V.Bogušis pasakojo, kad mintys apie mitingą disidentų galvose sukosi ilgai, tačiau gera proga jas paversti realybe ir aptarti būsimojo mitingo planus su Antanu Terlecku, Jono Volungevičiaus ir Jono Pratusevičiaus žmonomis, Juliumi Sasnausku ir Eleonora Sasnauskaite pasitaikė 1987 m. liepą švenčiant jo žmonos Virginijos gimtadienį kolektyviniame sode Salininkuose.
„Manėme, jog čia, tarp pušų ir obelų, nekyšo KGB ausys ir nesislapsto šnipeliai. Tad be ilgų diskusijų pritarėme A. Terlecko siūlymui surengti viešą demonstraciją (mitingą) Vilniuje Molotovo–Ribentropo pakto metinėms paminėti. Aš ir Terleckas iškarto sutikome pasirašyti po „Kreipimusi į Geros valios žmones pagerbti Stalino-Hitlerio teroro aukas“. Vėliau nedvejodami sutiko pasirašyti Petras Cidzikas ir Nijolė Sadūnaitė. Galutinis tekstas buvo suderintas liepos 26 dieną“, – pasakojo V.Bogušis.
Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Konferencijos akimirka |
Anot jo, visi mitingo organizatoriai sutarė ir įsipareigojo jokiomis aplinkybėmis, kad ir kas benutiktų, šių parašų neišsižadėti. „Ir mums tada, kaip ir Adomui Mickevičiui, Tėvynė Lietuva buvo mielesnė už sveikatą“, – pažymėjo V.Bogušis.
Pasak jo, sudėtingiausias uždavinys tada atrodė pasitelkti „Amerikos balso“, „Laisvosios Europos“, „Vatikano radijo“ stotis, jų laidas ir pakviesti Lietuvos žmones susirinkti į mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo.
„Svarstėme įvairias galimybes ir būdus. Vienas iš jų – perduoti informaciją telefonu Maskvos disidentams. Vylėmės, galbūt paskambins kas iš užsienio radijo stočių, – tokios galimybės retsykiais pasitaikydavo. Bet teko pasirinkti gudresnę taktiką, kad KGB turėtų kuo mažiau laiko pasiruošti ir nesužlugdytų mitingo. Turėjome ir atsarginį planą, dabar sakytume planą „B“: likus maždaug dviem savaitėm iki mitingo vykti į Maskvą ir pasinaudoti rusų disidentų kanalais“, – pasakojo apie mitingo organizatorių planus parlamentaras.
Tekstą išmoko atmintinai
Tačiau visų šių planų neprireikė. Netikėtas sutapimas lėmė, kad artėjant mitingui į Vilnių aplankyti savo tėvelių gimtinės atvyko grupė išeivijos jaunuolių. Buvo nutarta tarp jų rasti informatorių.
„Pasiūlėme Mildai Palubinskaitei išmokti kreipimosi tekstą atmintinai, kad jis neatsidurtų KGB rankose. Milda nedvejodama sutiko. Ačiū, Milda, nuoširdžiai ačiū“, – dėkojo V.Bogušis.
M.Palubinskaitė atvyko į ketvirtadienį Seime vykstančią konferenciją, skirtą 25-osioms mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo atminimui.
Ji sakė, kad išgirdusi pasiūlymą atmintinai išmokti ir persakyti užsienio radijo stotims kreipimąsi į geros valios žmones, nė akimirką nesudvejojusi.
Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Milda Palubinskaitė |
„Lengviausia tai buvo padaryti Romoje, kur buvau metus studijavusi. Romoje buvo labai maža lietuvių bendruomenė, kuri susitikdavo sekmadieniais Vatikano radijo mišiose. Pažinojau tuometinį Vatikano radijo vedėją a.a.Kazį Lozoraitį ir žurnalistą Saulių Kubilių. Jie, išgirdę apie planuojamą mitingą, apsidžiaugė ir šoko jį skelbti. (...) Džiaugiuosi, kad tuo būdu ir aš galėjau prisidėti prie visų lietuvių pastangomis atkurtos Nepriklausomybės“, – kalbėjo M.Palubinskaitė.
1987 rugpjūčio 7-ąją „Vatikano radijo“ stotis, su M.Palubinskaitės pagalba, perskaitė kreipimąsi be organizatorių pavardžių. Analogiškai, be pavardžių, kreipimąsi kartojo ir kitos užsienio lietuviškos radijo laidos.
„Viena iš versijų, aiškinančių, kodėl po kreipimusi neliko mūsų parašų, buvo tokia: išeivijoje baimintasi, kad KGB gali suimti mitingo organizatorius, – jų nuomone, per anksti buvo kišti galvą po giljotina. Beje, panašių nuotaikų buvo ir tarp dorų, patriotiškai nusiteikusių inteligentų, kurie mus su A. Terlecku bandė perkalbėti ir, tikrai tikiu, iš geranoriškų paskatų“, – pasakojo V.Bogušis.
Vieša panieka tik pasitarnavo
Tuo tarpu KGB jau rezgė planus kaip mitingą sužlugdyti.
„1987 rugpjūčio 10-ąją iš Šveicarijos į Vilnių Nijolei Sadūnaitei paskambino Algis Klimaitis. Tai, kad A. Klimaitis per VFR žiniasklaidos priemones paskelbė apie Vilniuje rengiamą mitingą ir įvardijo organizatorių pavardes, yra užfiksuota VDR slaptosios tarnybos „Stasi“ dokumentuose. Žinoma, rytojaus dieną užsienio radijo stotys pranešė, kad mitingą organizuoja Antanas Terleckas, Vytautas Bogušis, Petras Cidzikas ir Nijolė Sadūnaitė“, – atsiminė V.Bogušis.
Pasak jo, galvodama, kad pakenks mitingui iš tiesų į jį daugiau žmonių pakviesti padėjo ir sovietinė spauda, išspausdindama jo organizatorius niekinančius straipnius.
Mitingą griauti ruošėsi ir LKP CK. Čia paruoštos instrukcijos „Dėl Vakarų specialiųjų tarnybų kurstomos ideologinės diversijos demaskavimo ir sutrukdymo“, direktyvos KGB ir MVD taikyti „profilaktines operatyvines ir administracines priemones“, „sužlugdyti nacionalistinę provokacinę akciją“. Nurodyta imtis priemonių prieš potencialius mitingo dalyvius (15–20 asmenų), įspėti atitinkamus katalikų vadovus ir dvasininkus.
„Norėčiau atkreipti dėmesį dėl mitingo dalyvių gausumo ir KGB „patriotiškumo“: pagal KGB ir MVD planą, 50 jų pareigūnų, nesibūriuodami ir nekrisdami į akis, turėjo veikti pačiame mitinge. Operatyvinio štabo žinioje buvo 40 KGB ir 110 MVD darbuotojų. Rezervinis MVD kariuomenės batalionas mitingo laukė MVD patalpose. LKP CK instrukcijose įsakyta mitingą filmuoti ir fotografuoti visus dalyvius, įrašinėti ekstremistų kalbas“, – kalbėjo V.Bogušis.
Artėjant mitingui buvo įspėti A.Terleckas, J.Pratusevičius, J. Petkevičius ir kiti.
Jau mitingo išvakarėse KGB pulkininkas J. Česnavičius aplankė A.Terlecką. V.Bogušiui, tuo metu viešėjusiam pas kolegą, nuo įspėjimo teko slėptis miške.
„Pulkininkas J. Česnavičius lankėsi ir pas mano mamą, įtikinėjo ją atkalbėti sūnų dalyvauti mitinge. Kažkoks komunistėlis bandė paveikti ir mano seserį. Mitingo išvakarėse turėjo įvykti mano jaunesniojo brolio vestuvės. Jaunosios dėdė Vladimiras Beriozovas, dirbęs LKP CK, vertė jaunąjį prikalbinti vyresnįjį brolį nedalyvauti mitinge, parašyti į „Tiesą“ straipsnį, smerkiantį mitingą, antraip vestuvės neįvyks. Vestuvės tikrai neįvyko – jaunoji Santuokų rūmuose nepasirodė. Tačiau vestuvių svečiai gausiu būriu papildė mitingo dalyvių gretas ir po šiai dienai didžiuojasi turėję progą dalyvauti istoriniame mitinge“, – įdomių detalių pažėrė V.Bogušis.
Tuo tarpu V.Bogušio žmona Virginija Bogušienė, per kurios gimtadienį ir galutinai sutarta dėl mitingo organizavimo, pasakojo, kad jai itin įsiminė pakili, bet ir baimės pilna mitingo organizavimo išvakarių nuotaika.
„Ta diena kėlė daug nerimo. Mums teko ir lipti per langą, stengėmės išvengti įspėjimų, bėgome. Nenorėjome, kad būtume suimti ar įspėti nedalyvauti. Naktis buvo bemiegė, įtempta. Prieš tai jau buvau suruošusi, supirkusi juodus kaspinus, padalinti bažnyčioje po mišių, o tą dieną mus išlydėdama mano anyta palydėjo mus žodžiais, kad mes esame bepročiai, nes mes vedėmės į mitingą du savo mažus vaikus, kurių vienam buvo šešri, o dukrai penkeri metai. Tikrai niekas negalėjo žinoti, kuo mūsų šitas susiėjimas pasibaigs", - pasakojo V.Bogušienė.
Ji kvietė visus, buvusius mitinge atsiliepti ir pasidalinti savo atsiminimais, kad juos būtų galima sudėti į vieną bendrą bylą.
A.Terleckas: kalėjimo bijojome
Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Konferencijos akimirka |
Tuo tarpu konferencijoje pasisakęs A.Terleckas piktinosi, kad kalbant apie Lietuvos išsivadavimą, jo sukurta ir vesta Lietuvos laisvės lyga yra nepelnytai pamirštama. Pasak jo, nedaug šiandien kalbama ir apie partizanų auką, kartais jie net sugretinami su stribais.
Anot A.Terlecko, nenuostabu, kad ir mitingas prie A.Mickevičiaus paminklo taip pat apaugo nebūtomis legendomis.
„Sakoma, kad mes nebijojome kalėjimo. Netiesa. Aš bijojau kalėjimo, ir čia sėdintys mano draugai, neabejoju, bijojo“, – Seime surengtoje konferencijoje kalbėjo A.Terleckas.