TAIP PAT SKAITYKITE: Vytauto Landsbergio knygos apie Sausio 13-ąją fragmentai: kaip Maskva reagavo į Lietuvos laisvės siekį ir Nepriklausomybės atkūrimą (I)
Vytauto Landsbergio knygos apie Sausio 13-ąją fragmentai: kyla kainos, nepasitenkinimas auga (II)
Vytauto Landsbergio knygos apie Sausio 13-ąją fragmentai: buvo net atsisveikinimo raštelis (III)
Vytauto Landsbergio knygos apie Sausio 13-ąją fragmentai: šturmo naktis (IV)
Vytauto Landsbergio knygos apie Sausio 13-ąją fragmentai: dienos po žudynių (V)
Sovietų tankai triuškina žmonių skydą
Kariškiai tankuose ir šarvuočiuose riedėjo be jokio perspėjimo. Aš sekiau paskui jų šešiolikos mašinų koloną, tuoj po pusės antros ryto riaumojančią televizijos bokšto link. Juos mėgino sustabdyti majoras Antanas Stankus iš Lietuvos policijos, ginkluotas tik policininko lazda. „Juk jūs žmonės, nešaudykite!“, – desperatiškai šaukė jis mosuodamas rankomis. Tačiau iš šarvuočio iššoko sovietų desantininkas ir šautuvo buože smogė jam į veidą.
Tada prasidėjo pragaras. Kareiviai ėmė šaudyti į orą, o tankai ropojo per sunkvežimius ir automobilius, juos traiškydami. Vienas tankas nukreipė savo patrankos vamzdį į beginklius civilius. Tačiau minia – gyvas žmonių skydas – nesitraukė. „Fašistai, okupantai, nešdinkitės namo!“, – šaukė jie. „Lietuva, Lietuva, laisvę Lietuvai!“ Nors tankai artėjo, žmonės stovėjo tvirtai, mėgindami savo kūnais ir plikomis rankomis juos sustabdyti.
Keli buvo sutraiškyti, kai mašinos, prožektoriais nušviesdamos kelią, riedėjo priekin. Dar kiti krito negyvi arba sužeisti, nes kariškiai nukreipė šautuvus į jiems kelią užkertančius žmones. Sužeistųjų ir mirštančiųjų klyksmus bei šauksmus paskandino sunkiųjų mašinų riaumojimas ir šūvių tratėjimas.
„Ką mes galime padaryti? – desperatiškai klausė majoras Stankus. [Sąžiningų policininkų padėtis buvo savaip baisi. Žmogžudžiai žudo, o policija neturi kuo ginti žmonių.] – Atėjom ginkluoti tik lazdomis“.
Dar vienas policininkas, leitenantas Audrius Daškevičius, matęs nušautus žmones, o vieną suvažinėtą tanko, drąsiai kalbėjo: „Tai chunta, tikra chunta. Tačiau kas beatsitiktų, aš liksiu ištikimas savo valdžiai“.
Netrukus prie viso to griausmo prisidėjo greitosios pagalbos automobilių, šiems atskubėjus gelbėti sužeistųjų, sirenos. Aš mačiau du kūnus, vieną ant neštuvų, o kitą gulintį netoliese, nors buvo sunku pasakyti, kuris iš dešimčių, nešamų į greitosios pagalbos mašinas, buvo gyvas, o kuris miręs. Grupelė žmonių susispietė aplink jauno vaikino kūną.
O tada plūstelėjo dujos, vaiduokliškais debesimis besiritančios virš dūstančios minios. Raketų pliūpsniai išdaužė daug televizijos bokšto langų, stiklo šukės pabiro žmonėms ant galvų. Jos irgi daugelį sužeidė. Po dviejų valandų viskas buvo baigta.
/.../
Audrius Siaurusevičius [Šis straipsnis „The Guardian“ pasirodė korespondento John Rettie (1926-2009) pastangomis. „Grįžęs nuo televizijos bokšto į Gedimino prospektą, užbėgau į Muzikos akademiją ir paprašiau paskambinti į Maskvą. Pakėlęs iš miegų John Rettie, skubiai papasakojau, ką mačiau, o jis užrašė. Abu bijojom. kad ryšys gali nutrūkti, bet, laimei, taip neatsitiko.“ (A. Siaurusevičiaus pastaba).], „The Guardian“, 1991 01 14. Knygai vertė V. Landsbergis
***
Darbininkai – savanoriai gynėjai
Sausio 11 d. visi buvome ginkluoti kuris kuo [Atsiminimų autorius rašo apie 1988 m. pradėtas kurti tikras Lietuvos darbininkų organizacijas ir netrukus jų pradėtas sudarinėti tvarkdarių žaliaraiščių grupes, 1991 m. sausio mėnesį aktyviai dalyvavusias svarbiausių pastatų ir pačios Lietuvos Respublikos gynyboje.] – metaliniais strypais, kuokomis, laužtuvais, virtuviniais kirvukais. Pirmame [AT] aukšte kažkas turėjo medžioklinį šautuvą. Šitaip ginkluoti „iki dantų“ laukėme desanto ant stogo. Buvome nusprendę: jeigu nuleistų desantą, kai šaudys iš lėktuvų ar malūnsparnių, būti priedangoje, o desantininkams nusileidus žemai pagal komandą keliems pulti ir įgijus ginklų pradėti šaudyti į besileidžiančiuosius.
 |
| Romualdo Požerskio nuotr./V.Landsbergio knygos „Kaltė ir atpirkimas“ Iliustracija |
Krito savanorių štabo būstinė priešais šv. Petro ir Povilo bažnyčią, užimti sovietinės kariuomenės buvo ir dabartiniai KASP rūmai. Girdėjome, kad esama sužeistų. Laukėme savo eilės. Bendrame susirinkime nusprendėme grumtis iki paskutinių jėgų. Vis daugiau žmonių rinkosi prie AT. Kadangi mes, Trečiųjų rūmų gynėjai, nešiojome ne tik žalius raiščius, bet ir turėjome dujokaukes, išėję į aikštę pasižvalgyti, skirdavomės nuo ten esančių žmonių. Moterys, atnešusios į aikštę maisto, vaišino mus sumuštiniais ir kava. Sutemus nuo Šiaurės miestelio pusės pradėjo riedėti tankai, šarvuočiai ir sunkvežimiai su kareiviais, kita technika. Vieni važiavo radijo stoties link, kiti per tiltą, pro Pedagoginį institutą telecentro link. Apie tai sužinoję žmonės bėgo prie tunelio, skanduodami „Lietuva“, bet taip apnuogindami AT prieigas nuo Gedimino pr. ir Žvėryno tilto pusės. Mes tai pastebėję tuojau pranešėme ir AT gynybos komitetui, ir štabui, t.y. Butkevičiui. Paskui perspėjau gynybos komitetą, kad žmonės, ypač atvažiavę iš rajonų, būtų rikiuojami numatytose vietose ir visą laiką ten būtų, kol juos pakeis kiti.
1991 m. sausio 11 d., apie 4-5 val. vakaro mes, tuo metu Parlamente buvę gynėjai, AT Pirmuosiuose rūmuose prisiekėme ištikimybę Lietuvos Respublikai. Priesaiką priėmė prof. Landsbergis, kun. Robertas Grigas. Kitą dieną taip pat prisiekė tie, kurie tuo metu budėjo, arba naujai atvykusieji. Įtampa augo, sklido įvairūs gandai. LKP (SSKP) visaip gąsdino nepaklusiančiuosius susidorojimu, „Vremia“ rodė skirtingas programas Pabaltijui ir Maskvai. Rusijos žmonės buvo nuteikiami prieš ekstremistus, nacionalistus, Lietuvoje raginami nepasiduoti landsbergininkams, klausyti LKP (SSKP).
Sausio 12-ąją dar labiau kaito atmosfera aplink AT. Vis daugiau pastebėdavome civiliai apsirengusių kariškių ir kitų tarnybų darbuotojų, kuriuos nesunku buvo atskirti iš po paltais dėvimų kariškų drabužių, aulinių batų ir t.t. Žmonės buvo nusiteikę kovoti bet kuria kaina. Ta nuotaika vyravo ir aikštėje, ir rūmuose. Visi su nerimu laukėme nakties, mat okupantas, bijodamas šviesos, nusikaltimus daro tik naktį. Žmonės aikštėje dainavo patriotines dainas. Pamaldesnės moterys meldėsi prie švč. Marijos statulos, savanoriai rūmuose kuris niūniavo, kuris pasakojo atsitikimus, anekdotus. Žodžiu, stengėsi pakelti nuotaiką ir kitiems.
Vakare į AT Trečiuosius rūmus mums kaip papildymą atvedė apie šimtą jaunuolių, kurie turėjo būti pašaukti į sovietinę kariuomenę, bet buvo priimti į policijos mokyklą. Atvedė juos aukšti policijos pareigūnai – pulkininkai, papulkininkiai. Sušaukti būrių vadai pranešė, kad jaunuolius išvestų į aikštę, kur, mūsų manymu, jiems būtų saugiau, nes jeigu rusai sugalvotų pulti AT, jaunuoliai tikrai žūtų. Nors tie jaunuoliai ir buvo gana kariškai, patriotiškai nusiteikę, po ilgų derybų, okupantams pradėjus važinėti po Vilnių, po televizijos bokšto ir centro kritimo, pagaliau jie buvo išvesti.
Mes matėme, kad į Žvėryno (Viršuliškių) pusę žiedu prie Pedagoginio instituto nuriedėjo dvi tankų kolonos ir nemažai šarvuočių bei sunkvežimių. Dar viena tankų, šarvuočių ir sunkvežimių kolona nuvažiavo telecentro link. Bet žmonės aikštėje jau buvo sustatyti taip, kad kiekvienam dešimtukui buvo nurodyta vieta, niekas jau nebėjo tunelio link skanduodamas. Pradėjus šaudyti prie TV bokšto, buvo matyti salvių blyksniai, bet mums nė neatėjo į galvą, kad jie ten pradės tankais traiškyti žmones. Prasidėjus šaudymui ir salvėms prie TV (Radijo ir televizijos) pastato, nuo jo AT link dangų raižė padegamųjų kulkų serijos. Po kurio laiko šaudymas prie TV bokšto aprimo. Pamatėme, kad iš Žvėryno Vytauto gatvės link nedideliu greičiu išvažiavo 5 ar 6 tankai. Tankai per tiltą važiavo labai arti vienas kito, o mes linkėjome ir meldėme Dievą, kad jie įlūžtų. Bet tiltas atlaikė, kaip ir žmonės, stovėję prie AT rūmų ir tilto. Jie nepajudėjo iš vietų, skandavo „Lietuva“! Žmonių minia stovėjo iki pat Gedimino prospekto ir krantinės sankryžos. Pamažu važiuodami tankuose buvę sovietiniai karininkai, matyt, įvertino padėtį, kad jeigu važiuos prie AT, jiems reikės sutraiškyti apie tūkstantį, o gal daugiau žmonių. Trumpai sakant, žmonės neišsigando ir priešas nesiryžo jų beginklių pulti.
Tuo metu, kai šaudė prie telecentro, į mūsų vyrus, esančius ant stogo, kažkas ėmė šaudyti iš Žvėryno pusės. Atbėgęs Šakalinis [Petras Šakalinis (1948-2007) – sąjūdininkas ir darbininkų profsąjungų organizatorius, AT rūmų
gynėjas 1996-2000 Seimo narys.] paklausė, ką daryti, aš įsakiau sugulus toliau stebėti prieigas ir iš kur šaudo. Šaudė turbūt iš cerkvės bokšto, bent taip kalbėjo vyrai.
Nuotaika buvo slogi, juo labiau, kad nutilo televizija ir radijas. Gavome žinių apie pirmąsias aukas ir sužeistuosius. Kai kurių vyrų akyse tvenkėsi ašaros. Jie ašarojo ne iš baimės, bet todėl, kad neturėjo ginklų ir negalėjo tinkamai pasitikti okupanto.
Tuo metu mano sūnus Vytautas dirbo TV archyve. Nors jo pamaina pasibaigė 5 val. vakaro, jis, kaip buvo prašyta AT ir Vyriausybės, jau keletą dienų buvo radijo ir televizijos pastate, tik dieną pareidavo namo pasiimti maisto. Pastato šturmo metu šalia jo „Alfa“ smogikai nušovė savo karininką. Žmogžudys puolė tuo metu ant laiptų buvusius TV darbuotojus, šaukdamas „Zastreliu!“, bet sūnui pavyko moteris nustumti už kampo ir pasitraukti nuo įsisiautėjusio bandito. Apie tai jis vėliau pranešė įvykius tyrusiai AT komisijai. Jis nėjo namo, bet atbėgo prie AT ginti savos valdžios.
Iš Algirdo Rašimo atsiminimų. Žr. „Naujasis židinys – Aidai“ , 2011, Nr. 6, p. 413–414
***
Iš vidaus reikalų ministro M. Misiukonio pasakojimo
Mes žinojome iš anksto, kad įvyks protesto mitingas dėl baisiai padidėjusių kainų. Mitingo dalyviai reikalavo atšaukti Vyriausybės nutarimą. Tiesa, jis buvo atšauktas. Žinojome, kad mitinguotojai parengė oficialų raštą, kurį ketina įteikti parlamento vadovams. Mitingas turėjo prasidėti 9 valandą, bet minia susirinko visa valanda anksčiau. Mes skyrėme savo pajėgas viešosios tvarkos apsaugai. [V. Landsbergis naktį telefonu prašė ministro atsiųsti apsaugą kur kas anksčiau.]
Tai kodėl įvyko konfliktas ir minia pradėjo šturmuoti parlamentą?
Buvo sutarta, kad rūmus saugos Artūro Skučo apsaugos tarnyba, o Audrius Butkevičius skirs 200 savanorių. Prie rūmų turėjo būti pastatytos apsaugos tvorelės. Jų nebuvo. Mūsų postai buvo savo vietose. O Skučo apsaugininkų lauke nebuvo, Butkevičius savanorių neatvežė. Taip ir likome vieni prieš beveik 20 tūkstančių minią. Kai pradėjo minia veržtis į vidų, iškvietėme ypatingojo būrio rezervą. Jis sulaikė riaušininkus. [Ypatingojo būrio – OMON – skilimas ir dviprasmė laikysena žinomi. Likę ištikimi valstybei vieni nieko nebūtų sulaikę. Kiti pasakojimai irgi prasilenkia su tikrove.]
/.../
Mano žmonės siekė išsaugoti rimtį, išvengti raušių, susidūrimų. Antraip mūsų visai nebūtų. Valstybės irgi. Apie tai žinojau dar 1988 metais.
Kokia tai buvo informacija? Gal atskleisite šaltinius?
Žinojau, kad dar 1988-ųjų pabaigoje Maskva turėjo slaptąjį planą. Ten buvo paaiškinta: jei kurioje nors respublikoje prasidėtų riaušės, mitingai, masinės demonstracijos, reikia sutramdyti. Pavyzdžiui, į Lietuvą, kur buvo dislokuota TSRS vidaus reikalų [ministerijos] divizija, papildomai būtų įvesta dar 14 tūkstančių vidaus reikalų pareigūnų. Kita vertus, mes gaudavome informacijos ir iš kariškių. Sausio įvykių išvakarėse atsistatydino Valstybės saugumo komiteto (KGB – red.) pirmininkas Romas Marcinkus. Jis, išvykdamas į Maskvą, man pranešė, kad gali būti pralietas kraujas.
Pagal str.: A. Svirbutavičiūtė. Laisvė ir užmiršti jos gynėjai. – ,,Lietuvos žinios”, 2006 01 13
***
Apie Sausio 9-ąją
Sauliaus Beržinio filme liudija sovietų karininkas
O. Kriučkovas [Apibūdinamas kaip buvęs SSRS vidaus kariuomenės karininkas. Sausio antroje pusėje jis (kaip Olegas Kriučiokas – žr. „Tiesa“, 1991 01 26) liudijo per Lietuvos radiją: divizijos karininkai prieš sausio 9-ąją buvo instruktuojami, beveik įsakymo tvarka jie privalėjo dalyvauti mitinge. „Bemaž kiekvienam buvo parengtas plakatas, jų kotai padaryti taip, kad galėtų panaudoti kovai. Valstybinis perversmas buvo rengiamas sausio 9-ąją“.]: Perversmas rengtas iš anksto. Buvo žinoma, kad po jo arba įves prezidentinį valdymą, arba Lietuvos valstybės valdžia bus pakeista kokiu kitu būdu. Bet kariškiai matė, visi puikiai suprato, koks tas kitas būdas. Tai vyko prieš mitingą, atsimenate, kurį „Jedinstva“ surengė prie Parlamento, o visus karininkus verste vertė eiti į tą mitingą. Jame buvo labai daug perrengtų karininkų. Desanto pulkas, kuris čion atvyko iš Pskovo divizijos, jau 12 valandą papietavo ir buvo visiškos kovinės parengties sausio 9-ąją. Jie [Aišku, ne karininkai, o vadovai – organizatoriai.] apskaičiavo, kad tą mitingą galima nukreipti tiesiai į Parlamentą, kad įsiveržtų tie patys desantininkai arba kariškiai, perrengti darbininkais, ir Parlamentą bus galima išvaikyti. O Parlamentas irgi pakvietė žmones. Ir kai pradėjo rinktis į tą komunistų sambūrį (sborišče), ten prie Parlamento jau stovėjo žmonės, ir iki jo neprieisi. Jų buvo kur kas daugiau negu mitinguojančiųjų.
Štai jie pravažiavo ir sukėlė visai ne tą [norėtą] reakciją. Visi [vadovaujantys] manė: štai pagąsdinsim, ir visi išsilakstys kaip senais gerais laikais.
Visa karinė propaganda [buvo] nukreipta į tai, beje, kad žmones prie Parlamento padarytų [vaizduotų] nacionalistais, fanatikais. Ten ne šiaip žmonės, o prigirdyti, pasamdyti. Štai kaip.
Klausimas: Ir kariškiai tiki?
O. Kriučkovas: Žinote, jie paprasčiausiai mielai priima priešo įvaizdį. Jie tokie pikti, jie turi tiek savų problemų...
Na, o toliau nebuvo kur dėtis. Žmonių sankaupa, tankai, tai jau be aukų neapsieisi [nievozmožno nikak]. Išcentruoto svorio kulkos – barbariškas ginklas. [Ši aplinkybė – dvigubas karo nusikaltimas – Lietuvos teisėsaugos beveik nutylima.] Vėlgi daug žmonių, rikošetai, jos lekia kaip vėduoklės. Taigi. Jeigu nebūtų buvę žmonių, jeigu negintų Parlamento vėlgi tiek daug žmonių, jei būtų buvę mažiau, – užimtų, pasistengtų neva kaip [pod vidom] darbininkų draugovės, žinote, būtų radę pretekstą kaip įsiveržti į Parlamentą, išvaikyti deputatus ir paleisti Parlamentą. Nacionalinis gelbėjimo komitetas būtų gavęs galias [vstupil by v silu], perimtų valdžią, tarkim taip.
***
Ričardas Krickus perspėjo
1991 01 11
„Kaip Jungtinės Valstijos galėtų pagelbėti Lietuvai?“ Šis klausimas kilo, kai prezidentas Bushas susitiko su Vytautu Landsbergiu praėjusį mėnesį, bet paaiškėjo dabar, kai Maskva siunčia parašiutininkus į Lietuvą ir kitas respublikas gaudyti besipriešinančiųjų šaukimui į kariuomenę. Berašant šį tekstą, sovietų kareiviai ir tankai apsupo pagrindinę televizijos stotį Vilniuje – veiksmas galimai parengęs perversmą. Tokie dalykai kelia pavojų Maskvos viršūnių susitikimui vasarį. Jei Gorbačiovas smarkiai prispaustų baltus, tai labai pakenktų JAV–Sovietų Sąjungos santykiams. [Įžvalga pasirodė pranašinga : po sovietų veiksmų Vilniuje ir Rygoje vasarį planuotas viršūnių susitikimas neįvyko.]
Baltieji rūmai nedaug ką teatskleidė, apie ką kalbėjosi Bushas su Landsbergiu, bet tuo susitikimu pasiuntė Gorbačiovui svarbų pranešimą: „Mums reikia jūsų pritarimo Amerikos politikai Persijos įlankoje ir norime, kad jums pavyktų reformos, bet nesiimkite šiurkščių priemonių, kurias jūsų spaudoje siūlo kai kurie sovietų kietakakčiai (hardliners)“.
Ponas Landsbergis per spaudos konferenciją, kuri vyko Lietuvos atstovybėje Vašingtone, tuo neapsiribojo. Tyliai kalbąs lietuvis pasakė: taip, Maskva pagąsdino, kad nutrauks maisto, energijos šaltinių ir žaliavų tiekimą, jei lietuviai nepasirašys naujo ekonominio susitarimo. „Specifinis mums iškeltas reikalavimas yra likti sovietų centrinio planavimo, finansų ir mokesčių sistemoje ir atiduoti sovietų valdžiai tvirtą valiutą, kurią uždirbame“. Jis pridėjo, kad sovietai tikisi, jog „Generolas Žiema“ privers lietuvius nusilenkti Maskvos reikalavimams. „Bet mes įsitikinę, kad puolimą atremsime ir nugalėsime“.
Straipsnį autorius parašė 1991 m. sausio 11 d. periodiniam leidiniui „Christian Science Monitor“, o 1997-aisiais pacitavo savo knygoje: R.J. Krickus. Showdown. The Lithuanian Rebellion and the Breakup of the Soviet Empire, p. 143. Toliau knygoje jis rašo: „Gorbačiovas nusprendė išspręsti Lietuvos klausimą triuškindamas liaudies frontą [t.y. Sąjūdį], kuris paskatino panašius judėjimus visoje SSRS. Vėlyvą šeštadienio rytą, sausio 12-ąją, radijo klausytojai buvo sukrėsti išgirdę prezidento Busho spaudos sekretorių pareiškiantį, kad jokia jėga Lietuvoje nebuvo panaudota.“ – Ten pat, p. 144, 145.
***
Laiškas giminaičiams, gyvenantiems Amerikoje
1991 01 15, 9.30
/.../
Noriu aprašyti, ką aš, Jonas ir mūsų draugai matėme prie Vilniaus televizijos bokšto tą naktį, kai jį puolė.
Mes atvykome prie bokšto apie 1.30 po pusiaunakčio. Tankų dar nebuvo. Po 15–20 minučių tankai atvyko į tašką „1“. [Prie laiško, kaip rašo tokius liudijimus rinkęs angliškos publikacijos autorius R. Krickus, buvęs pridėtas greitomis nubraižytas žemėlapis.] Žmonės priekyje sunkvežimių sustabdė tankus. Tankai pradėjo šaudyti tuščiai iš savo patrankų. Triukšmas sudrebino langų stiklus. Bet žmonės stovėjo toliau. Tankai nukreipė savo prožektorius tiesiai į minią, šaudė jiems virš galvų, bet kiekvienas šaukė „Laisvė!“ ir stovėjo savo vietose. Buvo paleistos kažkokios dujos. Žmonės dangstėsi galvas ir veidus, bet stovėjo toliau. Manau, daugelis bijojo, kaip ir aš, bet niekas nebėgo. Tada tankai pasirodė taške „2“. Jie priartėjo prie sunkvežimių su smėliu. Žmonės susikabino rankomis ir stovėjo priešais sunkvežimius, bet tankai nesustojo. Žmonės žengė į šalį, bet du, kurie sėdėjo [užšoko?] ant tanko, žuvo po jo vikšrais. Jie net nesuriko. Mano draugas stovėjo šešios pėdos [= pora metrų?] nuo žmogaus, kurį sutraiškė. Tankas pervažiavo sunkvežimį bei du automobilius ir sustojo. Tada jis staiga pasuko į kalvą ir sutraiškė mergaitę taške „3“.
Tuo metu sunkvežimiai ir šarvuočiai pradėjo artintis nuo taško „4“ prie bokšto. Jie buvo pilni parašiutininkų. Tankai paleido keletą salvių ir užvažiavo ant kalvos bokšto link. Taigi jie būtų galėję važiuoti ten ir netraiškydami automobilių bei žmonių.
Ir tada prasidėjo skerdynės. Žmonės stovėjo prie bokšto tvoros. Kareiviai šaudė į orą ir žemę, atšokančios kulkos sužeidė keletą žmonių. Vienas kareivis paleido keletą serijų tiesiai į minią. Tokių galėjo būti ir daugiau, bet vienas tikrai tai padarė. O kareivį, kuris atsisakė šaudyti, nušovė karininkas. [Šie liudijimai rodo, kad aukų buvo daugiau, negu oficialiai fiksuojama.] Aš nežinau, kas įvyko dešiniau bokšto, bet ten šaudė, ir dar, ir dar šaudė. Atvažiavo greitosios pagalbos automobilis, bet žmonės nebėgo. Kareiviai buvo jau bokšte, jie triuškino ir naikino viską. Niekas nežino nei kiek žmonių buvo likę bokšte,nei kas jiems atsitiko.
/.../
Iš ten mes važiavome prie Parlamento ir laukėm toliau. Kiekvienas mąstė, kas dabar bus, bet vis tiek laukė. Deputatai baigė savo kalbas. Rytą tankai vėl pradėjo važinėti, bet nesustojo [ prie AT]. Čia buvo daugiau žmonių, negu bet kada anksčiau, nors vilties liko kur kas mažiau. Per naktį iškilo medinės [?] barikados. Sunkių mašinų buvo atgabenta užblokuoti gatvėms, o žmonių skaičius vis augo. Ėjo procesijos, lenkams ir lietuviams buvo laikomos mišios. Rusų stačiatikių bažnyčia skambino varpais.
Dabar aš girdžiu, kad Landsbergis pasakė, jog šiek tiek žmonių tebėra gyvi ir pasislėpę bokšte. Nors Gorbačiovas žadėjo įleisti sveikatos ministrą į bokštą, jam leido patekti tik į pirmą aukštą. Ten turi būti daug kūnų. Kareivius matė išnešant daug didelių maišų. [Tokia informacija pasirodydavo spaudoje.] Tai turėjo būti žuvę gynėjai. /.../
Ką sako Gorbačiovas, yra pasibaisėtinas, niekšingas melas. Bokštą buvo apjuosę žmonės, kurie myli Lietuvą; nė vienas nekovojo, nė vienas nepuolė, niekas nebuvo ginkluotas. [Ginkluoti V. Ivanovo smogikai buvo atvežti muštynėms, bet pavėlavo.] Žmonės stovėjo ir mirė.
/.../
Česius
Iš kn. R. J. Krickus. Showdown. The Lithuanian Rebellion and the Breakup of Soviet Empire. 1997, p.160–162 (laiško vertimas į anglų kalbą)
***
Susirūpinimai
Jungtinės Valstijos yra ypač susirūpinusios dėl Sovietų sprendimo siųsti karinius dalinius į Baltijos valstybes, ką mes matome kaip provokacinį ir kontrproduktyvų veiksmą, galintį sugriauti taikingų ir konstruktyvių derybų dėl šių šalių ateities perspektyvą. Jungtinės Valstijos ragina SSRS nutraukti bauginimo pastangas ir grįžti prie derybų, kurios būtų vedamos be spaudimo ir jėgos naudojimo. [Tuščias raginimas lyg neturint jokios informacijos, kas iš tikrųjų vyksta. Po šių diplomatinių susirūpinimų bei raginimų, Sausio 13-ąją JAV prezidentas, nors buvo sekmadienis, vis tiek išplatino: „Smerkiame sovietų veiksmus“.]
Baltųjų rūmų kasdienė spaudos konferencija, 1991 01 08. – Iš kn.: Lithuanian Independence: The U. S. Government Response. Sudarė A. Šilas. Chicago, 1991, p. 20
***
Stebėjimai
1991 01 13
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./George'as Bushas vyresnysis |
Prezidentas Bush: Na, įdėmiai stebėjau padėtį Lietuvoje ir Baltijos valstybėse. Įvykių pokrypis ten yra didžiai neraminantis. Nėra jokio pateisinimo naudoti jėgą prieš taikingą ir demokratiškai išrinktą valdžią. O tie drąsūs žmonės ir Baltijos valstybių vadai veikė išties oriai ir santūriai. Su jais yra Jungtinių Valstijų žmonių mintys ir maldos, o ypač su lietuvių tauta, kuri patyrė didelę tragediją. /…/ Mes smerkiame tuos [sovietų] veiksmus, kurie nepadeda, o įtakoja mūsų santykius. Šią valandą Jungtinės Valstijos ir Vakarai padvigubins pastangas stiprinti ir padrąsinti taikingas permainas Sovietų Sąjungoj.
Iš kn. Lithuanian Independence: The U.S. Government Response 1990– 1991. Sudarė A. Šilas. Chicago, 1991, p. 21
***
Ką matė Amerikos žurnalistas
Kai atvykau į Vilnių praėjus savaitei po žudynių, jauni Raudonosios armijos kareiviai dar stoviniavo aplink bokštą saugodami jį, tarsi tai būtų visoje Lietuvoje vertingiausia nuosavybė. Ir galbūt taip ir buvo. Kareiviai turėjo AK-47 persimetę per petį, o jų veiduose buvo įtampa ir išgąstis. Tai vaikai, aštuoniolikos, devyniolikos, dvidešimties metų, daugelis jų nė nežino, kas atsitiko. Rinktinė kariuomenė, vykdžiusi šturmą, jau buvo evakuota.
Šiapus tinklinės tvoros ant besileidžiančios nuo bokšto nuožulnumos lietuvis skulptorius iš medžio buvo išdrožęs verkiantį išsekusį Kristų, tarsi iš Gojos paveikslo figūrą. Žmonės Kristų pavertė šventove, apsupo žvakėmis ir gėlėmis. Atėję paaugliai susėdo ant purvinos kalvos, žvelgdami į pilką žiemišką dangų, leido lietuvių liaudies dainų įrašus.
Pakeliui, už poros mylių, tūkstančiai Lietuvos nepriklausomybės šalininkų buvo apsupę Parlamento pastatą laikinomis barikadomis, kad geriau apsisaugotų nuo dar vieno antpuolio. Jie panaudojo didžiulius akyto betono blokus, plieno strypus, smėlio maišus, autobusus, troleibusus. Šalia pastato šaltyje sėdėjo žmonės, kai kurie iš jų – apie geležines krosneles. Vienas vyras susikūrė laužą iš dešimčių SSKP istorijos egzempliorių. Išilgai spygliuotos vielos, kuri buvo atkirtusi priėjimą prie pagrindinio įėjimo į parlamento pastatą, žmonės buvo sumetę savo įtūžio simbolius: plastikinius kulkosvaidžius, vandens pistoletus, akvarele vaikų nutapytus tankus; ten buvo Gorbačiovo-žudiko portretai, Gorbačiovas, bučiuojantis Staliną į lūpas, Gorbačiovas, kišantis lietuvius į mėsmalę; kažkas ant vielos spyglių susmaigstė partijos nario bilietus, raudonus, nelyginant rudens lapai. Parlamento pastato viduje visi laukė dar vieno žingsnio. Kodėl jie turėtų sustoti ties TV bokštu? Landsbergis pasiliko savo kabinete, naktį temiegojo keletą valandų ant sofos. Jis atsisakė eiti namo baimindamasis pagrobimo ar ko nors blogiau. Vaikinai, bėgliai iš Raudonosios armijos, veikė kaip laikinoji sargyba. Jie turėjo senovinius medžioklinius šautuvus, aprūdijusius peilius ir revolverius, primenančius Holivudo vesternus. Viršuje spaudos kabinete jauni savanoriai siuntė faksus ir teleksus viso pasaulio naujienų biurams: biuletenius, pagalbos prašymus, oficialius Prezidento pareiškimus. Visur buvo įjungti televizoriai. Mes žiūrėjome britų Sky Channel ir CNN, kad pamatytume, ką mato pasaulis, ir Vremia vakare, kad sužinotume Maskvos propagandos liniją. Lietuviai puolė į neviltį, kai vakarietiškose stotyse naujienos iš [Persijos] įlankos karo visiškai nustelbė jų pačių krizę. Gandai pastato viduje buvo nerimo priežastis: „Šiąnakt bus naktelė“, „Latvijoje jie bus rytoj ryte“, „Stogas užverstas, kad negalėtų nusileisti helikopteris“. Lietuva buvo prie nervinio išsekimo, bet ne prie atsitraukimo ribos.
„Kodėl mes neturėtume nugalėti?“ – pasakė Landsbergis.
/.../
Vremia stengėsi sulaikyti kraujavimą iš Lietuvos šturmo padarytos propagandos žaizdos kiek galėdama, sukūrė kažkokį pseudopasakojimą, kad įvykusios tragedijos kaltininkas – pats judėjimas dėl nepriklausomybės. Gorbačiovas prasižiojo, kad apie šturmą pirmą kartą išgirdo padėjėjų išbudintas tą rytą. Ar jis melavo? Sunku pasakyti kas blogiau: kad jis sakė tiesą ir nekontroliavo kariuomenės ir KGB ar kad melavo ir vadovavo perversmininkų jėgoms prieš lietuvius? Vėliau, kai paklausiau buvusio Gorbačiovo ekonomikos patarėjo Nikolajaus Petrakovo, ar Gorbačiovas tikrai „pramiegojo“ Vilniaus įvykius dėl nežinojimo, jis atsakė paprastai: „Nebūkite naivūs“.
/.../
Dieną po šaudymo Nevzorovas ir jo komanda, suvirtusi į vieną iš tų tuno konservų dėžutės dydžio Ladų, atskriejo į Vilnių, kur skubiai nufilmavo dešimties minučių gabalą. Nevzorovas pavadino savo filmą Nashy („Mūsiškiai“), suprask, mūsų žmonės...rusai. Mintis ta, kad kariškiai buvo „mūsiškių“ gynėjai, o lietuviai buvo neteisūs, ne, išdavikai – mafija! Landsbergio nepriklausomybininkų vyriausybė Nevzorovui buvo „fašistai, kurie paskelbė karą“ valstybei. Kitaip sakant, žinia buvo tokia pati kaip Gorbačiovo, kaip Vremia. Bet tai buvo vaizdai, ir jie darė didesnį poveikį. Su „kalašnikovu“, permestu per petį, ir „Das Rheingold“ [garsais – R. Vagnerio opera], griaudinčiais iš garso takelio, Nevzorovas apžiūrinėjo rūsčius ryžtingus kareivių veidus televizijos centro viduje. Jie buvo tikėjimo gynėjai, šventųjų eterio bangų gynėjai. Jie išgelbės mus visus nuo nedėkingų lietuviškų koledžų profesorių ordų. Negi jie nesupranta, kas yra imperija? O į klausimą dėl mirusiųjų Nevzorovas taip pat turėjo atsakymą. Jie mirė ne nuo kareivių kulkų, nė vienas nebuvo sutraiškytas tankų vikšrų ar mirtinai sumuštas šautuvo buože. Ne, jie mirė „automobilių avarijose“ ir nuo „širdies smūgių“.
Kalbant apie „Naši“, buvo keista, kad Nevzorovas nepasikalbėjo nė su vienu lietuviu. Aš paklausiau apie tai vėliau, Leningrade. „Aš galėjau parodyti linksmai plevėsuojančias ore lietuviškas vėliavas, bet aš to nedariau“. Kodėl turėtų? Tai kariuomenės šou, KGB ir SSKP gamybiniai kreditai.
Nevzorovo laida ir palankumas, kurį jai parodė Kremliaus vadovybė, buvo beveik taip pat šiurpą keliantys, kaip ir pats smurtas Vilniuje. Tai buvo blogas ženklas. Lukjanovo spaudimu Aukščiausioji Taryba nacionalinei televizijai liepė Nevzorovo filmą parodyti tris kartus. Komunistų partijos dienraštis Pravda, daugelį metų kentėjęs 600 sekundži [programos] panieką, dabar pagyrė Nevzorovą kaip „talentingą profesionalą... bebaimį žmogų“. Laikraštis sakė, kad Nevzorovo filmas – tai įtikinamas įrodymas, kad „atsakomybė už nekaltų žmonių mirtis tenka Lietuvos „demokratų“ vadui – Vytautui Landsbergiui“.
/.../
Visų Nevzorovo darbų metodika buvo paprasta. Jis siekė įgąsdinti gyvą peklą savo žiūrovų – visa tai buvo tarnavimas Tėvynei. Jeigu Baltijos šalys taps nepriklausomos, įspėdavo jis, Leningradą užplūs šimtai tūkstančių pabėgėlių: „Čia bus palapinių miestai, badas, muštynės, mirtys, ir su visais mūsų turimais ginklais!“ Tie, kurie buvo su juo, buvo „mūsiškiai“. Visi kiti buvo visuomenės „padugnės, radikalai“.
/.../
Nevzorovas sakė, kad mano klausimai apie televiziją jam atrodo „graudžiai beviltiški“. Jis, sakė, yra pragmatikas. „Televizija ir laikraščiai – niekas kitas, tiktai ginklas, – sakė jis. – Jie plauna žmonėms smegenis. Žurnalistas visada kam nors tarnauja. Aš tarnauju savo Motinai Tėvynei“.
David Remnick. Lenin’s Tomb. The last days of the Soviet Empire. [Lenino kapas. Paskutinės Sovietų imperijos dienos]. New York, 1993, p. 387–397
***
Sausio įvykiai
Netrukus po 1 valandos tankai riedėjo per Vilnių. „Alfa“ būrys gavo įsakymus užimti komunikacijų centrus: radijo ir televizijos stotį bei televizijos bokštą. Jie nenorėjo atakuoti parlamento dėl akivaizdžių žmonių aukų – Jazovas buvo nurodęs kariuomenei pralieti kaip galima mažiau kraujo. Desantininkai, vadovaujami Ačialovo, turėjo išvalyti kelią į pastatus, o „Alfa“ būrys turėjo į juos įsiveržti ir užimti. [Žr. Izvestija, 1991, spalio 2 d.; Gimtasis kraštas, 1991, Nr. 10.] Gynėjai priešinosi, tačiau jie neturėjo ginklų. /.../
1 valandą 47 minutės Landsbergis per televiziją iš parlamento pastato pasakė žiūrovams: „Mes jau patyrėme laisvės vertę“, – ir pažadėjo, kad lietuviai gins nepriklausomybę. Jis vėl bandė prisiskambinti Gorbačiovui į Maskvą, tačiau jam nepavyko – Gorbačiovas neva miegojęs. „Jei bus pralietas kraujas, – pasakė Landsbergis, – jis kris ant jo galvos“. Baigdamas jis tarė: „Tegul būna taip, kaip nori Dievas“, tačiau lietuviai turį atminti, jog „laisvės rytas artėja“.
 |
| Alfredo Girdziušo nuotr./1991 m. sausis |
/.../
Lietuviai vis dar laukė parlamento puolimo, ir daugybė žmonių užplūdo Nepriklausomybės aikštę, sužinoję, kad sovietų tankai artėja. Senyvo amžiaus vyrai ir moterys atėjo apsirengę savo geriausius drabužius, pasirengę verčiau mirti, negu leisti grąžinti seną sovietinę santvarką – jie stovėjo ir dainavo, jie klūpojo ir meldėsi, laukdami sovietų kariuomenės atakos. Nors sovietų kareiviai privertė televizijos stotį nutraukti programą 2 valandą 9 minutės, televizijos bokštas tęsė transliaciją dar aštuonias minutes, tiesiog rodydamas minią Nepriklausomybės aikštėje, iš pradžių sutartinai kalbančią „Sveika Marija“, o po to giedančią „Lietuva brangi“, neoficialų Lietuvos nacionalinį himną sunkiausiais sovietinės valdžios metais. Televizijos ekranas užgeso 2 valandą 17 minučių.
/.../
Galiausiai sekmadienį, apie vidurdienį, atvykusi į Vilnių Maskvos delegacija suvaidino pagrindinį vaidmenį atkuriant išorinę tvarką. /.../ Ukrainietis Borisas Oleinikas pareiškė, kad situacija „daug sunkesnė, negu mes tikėjomės“, o armėnas Levonas Ter Petrosianas atvirai kritikavo sąjunginės vyriausybės „antikonstitucinius“ veiksmus Lietuvoje.
Jermalavičius ir kiti Lietuvos gelbėjimo komiteto atstovai sutiko delegaciją aerouoste ir pabandė imtis kontroliuoti jos žingsnius. Tačiau delegatai primygtinai pareikalavo važiuoti į parlamentą. Vakare svečiai tarpininkavo sudarant paliaubas: Lietuvos vyriausybė paprašysianti demonstrantų atsitraukti nuo parlamento, o kariškiai pažadėjo nakčiai nutraukti gatvių patruliavimą. Naktis praėjo ramiai, o pirmadienį Lietuva paskendo rutinoje, kuri dominavo jos gyvenime ateinančius septynis mėnesius. Vilnius pasidalijo į dvi stovyklas: sovietų kareiviai kontroliavo gatves, tačiau lietuviai reiškė jiems panieką kaip okupacinei kariuomenei ir ėjo savais keliais. Susitaikymas buvo neįmanomas.
/.../
Televizijos bokšto užgrobimas buvo klasikinė nesėkmė. Maskva laimėjo kariniu požiūriu, bet pralaimėjo politiškai: ji mažai tepasiekė, o prarado labai daug. Sakoma, kad Piras po mūšio su romėnais taręs: „Dar viena tokia pergalė, ir mes būsime nugalėti“, o antra vertus, poetas Johnas Drydenas rašė: „Tik dėl pavykusių nusikaltimų būna išteisinama“. Kaip pasakė britų komentatorius, „prezidentas Gorbačiovas gali laimėti mūšį, kurį pradėjo pasiųsdamas desantininkus ir „juodąsias beretes“ į Baltijos valstybių gatves [...] po to, kai neabejotinai pralaimėjo karą“. [„The Evil Empire Strikes Back“, Soviet Analyst, 1991, sausio 23. 209]
Pagrindinis veiksnys, lėmęs lietuvių triumfą, ir turbūt priežastis, kodėl sovietų kariuomenė nusprendė nepulti parlamento, buvo minia užsienio korespondentų. Tą ilgą naktį aš, kaip ir daugelis kitų, maniau, kad Lietuva yra izoliuota, atkirsta nuo pasaulio. Iš ryto pasidarė aišku, jog korespondentai, kurie buvo atvykę į miestą praėjusią savaitę, informavo pasaulį. Televizijos bokšto ataka Sąjungos vyriausybei ir, žinoma, Gorbačiovui tapo katastrofa, sukelta pasaulio visuomenės informacijos.
Iš kn.: A. E. Senn. Gorbačiovo nesėkmė Lietuvoje. V.,1997, p. 130–133
***
Dar sykį prisimena ir savo užrašus atpasakoja A.E. Senn
/.../ 1990 m. vasarą aš aplankiau Lietuvą joje vykstant valdžios krizei, kuri gal niekad nepasieks istorijos knygų, ir po viso to aš nutariau būsiant šaunu vėl atvykti čia tarp dviejų [universiteto] semestrų 1991 m. sausį.
/.../
Ketvirtadienį, [sausio] 10-ąją, įtampa augo. Popietę aš buvau Mažvydo bibliotekoje šalia parlamento, kai radijas pranešė naujieną, kad Gorbačiovas atsiuntė ultimatumą reikalaudamas, jog lietuviai liautųsi dėję pastangas „atkurti buržuazinę tvarką“. Lietuvos valdžia kreipėsi paramos į žmones. Mano draugai bibliotekoje atvedė mane prie didelio lango virš aukštų laiptų parlamento link, ir aš galėjau stebėti lietuvius, iš visų pusių plūstančius į Nepriklausomybės aikštę priešais parlamentą. Daugelis skubėjo bėgdami. Aikštė greit buvo pilna žmonių. Įsiveržimo [invazijos] nebuvo.
Vėlyvą popietę aš atėjau į parlamentą per dainuojančią minią ir prie apsaugos įėjimo ieškojau ko nors, kas įvestų mane į pastatą. Po kelių minučių man pavyko, ir patekau į parlamentą. Pažinojau nemaža parlamentarų jau nuo žavinčių 1988 m. dienų, ir po to, kai buvo išrinktas naujas ministras pirmininkas Albertas Šimėnas, aš galėjau sudėstyti įdomią istoriją apie manevrus jo atrankoje, jo sutikime imtis šios tarnybos, ir kaip jo paties partija protestavo nepritardama jo išrinkimui. [1 Vad. centristų laikysena – nė galutiniame AT balsavime neparemti savo „partijos“ atstovo A. Šimėno – turėjo realių psichologinių ir politinių padarinių (žr. paties A. Šimėno paaiškinimus). G. Ilgūnas vėliau rašė net knygą tokio keisto veiksmo priedangai ir intrigos paieškoms visai kitur. Prisimintina, kad Centro frakcijos, kaip „trečiosios jėgos” radimąsi netrukus po Kovo 11-osios atvirai sveikino V. Beriozovas.] /.../
Televizijos naujienos penktadienį vakare plačiai iliustravo konfliktą. Lietuvos televizija pranešė apie sovietų veiksmus ir grėsmes. Poetas Justinas Marcinkevičius kalbėjo apie „juodą šmėklos sparną“ ir pareiškė: „Laisvės byla visada teisi“. Po žinių Vilniaus meras pasirodė ragindamas lietuvius parūpinti maisto keleiviams įstrigusiems sustabdytuose [immobile] tarptautiniuose traukiniuose. Maskvos televizija pranešinėjo apie diskriminaciją, kurią patiria Maskvos šalininkai [T.y., LKP/SSKP ir kita agentūra. Paprastų sovietiškai mąstančių žmonių niekas nepersekiojo.]; jie jau paskelbė apie Nacionalinio gelbėjimo komiteto sudarymą, o tas savo ruožtu šaukėsi „prezidentinio valdymo“, kad pakeistų esamąją Lietuvos valdžią. /.../
Šeštadienis, [sausio] 12-oji, buvo didžiulės įtampos diena. Kariuomenės judėjimų nepalaikytum „tik parodai“. Prieš pat vidurdienį radijas pranešė, kad Georgo Busho atstovas spaudai pareiškė, jog dar anksti kalbėti apie jėgos naudojimą Lietuvoje, nes tai nepagerins Vilniaus nuotaikų. [Kaip regis, JAV prezidentas tebesilaikė klaidingos nuostatos, pareikštos 1990 12 10 pokalbyje V. Landsbergiui, kad M. Gorbačiovas „negali griebtis jėgos“, nes tai jam būsią pernelyg pražūtinga (too detrimental).]
Gorbačiovas Maskvoje susitikinėjo su savo nauja „Federacijos taryba“ sudaryta iš didesniųjų Sovietų Sąjungos tautų atstovų [Federacijos tarybą sudarė SSRS prezidentas M. Gorbačiovas su padėjėjais ir vad. sąjunginių respublikų AT pirmininkai. Į ją kviesdavo ir Baltijos šalių AT pirmininkus. V. Landsbergis atsisakydavo, – ne „sąjunginė“ respublika, – bet 1990 06 12 vienąkart dalyvavo, kad pradėtų aiškinimosi derybas su M. Gorbačiovu.], bet niekas negalėjo būti tikras dėl rezultatų. Sklido gandai, kad Taryba užmezga kontaktus su Nacionalinio gelbėjimo komitetu... /.../
Vakaro pradžioje gauta žinių, kad Federacijos taryba nutarė siųsti į Vilnių delegaciją tikėdamasi „politinio“ padėties sprendimo. Nepaaiškinus priežasčių [nutarta], kad komisija praleis naktį Minske ir po to atskris į Vilnių sekmadienio rytą. Tas pranešimas teikė nepaprastą palengvėjimą, tačiau net Maskvos televizija atrodė pasirinkusi santūresnį reportažą, o Lietuvos valdžios kalbėtojai, ypač Vytautas Landsbergis ir Zigmas Vaišvila, kvietė demonstrantus likti savo vietose prie televizijos bokšto ir parlamento pastato. Jų pranešimas reiškė: „Maskva negalima pasitikėti“. Valstybės opera, įnešdama indėlį į tautos pasiaukojimo dvasią, paskelbė apie to vakaro nemokamą operos spektaklį „Pilėnai“, pasakojantį kaip senovės lietuviai padegė savo pilį, kad ji neatitektų vokiečių įsiveržėliams. Savo ruožtu sovietų televizija pareiškė paramą Nacionalinio gelbėjimo komitetui.
/.../
2 val. 8 min. [ryto] televizijos garsas ėmė silpti, ir 2 val. 09 min. pranešėjos Eglės Bučelytės atvaizdas išnyko. Dar aštuonias minutes televizija rodė vaizdus iš aikštės priešais parlamentą, kaip minia kalba „Sveika Marija“ ir paskui dainuoja „Lietuva brangi“, kuri sovietų laikais buvo neoficialus nacionalinis himnas. Demonstrantai jau neturėjo šventiškos dvasios, jie matė tikrą pavojų. Ir tada televizija nutrūko.
Aš atsikėliau iš lovos, apsivilkau šiltai ir išėjau /.../. Eidamas pro sovietų KGB štabą [= pagrindinį pastatą] aš pastebėjau, kad visi langai buvo tamsūs; matyt, sovietų saugumo pajėgos įsirengė veiksmų [operatyvinį] štabą kitoje vietoje. /.../
Nepriklausomybės aikštė buvo elektros apšviesta, griežė orkestras [a band]. Žmonės žinojo, kad gali būti karinis puolimas, ir daugelis buvo parėję persirengti geriausiais rūbais, pasirengę mirti. /.../
Grįžęs į [„Neringos“] viešbutį, pasilikau jo lobby dar kelias valandas. Klausėmės Kauno radijo, kuris jau veikė maždaug nuo antros ryto: „Kalba Lietuvos radijas!“ Transliacijos vyko viena po kitos šešiomis įvairiomis kalbomis (lietuvių, rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų, anglų). Jos teikė augantį žuvusių prie televizijos bokšto skaičių: 9 žuvę, 70 sužeistų; 11 žuvusių, 108 sužeisti. Vienas vokietis, su kuriuo atskridau į Vilnių, pareiškė, kad kalbėjimas vokiškai „Es spricht Litauens Rundfunk“ skamba kaip Antrojo pasaulinio karo pogrindžio transliacija.
/.../
Stebėtinai atrodė, kad niekas rimtai nevertina Nacionalinio gelbėjimo komiteto. Jo nariai liko anoniminiai; Maskva kažkaip pareiškė, kad sovietų kariuomenei būtų juokinga priimti įsakymus iš anoniminio komiteto, kuris bijo atskleisti narių vardus. Net Jermalavičius [J. Jermalavičius neabejotinai priklausė „komitetui“, naktį viešai kalbėjo jo vardu.] kažkur skelbėsi nieko nežinąs apie tą organizaciją, o Gorbačiovas ir Maskvos šalininkai tiesiog norėjo, kad visi apie tai pamirštų. [Panašiai elgėsi tyrėjai Lietuvoje, neįžvelgę nusikaltimo prieš valstybę.]
/.../
Viešbutyje užmezgiau pokalbį su jauna pora, kurie dirbo Vokietijos ambasadoje Maskvoje. Jie nieko nesuprato ir buvo labai išgąsdinti. Vyras klausė, nejau visa ši akcija dėl pakeltų kainų? Nemėginau paaiškinti /.../ Įžengė parlamento narys ir pasakė man, kad parlamento pastatas buvo užminuotas – „mes per minutę galėjom pavirsti pelenais“. (Amerikietis draugas vėliau tvirtino matęs „Molotovo kokteilio“ butelius parlamente net 1991 metų vasarą). Ypač įdomus buvo jaunas rusas, kuris leido juostą su garsais, įrašytais ankstyvą rytą prie televizijos bokšto: šūviai, vaitojimai, šauksmai. Jis pareiškė, kad dėl jo tamsaus gymio [complexion] kareiviai palaikė jį gruzinu, ir jis pasakojo mums, kaip sovietų kariškiai jį mušė ir spardė.
/.../
Palikau Vilnių įsitikinęs, kad Gorbačiovas yra politinis bankrotas, nepaisant apdovanojimo Nobelio taikos premija. Jis nebegalėjo kalbėti apie Sovietų Sąjungos liberalizavimą po to, kai mėgino sutriuškinti Lietuvą. Sovietų valdžia mėgino įvykdyti valstybės perversmą, kuris baigėsi fiasco.
Po to Gorbačiovas mėgino atsiriboti nuo įvykių Vilniuje, bet niekingai pralaimėjo. Nacionalinio gelbėjimo komiteto nariai jautėsi jo išduoti, kad nepaskelbė prezidentinio valdymo.
/.../
Iš str. anglų k. „Kai riedėjo tankai – Vilnius 1991“. – Lituanus, 2011 vasara, t. 57: 2, p. 5 – 21. Vertė V. Landsbergis
***
Karas ar taika?
Apie karo būseną tarp valstybių teko kalbėtis su Gorbačiovu jau sausio 14-ąją.
Į Gorbačiovo priekaištus, kad pas mus pasikeitė Vyriausybė, aš atsakiau, kad tai Lietuvos vidaus reikalas. Tos komplikacijos susijusios su ekonominėmis problemomis. Jos vyksta visoje Rytų Europoje. Nėra ko daryti problemą didesnę, negu ji yra iš tikrųjų. Mes turime Vyriausybę, ji dirba, ir jokių statytinių mums nereikia. Gorbačiovas užsiminė apie kažkieno iš Lietuvos vadovų kaltę. Aš jam pasakiau, kad mes puikiai žinome, kas iš tikrųjų kaltas. Tai mes kelsime atsakomybės klausimą. Bet reikia surasti kokį nors konstruktyvaus pokalbio būdą. Mes norėtume žinoti, su kuo kalbame. Kas valdo Sovietų Sąjungą, kariškiai ar Michailas Sergejevičius? Jis prikišo, kad mes nesugebame pradėti derybų. Aš jam pasakiau: o kaip jūs pradėjote derybas – automatais ir tankais. Juk ne vietiniai kariškiai tą pradėjo, ne iš Lietuvos jiems vadovaujama. Vadovauja atsiųsti žmonės ir paties Gorbačiovo karinė vadovybė. Aš jam pabrėžiau, kad jeigu jis nori pradėti pokalbį ir derybas, o jį kažkas sulaiko, kad jis negalėtų pradėti derybų, tai reiškia, kad Maskvoje yra dar antra valdžia. Iš tikrųjų problema yra ne Vilniuje, problema yra nesureguliuoti Lietuvos–Sovietų Sąjungos santykiai. Kariuomenė – tai Sovietų Sąjunga. Ir pats jos buvimas Lietuvoje, o dar toks, yra visiškai nepageidaujamas. „Jie neturėjo jokio pagrindo šaudyti į žmones, ir aš naudojuosi proga pareikšti Jums dabar oficialų protestą“ (iš įrašo).
Štai toks gal ir chaotiškas pokalbis, suprantama, ypatingoje situacijoje, kai kada aštriai susikertant telefonu, Gorbačiovo paskui buvo iš aukšto įvertintas kaip neproduktyvus. Jis SSRS Aukščiausiojoje Taryboje sakė susidaręs įspūdį, jog sunku bus ieškoti dialogo su žmonėmis, kurie dabar vadovauja Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai. (Iš to kiekvienas girdėjęs turėjo pats pasidaryti išvadą – be abejo, geriau būtų tokius „nekonstruktyviai“ vadovaujančius žmones Lietuvoje pašalinti.) Tik Prunskienė buvusi sukalbama.
Taip jis dėstė savo pirmojoje Vilniaus įvykių ataskaitoje Aukščiausiosios Tarybos posėdyje Maskvoje, o mes nežinojome, kad K. Prunskienė jau 1990-ųjų pavasarį Vašingtone siūlė atidėti Lietuvos nepriklausomybę dvejiems metams. [M. B. Beschloss, S. Talbott. At the Highest Levels. Boston, 1993, p. 207. Aprašomas K. Prunskienės vizitas Baltuosiuose rūmuose 1990 05 03, „kur ji taip pat pasiūlė atidėti visišką nepriklausomybės įgyvendinimą ligi 1992 m., jeigu derybos su Maskva vyks konstruktyviai. Bušas gyrė jos kantrybę ir įžvalgumą“. Tai visai atitiko SSRS politinius žingsnius dar prieš pat įvedant blokadą. „Kremlius ramiai pasiūlė Landsbergiui, kad Vilnius sustabdytų savo nepriklausomybės deklaraciją dvejiems metams, kol vyks derybos“. – Ten pat, p. 204. Išties, jei Kremlius tai siūlė “Vilniui” per K. Prunskienę, tokia idėja nebuvo nei perduota, nei svarstyta.]
Iš kn.: V. Landsbergis. Lūžis prie Baltijos. V., 1997, p. 250–251
***
Audrius Butkevičius: aš nemaniau...
/.../ Paaiškinkite kai kuriuos Sausio 13-osios įvykių Vilniuje faktus. Buvo sakoma, kad sovietiniai kariai prie televizijos bokšto atvyko su tuščiais šoviniais, o į beginklius žmones nuo stogų šaudė provokatoriai – lietuvių snaiperiai. Ir apskritai koreguojant lietuvių karinius veiksmus dalyvavo sovietinė [?] Centrinė žvalgybos tarnyba...
 |
| Tado Dambrausko nuotr./1991 m. Krašto apsaugos ministru paskirtas Audrius Butkevičius. |
A. Butkevičius: Aš iš tiesų prašiau Centrinės žvalgybos tarnybos [valdybos?] pagalbos, tačiau jos taip ir negavau. O dėl lietuvių snaiperių – visiška nesąmonė. [Deja, atėjo laikas, kai pats A. Butkevičius ėmė remti tokią nesąmonę, po to vėl neigė. O dėl CŽT (CŽV?) publikacijoje gal tyčia supainiota.] Paprasčiausiai Maskvai reikėjo kažkaip paaiškinti šaudymą ir visa tai, kas įvyko. Reikėjo ginkluoto priešo įvaizdžio. Be to, reikėjo kokio nors preteksto, kad į šalį būtų įvestos karinės tarnybos. Mes tai supratome ir stengėmės neduoti preteksto. Su ginklais rankose, jeigu reikėtų, pasirengėme ginti tik Parlamentą. [Toks buvo Laikinojo gynybos komiteto nutarimas.] Žinodami, kad prie televizijos bokšto rengiama didžiulė provokacija, pakvietėme susirinkti žmones.
Sovietiniai vadai prarado galimybę kontroliuoti savo karius, ir įvykiai pradėjo rutuliotis ne pagal specialųjį scenarijų. O planas buvo toks. Prie bokšto ateina tarsi stichiškai suorganizuotos Vilniaus įmonių, vadinamųjų raudonųjų darbininkų, neva nepatenkintų „provokacinėmis“ nacionalinės televizijos programomis, kolonos. Būtent darbininkų grandys turėjo išvaikyti televizijos darbuotojus. Po jų turėjo ateiti kariai neva palaikyti tvarkos. Jeigu nacionalinę televiziją ginti surizikuotų ginkluoti žmonės, jiems tektų susiremti su grupe „Alfa“.
Tačiau kariai operaciją pradėjo Maskvos laiku, o darbininkų grandys – vietos laiku, valanda vėliau. Ir kai sovietinė karo technika, į kurią buvo įsodinti Pskovo divizijos karininkai, pakliuvo į susirinkusią prie bokšto žmonių minią, raudonieji draugovininkai atsidūrė už karinės technikos. Iš pradžių karininkai bendravo slapta ryšio linija. Tačiau jau po dešimties minučių, kai viskas nukrypo nuo plano, jie keikėsi atvirame eteryje. O mes jų klausėmės. Ir visas komandas, duodamas iš karinio miestelio, kuriame buvo susirinkusi visa vadovybė, mes įrašėme į garso juostą, kurią po to atidavėme Lietuvos prokuratūrai.
Tad jūs tiksliai žinojote, kas įsakė šaudyti į neginkluotus žmones?
Sovietiniai generolai – Ačialovas ir Varennikovas. [V. Varennikovas atvyko kitą dieną, ir agresorių spaudos konferencijoje pasireiškė kaip didelis Lietuvos nepriklausomybės dalykų žinovas: „Susirinko naktį ir nubalsavo. Taip net Hitleris nedarė!...” (Iš kino kronikų).] Su Lietuvos komunistų lyderiais jie elgėsi kaip su marionetėmis. O šie marionetės ir buvo – jų reikšmė per tuometinius įvykius nedidelė. Tačiau jie kalti, kad inicijavo tuos įvykius bandydami pasukti [= pakreipti] istoriją kariniu būdu.
Tačiau kodėl tuomet, kai buvo aišku, kad operacija žlugo, kariams nebuvo duotas įsakymas pasitraukti?
O kaip paskui tai paaiškintų Maskvos viršininkams? Pasakotų, kad pamiršo pasukti laikrodžio rodykles? Rizikuoti karjera? Tačiau aš nemaniau, kad pradės šaudyti į beginklius žmones. Jau turėjome skaudžią Tbilisio pamoką...
Iš „Narodnaja volia“ (žurn. N. Lopatinskaja). – „Respublika“, 1997 10 16
***
JAV ambasadorius prisimena
Sausio 13-oji Maskvoje
Tą popietę aš gavau sovietų Užsienio reikalų ministerijos kvietimą dalyvauti susitikime su pirmuoju viceministru Anatolijumi Kovaliovu. Manieji britų, prancūzų, vokiečių ir suomių kolegos taip pat buvo pakviesti ir dar keli kiti. Šaukimas mums kaip grupei, ypač sekmadienį po pietų, signalizavo, kad tema buvo ir svarbi, ir skubi. /.../
Kovaliovas pasakė mums, kad jis yra ką tik iš prezidento įstaigos ir nori perduoti jo pranešimą mūsų valstybių ir vyriausybių vadovams. Kai jis skaitė savo užrašus, jo rankos drebėjo ir balsas nebūdingai virpėjo. „Prezidentas, – tęsė jis, – nori užtikrinti savo užsienio kolegas, kad jis nebuvo atsakingas už televizijos bokšto puolimą. Jis pats nežinąs, kas davė įsakymą. Padėtis visoje valstybėje esanti nepaprastai įtempta, ir jis daro viską, ką gali, kad užkirstų kelią plėstis piliečių nesantaikai. Jis norįs užtikrinti savo draugus užsienyje, kad jis tebėra pasiryžęs tęsti reformų kursą, kurį pradėjo, ir išvengti kraujo liejimo“.
Aš buvau apstulbintas, bet ne dėl Gorbačiovo atsakomybės neigimo: to reikėjo tikėtis. Mano dėmesį patraukė pareiškimas, kad Gorbačiovas nežinojo, kas davė įsakymą. Jei tai tiesa, ji reiškė, kad jis nuo šiol nebekontroliuoja sovietų saugumo pajėgų.
Nors aš neturėjau jokių instrukcijų, tik telefono skambutį, perspėjusį mane, kad prezidentas Bušas pareikš griežtą smurto Vilniuje pasmerkimą (Vašingtone dar tebebuvo ankstyvas sekmadienio rytas) [G. Busho minkštą pagraudenimą žr. kn.: Pusbrolis Motiejus /.../, 2003, p. 212.], pagalvojau, kad būtų neatsakinga praleisti Kovaliovo informaciją be komentaro. Todėl aš pasakiau jam, kad Amerikos prezidentas ir visuomenė buvo sukrėsti smurto Vilniuje ir kad prezidentas tikriausiai netrukus padarys pareiškimą. Tačiau kalbėdamas nuo savęs, turėčiau pasakyti, kad man lengviau girdėti, jog prezidentas Gorbačiovas nesankcionavo smurto. Kadangi yra taip, aš apibendrinau, kad prezidentas Gorbačiovas turėtų tuoj padaryti viešą pareiškimą, pasmerkdamas šį puolimą ir prižiūrėti, kad kaltininkai būtų nubausti pagal įstatymą. Kovaliovas užtikrino, kad mano pastabos bus perduotos prezidentui Gorbačiovui. Kitas ambasadorius paklausė, ar jis teisingai supratęs, kad prezidentas nežino, kas ten įvykdė smurtą. Kovaliovas pasižiūrėjo į savo užrašus ir pakartojo, žodis į žodį, anksčiau padarytą pareiškimą. [M. Gorbačiovas puikiausiai žinojo, kad puolimą rengia jėgos struktūrų ministrai B. Pugo, V. Kriučkovas ir D. Jazovas, atkakliai reikalavę ir galiausiai gavę jo sutikimą. – Žr. A. Gračiovo monografijos „Gorbačiovas“ ištrauką toliau šioje knygoje. Testas – nubausti kaltininkus, o nė vienas nebuvo nubaustas – geriausiai atsakė į JAV ambasadoriaus klausimą. Kaltininkų bausti negalėjo pagrindinis kaltininkas, pats leidęs „pamėginti“...]
/.../
(Po savaitės)
Sausio 19-ąją aš pasižymėjau savo dienyne:
„Vieši pareiškimai ir jų viršūnė – Bakatino interviu trečiadienio „Komsomolskaja pravda“ – rodė aštrios kritikos crescendo iš daugelio buvusių Gorbačiovo artimiausių draugų. Ar jis pradės dėl to krimstis, ar (labiau tikėtina) paprastai traktuos tai kaip asmeninio nelojalumo išraišką ir užsispyrėliškai varys, kaip regis, pasirinktą kursą? /.../“
Kitą dieną, sausio 20-ąją, Maskva išvydo vieną didžiausių demonstracijų, kokios kada buvo. „Demokratinė Rusija“ organizavo ją protestuodama prieš smurtą Lietuvoje ir Latvijoje, taip pat ir prieš Gorbačiovo sąjungą su reakcionieriais, ir susirinko per 300 000 žmonių. Nors ankstesnėse demonstracijose pasirodydavo antigorbačiovinių šūkių, čia buvo pirma didelė demonstracija Maskvoje, kietai antigorbačioviška. [Rezoliucija, kurią triukšmingai parėmė demonstrantai, reikalavo M. Gorbačiovo ir D. Jazovo atsistatydinimo, išvesti sovietų kariuomenę iš Lietuvos ir t.t. – Žr. J. F. Matlock, Jr., p. 468. Atsakas buvo smūgis Rygoje. O dar kitą dieną, sausio 21-ąją, M. Gorbačiovas priėmė tris V. Landsbergio įgaliotus pasiuntinius iš Lietuvos (žr. p. 94–97) ir pritarė kai kuriems pasiūlymams.]
Jack F. Matlock, Jr. Autopsy on an Empire. New York, 1995, p. 455–456, 458, 467–468
***
Mes gynėme Parlamentą iš vidaus
Artūras Skučas
/.../
Gruodžio viduryje sužinojome, kad Pskovo oro desanto divizijos daliniai pervežami į Kaliningrado sritį. Tada prieš Kalėdas dalį Apsaugos skyriaus darbuotojų Kūčių švęsti išleidome tik kelioms valandoms pagal iš anksto sudarytą grafiką.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Artūras Skučas |
1991 metais sausio 7 dienos vakarą Vyriausybė priėmė sprendimą įvesti rinkos kainas, sukėlusį neigiamą reakciją ne tik tarp rusakalbių. Sausio 8 dieną „Jedinstvos“ organizatoriai bei komunistų lyderis Mykolas Burokevičius išnaudojo susidariusią situaciją, ir mitingas prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų virto jų šturmu. Teko pakeisti Vyriausybę. Nors Apsaugos skyriaus žvalgyba dar sausio 6 dieną informavo apie „Jedinstvos“ pasirengimus veiksmams dėl tokio galimo Vyriausybės sprendimo, premjerė Kazimiera Prunskienė į informaciją deramai nereagavo. [Tai buvo ne vien „Jedinstvos“ pasirengimai, bet ir A. Tučkaus iš Rygos parvežta žinia: „Laukiame tik kainų pakėlimo“ (pulk. V. Alksnio]
Kai 1991 metais sausio 11 dieną sovietų kariuomenė užgrobė Spaudos rūmus Vilniuje, neliko jokių abejonių dėl būsimų puolimų. Pasirengimo [gintis] darbai buvo suintensyvinti. Sausio 13-osios nakčiai jau buvo neblogai pasirengta, netgi atrodė, kad įtampa atslūgo.
Parlamento rūmų gynyba iš vidaus buvo patikėta trims padaliniams: Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriui, savanoriams ir Krašto apsaugos departamentui. Prisijungė ir policijos grupelė su kulkosvaidžiu, užėmė pozicijas ketvirtajame aukšte.
Krašto apsaugos darbuotojai susitelkė antruosiuose ir trečiuosiuose AT rūmuose, savanoriai – Centrinių rūmų pirmajame, antrajame ir ketvirtajame aukštuose. Apsaugos skyrius ėmėsi AT Centrinių rūmų trečiojo aukšto gynybos. Be to, turėjome kontroliuoti visus įėjimus į Parlamentą, tvarkyti budrūs apsaugos postai, žodžiu, viską revizuoti, kad neįvyktų atsitiktinių ar sąmoningų nelaimių.
Vienas pirmųjų rimtų darbų – Parlamento pirmojo aukšto laiptų užminavimas: užpuolikams įsiveržus į vidų, būtume susprogdinę pirmojo aukšto laiptus ir užtikrinę patogią padėtį gynybai kituose aukštuose. Pagrindinius gynybinius sutvirtinimus rengė Krašto apsaugos departamento vyrai ir savanoriai – jie gabeno maišus su smėliu ir krovė rūmų viduje, minavo Parlamento stogą, raizgė ant jo vielas, krovė blokus, dėjo grotas.
/.../
Šalies apsaugai bene labiausiai nusipelnė Aukščiausiosios Tarybos ryšininkų grupė. Jau nuo 1990 metų vasaros disponavome nepriklausomu radijo ryšiu ir galingu siųstuvu. Visi Apsaugos skyriaus padaliniai turėjo rankines radijo stoteles, atsarginius dažnius, todėl mūsų ryšio užblokuoti buvo neįmanoma. Keletas operatyvinių darbuotojų budėjo už AT ribų automobiliuose ir buvo pasirengę su ryšio priemone nuvykti visur, kur reikės.
Dalis skyriaus ryšininkų dirbo Radijo ir televizijos bokšte – tai jie, kad „burokevičininkai“ negalėtų pasinaudoti televizijos siųstuvais ir skleisti dezinformacijos, laiku atjungė visą aparatūrą, kai sovietų desantininkai buvo užėmę dar tik pirmąjį bokšto aukštą. Naują įrangą šiems teko atsigabenti iš Kaliningrado, o kol sumontavo, praėjo beveik savaitė. Tokios sumanios ryšininkų veiklos [jie] iš mūsų tikrai nesitikėjo ir nebegalėjo nedelsdami pareikšti, kad sovietų valdžia Lietuvoje atkurta. O tokį tikslą, kaip paaiškėjo vėliau, turėjo. Manyčiau, tai galėjo taip pat daug lemti tolesnius sovietų veiksmus.
Tuo pat metu buvo kuriama ir montuojama televizijos transliacijai aparatūra Aukščiausiojoje Taryboje, vėliau įvardyta 11-uoju kanalu. Tad vilniečiai turėjo alternatyvią informaciją apie įvykius Parlamente ir Vyriausybėje bei visoje Lietuvoje.
Dar vienas labai reikšmingas ryšininkų nuopelnas – trumpųjų radijo bangų ryšio įrengimas Aukščiausiojoje Taryboje. Tai leido nedelsiant susisiekti, tiesiogiai padedant Romui Sakadolskiui, su JA V valstybės departamentu, pranešti Amerikos prezidentui apie Vilniuje prasidėjusį sovietų kariuomenės puolimą ir valstybinių įstaigų šturmą – neteisėtą pastatų užgrobimą ir tragišką žmonių žūtį. Apie tai sužinojęs prezidentas Džordžas Bušas nedelsdamas tiesioginiu ryšiu paskambino Michailui Gorbačiovui. Gal tai sustabdė tolesnį sovietų puolimą? Paryčiais atsirado ir telefono ryšys.
Žvalgų grupė stebėjo, kas vyksta aplink Parlamento rūmus, įvairiose Vilniaus vietose, nuolat informuodavo apie sovietų kariuomenės tankų ir šarvuočių judėjimą iš Šiaurės miestelio. Bet ypač daug informacijos įvairiais būdais suteikdavo patys žmonės – nuo žodinės iki paprasčiausių raštelių. Juk jie atvykdavo prie Aukščiausiosios Tarybos iš visos Lietuvos. Apsaugos skyriaus operatyvinis padalinys tokią informaciją mėgindavo patikrinti, o analitinis padalinys faktinę medžiagą apibendrindavo ir tik tuomet pateikdavo vadovybei.
Mano kabinetas buvo tiesiogiai sujungtas su V. Landsbergio. [Tuo pačiu valstybės vadovo patalpos buvo visiškai apsaugotos nuo negeistinų svečių iš „ūkinės“ pusės.] Taigi visą „karštą“ informaciją perduodavau bet kuriuo metu ir labai operatyviai.
Iš kn.: J. Girdvainis. Dainuojanti revoliucija Vilniaus barikadose. V., 2011, p. 58–61
***
Tos dvi dienos
Iš Gražinos Landsbergienės užrašų
1991 m. sausio 13 d.
Antradienį laidotuvės. 3 gedulo dienos, juodasis kaspinas. Pamokų nebus.
Gatvėse ramu.
Kariniai bilietai užkabinti ant virbų. [Ši detalė nusako laiką, be abejo, popietę, kai gynėjai jau buvo pastatę barikadas ir jas piliečiai
naudojo tokiai protesto išraiškai.]
Federacijos sove[to = Tarybos] atstovams pareikštas protestas, parodyta medžiaga. [Į Vilnių, pirmiausia į Aukščiausiąją Tarybą, atvyko SSRS FT delegacija. Jai iš karto parodytos vaizdajuostės.]
Norvegų [tai išbraukta] televizija.
Radijo stotis iš Š[iaurės] miestelio. Leidžia tvirtinta[ti?], kad susitarimas išlaikytas [žr. toliau].
Maskvoje išeis laida Nepriklausomas radijas vid[utinių] bangų. Vladimiras Jarmolenka.
Riuitelis susitiko su Jelcinu. [B. Jelcinas atskrido į Taliną. Apie tai, be abejo, pranešta iš karto. Keturių šalių pareiškimai derinti ligi vakaro.] Nuspręsta kreiptis į SNO, atidedant Kuveito klausimą [t.y. siūlant atidėti invaziją], įtraukiant 4 valstybių [kreipimąsi į darbotvarkę, ir į] Europarlamentą.
Karinės sutarties pasirašymas. [Viena tos dienos keturšalių politinių akcijų, paskelbta gal avansu. Žr. toliau protokolo projekto faksimilę. Žr. p. 84.]
Žodinis susitarimas. Nepuls, neįves, [nebus] mitingo iš jų pusės. [Tai vėl žinios iš Vilniaus. Galbūt SSRS parlamentarų delegacijos susitarimas su agresijos štabu Šiaurės miestelyje.] Parlamentarai [SSRS] dar kalbės parlamente.
Vagnorius [Vyriausybės] pirmininkas.
Islandijoj, Norvegijoj palaikymo mitingai, Maskvoje didžiulis mitingas.
Laisvasis Kaunas – laikraštis.
(Tame pačiame popieriuje Gražinos L. prašymu rašyta kito asmens)
1. Vokietija rodė didžiulį mitingą iš Maskvos „šalin fašizmą“ (dalyvavo Starovoitova [G. Starovoitova organizavo šimtatūkstantinį paramos Lietuvai mitingą Maskvoje ir jam vadovavo.]).
2. Per Rygos radiją žurnalistų buvo perduoti Ševardnadzės žodžiai, kad organizuojamas karinis perversmas, ir Lietuva tapo generalinės repeticijos poligonu.
3. Komisija [SSRS FT delegacija] peržiūrėjo vaizdo medžiagą, ir Oleinikas pasakė, kad pirmiausias [jų] uždavinys, kad daugiau nebūtų aukų. Jie kuo greičiau [neišsk.] į karinį miestelį.
4. Skambino iš Kijevo. 16 val. ten bus mitingas.
5. Lenkijoj piketuojama TSRS ambasada.
6. Juršėnui pavyko susiskambinti su [Vladislavu] Švedu, kuris pasakė, kad nežino, kas tas gelbėjimo komitetas. Jie neva norėję pakliūti į AT, bet juos „порезали ножами“ [Agresorių ir kolaborantų ne sykį kartota propagandinė versija: užpuolė, „supjaustė peiliais“.].
7. Daugiatūkstantinis mitingas Rygoje dabar.
8. Buvęs desantininkas Гуров kreipėsi į desantininkus.
9. Rupeika pranešė, kad žmonės nesiskirsto. Dementejus [N. Dementejus – SSRS AT deputatas, atsiųstos delegacijos formalus vadovas.] pasakė, kad negalima įsivaizduoti to, ką pamatė [vaizdajuostėse? morge?].
10. Estijos AT pirmininkas Riuitelis kreipėsi į Estijos tautą ir pas[aulį?].
11. Švedijos konsulas [atvykęs] iš Rygos. Dabar jis kalbasi su Landsbergiu.
12. Maskvos TV (Rusijos) ką tik parodė visą T[arybinės] A[rmijos] žiaurumą.
13. Čepaitis: kažin, ar pavyks perkalbėti kariškius. [Lietuvoje nuolat dislokuotų dalinių vadai pradėjo būgštauti dėl atsakomybės, vis negaudami įsakymo pulti AT, o niekas negalėjo nuspėti, kokį įsakymą duos iš Maskvos atsiųstas vadovauti generolas majoras Valentinas Varennikovas. Toliau minimas ultimatumas – nežinia, kieno ir dėl ko, nebent apsišaukėlių „Nacionalinio gelbėjimo komiteto“.] Dėl ultimatumo jie neturi jokio dokumento.
14. Telefax iš „Rucho“ [Ukraina]. Pareiškė solidarumą.
15. 19 val. Šv. Mišios už žuvusiuosius.
16. Iš okupacinės kariuomenės pabėgo 15 kareivių.
(toliau vėl Gražinos L. ranka)
1991 m. sausio 14 d.
Vyt[autas Aukščiausiajai Tarybai] atpasakojo apie [SSRS FT] komisijos darbą.
Išrinktos [Tikriausiai, siūlymai jas sudaryti.] komisijos:
1. Dėl Piliečių gelbėjimo komiteto.
2. Dėl TASS dezinformacijos. [Ji] ciniška.
3. Pasitraukusių [iš RA] kareivių apsauga.
Pokalbis [Vytauto Landsbergio, telefonu] su Gorbačiovu:
Pasakytos nuomonės, protestas dėl įvykių.
Nurodymas [leisti] patekti į užimtus pastatus.
Komisija turi prezidento įgaliojimus.
Pasiūlė [V. Landsbergis] laidoti Rasų kapinėse.
Vyt[autas]: Konfrontacija yra tarpvalstybinė. Duok Dieve, kad tai būtų paskutiniai tokie metai.
Konsolidacija [Taline]. Vakar priimti du dokumentai. [1] Kreipimasis į SNO. [Keturių vadovų laiškas SNO Generaliniam sekretoriui J. P. de Cuellarui.] 2. Bendri nutarimai, tarpusavio pripažinta [suverenitetas ar nepriklausomybė] [Neaišku, kaip radijas galėjo tai interpretuoti. Dokumente (žr. „Laisvės była, 1992, p. 197–198) nuosekliai Suverenitetas.], tarpusavio pagalba.
Banga protesto ir pasipiktinimo:
NATO posėdis, Europos bendrija, Šiaurės šalys; jei parems viena iš trijų valstybių (Anglija, JAV, Anglija [Klaida dėl skubėjimo stenografuoti. Tikriausiai buvo įvardyta Prancūzija. Vadovybės tikėtasi, kad sovietų agresija prieš Lietuvą bus įtraukta į Saugumo Tarybos ar kurią kitą darbotvarkę.]), bus įtrauktas klausimas.
Komisijos prašyti sugrąžinti televiziją ir Spaudos rūmus. Panaikinti neteisėtus užgrobimus, tai yra, dėl pasitraukimo iš užgrobtų pastatų.
Kaušpėdo informacija – apie darbą televizijos. [Matyt, apie pastangas jį organizuoti kitur arba laikinas transliacijas iš Aukščiausiosios Tarybos.] Apie šantažą darbuotojams.
Vaišvila: Sausio 14 d[ieną] žuvusių 14 žmonių.
(Toliau – visų pavardės, gimimo metai ir kaip užmušti. Paskutinis sąraše:)
Šackich, 1969, nušautas savų desantininkas [Iš tikrųjų – specialaus KGB šturmuotojų padalinio „Alfa“ leitenantas.].
Dar gydosi 63, 26 būklė sunki.
Yra dingusiųjų be žinios. [Tokių liudijimų buvo ne vienas. Net filmavimo kamera užfiksavo žmogų, krentantį iš TV bokšto, nežinomą tarp žuvusiųjų. Vieną ir net du sovietų kareivių lavonus, kaip regis, tyčia atgabentus (ne V. Šackich), matė liudininkai Konarskio gatvėje – RTV pastato koridoriuje ir patvory. Tų žmonių likimais nesidomėta.] Žuvusieji laidojami valstybės lėšomis.
Pašarvoti Sporto rūmuose (sutikus giminėms).
12 val. Šv. Mišios.
Iš Sporto rūmų išnešami sausio 16, 11 val.
1991 m. sausio 17 d.
Nubudau. Skambutis iš Klivlendo. Karas Persijos įlankoje. [Ši akcija buvo atidėta porai dienų (vietoj numatytos sausio 15-osios), gal ir dėl įvykių Vilniuje.] Jau pirmas skrydis pavyko. Buvom trise. Aldona [Aldona Dvarionaitė, muzikė iš artimos Landsbergiams šeimos, ateidavo ir pernakvoti, kad Gražina Landsbergienė neliktų viena. V. Landsbergis ištisai dirbo ir nakvojo Aukščiausiojoje Taryboje.] dar miegojo. Su Čij[a] [Liučija Jasiukevičiūtė, bibliotekininkė, dirbo Kompozitorių sąjungoje, o paskui – Seime, V. Landsbergio sekretoriate.] išvirėm kavos. Daug ramiau miegojau. Rygoje žuvo dar vienas žmogus, šeimai sudegino mašiną, jie suskubo [= suspėjo] iššokti iš mašinos. AT – atvažiavo dar kitas atstovas iš Maskvos [G. Tarazevičius, SSRS AT deputatas gudas.], norįs koordinuoti veiksmus tarp kariuomenės ir parlamento. Pareiškė, kad kalbės tik su teisėta valdžia, norįs viską išsiaiškinti. Tai [atlikti] jį įpareigojo AT iš Maskvos, išklausę trijų delegatų ataskaitą. [Pirmieji buvo siunčiami dar 1991 m. sausio 12-ąją, bet tyčia sulaikyti Minske, kad atvyktų „po visko“, SSRS deputatai N. Dementejus, B. Oleinikas, L. Ter Petrosianas. Grįžę jie informavo SSRS sesiją kalbėdami posėdyje.] [SSKP] CK pareiškimas: „Lietuva užpuolė Tarybų Sąjungą. Deputatai, norėję daryti pareiškimus parlamente, buvo sumušti ir išmesti iš salės“. [SSKP-LKP antrajam sekretoriui V. Švedui nesuteikta žodžio, tai ir visa skriauda. Tačiau Lietuvą įvardyti kaip agresorę, jei tai daryta iš tikrųjų, būtų net Sovietų Sąjungai ypatinga propagandinės demagogijos apraiška.] AT (Lietuvos) išsiuntė pareiškimą: „vėl dezinformacija, vėl melas“. Lenkų senatoriai kreipėsi į pasaulį.
Aktyviai veikia užgrobėjų radijas. Kvietė studentus atvykti prie telefonų tarpt. stoties (melagingas). Lietuvos radijas prašė nevykti.
Buvau AT. Trumpai. Mano pastebėtą vietą sutvarkė. Vielomis. (Vakar). Paėmiau mašiną su Aldona apvežti tėtę [Vytautą Landsbergį-Žemkalnį, Gražinos uošvį ir Aldonos Dvarionaitės krikšto tėvą.] [aplink] AT, bet grįžom pranešti [apie] dar vieną pastebėtą mašiną. Aplankėme tėtę, aš grįžau, Aldona važiavo su jais.
Gavau eiliuotą bjaurų laišką, jis adresuotas 3 asmenims: Prunskienei – kuri bus iškelta, Vyt[autui] – greitas galas, man – ilsėtis savo būste. 18 val. pradėjo veikti televizija, tik ne mūsų. O 19 val. vėl pamatėm savo! Tai pirmas laimės spindulys, bet be galo jaudinantis, moraliai remiantis. Žiūrėjau „Panoramą“.
ISTORIJOS TĘSINYS: Noriu mirti graži
