Šis kontraversiškai vertinamas politikas Lietuvoje didžiosios dalies visuomenės priešiškumą pelnė dėl Sausio 13-osios įvykių. Savo naujojoje knygoje M.Gorbačiovas ir vėl neigia prisidėjęs prie kruvinosios 1991 metų nakties, pasak jo: „tragišku kraujo praliejimu, kuris jau pats savaime nepaprastai skausmingas, buvo plačiai pasinaudota siekiant grynai politinių tikslų“.
„Lietuvos žinios“, norėdamos įvertinti M.Gorbačiovo pasisakymus, kalbino buvusį Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininką prof. Vytautą Landsbergį.
– Kaip vertinate M. Gorbačiovo valdymo metu įvykdytas reformas?
– Dalinės reformos buvo projektuojamos, kai kurie pradiniai ir principiniai dalykai paskelbti ir pradėjo veikti (vadinamasis „viešumas“, t.y. politiniai debatai, leisti atstovų rinkimai), tačiau ir stabdomos. Pavyzdžiui, G.Javlinskio „500 dienų planui“ M.Gorbačiovas pritarė, o kitą dieną, po nežinomo turinio nakties, jau atmetė. Esminiai pokyčiai vyko ir įvyko ne pagal M.Gorbačiovo grupės planą, tad apie jo asmeninį „valdymą“ ir tuo metu „įvykdytas“ reformas reiktų svarstyti realiau.
– Kokias, Jūsų manymu, svarbias klaidas M.Gorbačiovas padarė norėdamas atvesti Sovietų Sąjungą į demokratijos kelią?
– Nepanašu, kad jis išties norėjo tikros demokratijos, tad ir klausimas turėtų būti kitoks: kur apsiskaičiavo? Aišku, kad nesuvokė realybės ir nedrįso imtis sau rizikingos atsakomybės. Netrukus bėgo paskui įvykius.
– Kuo M.Gorbačiovo vykdytos reformos buvo naudingos Lietuvai?
– Pradinės reformos arba permainos demokratijos kryptimi atvėrė mums kelius reikalauti tikros demokratijos, parlamentiniu keliu siekti ir atkurti Lietuvos nepriklausomybę.
 |
| AFP/Scanpix nuotr./Michailas Gorbačiovas pristatė naują savo knygą |
Tačiau sumanyta SSRS „federalizmo“ reforma, pagal kurią esamos ir skubiai kuriamos autonomijos galėtų apsiskelbti ir tapti tiesioginiais „Sąjungos“ subjektais be vadinamų sąjunginių respublikų sutikimo, Kremliui agresyviai ignoruojant Lietuvos nepriklausomybę ir šantažuojant RSFSR, Ukrainą, Pietų Kaukazo šalis, galėjo tapti mirtinai pavojingu imperializmo ginklu ir karinio ginklo siautėjimu. Laimei, M.Gorbačiovo „reformatoriai“ pristigo tam laiko.
– Koks buvo Jūsų santykis su šiuo politiku?
– Jam nepatiko Lietuvos savarankiškumas, kuriam atstovavau, ir stoka pataikavimo. Siūlomam normaliam partneriškam bendradarbiavimui nebuvo pribrendęs, aiškiai erzinosi, mėgindavo primesti viršenybę. Ignoravo net Rusiją – jos parlamentą ir įstatymus, – tad Lietuva jam atrodė tuo labiau menkas kliuvinys. Turėjome įrodyti, kad yra kitaip.
– Išslaptintame Švedijos diplomatinio susirašinėjimo dokumente teigiama, kad M.Gorbačiovas sutiko su Lietuvos nepriklausomybės paskelbimu, tačiau esą už tai pareikalavo 21 mlrd. rublių ir norėjo, kad Klaipėda taptų Kaliningrado srities dalimi. M.Gorbačiovas tai neigia, gal galite pakomentuoti?
– To turinio reikalavimai arba šantažavimai yra žinomas faktas, jie skambėjo ne kartą. (A.Brazauskas perdavė Lietuvos Sąjūdžio vadovybei ir pan.). Tačiau nepanašu, kad su Švedija ar per Švediją galėjo eiti kokios nors realios derybos.
– Savo naujojausioje knygoje „Vienui vienas“ M.Gorbačiovas teigia, kad įsakymo kariniams daliniams šturmuoti televizijos centrą nedavė, pasak jo, tuo „buvo plačiai pasinaudota siekiant grynai politinių tikslų“. Kaip manote, ar jis palaikė šią idėją ir tiesiog nenorėjo prisiimti atsakomybės ar tai buvo jo „duoklė“ aršiems komunistams, nors pats tikrai nepritarė tokiems veiksmams?
– Nuolatinis veidmainiškas žaidimas žodžiais. „Nedavęs įsakymo“ tą naktį, davė asmeninį leidimą kiek anksčiau (liudija M.Gorbačiovo biografas A. Gračiovas), o tą naktį stebėjo savo dalinių, jų tarpe „Alfos“ šturmuotojų puolimą Vilniuje – tad nemiegojo, kaip melavo jo štabas, – ir gaudamas informaciją apie vykdomas žudynes, net B.Jelcino tiesioginį reikalavimą liautis, tų žudynių nestabdė.
– Kaip vertintumėte M.Gorbačiovo elgesį pučo metu? Ar tai buvo jo lemtinga klaida, kuri leido B.Jelcinui bent trumpam iškilti?
– Porą dienų prieš numatomą ir paskelbtą naujosios „Sąjungos“ sutarties pasirašymą (be Baltijos valstybių ir Pietų Kaukazo respublikų) SSRS prezidentas su šeima išvyko atostogų į ramų kampelį prie Juodosios jūros. Vien tai rodo, kad jis žinojo apie būsimą prevencinį pučą (ir kad pasirašymo nebus) ir labai galimai buvo sąmokslo dalyvis. Praliejus kraują „be jo“ ir užgniaužus demokratiją, būtų grįžęs tikriausiai kaip „taikytojas“, SSRS gelbėtojas ir Vakarų nuramintojas.
