Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Vytauto Landsbergio knygos apie Sausio 13-ąją fragmentai: noriu mirti graži (VII)

Minint Sausio 13-osios metines, portalas 15min.lt toliau publikuoja Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo (AT) pirmininko, europarlamentaro Vytauto Landsbergio knygos „Kaltė ir atpirkimas“ (leidykla „Briedis“) fragmentus.
Vytautas Landsbergis ir Nijolė Oželytė
Vytautas Landsbergis ir Nijolė Oželytė / V.Landsbergio knygos „Kaltė ir atpirkimas“ Iliustracija

TAIP PAT SKAITYKITE: Vytauto Landsbergio knygos apie Sausio 13-ąją fragmentai: kaip Maskva reagavo į Lietuvos laisvės siekį ir Nepriklausomybės atkūrimą (I)

Vytauto Landsbergio knygos apie Sausio 13-ąją fragmentai: kyla kainos, nepasitenkinimas auga (II)

Vytauto Landsbergio knygos apie Sausio 13-ąją fragmentai: buvo net atsisveikinimo raštelis (III)

Vytauto Landsbergio knygos apie Sausio 13-ąją fragmentai: šturmo naktis (IV)

Vytauto Landsbergio knygos apie Sausio 13-ąją fragmentai: dienos po žudynių (V)

Vytauto Landsbergio knygos apie Sausio 13-ąją fragmentai: daugelis bijojo, bet niekas nebėgo, žmonės stovėjo ir mirė (VI)

N. Oželytė. Laikas papasakoti

Sausio tryliktosios naktis man buvo skaidri ir aiški. Gyvenimas pasiūlė rinktis – save ar Lietuvą, ir džiaugiausi galėdama su savo bendraminčiais pasirinkti nesavanaudiškai. Tačiau yra pora tos nakties įvykių, kurie iki šiol man yra nemaloniai dviprasmiški.

Pasklidus žiniai, kad prie televizijos bokšto žuvo mergaitė, iš savo asmeninių išgyvenimų buvome pakelti į tikros tragedijos lygmenį. Tą akimirką buvau posėdžių salėje ir visiškai atsitiktinai nugirdau Česlovą Juršėną su vienu iš savo partijos kolegų kalbant apie tai, jog jis skambinęs į komunistų partijos [SSKP LKP] centro komitetą ir kalbėjęs su Vladislavu Švedu – vienu iš skilusios komunistų partijos dalies vadovų. Įsiterpusi į pokalbį paprašiau, kad Česlovas Juršėnas duotų man to žmogaus telefono numerį. Kadangi jis suprato, jog girdėjau, kas buvo kalbama, tai pasakęs, kad Švedas yra Centro komitete, telefono numerį padiktavo. Jausmo pagauta, paskambinau tiesiai iš salės sekretoriato. Švedui atsiliepus, palinkėjau, kad jo vaikai iki gyvenimo galo matytų kraujo dėmę ant jo kaktos. Švedas paprašė, kad nepadėčiau ragelio ir paaiškino, jog mes, landsbergininkai, esame labai klaidinami, kad viskas yra ne taip, kaip mums pateikiama, kad jis galįs man viską paaiškinti, o aš galėsiu perduoti kolegoms. Jis sakė, kad pateiks man įrodymus, jog viską suorganizavo Landsbergis, norėdamas tapti Lietuvos vadovu tremtyje – Amerikoje. Tam reikalui turėčiau susitikti su juo. Aukščiausiojoje Taryboje esantis jo patikėtinis palydėtų mane iki CK. Pakartojau savo linkėjimą, ir mūsų kalba baigėsi.

Prasidėjus Sausio nakties įvykių tyrimui, perskaičiau spaudoje, jog Vladislavas Švedas sakosi tą naktį nebuvęs Centro komiteto rūmuose, įvykiuose nedalyvavęs, jog šventęs kažką draugų namuose. Parašiau laišką į Prokuratūrą, kad mane apklaustų, bet jokio atsakymo nesulaukiau. Keliuose interviu, kurie buvo išspausdinti įvairiuose leidiniuose, pasakojau šią istoriją, tačiau apklausai pakviesta nebuvau. Vėliau perskaičiau, jog Česlovas Juršėnas buvo apklausiamas kaip liudininkas šioje byloje, tačiau, kaip supratau, Švedo versijos, kad jis nedalyvavo tos nakties įvykiuose ir kad jo nebuvo CK, jis nepaneigė. Iš ryto be kelių minučių vienuoliktą prie manęs posėdžių salėje prisėdo Kazimiera Prunskienė. Jos nebuvo tą naktį Aukščiausiojoje Taryboje, mūsų santykiai buvo labiau nei nedraugiški – ji žinojo, kad priešinausi jos paskyrimui premjere ir buvau turbūt vienintelė iš Sąjūdžio frakcijos, kuri susilaikė skiriant ją į šį postą. Todėl nustebau, kai kreipėsi į mane, ir labai aiškiai prisimenu jos pagiežingus žodžius – esą ne tam ponui pasirinkau tarnauti, ir mano Landsbergis (nemalonius epitetus praleidžiu) jau skrenda į Ameriką, o visi įvykiai tam ir buvo organizuoti. Po tos nakties nebuvo likę jėgų su ja kalbėti ar ginčytis, kad ką tik mačiau Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką jo kabinete.

Tik daug vėliau suvokiau, kad ji man pakartojo Švedo žodžius. Tačiau vis nepalieka mintis – Prunskienė, be jokios abejonės, išdavikiškai nuolat besielgęs žmogus (Bičkauskas, jos netikėto atsistatydinimo dieną ankstų rytą lydėjęs ją kelionėje Maskvon pokalbiui su Gorbačiovu, kažkaip užsiminė, jog komandą atsistatydinti ji gavo būtent ten – tuo būdu norėta išprovokuoti žmonių pasipiktinimą ir žygį prieš AT; buvome nustebę, kad atsistatydino pati), tačiau ji nėra kvaila, tad kodėl tuomet su tokiu įsitikinimu teigė, jog AT Pirmininko nėra Lietuvoje? Kas ją informavo, kas ją klaidino? Išeina, kad abudu – ir Švedas, ir Prunskienė – „žinias“ gavo iš to paties šaltinio.

Nijolės Oželytės liudijimo tekstas V. Landsbergio archyve

***

Aš noriu mirti graži

1991-ųjų sausio pradžia ir antroji savaitė

/.../

Puolimo buvo laukiama kiekvieną akimirksnį, ir visi rengėsi mirčiai. Kažkas pastebėjo, kad Nijolė [Nijolė Oželytė] tiesiog sėdi ir gražinasi. Ką Jūs čia darote, dėl Dievo, ir kodėl?! – neišlaikęs sušuko britų reporteris.

Ji pažvelgė aukštyn, lėtai nužiūrėjo šį žmogų ir atsakė: Aš noriu mirti graži!

Iš I. Godalo knygos „Aš noriu mirti graži, Lietuva“. Klaipėda, 2011, p. 9–10

***

Manipuliacijos ir faktai Sausio 13-osios tema

Lina Pečeliūnienė: Kodėl Maskvos jėgos struktūrų veiksmai sutapo su kainų pakėlimu Lietuvoje?

„Vienas iš svarbiausių etapų Lietuvos istorijoje – kainų kėlimo avantiūra 1991 metais prieš pat Sausio įvykius. Ir tos avantiūros sustabdymas“ – sakė „Lietuvos aidui“ buvęs Aukščiausiosios Tarybos (AT) deputatas ekonomistas Vladas Terleckas. Jis pridūrė, kad šia istorija iki šiol kažkodėl visai nesidomėta. Iš tikrųjų, iki šiol neatsakyta į klausimą, kodėl „taip tobulai sinchroniškai sutapo SSRS jėgos žinybų Maskvoje ir Lietuvos Vyriausybės Vilniuje sprendimai“. [Citata iš Seimo Pirmininko V. Landsbergio kalbos Seimo posėdyje 1998 01 13 – Žr.„Lietuvos aidas“, 1998 01 14.]

„Kaip tų įvykių liudininkas aš esu įsitikinęs: jei 1991 m. sausio 8 d. AT nebūtų atšaukusi K. Prunskienės Vyriausybės padidintų kainų, tai Sausio 13-osios būtų nereikėję“, – sako V. Terleckas. Jo nuomone, „darbo liaudis“ – jedinstvininkai – būtų įsiveržę, nušlavę AT, ir valdžia būtų kita. Kad kainų kėlimas buvo viena iš Maskvos surengto perversmo dalių, pasak Terlecko, akivaizdžiai patvirtina faktai.

Redo Vilimo/BFL nuotr./Antanas Terleckas
Redo Vilimo/BFL nuotr./Antanas Terleckas

Ypač tas, kad iki šiol griežtai draudusi, tomis dienomis Maskva leido į Lietuvą atvykti gausybei užsienio žurnalistų. Jie, matyt, turėję trimituoti pasauliui, kaip Lietuvos žmonės nuverčia nekenčiamą „nacionalistų“ valdžią. Tokiu atveju Maskva pasauliui būtų gražiai pasirodžiusi: suplūdę jos tankai ir desantininkai reikalingi vidaus riaušėms slopinti. Vienas iš dabar teisiamo M. Burokevičiaus pasirašytų dokumentų kalba apie tai. „Gerai, kad vis dėlto AT atsirado proto ir jėgos sustabdyti šitą kainų pakėlimą“, – teigia V. Terleckas.

„Kainų pakėlimas buvo pretekstas pradėti aktyvius veiksmus“, – taip teigiama Sausio 13-osios bylos kaltinamojoje išvadoje. Kaip sakė šią bylą tyręs dabartinis generalinio prokuroro pavaduotojas K. Betingis, nenustatyta, kad kainos būtų pakeltos specialiai, kokiu nors užsakymu. Todėl kategoriškų išvadų „baudžiamąja prasme“ daryti nebuvę pagrindo. Bet kainų pakėlimo sutapimas su okupantų karine agresija, pasak K. Betingio, „kėlė vieną iš versijų, kad tai galėjo būti sudėtinė sąmokslo dalis“. Byloje yra Nacionalinio gelbėjimo komiteto atsišaukimo juodraštis, kuriame teigiama apie „nepatenkintą kainomis sukilusią darbo liaudį, kuri paėmė valdžią į savo rankas“. Užbaigti [=realizuoti] šį pareiškimą, pasak Betingio, sutrukdė Sausio 13-osios aukos.

„Latvijos premjeras Guodmanis sausio 5 ragino mane ir barė: neišduok mūsų, Kazimiera“, – sakė K. Prunskienė. [Abejotina, nes tą dieną Lietuvoje galiojo jau pakeltos kainos.] Dabar ji pripažįsta, kad tarp kainų pakėlimo ir sovietų karinių veiksmų „sveiko artumo yra“, tačiau tvirtina, jog liaudies nepasitenkinimą kainomis sukėlė politikai, vis aiškinę, kad jos nebus didinamos. „Psichologiškai kainų kėlimui žmonės buvo pasirengę“, – sako ji. Aukščiausioji Taryba (Atkuriamasis Seimas) 1990 m. gruodžio 29 d. priėmė nutarimą: „Neparengus ir nepriėmus gyventojų nuostolių kompensavimo sistemos, kainų reforma yra negalima“. V. Landsbergis teigia, kad AT turėjusi informacijos, jog beatodairišku kainų kėlimu agresorius būtinai pasinaudos. Dar 1990 m. gruodžio vidury „Lietuvos aidas“ spausdino pulkininko [V.] Alksnio teiginius: „Mes tuoj nušluosim tuos nepriklausomybininkus, laukiam tik kainų pakėlimo“. AT nutarimas buvo sumanytas kaip stabdžiai Vyriausybei, kuri tuo metu ryškiai demonstravo savo blogus santykius su parlamentu ir veikė tarsi atskirai.

Keturių straipsnių AT nutarimą parengė V. Čepaitis, J. Liaučius, G. Vagnorius. Tačiau /.../ sulaukta didelio pasipriešinimo iš kairiosios parlamento pusės. „LDDP laikėsi tarsi nuošaly, šešėly, o J. Paleckis konsultavo, koordinavo. Psichologiškai stipriai puolė Centro frakcija, į kurią tada įėjo ir socialdemokratai“, – prisimena V. Terleckas, pats nepriklausęs jokiai frakcijai. Ypač aktyvūs „puolėjai“ buvo A. Sakalas ir V. Andriukaitis. Nors K. Antanavičius aiškino, kad jokio nutarimo nereikia – Vyriausybė nebus savižudė ir strimagalviais nepuls didinti kainų, tačiau šiaip taip susitarta – priimtas nors tas vienas straipsnis: kainų negalima didinti neparengus kompensavimo mechanizmo. Dešinieji manė, jog tai ir yra saugiklis – per dieną mechanizmo neparengsi. V. Landsbergis sako buvęs tuo įsitikinęs. Todėl per TV sveikindamas tautą su Naujaisiais metais, nuramino ir patikino, kad AT uždraudė Vyriausybei kelti kainas. Tai buvusi didelė AT pirmininko klaida, mano V. Terleckas. [Regis, būtų reikėję perspėti žmones, kad Vyriausybė gali ir nepaklusti aukštesnei konstitucinei valdžiai.]

/.../

Žmonės pirmadienį – sausio 7 d. – pašiurpę nuo kainų šuolio – [jos] padidintos per tris kartus, keikė V. Landsbergį už naujametinius pažadus.

V. Terleckas gerai prisimena 1991 m. sausio 3 [?4] d. išplėstinį Vyriausybės posėdį, kuriame ir buvo nutarta tris kartus padidinti kainas. „Įspūdis apie tą posėdį man likęs toks pat, kaip apie 1940 m. birželio 14-15 nakties paskutinį Seimo [iš tikrųjų Vyriausybės] posėdį prieš okupaciją (apie jį esu prisiskaitęs). Tokia pati atmosfera: nesuvokimas, kuo gresia tie sprendimai, politiškai nebrandus elgesys“. /.../

„Tik vienas V. Terleckas pasisakė prieš kainų kėlimą“, – prisimena sausio 3-iosios [?] posėdį buvęs sveikatos apsaugos ministras J. Olekas. V. Terleckas nebuvo Ekonomikos reformos komisijos narys. Dalyvavo savo iniciatyva kartu su prof. S. Uosiu. V. Terlecko teigimu, visi ministrai ir komisijos nariai tylėjo. [Buvęs prekybos ministras A. Sinevičius prisiminė situaciją itin vaizdingai: „Mama pasakė, kad reikia, ir mes pritarėm“. – Iš pokalbio su V. Landsbergiu 2010 01 12 Seimo rūmų fojė.]

Kalbėjo K. Prunskienė (beje, tą pačią dieną grįžusi iš mėnesio kelionės Japonijoje ir Australijoje) ir jos viena padėjėja. „Nusiteikimas toks: kainas būtina kelti, – pasakoja V. Terleckas. – Mes su Uosiu pareikalavom, kad pateiktų ekonominį pagrindimą, kodėl kainas reikia kelti tokiu laipsniu (daugiau kaip tris kartus). Apskaičiavimų negavom. Visi tylėjo. Premjerė labai susinervino. Čia Vyriausybės posėdis, – pasakė. – Mes, atseit, pašaliniai. Aš, kaip mandagus ir kuklus žmogus, išėjau. Man atrodė, kad tikrai kainų kėlimas priderintas prie Persijos įlankos įvykių ir provokuojama Sovietų [Sąjungos] agresija“.

/.../

Po Vyriausybės posėdžio, kuris jam sukėlė mintis apie išdavystę, V. Terleckas šeštadienį, sausio 5 d., susitiko su Nepriklausomybės partijos taryba. Kai viską papasakojo, partija nusprendė, kad reikia pasipriešinti rengiamam smūgiui. Nutarė, kad būtina per televiziją paskelbti pareiškimą prieš kainų kėlimą. (K. Prunskienė tą pareiškimą tebevadina politine provokacija.) O pirmadienį Sąjūdžio frakciją reikia įtikinti AT plenarinio posėdžio metu nesileisti į jokias diskusijas iš kairės ir iš centro, o pirmomis minutėmis balsuoti dėl kainų pakėlimo panaikinimo. Taip ir buvo padaryta sausio 8 d., kai į AT rūmus veržėsi minios pasiryžusių nuversti kainų pakėlėjus. /.../

Vyriausybės priimtų padidintų kainų kompensavimo mechanizmą sukūrė tuometinis socialinės apsaugos ministras A. Dobravolskas. V. Terleckas jį vadina fiktyviu todėl, kad kompensacijų žmonės nebūtų gavę iš karto, o tik po 5 dienų. Ir tai, kaip teigia jis, po 5 rublius prie atlyginimo. Įdomu tai, kad darbininkų valgyklose šalia triskart padidintų kainų buvo prilipdytas ir 50 procentų antkainis. /.../

„Lietuvos aidas“, 1998 02 03

***

Alfredo Girdziušo nuotr./1991 m. sausis
Alfredo Girdziušo nuotr./1991 m. sausis

Françoise Thom. Įvykių Baltijos šalyse analizė

Šiandien jau ryškėja Maskvoje suderintas scenarijus, kurio tikslas – užgniaužti Baltijos šalis. Jau galima patyrinėti, kurioje vietoje šis scenarijus įstrigo. Kremlius siekė įtikinti Baltijos tautas ir pasaulio visuomenę, kad nekomunistinės respublikų vyriausybės nesugeba tvarkytis, ir priversti tautas nuversti savo vyriausybes. Gorbačiovo planas apima kelis etapus: destabilizavimą, pasireiškusį pasikėsinimais Latvijoje praėjusį gruodį, Estijoje – sausio pradžioje; teatrališką kainų padidinimą gruodžio pabaigoje Latvijoje, sausio 7 d. Lietuvoje. Kainų pakėlimu buvo siekiama išprovokuoti baltijiečių nepasitikėjimą savo vyriausybėmis. Parlamentą turėjo nuversti interfrontai su specialiomis perrengtų kariškių grupuotėmis (šis būdas kelis kartus naudotas Vilniuje). Lietuvoje šis scenarijus buvo vykdomas ypatinga forma. Čia kainos buvo paskelbtos sausio 7, nepaisant parlamento gruodžio 29 nutarimo, ir tuoj pat sausio 8 įvyko didžiulė interfronto demonstracija. Bet tą dieną manevras greit pasibaigė: parlamentas anuliavo kainų padidinimą, o AT pirmininkas V. Landsbergis pakvietė lietuvių tautą į pagalbą. Maskva turėjo prisipažinti apsirikusi, tačiau šmeižto kampanija buvo aktyviai varoma komunistinėje ir prokomunistinėje spaudoje. Nors parlamentas buvo priėmęs nekompetentingų nutarimų, jis ir toliau simbolizuoja naujai atrastą laisvę, o žmonės pasirengę ją ginti iki paskutinio atodūsio. Trečia šio scenarijaus fazė Lietuvoje – K. Prunskienės vyriausybės atsistatydinimas. Tai turėjo būti galutinis įrodymas, kad AT pirmininkas V. Landsbergis nepajėgia kontroliuoti situacijos ir Lietuvai reikia centro „broliškos“pagalbos. Dar vienas Kremliaus manevras atsisuko prieš iniciatorių. K. Prunskienės Vyriausybė Lietuvoje buvo sudaryta daugiausia iš komunistų ir ekskomunistų, kurių ryšių nutraukimas su KPSS galėjo būti daugiau tariamas negu realus. Konfrontacija su Maskva padėjo išryškėti tiesai, prokomunistai nebegalėjo dangstytis; parlamento išrinkta naujoji vyriausybė – radikalesnė.

Kodėl baisiausias represijas patyrė Lietuva? Nuo pat pradžios ji atstovauja nacionalinių idėjų varomosioms jėgoms ne tik Baltijos šalyse, bet ir visoje SSSR. Jei Kremlius nori nuslopinti nacionalinio išsivadavimo judėjimus, turi pradėti nuo Vilniaus. Be to, Lietuva – vienintelė Baltijos valstybė, kurios prezidentas niekada nebuvo komunistas.

Koks represijų Baltijos šalyse balansas? Šiuo momentu jis absoliučiai neigiamas Maskvai. Galima pasvarstyti apie sovietų vadovybės racionalumą [= protą?]. Gorbačiovo prestižas labai susvyravo užsienyje. O V. Landsbergis ir Baltijos valstybės po sunkių išbandymų įgijo dar didesnį autoritetą. Šiuo metu Baltijos parlamentai populiarūs kaip niekad /.../.

Gausybė nenuoseklumų ir visos operacijos absurdiškumas rodo gorbačiovišką braižą: brutalaus smurto, veidmainiškų kalbų ir kvailysčių mišinys yra labai būdingas Gorbačiovo politikai. Šią politiką turėjome progą pažinti. Pats įvykių scenarijus taip pat absoliučiai gorbačioviškas: daug triukšmo sukėlusiems nacionalinio gelbėjimo komitetams niekada nelemta paimti valdžios. Jų čia reikia atstovauti kraštutiniam požiūriui, kad prezidentinis režimas atrodytų „centristinis“. [Kaip tik su šia idėja apie „centristą“ M. Gorbačiovą į Vilnių po sausio žudynių pas V. Landsbergį buvo atvykę du įtartini veikėjai, kurių vienas pasirodė politinę karjerą pradedantis Vladimiras Žirinovskis.] Toks metodas buvo praktikuojamas nuo perestroikos pradžios. Visa tai nukopijuota nuo Stalino, kuris irgi kovojo su „kairiaisiais oportunistais“ ir „dešiniaisiais revizionistais“. Šiandien komunistinė propaganda stengiasi įrodyti, kad tik prezidentinis Gorbačiovo valdymas padės nutraukti kraujo liejimą ir abiejų pusių „ekstremistų“ konfrontaciją.

Atsižvelgiant į tai, kad Gorbačiovas vis labiau atsisako vyriausybinės veiklos dviprasmybių, pastebėsime požymių, kad kuriasi antigorbačiovinė koalicija, persigrupuoja pirmieji perestroikininkai, ankstesnės politikos kūrėjai. Sovietų politikoje visada buvo ir yra ne „konservatoriai“ ir „reformatoriai“, kaip naiviai mano Vakarai, o tie, kurie gina vidinę valdžią, ir tie, kuriems svarbiausia yra užsienio politika. Pastarieji supranta, kad „naujai pasaulio tvarkai“ sukurti būtinos nuolaidos ir aukos vidaus politikoje. Šia prasme juos galima laikyti liberalais. O pirmieji paklūsta bolševikiniams instinktams, didžiausias jų rūpestis – išlaikyti esamą komunistų valdžią. Ševardnadzė atstovauja antrajai tendencijai, Jazovas ir Kriučkovas – pirmajai (nors KGB taip pat pasidalijo į dvi stovyklas: „užsieniniai“ labiau linkę palaikyti Ševardnadzės liniją, kuri jiems atveria didžiules galimybes). Iš pradžių Gorbačiovas palaikė antrąją stovyklą, tačiau 1990 m. vasario mėn., kai kariškiai pradėjo kalbėti apie represijas Baltijos šalyse, jis ėmė kartoti Ševardnadzės argumentus, kad jei bus imtasi prievartos Baltijos respublikose, SSSR gali tekti atsisveikinti su bendraisiais Europos namais. 1990 m. rugsėjį Gorbačiovas jau atvirai ima remti karo pramonės kompleksą ir „Sojuz“ grupuotę, nes puikiausiai supranta, kad kitaip valdžios nebeišlaikys. Tačiau 2-osios stovyklos šalininkai jau rengia naują komandą ir alternatyvą Gorbačiovui /.../ Taigi galime paklausti, ar Baltijos įvykiai nėra Timišoaros kartojimas?1 Ar tai ne manevras, kurio prireikė norintiems atsikratyti Gorbačiovo, sužlugdžius jo reputaciją užsienyje (kuri palaikė jo valdžią šalies viduje)? Gorbačiovu ir kariškiais bus galima manipuliuoti, ir tai darys daug gudresni už juos. /.../

„Lietuvos aidas“, 1991 02 15

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?