiausių, palyginti su kitomis to meto Europos klinikomis, ir siekė tik 6,5 %.
Didžioji ligonių dalis gydyti dėl įvairių karštinių ir viduriavimų: tifo ir nervinės karštinės, gastrinės karštinės, peripneumonijos, katarinės ir reumatinės karštinės. Kitiems ligoniams buvo diagnozuotos ir gydytos venerinės ligos, džiova, rožė, vandenė, gelta, peritonitas, kraujavimas iš gimdos, negimdinis nėštumas, isterija ir manija. Keli ligoniai gydyti dėl nervų sistemos ligų: paralyžiaus, galvos skausmų, epilepsijos, encefalito, apopleksijos bei Šv. Vito chorėjos.
VU Terapijos klinika, įkurta 1805 m., turėjo lemiamą reikšmę klinikinės medicinos raidai, profesionalių gydytojų paruošimui ir, be abejo, pagerino vidaus ligų diagnostiką bei gydymą Vilniaus krašte. VU Terapijos klinikos pastate vėliau įkurtos dar dvi klinikos – 1808 m. Chirurgijos ir 1815 m. – Akušerijos.
Dabartis: svarbiausi pokyčiai VUL Santaros klinikose
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos, įkurtos 1980 m., yra viena didžiausių Lietuvos ligoninių: klinikose dirba 5372 darbuotojai, per metus vidutiniškai gydoma apie 1 milijonas ambulatorinių ir apie 100 tūkstančių stacionarinių pacientų, atliekama daugiau negu 50 tūkstančių įvairių operacijų (iš kurių apie 200 širdies, ragenos, inkstų, kepenų bei kaulų čiulpų transplantacijų, vaikų ir naujagimių širdies operacijų), kasmet pasaulį išvysta apie 3,5 tūkstančio kūdikių.
Apie įsimintiniausius, svarbiausius įvykius bei paskutinių dešimtmečių pokyčius VUL Santaros klinikose kalbėjomės su VU profesoriais, Santaros klinikų centrų vadovais.
Apskrito stalo diskusijoje dalyvavo VU Medicinos fakulteto dekanas ir Medicininės genetikos centro vadovas prof. Algirdas Utkus, Ausų, nosies ir gerklės ligų centro vadovas prof. Eugenijus Lesinskas, Pulmonologijos ir alergologijos centro vadovas prof. Edvardas Danila, VU Biomedicinos instituto direktorius prof. Algirdas Edvardas Tamošiūnas bei Neuroangiologijos koordinacinio centro vadovas prof. Dalius Jatužis.
Pasak prof. A.Utkaus, svarbiausi pokyčiai Santaros klinikų Medicininės genetikos centre per paskutinius dešimtmečius – tai naujagimių patikros programos įdiegimas, Vaisingumo centro įkūrimas bei Centro įsikūrimas naujosiose klinikų patalpose.
Medicininės genetikos centras – vienintelis centras Lietuvoje, kuriame atliekamas visuotinis naujagimių tikrinimas dėl retų paveldimų ligų (fenilketonurijos, hipotirozės, galaktozemijos ir įgimtos antinksčių hiperplazijos).
„Šių ligų požymiai paprastai yra nepastebimi iškart po gimimo, tačiau negydoma liga jau po kelių savaičių gali sukelti žalą kūdikio sveikatai“, – pastebėjo profesorius. Anksti diagnozavus ligą, nedelsiant pradėjus gydymą, galima išvengti daugumos negrįžtamų sveikatos sutrikimų, o tinkama ir savalaikė ligos stebėsena suteikia naujagimiui galimybę augti be sunkių sveikatos sutrikimų, gyventi visavertį gyvenimą.
Vaisingumo centro įkūrimas, pasak profesoriaus, yra kitas didelės reikšmės įvykis. VUL Santaros klinikos 2016 m. tapo pirmąja ligonine Lietuvoje, kurioje pradėtos teikti nevaisingumo diagnostikos, gydymo ir pagalbinio apvaisinimo paslaugos, įkurtas lytinių ląstelių bankas, atliekama preimplantacinė genetinė diagnostika, užtikrinamas vaisingumo išsaugojimas onkologinėmis ligomis sergantiems ligoniams. „Džiaugiamės, kad šiame centre dirba daugiadisciplinė specialistų komanda: akušeriai – ginekologai, embriologai, genetikai“, – pasakojo profesorius.
Medicininės genetikos centrui įsikūrus vienoje vietoje – Santaros klinikų F korpuso patalpose, įvairių amžiaus grupių Lietuvos gyventojams (pradedant negimusiais kūdikiais, nėščiosiomis, vaikais, baigiant suaugusiais) teikiamos aukščiausio lygio genetinio konsultavimo paslaugos, paveldimų ligų ir įgimtų raidos defektų klinikiniai ir laboratoriniai tyrimai, parenkamas retomis ligomis sergančių pacientų gydymas.
Pasak prof. A.Utkaus, Medicininės genetikos centras per pastaruosius metus tapo žymus ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Dar vienas aukštų pasiekimų įrodymas – ligoninėje įsteigti 36 retų ligų kompetencijos centrai, klinikos dalyvauja aštuonių Europos referencijos tinklų veikloje.
„Patys užsieniečiai kviečia mūsų klinikas dalyvauti šių tinkų veikloje, todėl tai – vienas iš Santaros klinikų kompetencijų pripažinimo rodiklių“, – pasakojo profesorius.
Prof. E.Lesinskas prisiminė, kokia ligoninė buvo prieš daugiau nei 25 metus: nors 1992–1993 m. gyvenome jau nepriklausomoje Lietuvoje, Santaros klinikos savo išvaizda ir buitimi tuomet vis dar buvo atgyvenusius tarybinius standartus atitinkanti ligoninė.
„Visos ausų, nosies ir gerklės ligų operacijos buvo atliekamos naudojantis daugkartinėmis pirštinėmis, kurias po operacijos sterilizuodavo ir barstydavo talku, taikėme tik vietinę nejautrą, pacientai po operacijų ligoninėje gulėdavo po 2–4 savaites (šiandien tos pačios operacijos atliekamos dienos chirurgijos stacionare ir ligoniai gydomi 1–2 dienas), per tą laiką susidraugaudavo su palatos kaimynais, megzdavosi romanai“, – šypsojosi profesorius.
Dabar, įžengę į Santaros klinikas, atsiduriame modernioje, vakarietiškoje ligoninėje.
„Skirtumų tarp užsienio ligoninių ir Santaros klinikų beveik nėra. Jei prieš kelis dešimtmečius mūsų gydytojai stažuodavosi užsienio klinikose, tai šiandien mus kviečia dalintis patirtimi ir dėstyti kursus Latvijoje, Moldavijoje, Rumunijoje, Uzbekijoje. Į Santaros klinikų Ausų, nosies ir gerklės ligų skyrių atvyksta gydytojai iš šių šalių perimti vakarietiškos patirties bei pasisemti žinių iš mūsų. Šiandien žinias bei patirtį ne tik imame, bet ir duodame“, – džiaugėsi profesorius.
Kitas svarbus įvykis VUL Santaros klinikose – kochlearinės implantacijos kurtiems vaikams ir suaugusiems.
„Šios implantacijos iš pradžių mums patiems buvo kaip stebuklas, šiandien tai – kasdienybė. Kurti vaikai po operacijos tampa visaverčiais visuomenės nariais: girdi, kalba, eina į mokyklą. Vien šiuo aspektu Santaros klinikos lygiuojasi į pirmaujančius pasaulio centrus ir išlieka didžiausias Otochirurgijos centras Pabaltijo šalyse“, – pasakojo profesorius.
Prof. E.Danilai vienas svarbiausių įvykių VUL Santaros klinikų gyvenime buvo Pulmonologijos ir alergologijos centro įkūrimas. Pulmonologijos ir alergologijos centrui būdingas glaudus įvairių specialybių bendradarbiavimas ligonių labui.
„Jau daugiau kaip 25 metus kiekvieną savaitę mūsų centre vyksta daugiadiscipliniai gydytojų konsiliumai, kurių metu tariamės dėl sudėtingiausių kvėpavimo sistemos ligomis sergančių ligonių diagnostikos ir gydymo“, – pasakojo profesorius.
Visame pasaulyje siekiama, kad visos kvėpavimo sistemos ligos (tuberkuliozė, plaučių uždegimas, plaučių vėžys ir kitos) būtų gydomos daugiaprofilinėse ligoninėse.
„Galime pasidžiaugti, kad Santaros klinikose gydomi ūmiai susirgę ir lėtinėmis ligomis sergantys ligoniai, be to, teikiama ir paliatyvi pagalba, į klinikas inkorporavus tuberkuliozės ligoninę, nebuvo užmiršti ir tuberkulioze sergantys pacientai, – džiaugėsi profesorius. – Kitas svarbus pasiekimas – mūsų Centro gydomasis, mokslinis ir pedagoginis lyderiavimas nacionaliniame ir tarptautiniame lygmenyje. Pavyzdžiui, kai kurios tarptautinės plaučių ligų diagnostikos ir gydymo rekomendacijos, sutarimai, mokomosios knygos buvo parengti remiantis ir mūsų Centro moksliniais klinikiniais darbais bei patirtimi“.
Profesorius pažymėjo, kad šie pasiekimai neįvyko savaime, tai – kruopštaus ir profesionalaus Centro gydytojų bei kito personalo darbo, darnaus bendradarbiavimo tarp Santaros klinikų administracijos ir centrų vadovų rezultatas.
„Tokių susitikimų metu centrų vadovai išsako savo lūkesčius, problemas, ateities perspektyvas. Svarbu, kad esame girdimi ir turime galimybes įgyvendinti savo idėjas. Ligoninės administracijos ir centrų vadovų dialogas – būtina Santaros klinikų progreso sąlyga“, – pastebėjo profesorius.
Prof. A.E.Tamošiūnas taip pat prisiminė VUL Santaros klinikų pirmuosius gyvavimo metus.
„Galime drąsiai sakyti, kad Santaros klinikos iki maždaug 2002 m. buvo sovietinio lygio ligoninė. Nuo to laiko radiologinių tyrimų padaugėjo 10 kartų, įkurta branduolinė medicina (kuri užsienyje yra atskira klinikinė specialybė), Pabaltijo šalyse lyderiaujame širdies magnetinio branduolinio rezonanso tyrimuose, buvome pirmieji Pabaltyje, įdiegę kompiuterinės tomografijos angiografijos (1997 m.) tyrimus, turime aukščiausio lygio intervencinės kardiologijos paslaugas, nuolat daugėja sudėtingų hibridinių pozitronų emisijos tomografijos tyrimų“, – vardino profesorius.
„Santaros klinikų progresui svarbūs ne tik gabūs žmonės – mūsų klinikų darbuotojai, bet ir esminiai infrastruktūros pokyčiai. Savo laiku Santaros klinikos sugebėjo puikiai pasinaudoti Europos Sąjungos lėšomis. Mūsų ligoninė – geriausiai Europos Sąjungos lėšas įsisavinusi ligoninė Lietuvoje“, – pasakojo profesorius.
Kitas svarbus pasiekimas – komandinis gydytojų radiologų darbas. „Mūsų klinikų radiologai ne tik aprašo tyrimus, bet ir konsultuojasi tarpusavyje bei su klinicistais, vyksta daugiadiscipliniai ligonių aptarimai“, – sakė A.E.Tamošiūnas. Pasak profesoriaus, visos moderniausios pasaulinio lygio radiologijos technologijos yra Lietuvoje, prieinamos ir nemokamos pacientams. „Šiandien radiologas mūsų klinikose žmogų mato ir analizuoja trečdalio milimetro tikslumu“, – šypsojosi profesorius.
Prof. D.Jatužis pridūrė, kad Santaros klinikose sutelkti įvairių sričių specialybių – neurologijos, radiologijos, kardiologijos, kraujagyslių chirurgijos, reanimacijos ir intensyvios terapijos, fizinės medicinos ir reabilitacijos – diagnostiniai ir terapiniai pajėgumai, daugiadisciplinė aukščiausios kvalifikacijos gydytojų specialistų komanda ir pagal geriausią užsienio klinikų patirtį naujai įrengtas priėmimo ir skubios pagalbos skyrius leido pasiekti džiuginančių rezultatų kasdieninėje praktikoje taikant modernius ūminio insulto gydymo metodus – trombolizę ir trombektomiją, kurių skaičiai Santaros klinikose per paskutinius 5 metus (nuo 2014 m.) išaugo 5–10 kartų.
Šiandien susirgęs ūminiu insultu pacientas Santaros klinikose gauna visapusišką pagalbą, kuri niekuo nesiskiria nuo šiuolaikinių Europos šalių standartų. Neįtikėtinai sparčią mūsų pažangą reorganizuojant insulto gydymą pripažįsta kolegos iš kaimyninių šalių, o mūsų gydytojai kviečiami skaityti paskaitas ir dalintis patirtimi Lenkijoje, Baltarusijoje, Gruzijoje, Kazachijoje ir kt.
„Norime, kad mūsų ligoninė būtų ne tik pažangiu ligų gydymo centru, bet ir sveikatos išsaugojimo namais“, – pridūrė prof. D.Jatužis. Gražus tokios veiklos pavyzdys – širdies ir kraujagyslių ligų didelės rizikos asmenų atrankos ir prevencijos priemonių programa, aktyviai veikianti nuo 2006 m., vadovaujama prof. A.Laucevičiaus, turinti mažai analogų net ir užsienyje.
Ateitis: lūkesčiai ir svajonės
Paklaustas apie VUL Santaros klinikų ateities viziją ir savo svajones, prof. A.Utkus nedvejodamas pabrėžė, kad svarbiausias uždavinys – visuotinės naujagimių patikros programos išplėtimas (siekiant naujagimius patikrinti dėl 30 paveldimų ligų), kuris būtų kompensuojamas Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis.
Nors šiuo metu Santaros klinikose atliekamas klinikinis egzomo tyrimas, kita profesoriaus svajonė – viso genomo ištyrimo įdiegimas, suteiksiantis galimybę pacientui sukurti „genetinį pasą“. Tai leistų sutuoktiniams pasitikrinti, ar nėra recesyvinių genų nešiotojai (t.y., ar nėra ligų nešiotojai, kai ligos perdavimo palikuoniui tikimybė siekia 25%).
Prof. E.Lesinsko svajonė – iš esmės pertvarkyta ir darniai funkcionuojanti Lietuvos medicinos sistema. Profesorius pabrėžė, kad ateityje medicinos paslaugos turėtų tapti prieinamesnės ligoniams, gydytojų atlyginimai turėtų būti diferencijuojami, priklausomai nuo atliktų operacijų (tame tarpe ir sudėtingų), pakonsultuotų ligonių skaičiaus, įgautų kompetencijų stažuojantis ir kitų aiškiai apibrėžtų kriterijų.
Prof. E.Danilos noras – darnus gydytojo ir paciento bendradarbiavimas: „Svarbu suprasti, kad vienas gydytojas ligos neįveiks. Tam reikalingos ir ligonio pastangos“. Pvz., rūkymo metimas, perteklinio svorio mažinimas svarbus tiek ligų prevencijai, tiek nustačius ligą.
„Neretai matome, kad net diagnozavus plaučių vėžį, ligoniai eina parūkyti, sergantys miego apnėja visiškai nieko nedaro, kad numestų perteklinio svorio“, – stebėjosi jis.
Paklaustas apie Santaros klinikų ateities viziją, prof. A.E.Tamošiūnas pabrėžė: „Radiologinių tyrimų daugėja, jie sudėtingėja. Nepaisant to, ligonių eilės išlieka stabilios. Ketiname įdiegti modernius, mažos apšvitos kompiuterinės tomografijos tyrimus, kurie bus saugesni naujagimių ir vaikų ligų diagnostikai. Tačiau ateityje tolesnė radiologijos mokslo raida vargu ar įmanoma be dirbtinio intelekto įdiegimo“.
„Jei turėčiau burtų lazdelę, pirmas mano noras būtų tvarka medicinos politikoje ir ligonių kasose, medicinos politikos tęstinumas. Būtina turėti viziją ir ją vystyti, nejaukti jau anksčiau padarytų darbų“ – teigė profesorius.
Vietoje pabaigos
Pakeliavę laiku, trumpam atsidūrėme Renesanso epochos Šv. Jobo ir Marijos Magdalenos špitolėje, pilnoje našlių ir pamestinukų, pagulėjome Gailestingųjų seserų ligoninėje ant smėliu barstomų grindų, pabuvoję XIX amžiaus Universiteto terapijos klinikoje, kurioje medinės grindys žvilgėjo lyg parketas, o alaviniai indai žibėjo lyg sidabriniai, klinikinės medicinos profesoriaus ir jo studentų pagydyti dėlių terapija ir kraujo nuleidimais, galiausiai sugrįžome į čia ir dabar.
Čia – į tūkstančių lovų klinikas, dabar – į daugiadisciplinės, personalizuotos medicinos epochą, kurioje kuriamas dirbtinis intelektas ir atliekami egzomo tyrimai, kur aklieji praregi, kurtieji pradeda girdėti, o pasmerktieji mirti – išgyvena.
Koks ilgas ir nuostabus kelias. Tačiau to negana, mūsų laukia ateitis. Ir, kaip Friedrichas Nietzsche rašė, tarytum perspėdamas: „Mes, proto oreiviai (...), kurie veršis ten, kur ir mes veržėmės, o visur aplinkui vis dar jūra, jūra, ir jūra! Bet kur mes veržiamės? Ar norime jūras perskristi? Kur traukia mus toji galinga aistra (...), kad mūsų lemtis buvo žūti, atsitrenkus į begalybę?..“
Parengė prof. Dalius Jatužis ir gyd. dokt. Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė.
